Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalios Pranckienės,

dalyvaujant pareiškėjui Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, R. S.,

atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujančio Molėtų skyriaus atstovei L. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Molėtų skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. S. ir L. S. dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras), kreipėsi į administracinį teismą prašymu panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. S.“ (toliau – ir Sprendimas). Prokuroras nurodė, kad Utenos apskrities viršininkas 2008 m. liepos 25 d. parengė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria buvo patvirtinta M. S. teisė atkurti nuosavybės teises į 116 Lt vertės 0,14 ha žemės, priskirtos valstybės išperkamam vandens telkiniui. Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriaus vedėjas 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) paskelbė Molėtų rajono Čiulėnų seniūnijos Toliejų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo pradžią. Atlikus nustatytas žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo procedūras bei Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinus Molėtų rajono Čiulėnų seniūnijos Toliejų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyrius 2013 m. gegužės 29 d. priėmė ginčijamą Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. S. Prokuroras nurodė, kad 1930 m. rugpjūčio 7 d. Utenos apskrities Malėtų valsčiaus II Malėtų seniūnijos (taip nurodyta originale) mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo 13-oje eilutėje įrašyta, kad Susiedo ežero, esančio Labanoro miškų urėdijos žinioje, savininkas yra valstybė. Tai reiškia, kad Susiedo ežeras iki 1940 metų priklausė Lietuvos valstybei. Prokuroras, remdamasis išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, teigė, kad Nacionalinei žemės tarnybai priimant ginčijamą Sprendimą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį Susiedo ežero, atitinkančio Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – ir Vandens įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą kriterijų, t. y. iki 1940 m. nuosavybės teise priklausiusį valstybei, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 47 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 9 punkte įtvirtintos imperatyvios nuostatos. Kadangi dėl aukščiau nurodytų imperatyvių įstatymų nuostatų pažeidimų valstybinės reikšmės ežero dalis buvo perduota privačion nuosavybėn, turi būti ginamas viešasis interesas. Prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2005 m. gegužės 13 d. nutarimu, nurodė, kad valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai išimtine teise priklauso Lietuvos Respublikai, ši teisė yra įtvirtinta Konstitucijoje ir jos saugoma. Vandens telkiniai, kaip ir žemė, miškai, yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jie yra žmogaus egzistavimo, jo ir visos visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augmenija, atskiri gamtos objektai, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, todėl jų apsauga bei gamtos išteklių racionalus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama ginčijamą Sprendimą, pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas ir dėl šių pažeidimų dalis vandens telkinio, kurio išsaugojimas valstybės nuosavybėje yra bendras valstybės ir visuomenės interesas, buvo neteisėtai perleista privačion nuosavybėn, taip pažeidžiant viešąjį interesą. Be to, Prokuroras, remdamasis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, nurodė, kad viešasis interesas yra ir tinkamas viešojo administravimo, valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas, kadangi teisinės valstybės principas suponuoja tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, o valstybė privalo užtikrinti viešojo administravimo vykdymą ir viešųjų paslaugų teikimą, kad būtų garantuotas visos valstybinės bendruomenės viešasis interesas. Kadangi Nacionalinės žemės tarnybos pareiškimas „Dėl viešojo intereso gynimo“, kuriuo buvo prašoma kreiptis į teismą dėl administracinio akto panaikinimo, Panevėžio apygardos prokuratūroje buvo gautas 2015 m. rugpjūčio 10 d., Prokuroras prašymu dėl administracinio akto panaikinimo kreipėsi nepraleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyto termino skundui paduoti (2-7 b. l.).

Teismo posėdyje Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą, R. Senkus, pakartojęs prašyme nurodytus argumentus ir motyvus bei remdamasis jame išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktu teisės normų bei teisminės praktikos aiškinimu, prašė tenkinti reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkinamas.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Utenos apskrities viršininkas 2008 m. liepos 25 d. parengė Išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kuria patvirtino, jog M. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 116 Lt vertės 0,14 ha ploto vandens telkinį, priskirtiną valstybės išperkamai žemei (21-22 b. l.). Nurodyta išvada buvo pateikta Molėtų rajono Čiulėnų seniūnijai, o tuometiniame Molėtų rajono žemėtvarkos skyriuje gauta 2008-07-31. Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriaus vedėjas 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino Molėtų rajono Čiulėnų seniūnijos Toliejų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti parinktos teritorijos ribas ir plotą, nustatė šio projekto rengimo darbų pradžią (23-26 b. l.), o 2010 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) – Asmenų, pageidaujančių Toliejų kadastro vietovėje gauti grąžinamus natūra, perduodamus ar suteikiamus nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, norimus pirkti ar nuomoti valstybinės žemės sklypus, sąrašą (26-29 b. l.) Šio sąrašo (duomenys neskelbtini) eilutėje kaip IX-o eiliškumo pretendentė nurodyta M. S. (29 b. l.). Molėtų rajono Čiulėnų seniūnijos Toliejų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto IX-os eilės pretendentų susirinkime, vykusiame 2011-01-06, M. S. įpėdinei L. S. pagal Išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) pasirinkus dalį Susiedo ežero, (projektuojamo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)), Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriaus vedėjas 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino Molėtų rajono Čiulėnų seniūnijos Toliejų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą bei Asmenų, kuriems rengiant Toliejų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, suprojektuoti žemės, miško ir vandens telkinių sklypai, sąrašą (30-33 b. l.). Minėto sąrašo (duomenys neskelbtini) eilutėje nurodyta M. S. ir jai suprojektuotas 0,13 ha ploto vandens ūkio paskirties sklypas, esantis projektuojamame sklype Nr. (duomenys neskelbtini) (34-35 b. l.). Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. S.“ atkūrė nuosavybės teises M. S. į jai tenkančią nekilnojamojo turto – 116 Lt vertės 0,14 ha vandens telkinio – dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam turtą – 0,13 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo (bendrojo naudojimo vandens telkiniai) dalį, esančią Molėtų rajono Čiulėnų seniūnijoje Čiulėnų kaime 20,73 ha dydžio žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) (Susiedo ežeras, inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini), kodas - (duomenys neskelbtini)) su A. Ž., L. G. ir Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (8-9 b. l.). Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, nuosavybės teisės į vandens ūkio bendrojo naudojimo paskirties daiktą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotos: M. S. vardu į 13/2073 dalis, L. G. – į 20/2073 dalių; N. L. – į 37/4146 dalis, R. L. į 37/4146 dalis, Lietuvos Respublikos – į 2003/2073 dalis (10-12 b. l.).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinio dalį, teisėtumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. Viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542-13). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktas išaiškinimas, pagal kurį, įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Nagrinėjamoje byloje viešuoju interesu teismas pripažįsta išimtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės į vandens telkinius, kaip ypatingus nuosavybės teisės objektus, užtikrinimą. Pagal Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Dėl šių priežasčių miškų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas pripažįstamas viešuoju interesu, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Tokį viešojo intereso aiškinimą yra pateikęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas, 20005-05-13 ir 2006-03-14 nutarimai). Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas, ar teisėtai atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, pagal Konstituciją, esančius išimtine valstybės nuosavybe, t. y. Prokuroras kreipėsi dėl Konstitucijos saugomo intereso. Teismas sprendžia, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu.

Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004-02-21) nustato, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų - ir valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnį, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. VIII-1757 redakcija) nustatė, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis, minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio, nustatančio pagrindinių šio įstatymo sąvokų reikšmę, 40 dalį, vanduo – tai aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį. Šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28 d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę Lietuvos valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Lietuvos valstybinio archyvo pateikto dokumento – ištraukos iš Utenos apskrities Malėtų valsčiaus II Malėtų seniūnijos (taip nurodyta originale) mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo Nr. 153, Utenos apskrities Žemės rūšiavimo komisijos sudaryto 1930 m. rugpjūčio 7 d., duomenys leidžia daryti išvadą, jog prie Čiulėnų kaimo esantis Susiedo ežeras iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei ir buvo Labanoro miškų urėdijos žinioje (36-37 b. l.). Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti aukščiau nurodyto archyvinio dokumento duomenimis. Darydamas šią išvadą, teismas remiasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 nutarimu Nr. 1057, 12 punktu ( 2002-09-19 nutarimo Nr. 1475 ir 2004-04-07 nutarimo Nr. 387 redakcija). Šiame punkte yra išvardinti dokumentai, kurie vertinami kaip patvirtinantys buvusių savininkų nuosavybės teises. Tarp šių dokumentų yra nurodyti ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, nuorašai ir išrašai. Iš spaudų, esančių ant byloje pateiktos sąrašo ištraukos, matyti, kad šio dokumento nustatyta tvarka patvirtinta kopija buvo gauta iš Lietuvos valstybinio archyvo.

Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus ir vadovaudamasis Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teismas konstatuoja, kad Molėtų rajono Čiulėnų seniūnijoje Čiulėnų kaime esantis Susiedo ežeras, šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip 20,7300 ha ploto bendrojo naudojimo vandens telkinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Atsižvelgus į tai, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28 d., šiame straipsnyje įtvirtintas nuostatas Nacionalinė žemės tarnyba privalėjo taikyti priimdama Prokuroro ginčijamą 2013 m. gegužės 29 d. Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas sprendžia, kad nepaisant to, jog priimant Sprendimą, Susiedo ežeras teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašytas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jo priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams aukščiau nurodytu momentu nulėmė aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Tokia išvada daroma atsižvelgus į formuojamą teisminę praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad tam, jog atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vieno iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014).

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Susiedo ežeras, kurio dalis, kaip lygiavertis nekilnojamasis turtas buvusių savininkų turėtam nekilnojamam turtui, ginčijamu Sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neatlygintinai perduotas M. S. privačion nuosavybėn, šio sprendimo priėmimo momentu turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė Lietuvos valstybei išimtinės nuosavybės teise. Dėl šios priežasties Susiedo ežeras negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama Prokuroro ginčijamą sprendimą, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn. Dėl nurodytų motyvų Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gegužės 29 d. Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) naikinamas, kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

Panaikinus kaip neteisėtą Nacionalinės žemės tarnybos priimtą Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės M. S., nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl Nacionalinė žemės tarnyba turi pareigą operatyviai iš naujo išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo šiam asmeniui klausimą Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka.

Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, yra pažymėjęs, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585-05; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos prokuratūra apie viešąjį interesą pažeidžiančių aktų priėmimą sužinojo 2015 m. rugpjūčio 10 d., Prokuroras pareiškimą administraciniam teismui pateikė 2015 m. rugpjūčio 24 d. (2, 10 b. l.). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašymu dėl neteisėtų administracinių aktų panaikinimo į administracinį teismą kreipėsi nepraleidęs įstatymo nustatyto termino.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. S.“.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.