Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovas V. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei I. T. , prašė pripažinti negaliojančiu 2002 m. birželio 18 d. Vilniaus miesto pirmojo notarų biuro išduotą atsakovei paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į U. N. turtą - 59,01 ha žemės sklypą (Nr. neskelbtini duomenys), esantį Molėtų r., (neskelbtini duomenys). Nurodė, kad 1997 m. rugpjūčio 16 d. mirė ieškovo ir atsakovės motina U. N. . Motinai esant gyvai testamentas nebuvo surašytas, tačiau motina išsprendė jos turto padalinimo klausimą - atsakovei buvo perleistas palikėjai iki mirties asmeninės nuosavybės teise priklausęs butas, esantis Vilniuje, (neskelbtini duomenys), o ieškovas turėjo pretenduoti į ateityje atkuriamą U. N. vardu žemę bei mišką Molėtų rajone. Po motinos mirties į palikimo atsiradimo vietos notarų biurą per tuo metu galiojusio CK normų nustatytą 6 mėnesių terminą nesikreipė nei ieškovas, nei atsakovė. Utenos apskrities viršininko administracija 1998 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 30851-62-5124 U. N. vardu atkūrė nuosavybės teises į 59,01 ha žemės ir miško, esančių Molėtų r., (neskelbtini duomenys). Nuosavybės teisių atkūrimo procese aktyviai dalyvavo tiek ieškovas, tiek jo buvusi sutuoktinė G. N. (F.), apie tai liudija į bylą pateikti įrodymai. Iš pridedamo prie ieškinio VĮ Registrų centras 2005 m. rugpjūčio 29 d. rašto matyti, kad U. N. nuosavybės teisės pažymėjimas minėtam žemės sklypui 2001 m. birželio 20 d. buvo išduotas paveldėtojui, t. y. ieškovui, kas, ieškovo manymu, rodo, kad ieškovas visą laiką save manė esant nurodyto turto teisėtu paveldėtoju. Tiek palikėjos mirties metu, tiek šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso normos numato, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpinosi kaip savo turtu. Tiek ieškovo, tiek jo tuo metu buvusios žmonos atlikti veiksmai, kuriais palikimą jie tvarkė, prižiūrėjo ir rūpinosi kaip savu turtu, patvirtina ieškovo subjektinės paveldėjimo teisės įgyvendinimą. 2005 metų rugpjūčio mėnesį ieškovas, ketindamas galutinai įforminti palikimo priėmimą, kreipėsi į VĮ ,,Registrų centras“ ir 2005 m. rugpjūčio 26 d., gavęs Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, sužinojo, kad registre nurodomas savininkas yra ne U. N. , o atsakovė I. T. , o nuosavybės atsiradimo pagrindas -2002 m. birželio 18 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 1-3519. Iš trečiojo asmens notarės Jūratės Mockuvienės gauto paveldėjimo bylos nuorašo matyti, kad atsakovė pareiškimą dėl palikimo priėmimo pateikė 2002 m. birželio 12 d., tai yra praleidusi 6 mėnesių terminą palikimui priimti, todėl, ieškovo teigimu, nesant teismo sprendimo dėl termino palikimą priimti atnaujinimo, vienintelis būdas atsakovei pretenduoti į palikimą - įrodyti, kad palikimas buvo priimtas pradėjus jį faktiškai valdyti. Atsakovė, teikdama pareiškimą notarui, nuslėpė apie kitų įpėdinių buvimą, o kaip pagrindą paveldėjimo liudijimui išduoti pateikė buto Vilniuje, (neskelbtini duomenys), namų knygą, iš kurios įrašų matyti, kad mirties dienai palikėja gyveno kartu su atsakove. Jokių įrodymų apie tai, kad atsakovė paveldimą turtą - žemės sklypą – priėmė (faktiškai jį valdė), į paveldėjimo bylą pateikta nebuvo. Iš paveldėjimo bylos duomenų matyti, kad atsakovė, kreipdamasi dėl palikimo priėmimo, neturėjo žemės sklypo nuosavybę patvirtinančių dokumentų - Utenos apskrities viršininko įsakymo, sprendimo, planų. Šie dokumentai buvo pas ieškovą. Ieškovas nurodo, kad paveldėjimo teisės liudijimas išduotas neteisėtai, pažeidžiant CK 5.51 straipsnį bei ieškovo teises ir teisėtus interesus, todėl kaip vienašalis sandoris CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu turi būti pripažintas negaliojančiu. Atsakovės veiksmai, kuriais ji nuslėpė antrojo įpėdinio buvimo faktą ir tuo suklaidino notarę, pripažintini apgaule, kurių pagrindu buvo neteisėtai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas.

Šalies argumentai

5. Atsakovė, 2002 m. birželio 12 d. pateikusi pareiškimą notarei dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, nepateikė nuosavybės teisių į mišką ir žemę dokumentų. Dokumentus iš Molėtų raj. žemėtvarkos skyriaus išreikalavo notarė (b. l. 26). Be to, tretysis asmuo notarė Jūratė Mockuvienė (b. l. 217) teismo posėdyje paaiškino, jog atsakovė nenurodė, kad yra dar ir kiti paveldėtojai.

6. Teismas netenkino atsakovės reikalavimo taikyti ieškinio senatį. Teismas nurodė, jog ieškovas, turėdamas nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, laikė save faktiniu ginčo turto paveldėtoju. Apie tai, kad nuosavybės teisė įforminta atsakovės vardu jis sužinojo tik 2005 m. rugpjūčio 29 d., kai kreipėsi į VĮ ,,Registrų centras“ (b. l. 31-32). Iš byloje esančių liudytojų parodymų, matyti, kad ieškovas ir atsakovė nuo 2000 metų buvo susipykę, todėl apie 2002 m. birželio 18 d. paveldėjimo teisės liudijimą ieškovas negalėjo žinoti. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ieškovo poziciją. Todėl teismas sprendė, jog ieškovas apie paveldėjimo teisės liudijimą sužinojęs 2005 m. rugpjūčio 29 d. ir į teismą kreipęsis 2005 m. lapkričio 30 d., vienerių metų ieškininės senaties termino nepraleido.

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas pažeidė materialinės teisės normas, netinkamai taikė paveldėjimo santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovės prašymą dėl ieškinio senaties taikymo. Apeliantė teigia, jog ieškovas kreipėsi į teismą dėl atsakovei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, praradęs teisę paveldėti, t. y. praleidęs įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti ir neprašė jo pratęsti, atnaujinti.

2. Teismo išvada, jog ieškovas faktiškai pradėjo paveldimą turtą (žemę ir mišką) valdyti įstatymų nustatytu terminu neatitinka tikrovės, prieštarauja ieškovo pakviestų liudytojų parodymams, byloje esantiems dokumentams. Teismas nenurodo momento, nuo kada ir kokiu būdu ieškovas ėmė faktiškai paveldimą turtą valdyti. Apeliantė teigia, jog ieškovas palikimo po motinos mirties nepriėmė, jokių dokumentų netvarkė. Tai patvirtina liudytoja G. F. , nurodydama, jog ieškovas pats nesirūpino jokiais reikalais, pastoviai girtavo, valkatavo (b. 1. 208). Tai, kad ieškovas nesirūpino mišku, jo netvarkė ir neturėjo dėl jo jokių pretenzijų atsakovei patvirtino ieškovo atstovas V. Pumputis (b. l. 203), nurodydamas, kad apie paveldėjimo teisės liudijimą ieškovas sužinojo 2005 m. rugpjūčio mėn., kai ieškovo sūnus, rūpindamasis mišku kreipėsi į VĮ ,,Registrų centras“ dėl pažymos. Pasak apeliantės, ieškovas nesiekė priimti palikimo, o palikimo prireikė G. F. ir ieškovo sūnui, tai patvirtino G. F. pati teigdama - sūnų paprotinau tvarkytis žemės reikalus, kadangi jis tėvą išlaiko ir juo rūpinasi (b. l. 208).

3. Teismo teiginys, jog G. F. atstovavo V. N. interesams, nepagrįstas, nes V. N. įgaliojimą liudytojai G. F. atstovauti jo interesus, tvarkant dokumentus dėl nuosavybės teises atstatymo į žemės sklypą, išdavė tik 2000 m. sausio 31 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams, kai jau buvo atkurta ir įregistruota nekilnojamojo turto registro įstaigoje nuosavybės teisė į mišką U. N. vardu. Todėl akivaizdu, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese nei ieškovas, nei buvusi sutuoktinė, kaip jo atstovė, nedalyvavo.

4. Teismas neteisingai aiškina atstovavimo teisinį institutą, teigdamas, kad ieškovas kartu su savo buvusia sutuoktine rūpinosi nuosavybės teisių į paveldimą turtą atkūrimu pagal palikėjos U. N. išduotą įgaliojimą. Apeliantė teigia, jog U. N. buvo išdavusi liudijimą G. N. (F.), o ne V. N. , todėl ieškovas net ir norėdamas neturėjo teisės veikti šio įgaliojimo pagrindu. Teismas nenurodo, nuo kokio momento ir kokiu būdu, ką konkrečiai atliko ieškovas. Ieškovas pats pripažino, kad nuosavybės teisių atkūrimo U. N. procese nedalyvavo (b. 1. 203, 204).

5. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės argumentą, kad leidimas miškui kirsti buvo išduotas anksčiau negu atkurtos nuosavybės teisės į mišką, argumentuodamas tuo, jog teisių atkūrimas yra tęstinis procesas, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra vyko, ją vykdė ieškovas ir jo buvusi sutuoktinė, todėl nurodytas įrodymas (leidimas miškui kirsti) būtent neginčijamai patvirtina tą aplinkybę, kad ieškovas po motinos mirties (1997-08-16) per 6 mėnesius nepriėmė palikimo, pradėdamas faktiškai jį valdyti (leidimas išduotas 1998-02-03), šią aplinkybę patvirtina ir liudytojo A. J. parodymai (b. l. 209-210). Apeliantė teigia, kad leidimas miškui kirsti buvo išduotas ne ieškovui ar jo buvusiai sutuoktinei, o jos mirusiai motinai - U. N. . Todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo leidimo miškui kirsti išdavimo mirusiai motinai faktą laikyti kaip įrodymą, kad ieškovas V. N. rūpinosi mišku. Teismas neatsižvelgė į tai, jog pagrindiniu įrodymu ieškovo naudai laikomas leidimas miškui kirsti yra suklastotas dokumentas, išduotas neteisėtai ir tą aplinkybę teismo posėdyje pripažino ieškovo liudytojas A. J. (b. l. 210). Teismas nepagrįstai liudytojo A. J. suklastotą dokumentą pripažino tinkamu įrodymu ieškovo reikalavimų teisėtumui pagrįsti. Apeliantė nurodo, jog prie apeliacinio skundo prideda VĮ Utenos miškų urėdijos 2006 m. lapkričio 2 d. raštą Nr. SK-750, kuriame nurodyta, kad leidimas miškui kirsti buvo išduotas ne ieškovui V. N. ar G. N. (F.), bet U. N. ribinių linijų kirtimui. Ši aplinkybė patvirtina faktą, kad leidimą miško kirtimui, mirus U. N. , liudytoja G. F. (buvusi N.) gavo sukčiavimo būdu, pateikusi netekusį galios įgaliojimą. Liudytojai G. F. ir A. J. teisme davė melagingus parodymu apie tai, kad miškas buvo kirstas. Tai patvirtina Miško savininkų kooperatyvo Aukštaitijos šilas 2006 m. spalio 30 d. raštas Nr. AS06-140. Teismas neįžvelgė ir į tai, jog išduotas leidimas atlikti kirtimus po turto palikėjos mirties gerokai iki nuosavybės teisių jai atkūrimo reiškė, kad kertamas ne U. N. miškas, o valstybinis miškas. Miškas U. N. palikimo dalimi tapo tik nuo 1998 m. gruodžio 14 d. Ieškovo teigimu, jis mišką kirto 1998 m. vasario 3 d., iškirsta buvo per vieną valandą 43,25 ha, tačiau ieškovas šio įrodymo pagrindimui teismui įrodymų nepateikė - kad miškas iš tikrųjų buvo kirstas, kad už jo kirtimą būtų apmokėta. VĮ ,,Utenos miškų urėdija“ 2006 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. SK-750 patvirtino, kad ne tik ieškovo, bet ir kito asmens miškas, kirstas nebuvo iki 2002 m. birželio 18 d.

6. Apeliantė teigia, jog visą gyvenimą gyveno kartu su motina ir po jos mirties faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo naikinti jai išduoto paveldėjimo teisės liudijimo. Apeliantė nurodo, jog teismui pateikė įrodymus – 2002 m. birželio 20 d. sutartį su medžiotojų būreliu „Suginčių medžiotojai“, 2003-2004 m sutartis su Miško savininkų kooperatyvų Aukštaitijos šilas dėl ilgalaikės miško priežiūros ir bendradarbiavimo, stataus miško-pirkimo-pardavimo sutartis, kurios įrodo, kad paveldėjusi po motinos mirties vykdė miško tvarkymo ir jo naudojimo darbus. Teismo teiginys, jog ieškovas pradėjo mišką tvarkyti kaip savo ir aktyviai tvarkė motinos nuosavybės teisių atkūrimo procesą dar nuo 1997/1998 metų, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Ieškovas teismui nepateikė sūnui išduoto įgaliojimo, kuris patvirtintų V. N. teiginį, jog jis pasirašė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo sūnų Marių tvarkyti visus reikalus, kad jis galėtų naudoti ir disponuoti žeme, jog įgaliojimą sūnui išdavė prieš 1,5-2 metus (b. 1. 203). Apeliantė nurodo, jog po motinos mirties, kartais su vaikais, žentu, vyru, bet dažniausiai su samdomais padieniais darbininkais važiuodavo į mišką jį apžiūrėti, kad žiemą nebūtų kertami ir vagiama mediena. Samdydavo padienius darbininkus rinkti šiukšles, nupjauti žolę sausuoju metų laikotarpiu. Atkūrus motinai nuosavybės teises planavo miško tvarkymo ir naudojimo darbus, atveždavo mišką apžiūrėti specialistus, kurie padėtų man sutvarkyti apleistą mišką, padėtų man jį išsaugoti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teisme šių liudytojų rasti nepavyko, nes jie išvykę į dirbti į užsienį, tačiau bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pateiks šių liudytojų parodymus. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teisme liudytojas J. K. - Suginčių medžiotojų būrelio pirmininkas - paliudijo, kad atsakovė ir jos šeima tvarkė mišką ir jokio kito savininko be jos nebuvo, su ja sudarė miško nuomos medžioklei sutartis bei davė leidimą medžiotojams miške statyti bokštelius, tvarkė riboženkius (b. 1. 210). Liudytoja D. K. taip pat patvirtino, kad atsakovė domėjosi mišku nuo tada, kai U. N. pasakė, kad yra žemė ir miškas ir, kad reikia atkurti nuosavybę (b. l. 212). Liudytojas A. K. patvirtino taip pat patvirtino aplinkybes, kad atsakovė domėjosi mišku ir žeme (b. l. 221). Apeliantė sprendžia, jog teismas, palyginęs jos ir ieškovo pateiktus įrodymus, neturėjo pagrindo teigti, kad ieškovas priėmė paveldimą turtą (mišką) po motinos mirties valdyti kaip savo. Teismas neišsprendė klausimo dėl apeliantės įdėtų lėšų tvarkant bei prižiūrint mišką.

7. Teismo nustatyta aplinkybė, jog ieškovas, turėjo nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų originalus, prieštarauja byloje įrodymams - paties ieškovo parodymams (b. 1. 203, 204) bei liudytojos G. F. parodymams (b. l. 207, 208). Byloje nėra įrodymų, dokumentus turėjo ir tvarkė ieškovas.

8. Teismo teiginys, jog ieškovo faktinį palikimo valdymą patvirtina VĮ „Registrų centras“ 2005 m. rugpjūčio 29 d. pažyma, kurioje ieškovas įvardytas paveldėtoju, nepagrįstas. Apeliantė teigia, jog VĮ „Registrų centras“, neturėdamas duomenų, kad ji priėmė savo mirusios motinos palikimą ir valdo paveldėtą turtą nuosavybės teise, pažymą išdavė pagal pareiškėjo (kaip kad teigia ir pats ieškovas, jo sūnaus M.) užklausimą. Pasak apeliantės, VĮ „Registrų centras“ pažymoje ieškovą įvardijus paveldėtoju, jokios teisinės pasekmės nei jai, nei ieškovui negalėjo kilti ir nekyla.

9. Apeliantė teigia, jog teismas pažeidė jos teises ir interesus, nes nepagrįstai panaikino visą paveldėjimo teisės liudijimą. Apeliantė teigia, jog dalį turto paveldėjo gyvendama su motina, turtą pradėjo valdyti nuo motinos mirties momento, kadangi visą gyvenimą gyvenau kartu su motina. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti medžiaga - įrašai namų knygoje, liudytojų parodymai (liudytoja D. K. b. l. 211). Kad toks motinos turtas buvo neneigė ir pats ieškovas.

10. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad U. N. mirė 1997 m. rugpjūčio 16 d., todėl ieškovas iki to laiko, kol atsakovė priėmė palikimą, turėjo visas įstatymų suteiktas galimybes priimti mirusios motinos palikimą, jei tik jis būtų to pageidavęs.

11. Apeliantė teigia, jog paveldėjimo teisės liudijimą išdavusi notarė žinojo apie kitų įpėdinių buvimą, todėl paveldėjimo procedūra atlikta tinkamai. Teismas neįvertino byloje esančių trečiojo asmens pateiktų dokumentų, kurie patvirtina aplinkybę, kad notarė buvo informuota apie kitus asmenis, apie G. F. (N.) - brolienę, kuri turėjo nuosavybės teisę įrodančius dokumentus, kad dokumentai apeliantei neduodami, taip pat apie brolį, kuris yra asocialus ir net neketina rodytis notarinėje kontoroje ar pretenduoti į palikimą. Pasak apeliantės, neįvertinta ir tai, jog ieškovas dėl savo aplaidumo neturėjo teisės kliudyti jai įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.