Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Ernesto Spruogio ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas Žilvinas Kirjanovas (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-5), prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2015-07-27 sprendimą Nr. 3R-292(AG-212/05-2015) ir priimti naują sprendimą - panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015-06-23 raštą Nr. (23.1-08)RNA-23010 (toliau – ir Raštas).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad VMI 2015-06-23 raštu Nr. (23.1-08)RNA-23010 pareiškėją informavo, jog gavo Belgijos institucijos prašymą išieškoti iš pareiškėjo 1 280,21 EUR pajamų mokesčio už 2011-2012 metus. Šį raštą pareiškėjas skundė VAGK, kuri 2015-07-27 sprendimu Nr. 3R-292(AG-212/05-2015) išaiškino, jog Raštas nelaikytinas sprendimu dėl mokestinės prievolės išieškojimo. Juo pareiškėjas buvo tik informuotas apie institucijos veiksmus, kurių ji imsis, jei pareiškėjas nesumokės skolos.

Pareiškėjas nurodo, kad 2011-2012 m. nėra buvęs Belgijoje. Tuo metu buvo registruotas Darbo biržoje. Pareiškėjas teigia, kad 2011-12-27 kreipėsi į Kauno apskrities VPK Migracijos skyriaus Jonavos grupę dėl asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) praradimo, todėl mano, kad jo pamesta asmens tapatybės kortele galėjo pasinaudoti kiti asmenys.

Pareiškėjas mano, kad VMI Raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pareiškėjui nėra žinoma apie jokią iškeltą bylą ir Belgijos institucijos sprendimą, kuriuo jam būtų priteista nurodyta suma.

VAGK nevertino aplinkybės, kad Belgijos institucijos prašymas yra visiškai nepagrįstas, prie šio prašymo nebuvo pateikta jokių raginimą pagrindžiančių dokumentų.

Skunde pažymima, kad Raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jame nenurodytos faktinės aplinkybės, lėmusios Rašte nurodytų teisės aktų taikymą. Rašte nenurodyti aiškūs jo priėmimo motyvai, todėl jis negali būti deramai įvertintas ir patikrintas.

Pareiškėjo nuomone, VAGK nepagrįstai nurodė, kad raštas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, kadangi juo pareiškėjui buvo nustatytas terminas sumokėti nepagrįstus mokesčius, o per nustatytą terminą jų nesumokėjus, bus kreiptasi į antstolių kontorą dėl priverstinės nepagrįstos skolos išieškojimo. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad šiuo metu yra apskundęs Belgijos Karalystės neteisėtus veiksmus.

Atsiliepimu atsakovas VMI prašo pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 39-42). Nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Belgijos Karalystės Vyriausybės 1998-11-26 pasirašytos sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 27 straipsniu „Pagalba renkant mokesčius“, Belgijos Karalystės federalinės valstybės finansų tarnybos mokesčių išieškojimo administracija atsiuntė prašymą išieškoti iš pareiškėjo 1 280,21 Eur pajamų mokesčio už 2011-2012 metus, 29,88 EUR delspinigių, apskaičiuotų iki 2014-02-28 ir 5,70 Eur išlaidų skolą. Lietuvos mokesčių administratoriaus buvo prašoma imtis visų galimų teisinių priemonių mokestinei nepriemokai išieškoti. Taip pat buvo pridėtas dokumentas, leidžiantis išieškojimo vykdymą bei patvirtinimas, kad mokestinė nepriemoka nebuvo užginčyta.

VMI Raštu kreipėsi į pareiškėją ir informavo, kad yra gautas Belgijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymas dėl įsiskolinimo išieškojimo, nurodyta per 30 dienų įvykdyti mokestinę prievolę, priešingu atveju ji bus išieškoma iš kredito įstaigose esančių pareiškėjo sąskaitų. Rašte pareiškėjui buvo išaiškinta skolos užginčijimo tvarka.

VAGK 2015-07-27 sprendimu Nr. 3R-292(AG-212/05-2015) nurodė, kad Raštas laikytinas siūlymu geruoju sumokėti reikalaujamas sumas, todėl jis nelaikytinas sprendimu dėl mokestinės prievolės išieškojimo ir nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių.

VMI 2015-09-03 raštu Nr. (23.1-08)-RNA-30777 informavo pareiškėją, kad yra gautas raštas iš Belgijos Karalystės federalinės valstybinės finansų tarnybos mokesčių išieškojimo administracijos su nurodymu sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo dėl jo pateikto skundo. Atsakovas teigia, kad mokestinės nepriemokos nevykdys iki bus gauta iš Belgijos Karalystės kompetentingos institucijos informacija apie priimtą sprendimą.

Atsakovas teigia, kad vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 28 straipsniu, vykdė Belgijos karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą išieškoti iš pareiškėjo prašyme nurodytas sumas. Prie prašymo buvo pateikti susiję dokumentai, todėl atsakovas mano, kad jokių neteisėtų veiksmų nėra atlikęs.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas VMI 2015-06-23 rašto Nr. (23.1-08)RNA-23010, kuriuo pareiškėjui nustatytas terminas sumokėti mokestinę prievolę, bei VAGK 2015-07-27 sprendimo Nr. 3R-292(AG-212/05-2015) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir VAGK pareiškėjo skundo nagrinėjimo bylos Nr. AG-212/05-2015) (toliau – ir VAGK byla) matyti, kad:

Belgijos Karalystės Federalinė visuomeninė finansų valdyba Ž. K., adresu (duomenys neskelbtini), išsiuntė pranešimą dėl 1 308,32 EUR įsiskolinimo (VAGK byla b. l. 12-13).

VMI 2015-06-23 raštu Nr. (23.1-08)RNA-23010, vykdydama Belgijos Karalystės kompetentingos institucijos prašymą, kreipėsi į pareiškėją, nurodydama, jog pareiškėjas per 30 dienų turi sumokėti 1 315,79 EUR įsiskolinimą. Rašte nurodyta mokesčių administratoriaus veiksmų bei Belgijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašomos išieškoti skolos užginčijimo tvarka (b. l. 22).

Pareiškėjas VAGK pateikė skundą dėl Rašto, prašydamas jį panaikinti (VAGK byla b. l. 1-3). Taip pat pateikė Kauno apskrities VPK Migracijos skyriaus 2015-06-30 pažymą Nr. 20-S-118470 apie pareiškėjo prarastą asmens tapatybės kortelę (VAGK byla b. l. 5), Kauno teritorinės darbo biržos Jonavos skyriaus 2015-06-29 pažymą Nr. P46-2015-72 dėl bedarbio registravimo laikotarpiu ir nedarbo draudimo išmokų mokėjimo (VAGK byla b. l. 6-7).

VAGK 2015-07-27 sprendimu Nr. 3R-292(AG-212/05-2015) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodydama, kad Raštas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, o mokestinės nepriemokos teisėtumas ir pagrįstumas gali būti užginčytas (b. l. 18-21).

VMI 2015-09-03 raštu Nr. (23.1-08)-RNA-30777 pareiškėją informavo, kad apskundus Belgijos Karalystės kompetentingos institucijos sprendimą dėl nepriemokos išieškojimo, mokestinės nepriemokos išieškojimas nebus vykdomas iki Belgijos Karalystės kompetentingos institucijos informacijos apie priimtą sprendimą gavimo (b. l. 62).

Dėl VMI 2015-06-23 rašto Nr. (23.108)RNA-23010

Ginčijamu VMI 2015-06-23 raštu Nr. (23.108)RNA-23010 pareiškėjas buvo informuotas, kad Belgijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba kreipėsi į nacionalinį mokesčių administratorių su prašymu išieškoti iš Ž. K. 1315,79 Eur, iš jų: 1280,21 Eur pajamų mokesčio ir 35,58 Eur delspinigių skolą už 2011-2012 metus. Tuo pačiu raštu pareiškėjui pranešta, kad jeigu per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos mokestinės prievolės jis neįvykdys, ji bus išieškoma iš pareiškėjo kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ar/ir turto, sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą pateikus vykdyti antstoliui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pareiškėjui, be kita ko, raštu išaiškinta, jog prašomą išieškoti skolą pareiškėjas gali užginčyti vadovaudamasis Belgijos Karalystės įstatymais, pateikdamas skundą Belgijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai.

Ginčijamą raštą VMI pagrindė Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Belgijos Karalystės Vyriausybės sutarties „Dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ (toliau – ir Sutartis) 27 straipsniu „Pagalba renkant mokesčius“. Sutarties 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susitariančiosios valstybės įsipareigoja teikti viena kitai pagalbą renkant nesumokėtus mokesčių mokėtojo mokesčius, kurių dydį galutinai nustato pagalbos prašymą pateikusios susitariančiosios valstybės įstatymai. Tuo atveju, kai susitariančioji valstybė kitos susitariančiosios valstybės prašo surinkti mokesčius, ta kita valstybė tokius mokesčius renka remdamasi įstatymais, taikomais renkant savo mokesčius ir renka juos taip pat, lyg taip renkami mokesčiai būtų jos pačios mokesčiai; tačiau kitoje susitarančiojoje valstybėje tokiems prašymams surinkti mokesčius pirmenybė neteikiama.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie įtakoja konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Tokiu būdu, teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. veikla, kuri įtakoja konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų.

Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 144 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. LVAT praktikoje yra nurodyta, jog, aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Pastebėtina, jog šioje administracinėje byloje ginčijamas VMI raštas, vadovaujantis Sutarties ir MAĮ nuostatomis prilygintinas MAĮ 89 straipsnyje įtvirtintam raginimui mokestinę prievolę įvykdyti geruoju. MAĮ 89 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas, kai įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis (MAĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Šios teisės normos 3 dalis nustato, kad mokesčių administratorius leidžia mokesčių mokėtojui sumokėti raginime nurodytas sumas per 20 dienų nuo raginimo mokesčių mokėtojui įteikimo dienos, jeigu mokesčio įstatymas nenustato kito termino. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – po 20 dienų po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos (MAĮ 105 str. 2 d.). Įvertinus anksčiau teismo sprendime išdėstytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, jog šiuo atveju mokesčio mokėtojo pareiga įvykdyti mokestinę prievolę atsirado ne raginimo (ginčijamo rašto) pagrindu, o Belgijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymo pagrindu. Ginčijamame rašte yra nurodyti mokestinės prievolės išieškojimo pagrindai, mokestinės prievolės užginčijimo tvarka bei siūlymas per nustatytą terminą sumokėti nurodytas sumas. Tai leidžia spręsti, kad ginčijamas raštas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas (primenama apie mokestines nepriemokas ir jų dydį), pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Pabrėžtina, teismas turi priimti nagrinėti tik reikalavimą dėl individualaus administracinio akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Pažymėtina, jog teismui galėtų būti skundžiamas atsižvelgiant į raginimą jo nevykdymo atveju priimtas sprendimas (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p., 2 d.), dėl kurio atsirastų realūs teisiniai padariniai. Ginčijamu raštu pareiškėjui buvo išaiškinta, kad per 30 dienų neįvykdžius mokestinės prievolės, mokesčių administratorius priims sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą. Būtent sprendimas išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą laikytinas tuo individualiu administraciniu aktu, kuris tiesiogiai įtakoja pareiškėjo teises ir pareigas, todėl tik toks sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ tvarka teismui.

Remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl VAGK 2015-07-27 sprendimo Nr. 3R-292(AG-212/05-2015)

Administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir AGKĮ) 9 straipsnio 2 dalyje, nustatyta, jog VAGK nesprendžia ABTĮ 16 straipsnio, 18 straipsnio, 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų (bylų), mokesčių bylų. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 26 straipsnio 3 dalyje yra paminėta atskira administracinių bylų kategorija - mokesčių bylos. Paminėtos nuostatos bei ABTĮ 2 straipsnio 18 dalis sudaro pagrindą mokesčių bylas išskirti į dvi rūšis: mokestinius ginčus ir kitas mokesčių bylas. Mokestiniai ginčai yra nagrinėjami specialia Mokesčių administravimo įstatymo IX skyriuje numatyta tvarka, o kitoms mokesčių byloms ši speciali ginčų nagrinėjimo tvarka nėra taikoma. Atsižvelgiant į tai, kad kitoms mokesčių byloms nagrinėti nėra nustatyta kitokia speciali jų nagrinėjimo tvarka, todėl šios bylos turėtų būti nagrinėjamos bendrąja administracinių ginčų nagrinėjimo tvarka, numatyta ABTĮ. ABTĮ 22 straipsnio 4 dalyje ir 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bendrąja tvarka administraciniai ginčai yra arba tiesiogiai nagrinėjami administraciniame teisme, arba ikiteismine tvarka administracinių ginčų komisijoje. Tačiau kitos mokesčių bylos, net ir taikant joms bendrąją administracinių ginčų nagrinėjimo tvarką, administracinių ginčų komisijoje negali būti nagrinėjamos. ABTĮ 29 straipsnyje ir AGKĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte bei 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad administracinių ginčų komisijos nesprendžia mokesčių bylų. Ši taisyklė reiškia, kad administracinių ginčų komisijos negali spręsti visų mokesčių bylų, t. y. tiek mokestinių ginčų, tiek kitų mokesčių bylų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (I dalis). Publikuota: „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, P. 499-500, 2010 m.). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad mokestiniams ginčams ir kitiems ginčams, kylantiems dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, įstatyme yra nustatyta skirtinga jų nagrinėjimo tvarka: mokestiniams ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka; kiti ginčai tarp mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) ir mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka tiesiogiai kreipiantis į administracinį teismą, t.y. tokių ginčų nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių ginčų komisijos kompetencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (II dalis); „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, P. 576-577, 2010 m.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į VAGK kreipėsi prašydamas panaikinti VMI 2015-06-23 raštą Nr. (23.1-08)RNA-23010, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie prievolę sumokėti mokesčius pagal užsienio valstybės (Belgijos) prašymą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas iškėlė ginčą mokesčių srityje, t. y. kitoms mokesčių byloms priskirtiną mokesčių bylą. Kadangi administracinių ginčų komisijos negali spręsti jokių mokesčių bylų, todėl VAGK nagrinėjamu atveju pareiškėjo iškeltą bylą turėjo nutraukti kaip nežinybingą administracinių ginčų komisijoms (Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr.533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 40.4 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad VAGK neteisėtai iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo iškeltą bylą ir neteisėtai priėmė 2015-07-27 sprendimą Nr.3R-292(AG-212/05-2015), šis sprendimas naikintinas (LVAT 2010-06-07 sprendimas Nr. A-442-840/2010).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo Ž. K. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. R-292(AG-212/05-2015).

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.