- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-25
- Bylos Nr.
- 2S-1654-611/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski (pran.), Rasa Gudžiūnienė, Romualda Janovičienė
- Ieškovas
- A. L.
- Atsakovas
- J. L.
- Trečiasis asmuo
- Nordea Bank Finland Pls
- Kategorijos
- 75.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovui J. L. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyrius, tretieji asmenys Nordea Bank Finland Pls Lietuvos skyrius, Viktor Makovskij, R. L. ir kt.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
ieškovė A. L. pareiškė ieškinį atsakovui J. L. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti visą ieškinyje nurodytą nekilnojamąjį turtą ir sustabdyti išieškojimo vykdymo procesą. Nurodė, kad antstolis dėl atsakovo kreditorinių įsipareigojimų, vykdo išieškojimą iš bendro sutuoktinių turto, prašo sustabdyti antstolio veiksmus iki šalys pasidalins turtą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. liepos 10 d. nutartimi ieškovės prašymą atmetė. Teismas nustatė, kad teismo 2009-08-19 nutartimi antstolis buvo teismo įpareigotas nukreipti išieškojimą į bendrą sutuoktinių J. L. ir A. L. turtą, vykdant išieškojimą vykdomojoje byloje. Nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo teisę teikti skundus dėl antstolio veiksmų vykdymo procese, tačiau ieškovė šios nutarties neskundė, nutartis įsiteisėjo, todėl ieškovės prašymas nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
Ieškovė A. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti. Nurodo, jog teismas skundžiama nutartimi gina tik kreditorių interesus ir neatsižvelgia į ieškovės, kaip sutuoktinės, ir nepilnamečio vaiko interesus. Pažymi, jog antstolis pardavinėja iš varžytinių paskutinį gyvenamąjį būstą, nors yra ir kito turto. Pabrėžia, jog apie 2009-08-19 nutartį apeliantė nieko nežino, pranešimo apie bylos nagrinėjimą nebuvo gavusi, bylos nagrinėjime nedalyvavo, todėl remtis minėta nutartimi nėra pagrindo. Nesutinka, jog ieškovės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašymas prieštarauja LR CPK 18 str. ir 281 str., kadangi įsiteisėjusio sprendimo, kurį reikia vykdyti, nėra.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Pagal LR CPK 320 str., 338 str. apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.
Vadovaudamasis LR CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 145 str. 2 d. teismas laikinąsias apsaugos priemones turi parinkti, vadovaudamasis ekonomiškumo principu, kuris, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, taip pat teisingumo principu, kuris reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, tai yra laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau nei būtina tikslui pasiekti. Teisėjų kolegija nurodo, jog ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo ne ginčo tvarka sustabdymas - yra numatytos įstatyme (LR CPK 145 str. 1 d. 10 p.). Pažymėtina, jog dalijant sutuoktinių turtą, privaloma atsižvelgti į kreditorių reikalavimus (LR CK 3.118 str. 2 d.). Šiuo atveju į dalintiną turtą nukreiptas išieškojimo vykdymas, ir tą patį turtą ieškovė prašo padalinti kaip santuokoje įgytą turtą. Negali būti dėl to paties daikto nuspręsta skirtingai skirtingose bylose – vykdant išieškojimą ne ginčo tvarka ir civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo. Pažymėtina, jog Vilniaus rajono teismo nutartis, kuria nukreiptas išieškojimas iš bendro sutuoktinių turto, yra priimta 2009-08-19, nutartis nebuvo skundžiama ir yra įsigaliojusi. Atkreipiamas dėmesys, jog ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu 2010-03-23, tuo tarpu nutartis dėl išieškojimo nukreipimo į bendrą sutuoktinių J. L. ir A. L. turtą vykdymo buvo priimta anksčiau – 2009-08-19. Šios nutarties įstatymo nustatytais terminais ir tvarka apeliantė neapskundė. Šia nutartimi buvo nukreiptas išieškojimas į bendrą ieškovės ir atsakovo turtą bei santuokos nutraukimo byloje teismas negali pakeisti skolos kreditoriui išieškojimo tvarkos ir kitaip nuspręsti nei buvo nustatyta 2009-08-19 nutartimi. Nagrinėjamoje santuokos nutraukimo byloje dėl atsakovo prievolių išieškojimo nukreipimo į bendrą ieškovės ir atsakovo turtą ir to pasekoje sumažėjus dalintino tarp šalių turto apimčiai, ieškovei galėtų būti kompensuojama įstatymų nustatyta tvarka, tačiau santuokos nutraukimo byloje negalės būti pakeista skolų kreditoriams išieškojimo tvarka, nustatyta ankstesnėse bylose. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra netikslingos, neproporcingai ir nepagrįstai suvaržytų kreditorių teises, be to, jos nesusijusios su nagrinėjamos bylos dalyku tiesiogiai, nes kaip bebūtų padalintas turtas, išieškojimas vis tiek bus vykdomas iš viso dalintino turto. Apeliantės nurodyti motyvai, kad apie 2009-08-19 teismo priimtos nutarties nagrinėjimą nebuvo pranešta, neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, nes ši nutartis yra įsiteisėjusi ir turi būti vykdoma (LR CPK 18 str.), o santuokos nutraukimo byloje negali būti svarstomas šios nutarties teisėtumo klausimas. Nesutikdama su 2009-08-19 teismo nutartimi, ieškovė turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ją ginčyti (skųsti apeliacine tvarka ar prašyti atnaujinti procesą). Šiuo metu minėta nutartis yra galiojanti, duomenų apie jos apskundimą nėra pateikta.
Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nesant būtinybės taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai taikė proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Apeliantės A. L. atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamai nutarčiai panaikinti ar pakeisti, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR CPK 336 str., 337 str. 1 p., 338 str., 339 str. teisėjų kolegija
n utaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.