- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-31
- Bylos Nr.
- TA-395-821/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00146-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Iveta Pelienė (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamam Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 22 d. iki 2021 m. sausio 22 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo religijos laisvė buvo suvaržyta, nes jis negalėjo melstis ir atlikti religines apeigas koplyčioje (įstaigoje nėra koplyčios) ar privačiai (gyvenamojoje patalpoje gyveno 22 nuteistieji). Pareiškėjas teikė skundus dėl neįrengtos koplyčios, dėl to sulaukė grasinimų susidoroti, ne visi jo skundai buvo priimami. Dėl nesudarytos galimybės melstis pareiškėjas atsisakė būti 15 būryje, dėl to turėjo atlikti nuobaudą – 3 paros kamerų tipo patalpoje, kurioje taip pat nesudaryta galimybė melstis (neleista pasiimti Kristaus kryžiaus ir Biblijos). Pareiškėjas teigė dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų patyręs didelį dvasinį ir psichologinį sukrėtimą, praradęs pasitikėjimą savimi ir pan.
3. Pareiškėjas skundo patikslinime, teisme gautame 2021 m. kovo 19 d., tvirtino, kad atsakovo atstovas siekia jam pakenkti, pablogindamas jo charakteristiką. Pareiškėjas išreiškia savo nepasitenkinimą bausmės atlikimo sąlygomis (daugiausiai netinkamu kitų nuteistųjų elgesiu, taip pat, jo teigimu, sovietiniu pareigūnų ir administracijos mentalitetu) ir pabrėžia, kad 15 būryje nebuvo nei koplyčios, nei laisvalaikio kambario, kuriame neva turėtų būti pakabintas kryžius. Pareiškėjas tvirtino susilaukęs patyčių, grasinimų dėl savo religijos praktikavimo, negalėjęs melstis (norėdavo melstis garsiai). Pakartojo, kad, siunčiant į kamerų tipo patalpas, iš jo buvo atimtas Kristaus kryžius ir Biblija.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepimuose į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
5. Atsakovo nuomone, pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Pravieniškių PN-AK sudaro galimybę vykti nuteistųjų susitikimams su įvairių konfesijų dvasininkais ar savanoriais (įskaitant užsieniečius). Taip pat sudarytos galimybės sielovadinį darbą įkalinimo įstaigose vykdančioms religinėmis bendruomenėms, bendrijoms, kapelionams jų užsiėmimų metu su nuteistaisiais naudotis reikalingomis techninėmis priemonėmis. Dvasininkų bei kitų bendruomenių narių lankymasis pataisos įstaigose pagrįstas savanoriškumo principu. Jei tam tikrų religinių bendruomenių nariai, dvasininkai kreipiasi su prašymu lankytis įstaigoje, paprastai tokie leidimai yra išduodami. Šiuo metu įstaigos 3 sektoriuje nesilanko dvasininkai, dėl papildomų saugumo priemonių nustatymo siekiant suvaldyti COVID-19 infekcijos plitimą. Atsakovas tvirtino, kad drausminės nuobaudos pareiškėjui atlikimo sąlygos taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus. Nuteistajam paprašius gauti iš bibliotekos Šventąjį raštą ar kitą religinę literatūrą, tokia galimybė būtų sudaryta, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo išreiškęs norą gauti jo nurodomą literatūrą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų.
II.
6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gegužės 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. L. skundą.
7. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimus, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 15 būryje nebuvo įrengta koplyčia, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 114 punktas nustato, kad religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas, tačiau nenumato koplyčios įrengimo. Pagal atsakovo paaiškinimus ir pateiktus dokumentus nustatyta, jog minėtame sektoriuje nebuvo įrengta koplyčia, tačiau pareiškėjas ir kiti nuteistieji turėjo galimybę atlikti religines apeigas kitose patalpose, kuriose pastatomas kryžius, religinė atributika. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai dėl nesuteiktos galimybės išpažinti religiją atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovo paaiškinimus, jog dvasininkų bei kitų bendruomenių narių lankymasis pataisos įstaigose pagrįstas savanoriškumo principu. Jei tam tikrų religinių bendruomenių nariai, dvasininkai kreipiasi su prašymu lankytis įstaigoje, paprastai tokie leidimai yra išduodami. Šiuo metu įstaigos 3 sektoriuje nesilanko dvasininkai, dėl papildomų saugumo priemonių taikymo siekiant suvaldyti COVID-19 infekcijos plitimą. Teismas apžvelgė teisinį reglamentavimą, susijusį su karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimu ir COVID-19 pandemijos valdymo priemonėmis ir padarė išvada, jog nėra pagrindo atsakovo atstovo veiksmus – laikiną (karantino laikotarpiu) pozityvių užimtumo priemonių vykdymo, įskaitant asmenų lankymosi kitose patalpose, kur galėtų atlikti religines apeigas, sustabdymą, siekiant išvengti ligos atvejų įstaigoje, – vertinti kaip neteisėtus. Pravieniškių PN-AK neturėjo pagrindo nesivadovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarime Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nustatytais reikalavimais (rekomendacijomis), todėl atsakovo atstovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumo nenustatyta.
9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų, kad, atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpoje, jam neleista pasiimti Kristaus kryžių ir Bibliją, pagrįstumo, akcentavo, jog Taisyklių 23 punktas imperatyviai draudžia asmenims, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas, pasiimti būtiniausius reikmenis ir kitus daiktus, išskyrus Taisyklių 20.2.1–20.2.5 papunkčiuose nurodytus asmeninius daiktus, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenų), tualetinį popierių, sauskelnes, akinius arba kontaktinius lęšius ir jiems skirtas dėtuves bei kontaktinių lęšių priežiūros priemones, pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) direktoriaus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją. Taigi, atsakovo atstovas šiuo aspektu veikė teisėtai. Be to, atsakovas paaiškino, jog kiekvieną dieną į kamerų tipo patalpas pataisos pareigūnai atneša laikraščius (dienraščius bei kitą spaudą), kuriuos nuteistieji gali skaityti. Nuteistajam paprašius gauti iš bibliotekos Šventąjį raštą ar kitą religinę literatūrą, tokia galimybė būtų sudaryta, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo išreiškęs norą gauti jo nurodomą literatūrą. Konstatuota, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, todėl šie skundo teiginiai nepagrįsti.
10. Teismo vertinimu, likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl atsakovo viešoji atsakomybė negalima, o pareiškėjo skundas netenkintinas.
III.
11. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus.
12. Pareiškėjas mano, kad byla buvo išnagrinėta šališkai, jis įžvelgia tikėtiną korupciją ir biurokratizmą, nes teisėja galbūt sudarė sąlygas nesąžiningam bylos nagrinėjimui, bylą išsprendė mechaniškai, nesivadovavo sąžiningumo, teisingumo, lygiateisiškumo ir kitais kriterijais. Teisėja neatkreipė dėmesio į tai, kad, pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis, patalpos su kryžiumi ir televizoriumi yra 3 ir 4 būriuose, o ne 15 būryje, kuriame buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjas teigia, kad dėl psichologinio spaudimo, nulemto negalėjimo atlikti religines apeigas, jis buvo atsisakęs būrio ir perkeltas į kitą pastatą – 4 būrį, kuriame taip pat nėra koplyčios, o tik laisvalaikio kambariai, kuriuose nuolat pilna nuteistųjų. Atsakovo atstovas kryžius patalpose priklijavo tyčia, kad galėtų suklaidinti teismą. Pareiškėjas išreiškia savo nepasitenkinimą atsakovo atstovo veiksmais kitose bylose. Pareiškėjas pažymi, kad teismo motyvai dėl dvasininkų ir kitų bendruomenės narių, atvažiuojančių į Pravieniškių PN-AK, nesusiję su jo skundu. Kita vertus, pareiškėjo žiniomis, dvasininkai ir iki COVID-19 pandemijos labai retai atvažiuodavo į 3 sektorių, jei išvis atvažiuodavo. Pareiškėjas pakartoja, kad dėl atsisakymo atlikti bausmę 15 būryje jis buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas, iš jo atimta Biblija. Pareiškėjas savo laikymo sąlygas prilygina kankinimui, psichologiniam smurtui, teigia, kad neturėjo galimybės pagerinti savo dvasinę būseną, buvo pastūmėtas iki savižudybės ir pan. Dėl skirtos nuobaudos pareiškėjas prarado galimybę išeiti į laisvę anksčiau.
Atsiliepimas
13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
14. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Mano, kad pareiškėjas neįvardijo jokių konkrečių teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų. Teismas objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 22 d. iki 2021 m. sausio 22 d. Pravieniškių PN-AK dėl tinkamų sąlygų praktikuoti religiją nesudarymo, atlyginimo priteisimo.
16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl koplyčios neįrengimo, draudimo pasiimti savo Kristaus kryžių ir Bibliją į kamerų tipo patalpas yra atmestinos, tačiau teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis apie pareiškėjo galimybes vienam arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo patirtą žalą, buvo šališkas, bylą išnagrinėjo mechaniškai, o atsakovas pateiktais dokumentais bandė suklaidinti teismą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.
18. Dėl apeliacinio skundo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą akcentuotina, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93); 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Co?me ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96).
19. Pareiškėjas savo abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, skundo argumentų atmetimu. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien tai, kad teismas bylos aplinkybių nevertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog teismas šias aplinkybes įvertino nevisapusiškai ar šališkai. Pareiškėjas nekonkretizavo, kaip šioje byloje pasireiškė biurokratizmas, kaip buvo sudarytos sąlygos nesąžiningam bylos nagrinėjimui. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai apie pirmosios instancijos teismo šališkumą nepagrįsti.
20. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovui). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.
21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
22. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų teisę atlikti religines apeigas. Laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (1 d.). Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui (2 d.). Tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas (3 d.). Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (4 d.).
23. Taisyklių 113 punkte įtvirtinta, kad pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija užtikrina nuteistųjų (suimtųjų) teisę tenkinti su religija susijusius poreikius Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal to paties akto 114 punktą, pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija sudaro sąlygas Lietuvos Respublikoje pripažintų tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkams lankytis pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje). Pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) vietos religinėms apeigoms atlikti įrengiamos pagal dvasininkų rekomendacijas. Taisyklių 115 punkte nurodyta, jog vykstant religinėms apeigoms nuteistieji (suimtieji) su savimi gali turėti smulkių asmeninių daiktų, susijusių su religinių apeigų atlikimu.
24. Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, teisės aktuose nėra įtvirtinta pataisos įstaigos pareiga įrengti koplyčią, todėl pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu atmestini. Kita vertus, pataisos įstaiga privalo sudaryti galimybę nuteistiesiems vieniems arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. Pareiškėjas skunde ir skundo patikslinime buvo nurodęs, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 15 būryje nebuvo koplyčios ar kitų patalpų, kuriose jis galėtų atlikti religines apeigas privačiai, o, atlikdamas apeigas (melsdamasis arba laikydamas religinę atributiką) bendrose gyvenamosiose patalpose, jis susilaukė patyčių ir grasinimų iš kitų nuteistųjų. Tai pareiškėjas iš esmės buvo nurodęs ir 2021 m. sausio 12 d. pasiaiškinime dėl atsisakymo eiti į 15 būrį (b. l. 27). Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2021 m. kovo 5 d. pažymoje Nr. 77-340 (b. l. 48), be kita ko, nurodyta, jog 15 būrio patalpose poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų; įstaigoje yra įrengta bendra biblioteka, kurioje gali lankytis visi nuteistieji.
Žemesnės instancijos teismas
25. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo paaiškinimais, jog pareiškėjas ir kiti nuteistieji turėjo galimybę atlikti religines apeigas kitose patalpose, kuriose pastatomas kryžius, religinė atributika, atmetė pareiškėjo argumentus dėl nesuteiktos galimybės išpažinti religiją. Tačiau iš bylos duomenų nematyti, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę 15 būryje laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 10 d. iki 2021 m. sausio 20 d. (išskyrus nuobaudos atlikimą, 3 paros), turėjo galimybę patekti į tas kitas patalpas, kuriose pastatomas kryžius ir religinė atributika, bei jose vienas arba kartu su kitais asmenimis atlikti religines apeigas. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2020 m. gruodžio 22 d. iki 2021 m. sausio 22 d.) išreiškė savo nepasitenkinimą dėl šių aplinkybių tiek pataisos įstaigos administracijai, tiek Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, taigi, atsakovo atstovas buvo informuotas apie šį trūkumą. Atsiliepimuose į skundą atsakovas šiuo aspektu rėmėsi tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie pareiškėjo pretenzijų nepagrįstumą, akcentavo dvasininkų ir kitų bendruomenės narių lankymąsi įstaigoje (nepaisant to, kad pareiškėjo nusiskundimai nebuvo su tuo susiję ir kad, kaip pripažino pats atsakovas, ginčui aktualiu laikotarpiu tokie apsilankymai nevyko dėl su COVID-19 pandemijos valdymo priemonėmis susijusių ribojimų), bet neįvardijo jokių konkrečių priemonių, kurių buvo imtasi reaguojant į pareiškėjo nusiskundimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra faktinės ir teisinės prielaidos išvadai, kad atsakovo atstovas savo veiksmais (neveikimu) neužtikrino Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pareiškėjo teisių, taigi, atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo elgtis pagal teisės aktų reikalavimus.
26. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (beveik mėnesį) buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 15 būryje, neužtikrinant jam sąlygų laisvalaikio metu vienam atlikti religines apeigas, o pareiškėjo teiginiai apie dėl religinių apeigų atlikimo (meldimosi, religinės atributikos naudojimo) bendrose gyvenamosiose patalpose patirtas patyčias, grasinimus nebuvo atsakovo paneigti. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu 1–2 dienas praleido 3 būryje, kuriame, kaip pats pripažino, galėjo pateikti į laisvalaikio kambarį, kuriame buvo religinė atributika (pareiškėjo pasvarstymai apie priežastis, dėl kurių religinė atributika buvo pakabinta, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės). Pareiškėjo pretenzijos dėl koplyčios neįrengimo, draudimo pasiimti religinę atributiką (kryžių ir Bibliją) į kamerų tipo patalpas buvo pagrįstai atmestos (juolab kad pareiškėjas turėjo teisę prašyti atnešti jam religinę literatūrą iš bibliotekos, bet nenurodė ja pasinaudojęs). Pripažintina, kad aptartos aplinkybės galėjo sukelti jam diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
27. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 15 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (beveik vieną mėnesį nesudarytos sąlygos vienam atlikti religines apeigas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (pareiškėjo nusiskundimai dėl kitų bausmės atlikimo sąlygų neatitikties teisės aktų reikalavimams nepasitvirtino; remiantis pasiaiškinimu, pareiškėjo atsisakymą toliau būti 15 būryje lėmė pirmiausiai netinkamas kitų nuteistųjų elgesys su juo, jis taip pat minėjo įvairias kitas, jo nuomone, netinkamas bausmės atlikimo sąlygas), atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo konstatavimu kaip pakankama satisfakcija būtų adekvatus atsakovo (jo atstovo) padarytam teisės pažeidimui.
28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo A. L. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad, laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 22 d. iki 2021 m. sausio 20 d. atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3 sektoriaus 15 būryje, nebuvo užtikrintos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 106 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareiškėjo A. L. teisės.“
Nutartis neskundžiama.