- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-15
- Bylos Nr.
- I-4140-168/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Halina Zaikauskaitė, Nijolė Sušinskienė
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
Įžanginė dalis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės, Nijolės Sušinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Audriui Skaisčiui, atsakovės atstovei Ledai Žilinskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas: 1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-08-31 sprendimas Nr. 1-195 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas) neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 daliai, o pripažinus prieštaraujančiu įstatymui – laikyti šį sprendimą panaikintu; 2) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-08-31 sprendimu Nr. 1-195 patvirtintų Nuostatų 3.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymo) 4 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto naudojimo, valdymo ir disponavimo juo įstatymo 8-1 straipsniui, 13 straipsnio 1 daliai, o pripažinus prieštaraujančiu – laikyti jį panaikintu; 3) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-08-31 sprendimu Nr. 1-195 patvirtintų Nuostatų 5 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 daliai, įstatymo viršenybės principui, o pripažinus prieštaraujančiu – laikyti jį panaikintu (b. l. 1–3).
Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba (toliau – Taryba) 2011-08-31 sprendimu Nr. 1-195 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų tvirtinimo“ patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatus (toliau – Nuostatai).
Vyriausybės atstovui kyla abejonių dėl šio Sprendimo ir juo patvirtintų Nuostatų teisėtumo. Pažymėjo, kad savivaldybės institucijos, įgyvendindamos savo įgaliojimus, privalo vadovautis aukštesnės galios teisės aktais ir bendraisiais teisės principais, iš jų Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintu savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principu. Pareiškimą grindė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, 6 straipsnio 2 dalimi, kad tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, įpareigojančiu viešojo administravimo subjektus savo veikloje vadovautis nepiktnaudžiavimo valdžia principu. Akcentavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas įstatymais. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl administracinio akto, priimto viešojo administravimo subjekto viršijus įstatymuose nustatytas kompetencijos ribas, paaiškino, kad savivaldybės taryba gali priimti norminius teisės aktus ir reglamentuoti atitinkamus teisinius santykius tik tada, kai tokia jos teisė aiškiai ir nedviprasmiškai yra įtvirtinta aukštesnės galios teisės aktuose. Įstatymai nesuteikia savivaldybės tarybai nei teisės, nei pareigos reglamentuoti merų, kurių įgaliojimai pasibaigė, tolesnę veiklą. Pareiškėjo teigimu, Tarybos Sprendimas priimtas viršijant įgaliojimų ribas ir yra neteisėtas.
Pareiškėjui kelia abejonių ir Nuostatų 3.3 punktas, nustatantis, kad merai, pasibaigus jų įgaliojimams, turi galimybes organizuoti susitikimus su Vilniaus miesto bendruomene bei miesto svečiais Vilniaus rotušės reprezentaciniame mero kabinete ir kitose rotušės salėse iki trijų kartų per metus nemokamai. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybės turtas gali būti perduodamas laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybines ar savivaldybių funkcijas įgyvendinantiems subjektams. Buvę merai nepatenka į įstatyme nurodytų subjektų sąrašą, todėl jie neturi teisinio pagrindo neatlygintinai naudotis savivaldybės nuosavybei priklausančiu turtu.
Vyriausybės atstovui kilo abejonių ir dėl Nuostatų 5 punkto, nustatančio, kad Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnę veiklą kuruoja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriatas, teisėtumo. Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalyje nurodyta, jog sekretoriatas gali būti steigiamas tarybos posėdžiams, komitetams, merui aptarnauti, taip pat savivaldybės tarybos sprendimų projektams rengti, nagrinėti ir išvadų dėl savivaldybės tarybos sprendimų projektams rengti. Taryba Nuostatų 5 punkte sekretoriatui pavesdama vykdyti funkciją, kurios įstatymai nenustato, pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalį, įstatymo viršenybės principą bei viršijo įgaliojimų ribas.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė prašyme išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 38–43) paaiškino, kad pareiškėjas nepagrįstai skundžiamą sprendimą priskiria norminiams teisės aktams, netinkamai interpretuoja savivaldybės ir jos atstovaujamosios institucijos paskirtį, o savivaldybių institucijų funkcijas nepagrįstai traktuoja tik kaip viešojo administravimo funkcijas. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas atliekant vietos valdžios, o ne viešojo administravimo funkcijas, todėl nepatenka į Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktų, 6 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos savarankiškosios savivaldybės funkcijos. Minėto įstatymo 6 straipsnio 43 punktas išreiškia dispozityvinį vietos savivaldos institucijų veiklos pobūdį. Vadovaujantis Europos vietos savivaldos chartijos 4 straipsnio 2 dalimi, „vietinės valdžios organai Įstatymų nustatytose ribose turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams“. Taryba turi išimtinę kompetenciją spręsti dėl vietos savivaldos tradicijų formavimo ir savivaldybei naudingos merų, pasibaigus jų įgaliojimams, veiklos įprasminimo. Pasibaigus merų įgaliojimams, merai turi galimybes prisidėti prie vietos savivaldos stiprinimo ir savivaldybei svarbių tikslų pasiekimo. Taryba, įvertinusi minėtų tikslų ir uždavinių svarbą, numatė, kokias galimybes turi Vilniaus miesto savivaldybės merai, pasibaigus jų įgaliojimų laikui. Vertinant Nuostatų 3.3 punkto atitiktį teisės aktams, atsižvelgtina ir į tai, kad Vilniaus rotušės patalpos priklauso Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise ir jos panaudos sutartimi yra perduotos VšĮ Vilniaus rotušei, kurios tikslas – reprezentuoti Lietuvos Respublikos sostinės savivaldą visuomeniniame-kultūriniame gyvenime, įgyvendinant miesto kultūros politikos nuostatas. Terminas „organizuoti susitikimus“ pagal savo prasmę nėra tapatus „suteikti patalpas pagal panaudos sutartį“, todėl neįžvelgia prieštaravimo Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8-1 straipsniui. Merų, pasibaigus jų įgaliojimams, susitikimai su Vilniaus miesto bendruomene bei miesto svečiais prilyginami Vilniaus miesto savivaldybės inicijuojamiems renginiams. Kadangi susitikimuose dalyvaus ir Vilniaus miesto bendruomenė bei miesto svečiai, todėl Nuostatų 3.3 punktas skirtas ne asmeniniams merų, pasibaigus jų įgaliojimams, interesams tenkinti, bet išreikia visuomeninę svarbą ir bendruomenės interesą. Nuostatų 5 punktas nereiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriatas aptarnaus merus, pasibaigus jų įgaliojimams, jis turėtų būti siejamas su Nuostatų 3.8, 3.12, 3.13 punktais bei Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Nuostatų teisinis reglamentavimas nepakeičia Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalyje nustatyto tarybos sekretoriato steigimo pagrindo ir jam neprieštarauja, nes nustato ne tarybos sekretoriato nuostatus, bet steigimo pagrindus.
Kadangi sekretoriatas steigiamas merui aptarnauti, detaliai neįvardijant jo funkcijų, tai meras turi teisę nustatyti tarybos sekretoriato funkcijas, kurios neprieštarauja sekretoriato steigimo tikslams. Nuostatais siekiama įtraukti buvusius merus į savivaldybės institucijų veiklą, buvusių merų veiklos / santykių su savivaldybės taryba ir meru palaikymo / kuravimo priskyrimas tarybos sekretoriatui yra teisėtas ir atitinka Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalį, nepažeidžia įstatymo viršenybės principo. Merų, net ir pasibaigus jų įgaliojimams, pagerbimas kelia savivaldybės mero instituto autoritetą ir prestižą. Tarybos sprendimu siekiama buvusius Vilniaus miesto merus išlaikyti aktyviais miesto politinio, ekonominio, visuomeninio gyvenimo dalyviais, skatina dalytis gerąja valdymo patirtimi.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškimas tenkintinas.
Teismas iš naujo nenagrinėja ir nevertina, ar ginčijamas Sprendimas ir juo patvirtinti Nuostatai yra norminis teisės aktas, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-08-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-2031-12 konstatavo, kad Sprendimas Nr. 1-195 ir Nuostatai yra daugkartinio taikymo teisės aktas, kuriuo sukurtos bendro pobūdžio teisės normos, skirtos rūšiniais požymiais apibrėžtai asmenų grupei. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo ir tai, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnį, yra tinkamas subjektas paduoti administraciniam teismui abstraktų prašymą ištirti savivaldybės tarybos priimto norminio teisės akto teisėtumą.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pirmame reikalavime prašo ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-08-31 sprendimas Nr. 1-195 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų tvirtinimo“ neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (bylai aktuali 2010-12-23 įstatymo Nr. XI-1259 redakcija, galiojusi nuo 2011- 05-01; Žin., 2011, Nr. 4-125) 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 daliai, o pripažinus prieštaraujančiu įstatymui – laikyti šį sprendimą panaikintu. Pareiškimą grindžia ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintu savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 119 straipsnyje nustatyta, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo nustatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, reglamentuoja ir vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas, jų įgaliojimus ir funkcijas, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus apibrėžia Vietos savivaldos įstatymas (2008-09-15 įstatymo Nr. X-1722 redakcija, galiojusi nuo 2011-07-19, Žin., 2011, Nr. 91-4334). Be to, šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede.
Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai, tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikra funkcija yra priskirta savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas tiek, kiek šios yra joms priskirtos (Konstitucinio Teismo 2000-06-13 ir 2002-12-24 nutarimai).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik pagal jiems priskirtą kompetenciją, o, atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai bylose Nr. I1-4/2006, Nr. I8-15/2007, Nr. I444-4/2008, Nr. A146-1917-12). Administracinėje byloje Nr. I444-4/2008 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams, inter alia teisėkūros subjektų pareigą leisti teisės aktus tik neviršijant savo įgaliojimų.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pirmiausia reikia nustatyti, ar Taryba, priimdama Sprendimą, neviršijo kompetencijos, ar pagal galiojusius teisės aktus buvo įgaliota reguliuoti Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnę veiklą.
Pareiškėjas teigia, kad įstatymai nesuteikia Tarybai nei teisės, nei pareigos reglamentuoti merų, kurių įgaliojimai pasibaigė, tolesnę veiklą.
Skundžiamo Sprendimo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 16 straipsniu, kuriame apibrėžta savivaldybės tarybos kompetencija.
Atsakovė teigia, kad Sprendimas priimtas remiantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punktu. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje pateikiamas savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) savivaldybių funkcijų sąrašas, o 43 punkte nurodyta, kad prie tokių funkcijų priskirtos kitos funkcijos, nepriskirtos valstybės institucijoms.
Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vietos savivalda – tai įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad savivaldybių funkcijos – Konstitucijos nustatytos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms priskirtos vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijos.
Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda (1–12 punktai). Vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, taip pat teisėtumo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į savarankiškąsias. Jas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai nustatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose.
Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo. Vietos valdžios funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba. Viešojo administravimo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos), kiti savivaldybės įstaigų ir tarnybų vadovai, valstybės tarnautojai, kuriems teisės aktai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje.
Įvertinus aptartas Konstitucijos, Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, matyti, kad savivaldybė įgyvendina savarankiškąsias savivaldybių funkcijas pagal Konstitucijos ir / ar įstatymų jai suteiktą kompetenciją, laikydamasi visų Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tačiau nė viena iš funkcijų nereiškia absoliutaus savivaldybių savarankiškumo atitinkamoje srityje.
Vertintini Tarybos įgaliojimai Vietos savivaldos įstatymo nuostatų kontekste, apibrėžiant merų statusą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį savivaldos teisę įgyvendinanti institucija yra savivaldybės taryba. Jos įgaliojimai prasideda, kai į pirmąjį posėdį susirenka išrinkti tarybos nariai, ir baigiasi, kai į pirmąjį posėdį susirenka naujai kadencijai išrinkti tarybos nariai. Prie išimtinės savivaldybės tarybos kompetencijos priskiriami mero rinkimai, jo atleidimas iš pareigų prieš terminą, mero darbo užmokesčio nustatymas (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jei teisės aktuose yra nustatyta papildomų įgaliojimų savivaldybei, sprendimų dėl tokių įgaliojimų vykdymo priėmimo iniciatyva, neperžengiant nustatytų įgaliojimų, priklauso savivaldybės tarybai (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalis).
Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnyje apibrėžiama mero išrinkimo tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių renka savivaldybės merą. Meras yra savivaldybės vadovas. Pasibaigus savivaldybės tarybos įgaliojimams, baigiasi ir šios savivaldybės tarybos išrinkto mero ir mero pavaduotojo įgaliojimai (Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 6 dalis).
Įvertinus išdėstytas Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad meras yra savivaldybės tarybos narys, jos dauguma išrinktas savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui vadovauti savivaldybei.
Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatytos tam tikros mero, baigusio kadenciją, socialinės ir materialinės garantijos. Po savo kadencijos pabaigos meras ir mero pavaduotojas, jeigu neišrenkamas meru ar nepaskiriamas mero pavaduotoju arba prieš terminą netenka savo įgaliojimų (išskyrus atvejus, kai meras, mero pavaduotojas savo įgaliojimų netenka šio straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų nustatyta tvarka), turi teisę Vyriausybės nustatyta tvarka grįžti į iki išrinkimo savivaldybės tarybos nariais eitas pareigas, o kai tokios galimybės nėra, – į kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigas, jeigu eitos pareigos pagal teisės aktus priskiriamos valstybės tarnautojų (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas) pareigoms. Be to, šioje dalyje nustatytu atveju meras ir mero pavaduotojas turi teisę grįžti į iki išrinkimo savivaldybės tarybos nariais eitas pareigas, jeigu jie ėjo šias pareigas savivaldybės ar valstybės biudžetinėje ar viešojoje įstaigoje arba savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje, o kai tokios galimybės nėra, – į kitas pareigas savivaldybės ar valstybės biudžetinėje ar viešojoje įstaigoje arba savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje. Jeigu šie asmenys iki išrinkimo savivaldybės tarybos nariais tokių pareigų nėjo arba atsisakė pasiūlytų kitų žemesnės kategorijos pareigų, pagal teisės aktus priskiriamų valstybės tarnautojų (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas) pareigoms, arba kitų pareigų savivaldybės ar valstybės biudžetinėje ar viešojoje įstaigoje arba savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje, jiems išmokama 3 mėnesių jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka. Jeigu šie asmenys mero ir mero pavaduotojo pareigas ėjo mažiau kaip vienus metus iki kadencijos pabaigos, jiems išmokama vieno mėnesio jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka. Nutrūkus mero, mero pavaduotojo įgaliojimams prieš terminą, kai jiems nepasitikėjimą pareiškia ne mažiau kaip 1/3 tarybos narių ir už tokį sprendimą balsavo ne mažiau kaip 1/2 visų tarybos narių, jiems išmokama 2 mėnesių jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka.
Taigi, Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 7 dalies nuostatos rodo, kad, išskyrus šioje normoje nustatytas socialines ir materialines garantijas, merui, baigusiam kadenciją ar nutrūkus jo įgaliojimams prieš terminą, Vietos savivaldos įstatyme nėra įtvirtinta jokia jų tolesnė veikla ar suteikiamos kitos socialinės (materialinės) garantijos. Vertinant Vietos savivaldos įstatymą sisteminiu aiškinimo metodu, matyti, kad įstatymas aiškiai apibrėžia, jog jo nuostatos taikomos merui, jo įgaliojimų laikotarpiu, išskyrus Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 7 dalį. Taigi, įstatymų leidėjas, nustatydamas tam tikras socialines ir materialines garantijas, siekė suteikti tam tikrą išskirtinį mero, kaip savivaldybės vadovo, statusą dėl jo tuo metu einamų pareigų.
Atsakovė teigia, kad savivaldybė turi išimtinę kompetenciją spręsti dėl vietos savivaldos tradicijų formavimo ir savivaldybei naudingos merų, pasibaigus jų įgaliojimams, veiklos įprasminimo. Tokia atsakovės nuostata savaime nesudaro teisinio pagrindo išplėsti Tarybai suteiktos kompetencijos. Atsakovė teismui nenurodė, kokiame įstatyme jai suteikta kompetencija reguliuoti Nuostatuose įtvirtintus teisinius santykius. Kaip nustatyta anksčiau, nei Konstitucija, nei Vietos savivaldos įstatymas tokios teisės Tarybai nesuteikia.
Pažymėtina, kad Europos vietos savivaldos chartijos (ratifikuotos 1999-05-25 įsakymu Nr. VIII-1197) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagrindinius vietinės valdžios organų įgaliojimus ir pareigas nustato konstitucija arba statutas. Tačiau ši nuostata nustato, kad pagal įstatymą vietinės valdžios organams gali būti suteiktos specialios paskirties įgaliojimai ir pareigos. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad vietinės valdžios organai pagal įstatymų nustatytas ribas turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams. Vietinės valdžios organams suteikiami pilni ir išskirtiniai įgaliojimai; jų negali panaikinti ar apriboti kitas, centrinės ar regioninės valdžios organas, išskyrus įstatymo numatytais atvejais (4 straipsnio 4 dalis).
Atsakovė atsiliepime remiasi ir Europos vietos savivaldos chartijos 4 straipsnio 2 dalimi, kurią interpretuoja, neatsižvelgdama į šio straipsnio kitas dalis, iš kurių matyti, kad vietinė valdžia veikia neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų. Europos vietos savivaldos chartijoje nėra nustatytų jokių išskirtinių garantijų merams. Be to, pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, įvertinęs konstitucinę santvarką, valdžių padalijimo principą, yra išskyręs tam tikrus asmenis pagal jų svarbą, kuriems po jų įgaliojimų pabaigos nustatomos materialinės ir socialinės garantijos, pvz., Lietuvos Respublikos prezidento įstatymo V skirsnis.
Nagrinėjamu atveju Taryba siekia reglamentuoti merų, kurių įgaliojimai pasibaigę, tolesnę veiklą, kurios reguliavimo neįtvirtina jokie įstatymai. Tam, kad merai, baigę kadenciją, galėtų reprezentuoti mero institutą visuomenėje, jie tokią teisę gali įgyvendinti kitu būdu, nei Tarybos poįstatyminiu aktu suteiktais įgaliojimais. Savivaldybė tik, jei aukštesnės galios norminiais teisės aktais, jai būtų suteikta tokia kompetencija, galėtų reguliuoti atitinkamus teisinius santykius.
Atsakovė teigia, kad Sprendimas priimtas atliekant vietos valdžios, bet ne viešojo administravimo funkcijas, todėl jis nepatenka į viešojo administravimo reguliavimo sritį ir nevertintina jo atitiktis šio įstatymo nuostatoms.
Teismas su tokiais atsakovės teiginiais nesutinka. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį viešasis administravimas yra įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų nustatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą, o viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti.
Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad tik viešojo administravimo subjektams suteikta teisė leisti norminius administracinius aktus, pagal jiems suteiktus įgalinimus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Šiuo atveju atsakovė nepagrindė, kokį įstatymą ar kitą teisės aktą įgyvendindama, priėmė šį Sprendimą. Kaip minėta anksčiau, savivaldybių savarankiškumo ir veiklos principas nėra absoliutus ir jis neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto, t. y. savivaldybės tarybos, nuo pareigos laikytis visų kitų viešosios teisės principų, taip pat teisėtumo principo.
Be to, minėta, kad savivaldybės taryba turi viešojo administravimo teises ir pareigas (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas) ir nepiktnaudžiavimo valdžia principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas, neturinti šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų ar priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų, nustatytų tikslų (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas).
Pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik neviršijant įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribų, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas priimtą Sprendimą pripažinti neteisėtu. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004-12-13, 2006-01-16 nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).
Teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-08-31 sprendimas Nr. 1-195 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų tvirtinimo“ priimtas viešojo administravimo subjekto, viršijus Vilniaus miesto savivaldybės tarybai suteiktų įgaliojimų ribas, t. y. nekompetentingo subjekto, todėl pripažįstamas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 daliai, o pripažinus prieštaraujančiu – naikinamas.
Nustačius, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas Sprendimą, viršijo savo įgaliojimų ribas, nebelieka pagrindo ir teisinės prasmės tirti Nuostatų teisėtumo, todėl teismas nenagrinėja kitų pareiškėjo pareiškime išdėstytų argumentų.
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsniu, 127 straipsniu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkinti.
Pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-08-31 sprendimą Nr. 1-195 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų tvirtinimo“ prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 daliai ir jį panaikinti.
Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę, įsiteisėjus teismo sprendimui, paskelbti jį vietos spaudoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.