Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Ugnei Martinauskaitei, dalyvaujant ieškovo E. Ž. atstovui advokatui E. K., atsakovo „Swedbank“, AB atstovui V. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo E. Ž. patikslintą ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2006-11-20 sudaryta kredito sutartis Nr. 06-091328-FA, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 309200,00 Lt dydžio kreditą, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius (b. l. 7-19). Tarp šalių 2007-10-29 sudarytas susitarimas Nr. 06-091328-FA-1 Dėl 2006-11-20 kredito sutarties Nr. 06-091328-FA sąlygų pakeitimo, kuriuo pakeistas kredito grąžinimo grafikas, paskutinės įmokos grąžinimo terminas perkeltas iš 2046-10-20 į 2046-11-20 (b. l. 90-94). Tarp šalių 2007-12-18 sudarytas susitarimas Nr. 06-091328-FA-2 Dėl 2006-11-20 kredito sutarties Nr. 06-091328-FA sąlygų pakeitimo, kuriuo ieškovui suteiktas kreditais litais konvertuotas į kreditą eurais, taip pat pakeistas kredito grąžinimo grafikas (b. l. 95-100). Tarp šalių 2009-02-19 sudarytas susitarimas Nr. 06-091328-FA-3 Dėl 2006-11-20 kredito sutarties Nr. 06-091328-FA sąlygų pakeitimo, kuriuo atsakovas atidėjo susikaupusio įsiskolinimo už apskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas mokėjimą, padidinant kredito sumą (prij. civ. b. 2-1554-144/2012). Atsakovas 2010-04-02 raštu Nr. SR-14745 informavo ieškovą, jog 2010-04-02 dienai ieškovo įsiskolinimas atsakovui sudaro 2991,98 EUR, ir paragino iki 2010-05-03 sumokėti įsiskolinimą ir taip išvengti sutarties nutraukimo (b. l. 43). Atsakovas 2010-09-28 raštu Nr. SR-43627 informavo ieškovą, jog 2010-09-28 dienai ieškovo įsiskolinimas atsakovui sudaro 3235,44 EUR, ir paragino iki 2010-10-18 sumokėti įsiskolinimą, priešingu atveju 2010-10-19 kredito sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta (b. l. 44). Ieškovas 2011-05-11 raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas ieškoti problemos sprendimo būdu, nes ieškovo finansinė situacija neleidžia vykdyti įsipareigojimų be vėlavimų, ieškovas turi kitų įsipareigojimų kredito įstaigoms, tačiau įsipareigojimus gali vykdyti toliau, taip pat nurodė, kad ieško pirkėjo hipoteka įkeistam nekilnojamajam turtui, kad galėtų iš karto padengti visus įsipareigojimus atsakovui (b. l. 45). Atsakovas, atsakydamas į ieškovo 2011-05-11 raštą, informavo, kad ieškovui nevykdant įsipareigojimų buvo priimtas sprendimas vienašališkai nutraukti kredito sutartį, vėliau buvo priimtas sprendimas atnaujinti nutrauktą kredito sutartį, tačiau ieškovas nesutiko jos pasirašyti ir toliau nevykdė turimų įsipareigojimų (b. l. 46). Pagal ieškovo pateiktą (duomenys neskelbtini) 2012 m. sausio – rugpjūčio mėn. atlyginimų mokėjimo žiniaraštį, ieškovo darbo užmokestis 364,00 Lt per mėnesį (b. l. 85). Pagal VĮ „Registrų centras“ 2012-09-25 duomenų išrašą, ieškovui nuosavybės teise priklauso butas su rūsiu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), turtui taikomi apribojimai: nuo 2007-10-17 hipoteka, nuo 2010-06-07 antstolio G. K. areštas, nuo 2010-12-28 antstolio J. P. areštas, nuo 2011-03-07 antstolio J. P. areštas, nuo 2011-04-26 Klaipėdos miesto apylinkės teismo areštas, nuo 2011-07-14 antstolio A. S. areštas, nuo 2011-09-20 Klaipėdos miesto apylinkės teismo areštas, nuo 2012-08-09 Vilniaus apygardos teismo areštas, nuo 2012-09-18 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus areštas (b. l. 86-87). Ieškovas pateikė mokėjimo nurodymus, kuriais mokėjo įmokas atsakovui: 2011-10-14 sumokėjo 1000,00 Lt (b. l. 20), 2011-08-11 sumokėjo 900,00 Lt (b. l. 21), 2011-06-02 sumokėjo 1100,00 Lt, 2011-10-14 sumokėjo 1000,00 Lt (b. l. 22), 2011-09-05 sumokėjo 1000,00 Lt, 2011-08-11 sumokėjo 165,00 Lt, 2011-08-11 sumokėjo 900,00 Lt (b. l. 23).

Ieškovas prašo pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, nurodo, kad atsakovas nesilaikė įstatyme nustatytų reikalavimų dėl vienos sutarties šalies teisės vienašališkai nutraukti sutartį, nes sutartyje numatyta sąlyga, suteikianti teisę atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, jei ieškovas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais kredito dalies ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų, sudaro galimybes atsakovui nutraukti sutartį esant menkiausiam sutarties pažeidimui ir prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsniui, pagal kurį šaliai suteikiama teisė nutraukti sutartį tik esant esminiam sutarties pažeidimui, o šiuo atveju esminio sutarties pažeidimo nebuvo. Atsakovas su ieškovo reikalavimu nesutinka, teigia, kad kredito sutartis nutraukta pagrįstai, nes buvo visos kredito sutartyje numatytos sutarties nutraukimo sąlygos, be to, kredito sutarties nuostata, jog kredito dalys ir apskaičiuotos palūkanos mokamos pagal nustatytą grafiką, yra esminė sutarties sąlyga ir ji buvo pažeista.

Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4 straipsniai). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.881 straipsnio, apibrėžiančio kreditavimo sutarties sąvoką, 1 dalies nuostatą kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Tarp šalių 2006-11-20 sudarytos kredito sutarties pagrindu atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 309200,00 Lt dydžio kreditą, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius. Taigi, sutartis, dėl kurios vykdymo ir nutraukimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, yra kreditavimo sutartis (CK 6.881 straipsnio 1 dalis).

Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo vienašališko tarp šalių sudarytos kredito sutarties nutraukimo teisėtumo. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.1546 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog tarp šalių 2006-11-20 sudarytos kredito sutarties dalykas yra tai, kad atsakovas, būdamas kredito įstaiga, kurios pagrindinė teikiama paslauga yra kreditų už tam tikrą mokestį suteikimas, suteikė kreditą ieškovui būstui įsigyti, o ieškovas įsipareigojo pagal sutarties priede numatytą grafiką, t. y. sutartyje numatytais terminais ir sutartyje numatyto dydžio sumas, mokėti atsakovui įmokas. Tarp šalių 2006-11-20 sudarytoje kredito sutartyje (pakeistoje 2007-10-29, 2007-12-18 ir 2009-02-19 susitarimais) 11.2.1. punkte numatyta sąlyga, jog bankas turi teisę ne vėliau kaip prieš 15 dienų įspėjęs kredito gavėją vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjas padaro bent vieną iš šios sutarties esminių pažeidimų arba paaiškėja bent viena iš sutartyje nurodytų aplinkybių, iš kurių viena, jei kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. Taigi atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, į kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinus byloje esančius duomenis ir tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatytas sąlygas, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, ar ieškovo padarytas kredito sutarties pažeidimas yra esminis, neturi teisinės reikšmės, vienašališkas sutarties nutraukimo pagrindas yra numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje. Iš atsakovo pateiktos kredito panaudojimo ataskaitos matyti, jog ieškovas pažeidžia įmokų mokėjimo terminus ir moka mažesnes nei priskaičiuota sumas nuo 2009 metų: paskolos dalies mokėjimo terminą pažeidžia nuo 2009-08-20, palūkanų mokėjimo terminą pažeidžia nuo 2009-05-20, turto draudimo administravimo mokesčio nuo 2009-04-23 (b. l. 51-59). Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovas pagal galimybes mokėjo įmokas atsakovui, pateikė teismui įmokos mokėjimo kvitus, tačiau atkreipė dėmesį, kad šiomis įmokomis atsakovas padengė už pavėluotas įmokas atsiradusias netesybas, o kredito dalies ir mokėtinų palūkanų nedengė. Pažymėtina, kad pagal 2006-11-20 tarp šalių sudarytos kreditavimo sutarties 7.5 punktą, bankas, gavęs iš kredito gavėjo mažesnę sumą nei visa pagal sutartį mokėtina suma, nepriklausomai nuo kredito gavėjo nurodytos mokėjimo paskirties, pirmąja eile padengs banko išlaidas, susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile – priskaičiuotus delspinigius ir baudas, trečiąja eile – palūkanas ir kitus mokėjimus, išskyrus delspinigius ir kreditą, ketvirtąja eile – kreditą. Taigi įvertinus kredito panaudojimo ataskaitoje esančius duomenis pripažintina, kad atsakovas tinkamai ir vadovaudamasis sutartyje numatytomis sąlygomis skirstė ieškovo mokamas įmokas. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas pateikė įmokos mokėjimo kvitus, kuriais dengė įsiskolinimą atsakovui, tačiau iš šių kvitų matyti, kad ieškovas įsiskolinimą ėmė dengti praėjus daugiau kaip pusei metų po kredito sutarties nutraukimo, t. y. sutartis nutraukta 2010-10-19, tuo tarpu ieškovo pateikti kvitai yra 2011-06-02, 2011-08-11, 2011-09-05 ir 2011-10-14, be to, įmokos mokamos nereguliariai. Su prašymu atnaujinti sutartį ieškovas taip pat kreipėsi tik pradėjus daugiau kaip pusei metų, t. y. 2011-05-11. Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo ir sutarties nutraukimo laikotarpiu ieškovas nemokėjo sutartyje numatytais terminais nustatyto dydžio įmokų, tuo pažeisdamas kredito sutarties 4.1 punktą ir suteikdamas atsakovui teisę pasinaudoti savo teisių gynimo būdu, numatytu kredito sutarties 11.2.1. punkte, t. y. vienašališkai nutraukti sutartį.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas nuo pat sutarties sudarymo turėjo finansinių problemų, todėl ieškovo iniciatyva atsakovas sutiko pakeisti kredito sutartį: buvo sudaryti trys papildomi susitarimai, siekiant išsaugoti sutartinius santykius, t. y. 2007-10-29 susitarimu buvo pakeistas kredito grąžinimo grafikas, paskutinės įmokos grąžinimo terminas perkeltas iš 2046-10-20 į 2046-11-20, 2007-12-18 susitarimu ieškovui suteiktas kreditais litais konvertuotas į kreditą eurais, taip sumažinant mokėtinas palūkanas, bei pakeistas kredito grąžinimo grafikas, 2009-02-19 susitarimu atsakovas atidėjo susikaupusio įsiskolinimo už apskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas mokėjimą, padidinant kredito sumą. Be to, nors ieškovas nuo 2009-05-20 nustatytais terminais nemokėjo viso dydžio paskaičiuotų įmokų, t. y. ėmė pažeidinėti sutartyje numatytus mokėjimo terminus ir sumas, atsakovas iš karto nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį, priešingai, 2010-04-02 raštu informavo ieškovą, jog 2010-04-02 dienai ieškovo įsiskolinimas atsakovui sudaro 2991,98 EUR, ir paragino iki 2010-05-03 sumokėti įsiskolinimą ir taip išvengti sutarties nutraukimo, vėliau 2010-09-28 raštu informavo ieškovą, jog 2010-09-28 dienai ieškovo įsiskolinimas atsakovui sudaro 3235,44 EUR, ir paragino iki 2010-10-18 sumokėti įsiskolinimą, priešingu atveju 2010-10-19 kredito sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta, atsakovas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto ieškovui priklausančio turto kreipėsi tik po penkių mėnesių nuo kredito sutarties nutraukimo dienos (prij. c. b. Nr. 2-1554-144/2012, b. l. 3-4). Be to, atsakovas, atsakydamas į ieškovo 2011-05-11 prašymą bendradarbiauti, nurodė, kad buvo priimtas sprendimas atnaujinti nutrauktą kredito sutartį, tačiau ieškovas nesutiko jos pasirašyti siūlomomis sąlygomis ir toliau nevykdė turimų įsipareigojimų. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas visais įmanomai būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių.

Ieškovas nurodo, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jo, kaip vartotojo, interesai turėtų būti ypatingai saugomi ir ginami. Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių sudarytos kredito sutarties pagrindu ieškovui buvo suteiktas kreditas būstui įsigyti, t. y. asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, o ne verslo plėtojimui ir pan., tarp šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, o ieškovas vartotoju. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos A. T., pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių atstovų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas nuo kredito sutarties sudarymo pradžios turėjo finansinių problemų, ieškovo prašymu atsakovas sutiko keisti kredito sutartį, buvo sudaryti trys papildomi susitarimai, siekiant palengvinti ieškovo padėtį: 2007-10-29 sudarytas susitarimas, kuriuo pakeistas kredito grąžinimo grafikas, paskutinės įmokos grąžinimo terminas perkeltas iš 2046-10-20 į 2046-11-20, 2007-12-18 sudarytas susitarimas, kuriuo ieškovui suteiktas kreditais litais konvertuotas į kreditą eurais, taip sumažinant mokėtinas palūkanas, bei pakeistas kredito grąžinimo grafikas, 2009-02-19 sudarytas susitarimas, kuriuo atsakovas atidėjo susikaupusio įsiskolinimo už apskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas mokėjimą, padidinant kredito sumą. Šie įrodymai patvirtina, jog atsakovas geranoriškai bandė spręsti susidariusią ieškovui nepalankią situaciją ir sutartis vienašališkai buvo nutraukta tik po to, kai atsakovas pagrįstai įsitikino, kad ieškovas ir toliau negalės tinkamai sutartyje numatytais terminais vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad buvo tartasi su ieškovu atnaujinti kredito sutartį, tačiau ieškovas nesutiko su atsakovo siūlomomis sąlygomis, taip pat pateikė atsakovo atsakymą į ieškovo 2011-05-11 prašymą bendradarbiauti, kuriame atsakovas ieškovą informavo, kad net ir nutraukus sutartį ir kreipusis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, ieškovas gali dalimis mažinti įsiskolinimą atsakovui, susirasti pirkėją įkeistam turtui, taip pat pasirašyti skolos grąžinimo sutartį. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė ilgą laiką, pagal byloje esančią atsakovo pateiktą kredito panaudojimo ataskaitą ieškovas jau nuo 2009 metų daugiau nei trisdešimt kalendorinių dienų vėlavo mokėti įmokas, mokėjo ne visą priskaičiuotą sumą (b. l. 51-59), todėl darytina išvada, jog ieškovas iki kredito sutarties nutraukimo sistemiškai nevykdė savo įsipareigojimų, pažeidinėjo kredito sutartyje numatytus kredito grąžinimo terminus. Byloje įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas, gavęs įspėjimus apie sutartinių įsipareigojimų pažeidimą ir galimą sutarties nutraukimą, kreipėsi į atsakovą su pasiūlymais bendradarbiauti, nėra. Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovas pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, taip pat kad atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio.

Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, šalių atstovų paaiškinimus, teismas pripažįsta, kad atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį laikydamasis sutarties ir teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo laikyti vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu, taigi ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šis klausimas nespręstinas.

Pagal 2011-11-17 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10,00 Lt. Nustatyta, kad byloje patirta 7,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, todėl išlaidos valstybei nepriteistinos (Lietuvos Respublikos CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.