Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Pranešėja V. Ražinskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-338 2005 m. Teisėja S. Valentinienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2005 m. rugsėjo 9 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei, Ingai Kavaliauskaitei, dalyvaujant prokurorui Jurijui Petuchovui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. dėl kaltinimo pagal BK 129 str. 1 d. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2004 m. gegužės 7 d. vakare, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio metu tyčia spardė ir sudavė kumščiais G. B. ne mažiau kaip 14 smūgių į galvą ir ne mažiau kaip 19 smūgių į kitas kūno vietas. Nuo galvos sumušimo su kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais, išsivysčius galvos smegenų ir plaučių pabrinkimui, H. B. mirė, ir taip S. S. tyčia jį nužudė.

Teismas S. S. išteisino pagal BK 129 str. 1 d. nenustatęs, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismas nurodė, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias aplinkybes. Nenustatyta, kad S. S. dalyvavo padarant tyčinį nužudymą, nesurinkta patikimų įrodymų, jog jis sumušė H. B. . Šią aplinkybę jis neigia, ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai bei liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai ir kiti įrodymai apie G. B. sumušimo aplinkybes prieštaringi. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais.

Teismo posėdyje prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. S. išteisinimas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagrįstas bylos duomenimis. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 5 d. 2 p. nuostatomis pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

S. S. kaltę nužudžius H. B. prokuroras grindžia tuo, kad išteisintasis per šešis tyrimo mėnesius, dalyvaujant skirtingiems advokatams, davė nuoseklius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Su tokiu apeliacinio skundo motyvu negalima sutikti.

S. S. pirmą kartą apklaustas kaip liudytojas, surašant protokolą, 2004-05-31, t. y. praėjus daugiau kaip trims savaitėms po to, kai rastas nužudytas H. B. (t. 1 b. l. 115-117). Šios apklausos metu jis paneigė prisidėjęs arba ką nors žinąs apie nužudymą. Jis parodė, kad 2004-05-07 po vakarinių apeigų už tikinčiųjų prie bažnyčios paaukotus pinigus jis, sugyventinė O. D. , pažįstami Darius ir Andrius ant suoliuko gėrė nusipirktą degtinę, vėliau prie jų prisijungė N. G. . Gerdamas jis rinko metalo laužą, kurį sudėjęs į vežimėlį kartu su Dariumi ir N. G. nuvežė į metalo supirktuvę. Jiems sugrįžus, ant suoliuko sėdėjo ir laukė tik sugyventinė. S. S. vėl turėjo degtinės, todėl ją gėrė likusi kompanija (be Andriaus), dar buvo atėjęs A. I. . Begeriant priėjo du policijos pareigūnai, tačiau S. S. butelį paslėpė, todėl jie nieko nedarė. Baigę gerti, grįžo į namus.

Tą patį jis išdėstė savarankiškai rašytame paaiškinime be datos (t. 1 b. l. 114).

Analogiškus parodymus, dalyvaujant gynėjai, S. S. davė 2004-06-03, apklaustas kaip įtariamasis (t. 2 b. l. 9-11).

Po šios apklausos jis iš karto laikinai sulaikytas (t. 2 b. l. 1), o 2004-06-04 jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Skiriant suėmimą jis taip pat neigė nužudęs žmogų (t. 2 b. l. 33-34).

Papildomai apklaustas 2004-06-09 (t. 2 b. l. 12-15), vėlgi dalyvaujant gynėjai, S. S. iš dalies pakeitė ankstesnius parodymus. Jis parodė, kad grįžęs iš metalo supirktuvės ir ant suoliuko netoli bažnyčios su sugyventine O. D. , N. G. , Dariumi bei A. I. išgėręs turėtą degtinę, jis nutarė nueiti į autobusų stotį nupirkti dar butelį degtinės. Eidamas pro Klaipėdos skulptūrų parke esančią kavinę ,,Metų laikai”, sutiko tik iš matymo pažįstamą į benamį panašų vyriškį, kuriam davė šešis litus ir paprašė nueiti į autobusų stotį nupirkti degtinės. Tai buvo apie 22³⁰ val. Maždaug 20-30 min. nesulaukęs sugrįžtančio, jį surado autobusų stotyje ir pareikalavo duoti butelį arba grąžinti pinigus. Šiam užginčijus gavus pinigus, išteisintasis pasiūlė nueiti pasikalbėti į skulptūrų parką. Ten vyriškis pirmas trenkė S. S. į veidą, o šis atsakydamas sudavė atgal. Jie apsikeitė smūgiais, išteisintasis iš viso ranka sudavė keturis kartus. Vyriškis parkrito ant žemės, ėmė keiktis ir šliaužti pilvu, o jį palikęs S. S. nuėjo prie netoli bažnyčios jo laukusios kompanijos. Sugėrovai muštynių negalėjo matyti, nes jie sėdėjo ant suoliuko visai kitoje vietoje, be to, buvo tamsu. Po to apie 23³⁰ val. sugyventinei autobusų stotyje nupirkus degtinės, ją visi gėrė ant suoliuko. Tuo metu prie jų priėjo du policijos pareigūnai, tačiau degtinę jis buvo paslėpęs, todėl šie jiems nieko nedarė, tik paklausė, ką veikia. Policininkams nuėjus, baigė gerti degtinę ir su sugyventine, N. G. bei Dariumi, kuriam permiegoti davė raktą nuo sandėliuko, grįžo namo.

Šiuose parodymuose teisėjų kolegijai atrodo neįtikinama S. S. versija, kokiomis aplinkybėmis jis sutiko benamį, kurį vėliau sumušė. Nelogiška duoti pinigus degtinei nupirkti netoli autobusų stoties, į kurią pats ėjo, be to, tik iš matymo pažįstamam benamiui.

Analogiškai įvykio aplinkybes S. S. nurodė 2004-06-29 įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2 b. l. 16-17), tik suduotų smūgių skaičių sumažino iki dviejų. Prie šio protokolo esančiose nuotraukose (t. 2 b. l. 20-22) aiškiai užfiksuota, kad išteisintasis, pagal jo parodymus, sudavė smūgius vyriškiui vietoje, kur buvo tik vienas suoliukas, netoli jo matyti vienintelė skulptūra.

Tą pačią dieną, 2004-06-29, po ankstesnio procesinio veiksmo praėjus vos pusantros valandos, S. S. apklausė ikiteisminio tyrimo teisėja (t. 2 b. l. 44-45). Apklausiamas jis nurodė jau kitokias degtinės pirkimo aplinkybes: sutikto iš matymo pažįstamo benamio paklausė, kur gali gauti naminės degtinės; sužinojęs vietą, ten eiti nenorėjo, nes buvo skolingas (tos vietos adresą pasakyti atsisakė); vyriškiui davęs šešis litus, paprašė jo nueiti į tą vietą ir nupirkti naminės degtinės; nesulaukęs sugrįžtančio, ėjo prie to namo, bet pakeliui jį pamatė bevaikštantį po autobusų stotį. Vėlesni parodymai apie vyriškio sumušimą panašūs, tik suduotų smūgių skaičių padidino iki trijų. Ankstesnį neprisipažinimą motyvavo savo neįsitikinimu, kad susimušė būtent su nužudytu vyriškiu.

Būtina atkreipti dėmesį, jog S. S. pagal nuotrauką atpažino vyriškio, su kuriuo susimušė, lavoną tik 2004-10-19 (t. 2 b. l. 23-25). Nustatyta, kad tai H. B. . Teisėjų kolegija konstatuoja, jog dar 2004-06-29 išsakytas ankstesnio neprisipažinimo motyvas (buvo neįsitikinęs, kad susimušė su nužudytuoju) yra neįtikinamas ir chronologiškai neargumentuotas, kadangi tariamai savo sumušto žmogaus nuotrauką jis pamatė, praėjus net keletui mėnesių po ,,prisipažinimo”.

Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu išteisintasis pateikė laikraščio iškarpą su straipsniu apie E. T. (t. 2 b. l. 46) ir paaiškino, jog ji, apsirengusi vyriškais drabužiais bei prisistačiusi Andriumi, įvykio dieną girtavo S. S. kompanijoje, tačiau tik iki tol, kol jis išvežė surinktą metalą į supirktuvę. Grįžęs jos jau nerado.

Paskutinį kartą ikiteisminiame tyrime S. S. apklaustas 2004-12-28 (t. 2 b. l. 28-29). Apklausos protokolas formalus. Jame užfiksuota tik tai, kad jis patvirtina savo parodymus, duotus 2004-06-09 tyrėjai ir 2004-06-29 teisėjai, tačiau šios apklausos metu net nebuvo bandoma aiškintis įtariamojo parodymuose esančių prieštaravimų.

Išdėstyti parodymai paneigia prokuroro apeliacinio skundo motyvą, jog S. S. per šešis tyrimo mėnesius davė nuoseklius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Be to, galima daryti išvadą, kad jis realiai prisipažino sudavęs smūgius, tik būdamas suimtas.

I instancijos teisme S. S. kaltu neprisipažino paaiškinęs, jog 2004-05-07, apie 19 val., skulptūrų parke prieš Šachmatų klubą girtavo su savo sugyventine, pažįstamais N. G. , A. I. ir Dariumi. Surinkus bei į supirktuvę nuvežus metalo laužą, toliau apie 20-21 val. gėrė prie bažnyčios. Apie 23 val. buvo priėję du policininkai. Iš parko išėjo namo apie 24 valandą. Su niekuo nesimušė, nieko nenužudė. Ikiteisminio tyrimo metu prisipažino sudavęs kelis smūgius nepažįstamam žmogui, nes už tai buvo pažadėta paleisti iš suėmimo. Šiaulių tardymo izoliatoriuje suimtieji jį buvo sumušę, o laikant Klaipėdos areštinėje komisaras A. S. ir tyrėja žadėjo, kad prisipažinus po 15 parų paleis.

Apeliacinės instancijos teisme S. S. davė analogiškus parodymus ir patvirtino, jog Klaipėdos areštinėje su juo ne kartą kalbėjo policijos pareigūnas A. S. , tų pokalbių metu protokolas nebuvo rašomas, jam siūlydavo prisiimti kaltę.

Prokuroro nuomone, S. S. parodymus apie jo prisipažinimo aplinkybes teismas turėjo patikrinti, apklausdamas policijos operatyvinius darbuotojus, tyrėją, kitus suimtuosius.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, prokuroro prašymu apklausė su bylos tyrimu susijusius pareigūnus ir dalį su S. S. vienoje kameroje sėdėjusių suimtųjų.

Kaip liudytojai apklausti buvę ar esami suimtieji J. C. , T. D. , G. M. , T. Čipkus, R. D. , A. G. , V. D. dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nei patvirtino, nei paneigė S. S. parodymus apie jam darytą psichologinį spaudimą.

Kaip liudytojas apklaustas Klaipėdos m. vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus (toliau – Klaipėdos m. VPK KP NTT SNTS) viršininkas A. S. patvirtino bendravęs su išteisintuoju S. S. keletą kartų, taip pat ir areštinėje, tai buvo neformalūs pokalbiai. Tai daryti jam leidžia pareiginės funkcijos. Jis suimtajam nieko nežadėjo.

Kaip liudytojai apklausti Klaipėdos m. VPK KP NTT SNTS vyriausiasis tyrėjas J. D. ir tyrėjas A. L. pripažino, kad konkrečią bylą tiriančio tyrėjo leidimu jiems leidžiama bendrauti su įtariamaisiais ir jie tai daro, tokių pokalbių metu protokolai nerašomi, juos rašo bylą tiriantis tyrėjas apklausų metu.

Kaip liudytoja apklausta Klaipėdos m. VPK KP NTT SNTS tyrėja I. J. , kurios žinioje buvo byla, paneigė S. S. siūliusi prisiimti kaltę arba žadėjusi jį paleisti ir paaiškino, jog dėl jo suėmimo ar paleidimo sprendė bylą kontroliavusi prokurorė B. P. .

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004-06-04 S. S. paskirta kardomoji priemonė suėmimas vienam mėnesiui (t. 2 b. l. 35-36), po to 2004-06-29 pratęsta 15 dienų (t. 2 b. l. 41-42). Vėliau prokurorė net nesikreipė į teismą dėl suėmimo pratęsimo ir 2004-07-18, sekmadienį, paskyrė žymiai švelnesnę kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Negalima neatkreipti dėmesio, jog toks prokurorės elgesys, tiriant labai sunkų nusikaltimą, t. y. žmogaus nužudymą, kur įtariamasis yra niekur nedirbantis, anksčiau teistas už sunkų nusikaltimą – plėšimą esant kvalifikuojamiesiems požymiams – asmuo, neatitiko susiklosčiusios ikiteisminio tyrimo praktikos.

Teisėjų kolegijos nuomone, pastarąją buvusią pareigūnę buvo netikslinga apklausti apeliacinės instancijos teisme apie kardomosios priemonės suėmimo pakeitimo švelnesne motyvus, kadangi ji prokuratūroje nebedirba.

Dėl išdėstytų argumentų įtikinamas ir prokuroro apeliacinio skundo motyvais nepaneigtas išteisintojo aiškinimas, kad parodymus apie suduotus smūgius tik iš matymo pažįstamam žmogui sąlygojo jokiuose procesiniuose dokumentuose neužfiksuoti pareigūnų pokalbiai su S. S., o vėliau jie nulėmė suėmimo nepratęsimą.

Prokuroro apeliavimas į išteisintojo nusikalstamą praeitį (beje, byloje net nėra teismo nuosprendžių kopijų) – teistumas pagal 1961 m. BK 116 str. 2 d. išnykęs, turi neišnykusį teistumą pagal 1961 m. BK 272 str. 2 d. – nesiderina su jau aptarta pozicija, ikiteisminio tyrimo metu užimta, S. S. keičiant kardomąją priemonę.

Ikiteisminio tyrimo metu, 2004-05-20, ikiteisminio tyrimo teisėja areštinėje apklausė liudytoją Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas (t. 1 b. l. 108). Apklausos protokolo apimtis – šešios eilutės, penki trumpi kelių žodžių sakiniai. Parodymų turinys – skulptūrų parke apie 18- 19 val. liudytojas matė mušamą, spardomą benamį, abu vyrus atpažintų.

Aptariamame protokole nėra duomenų, kad liudytojas būtų atsisakęs duoti parodymus. Apklausoje dalyvavo prokurorė, ir ją tenkino tokia parodymų apimtis bei turinio nekonkretumas, nors prašymą apklausti liudytoją teisme motyvavo manymu, jog liudytojas ikiteisminio tyrimo teisėjui duos išsamesnius parodymus (t. 1 b. l. 107).

Atkreipiamas dėmesys, kad su šiuo liudytoju daugiau nebuvo atliktas joks procesinis veiksmas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai rodo bylą tyrusių ir tyrimo eigą kontroliavusių pareigūnų nenorą nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, kadangi tokie liudytojo parodymai neturi jokios įrodomosios reikšmės.

Tiesa, vėliau apklaustas I instancijos teisme šis liudytojas parodė, jog iš policijos pateiktų trijų nuotraukų atpažino asmenį, kurį mušė S. S., tačiau byloje nėra tokio procesinio veiksmo protokolo. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymas atpažinti iš kartotekos, kaip tai numato BPK 194, 201 str., nebuvo atliekamas.

Apeliacinės instancijos teisme prokuroras paaiškino, jog liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, išsamūs parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjai užfiksuoti apklausos protokole, kuris saugomas užantspauduotame voke atskirai nuo baudžiamosios bylos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos įforminimas prokuroro nurodytu būdu prieštarauja BPK XIV skyriaus IV skirsnio reikalavimams, todėl sutinkamai su BPK 20 str. nuostatomis toks protokolas, kuriame užfiksuotų parodymų turinys negalėjo būti žinomas įtariamajam, nelaikomas įrodymų šaltiniu, o parodymai nelaikomi įrodymu.

I instancijos teisme tas pats liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodė, jog 2004 m. gegužės 7 ar 8 dienos vakare, apie 20 val., skulptūrų parke netoli vyninės ant suoliuko girtavo su S. S., jo sugyventine ir jo keliais draugais. Baigus gerti degtinę, pamatė ateinantį nepažįstamą vyriškį. S. S. pasakė, kad šis jam skolingas 5 litus ar degtinės už 5 litus, ir priėjo prie jo, buvusio maždaug prie kito suoliuko, esančio link cerkvės, už 20-30 metrų. S. S. buvo nusiteikęs agresyviai, sudavė kumščiu į veidą, nuo to šis nukrito ant nugaros, tada 2-3 kartus įspyrė į pilvą, krūtinę, galvą. Prasidėjus muštynėms, liudytojas pabėgo, tačiau visi kiti kartu gėrę asmenys liko, todėl turėjo viską matyti. Liudytojui būnant prie cerkvės, atėjo visi girtavę asmenys ir kažkas iš jų pasakė, jog tas vyriškis pažadėjo vakare atnešti skolą. Po kelių dienų iš skulptūrų parko prižiūrėtojo sužinojo, kad parke rastas vyriškio lavonas. Muštynių metu dar buvo šviesu, taku vaikščiojo žmonės, ir nukentėjusįjį būtų kas nors pamatęs. Todėl, liudytojo nuomone, nukentėjusįjį kažkas turėjo sumušti naktį dar kartą. Kas tai galėjo padaryti, nežino, dėl to su niekuo nekalbėjo, nes po kelių dienų, gegužės 12 d., liudytoją suėmė kitoje byloje. Apkalbėti S. S. neturi pagrindo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pastarieji parodymų teiginiai verčia abejoti parodymų patikimumu. Liudytojas duoda parodymus, pats būdamas suimtas kitoje byloje. Tai reiškia, kad jo parodymams gali turėti įtakos savanaudiški interesai, susiję su jo paties procesine padėtimi.

Iš šioje nutartyje išsamiai išdėstytų išteisintojo bei liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų akivaizdu, jog jie nesutampa: skiriasi S. S. susitikimo su benamiu aplinkybės, laikas, vieta, smurto pobūdis ir pan.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde akivaizdžius parodymų nesutapimus vadina neesminiais, tačiau su tuo negalima sutikti.

Galima patikėti, kad ir S. S., ir liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, neturėjo laikrodžių, buvo neblaivūs, todėl galėjo nežinoti tikslaus įvykio, t. y. benamio sumušimo, laiko. Tačiau prokuroro argumentas tampa nelogiškas, iš gyvenimiškos patirties žinant, jog gegužės 7 d., 20 val. (liudytojo versija), dar yra šviesu, o 23 val. (S. S. versija) – jau visiškai tamsu. Taigi, net neturint laikrodžio neįmanoma supainioti, ar nukentėjusysis buvo mušamas šviesiu paros metu, ar tamsiu.

Beje, prokuroras savo apeliaciniame skunde niekuo neargumentavo, kuo galima paaiškinti aptariamų asmenų parodymų kitus nesutapimus dėl S. S. susitikimo su nukentėjusiuoju aplinkybių, vietos ir pan.

Negalima neatkreipti dėmesio į aplinkybę, kad nuotraukose prie įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1 b. l. 21-23) ir įtariamojo S. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 2 b. l .20-22) užfiksuotos akivaizdžiai skirtingos vietos.

Pirmuoju atveju matyti, jog lavonas rastas vejoje už kelių metrų nuo dviejų greta esančių suoliukų, tarp kurių yra šiukšlių dėžė; po vienu suoliuku išmėtytos laikraščio skiautės su panašiomis į kraują rausvos spalvos dėmėmis. Įvertinus įvykio vietos bendrą vaizdą ir specialisto išvados Nr. M 22/04 (03) prie specialisto išvados Nr. M 400/04 (03) duomenis (t. 1 b. l. 73-74), kad mažai tikėtina, jog H. B. po tokio galvos sužalojimo galėjo eiti, bėgti bei atlikinėti kitus sudėtingesnius veiksmus, nėra pagrindo abejoti, kad nukentėjusysis buvo sužalotas nuotraukose užfiksuotoje erdvėje, nes jis pats buvo nepajėgus jos pakeisti. Beje, prokuroras savo skunde nurodo, jog įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti šliaužimo pėdsakai, tačiau iš tiesų protokole minima tik dirvožemio sutrypimo zona, kuri nebūtinai reiškia šliaužimą, o gali reikšti ir mušimo vietą.

Antruoju atveju S. S. rodo vietą, kur jis mušė benamį, tačiau čia yra tik vienas suoliukas ir nėra šiukšlių dėžės.

Būtina nurodyti tą aplinkybę, kad abiem atvejais bendro plano nuotraukose aiškiai matyti skirtingos skulptūros.

Teisėjų kolegija iš to sprendžia, jog S. S. parodymų patikrinimo vietoje duomenys neatitinka tikrosios įvykio vietos, kurioje buvo mirtinai sužalotas H. B. . Ši aplinkybė leidžia tikėti abiejų instancijų teismuose duotais S. S. parodymais, kaip buvo atliktas šis procesinis veiksmas, kelia abejonių dėl išteisintojo kaltės ir paneigia prokuroro skundo motyvą, kad įvykio vietos apžiūros protokolas visiškai atitinka S. S. apklausos ir jo parodymų patikrinimo vietoje protokolus.

Tiesa, apeliacinės instancijos teisme apklausta tyrėja I. J. paneigė, kad S. S. veiksmai buvo koreguojami, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į jau aptartus pareigūnų parodymus dėl jiems leidžiamų BPK nereglamentuotų neprocesinių veiksmų tiriant bylas, tai vertina išteisintojo naudai.

Beje, I instancijos teisme apklaustas liudytojas A. I. taip pat patvirtino, jog vieta, kur rastas negyvas žmogus, yra daug toliau, negu ta, kur jie su S. S. kompanija vakare girtavo.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde teigia, jog S. S. kaltę įrodo liudytojo A. B. parodymai. Su tokiu skundo motyvu taip pat negalima sutikti.

Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas nurodė aplinkybes, kuriomis įvykio vakarą, apie 19³⁰ val., skulptūrų parke matė, kaip sėdintys ant suoliuko du asmenys, spausdami iš šonų trečiąjį, reikalavo cigarečių. Kitą rytą išėjęs į parką pasportuoti, jis pamatė išvakarėse tarp dviejų žmonių sėdėjusį vyrą vejoje gulintį negyvą. Apibūdindamas vyrus, liudytojas nurodė, kad jie buvo 35-40 m. amžiaus, vienas lieso, o kitas stambaus kūno sudėjimo; nei ūgio, nei plaukų spalvos neįsidėmėjo, tik drabužius (t. 1 b. l. 125-127). Pateikus asmenį atpažinti pagal nuotrauką, liudytojas atpažino S. S. kaip asmenį, prašiusį cigaretės (t. 1 b. l. 128-130).

Teismo nuosprendyje teisingai nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojas iš esmės tiksliau apibūdino tik vyrų drabužius. Būtina atkreipti dėmesį, kad jo nurodyta matytų vyrų apranga (t. 1 b. l. 125-127), kurią jis nupasakojo ir teisme, nesutampa su S. S. drabužių apibūdinimu pagal jo paties, liudytojos O. D. bei liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole nenurodytas nė vienas požymis, pagal kurį liudytojas asmenį atpažino. Toks šio procesinio veiksmo atlikimas visiškai neatitinka BPK 194 str. reikalavimų, todėl protokolas nėra patikimas įrodymų šaltinis ir jame užfiksuoti duomenys nelaikomi įrodymais. Apeliacinės instancijos teisme apklausta tyrėja I. J. pripažino protokolo surašymo ydingumą, tai įvardijusi technine klaida.

Apklaustas I instancijos teisme, liudytojas A. B. pakartojo jo matytas įvykio aplinkybes, tačiau, teismo salėje pamatęs S. S., kelis kartus kategoriškai patvirtino, jog tai ne tas žmogus, kuris sėdėjo skulptūrų parke ant suoliuko. Tokį savo sprendimą liudytojas paaiškino, kad tarp daugybės nuotraukų jis galėjo apsirikti, tačiau pamatęs žmogų natūroje tikrai žino, jog parke buvo ne kaltinamasis.

Prokuroras apeliaciniame skunde iškraipė liudytojo A. B. parodymus teisme, kad reikia tikėti ikiteisminio tyrimo metu liudytojo duotais parodymais, nes tuo metu jis geriau viską prisiminė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio (t. 2 b. l. 128) matyti, jog liudytojas sutiko tyrėją užrašius teisingai jo parodymus, tačiau šioje nutartyje jau aptarta, kad liudytojas niekada nebuvo nurodęs požymių, kurie leistų tvirtinti, jog parke ant suoliuko sėdėjęs ir reikalavęs cigarečių vyras buvo S. S. Be to, liudytojas ėjo pro šalį ir neturėjo tikslo įsidėmėti ant suoliuko sėdėjusios kompanijos, todėl vargu ar po dviejų mėnesių galėjo atpažinti atsitiktinai matytą žmogų.

Negalima neatkreipti dėmesio ir į tai, kad liudytojas A. B. matė tris vyrus ant suoliuko apie 19³⁰ val., tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių išteisintojo parodymus, jog tuo metu jis girtavo su sugėrovų kompanija, rinko metalą ir jį vežė į supirktuvę.

Beje, pagal jau aptartus liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus apie 20 val. S. S. mušė žmogų visai kitomis aplinkybėmis.

Įvertinus nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstytų parodymų prieštaringumą, nėra pagrindo teigti, kad vienas ir tas pats asmuo per trumpą laiką galėjo atlikti tokius skirtingus veiksmus, būdamas įvairiose kompanijose. Tikėtina, kad liudytojas A. B. sąžiningai klydo ir matė H. B. su nenustatytais vyrais.

Prokuroras teisus teigdamas, jog liudytojai O. D. ir A. I. ne visą laiką matė S. S., tačiau jo išvados dėl šių liudytojų parodymų patikimumo nepagrįstos.

Teisiamajame posėdyje O. D. aiškiai pasakė, kad ji jau yra tik buvusi S. S. sugyventinė, nes pastarasis susirado kitą. Tokiomis aplinkybėmis ji galėtų turėti asmeninį interesą duoti išteisintajam nenaudingus parodymus, tačiau jos parodymai yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Teisėjų kolegijai tai leidžia daryti išvadą, jog jos parodymai yra tinkamas įrodymų šaltinis.

Tas pat pasakytina apie liudytojo A. I. parodymus. Prokuroras teigia, kad S. S. pastarąjį terorizavo, šis jo bijojo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas iš tiesų sakė gavęs nuo išteisintojo mušti (t. 1 b. l. 118-119, 123-124), tačiau nurodė priežastį – už tai, jog gerdavo S. S. degtinę, neprisidėdamas pinigais. Atsižvelgus į šių žmonių gyvenimo būdą (kasdienis elgetavimas prie bažnyčios ir po to ,,sudėtinis” girtavimas), tai negali būti įvardyta kaip terorizavimas.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodo, kad S. S. buvo girtas ir agresyvus, tai motyvuodamas liudytojo A. I. bei paties išteisintojo parodymais, jog buvo sumušęs sugėrovą Darių. Liudytojo A. I. parodymai dėl smurto prieš jį priežasties jau aptarti. Savo parodymuose jis nurodė tą pačią priežastį ir dėl Dariaus mušimo.

Lygiai taip pat apibūdinamas ir žuvusysis. Dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji M. B. parodė, kad H. B. mėgdavo išgerti, palaidą gyvenimo būdą (t. 1 b. l. 96-98). Teisme jo motina Z. J. sakė, jog jis išgėręs būdavo agresyvus, kabinėdavosi. Specialisto išvados Nr. M 400/04 (03) duomenys (t. 1 b. l. 54-58) įrodo, kad G. B. kraujyje rasta 3,02 promilės, o šlapime – 4,91 promilės etilo alkoholio koncentracija, t. y. gyvam asmeniui tai atitinka sunkų girtumo laipsnį. Taigi, įvykio vakarą jis galėjo konfliktuoti su bet kuo.

Byloje nenustatyta, kada ir kas H. B. sumušė. Nutartyje jau aptarti ir atmetami kaip nepagrįsti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, kad S. S. sumušė sutiktą žmogų apie 20 valandą. Tokiu metu gulintį parke netoli tako, kuriuo vaikšto žmonės, nukentėjusįjį neabejotinai būtų pastebėję, tuo tarpu į GMP kažkas paskambino tik 0³³ val. (t. 1 b. l. 136). Taigi, nukentėjusysis turėjo būti sumuštas tamsiu paros metu. Pagal S. S. ikiteisminiame tyrime duotus parodymus jis sudavęs keletą smūgių po 23 val., tačiau liudytojas S. I. teigė su porininku patruliavęs parke, matęs grupelę valgančių žmonių (bylos duomenimis nustatyta, kad tai buvo išteisintasis su draugais), bet jokių muštynių nebuvo. Pagal bylos aplinkybes tuo metu visa girtaujanti kompanija buvo kartu, ir niekas neparodė apie S. S. bei kokio nors žmogaus konfliktą.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad su sunkia galvos trauma gulintį H. B. kas nors kitas būtų sumušęs po 23 valandos. Tačiau lygiai taip pat nėra patikimų duomenų, jog jį sumušė S. S. Sugėrovų parodymai įrodo tik tai, kad jis vakare girtavo skulptūrų parke, tačiau tarp to ir G. B. mirties nėra priežastinio ryšio. Teismas padarė teisingą išvadą, jog po nusikalstamos veikos kaltininkui būdinga pasišalinti iš įvykio vietos, o ne laukti policijos.

Beje, S. S. pareikštas kaltinimas, jog jis smurtavo prieš iš esmės nepažįstamą žmogų dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio. Tikint pirmine išteisintojo versija, kad jis sudavė smūgius todėl, jog H. B. nenupirko alkoholio ir negrąžino pinigų, lieka niekuo nepaaiškinama aplinkybė, kodėl nukentėjusysis rastas pusiau nurengtas, be kelnių ir batų, netoli voliojosi liemenė, diržo dalys, nors sumuštasis iki nusikaltimo dėvėjo sportines kelnes, kurioms diržas nereikalingas.

Atkreiptinas dėmesys, kad teisme nukentėjusioji M. B. kategoriškai patvirtino, jog netoli žuvusiojo rasti batai, diržas ir liemenė jam nepriklausė, jis avėjo verstos odos batus su auliukais. Ši aplinkybė, apavo pakeitimas galėtų reikšti, kad H. B. buvo užpultas apiplėšimo tikslu, tačiau byloje nėra net užuominų, jog S. S. galėjo turėti tokį tikslą.

Tinkamai atlikus ikiteisminį tyrimą, šios aplinkybės galėjo paaiškėti žymiai anksčiau. Dabar tikrosios nusikaltimo aplinkybės ir motyvai liko neišaiškinti, o praėjęs ilgas laiko tarpas yra rimta kliūtis tai padaryti.

Nusikaltimo motyvo ir jį pagrindžiančių duomenų byloje net nebuvo bandoma ieškoti. Tyrimo šališkumą rodo ir ta aplinkybė, kad ne visi S. S. aplinkoje buvę bei jo alibi galėję patvirtinti asmenys (pvz. N. G. , padėjęs nuvežti metalą į supirktuvę, visą vakarą kartu buvęs A. I. ) įtraukti į liudytojų, kviestinų į teismo posėdį, sąrašą. Pirmojo iš jų gyvenamoji ir darbo vieta pareigūnams buvo žinoma, antrojo kasdienė ,,tarnyba” – prie cerkvės. Tačiau pareigūnai pasitenkino vienpusišku bylos tyrimu, nors sutinkamai su BPK 1 str. nuostatomis baudžiamojo proceso paskirtis yra ne tik siekti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, bet ir kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Teisingas prokuroro apeliacinio skundo teiginys, jog nusikaltimo padarymo mechanizmą ir laiką patvirtina teismo medicinos specialisto išvados. Tačiau tai nereiškia, kad šios išvados įrodo išteisintojo S. S. kaltę, nužudžius H. B. Patikimų įrodymų, pagrindžiančių pastarąją aplinkybę, byloje nėra, ir tai išdėstyta I instancijos teismo nuosprendyje bei šioje nutartyje. Dėl to nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog visi ikiteisminio tyrimo ir teismo metu surinkti bei patikrinti įrodymai papildo vienas kitą, ir jų visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.5 punkto nuostatos kategoriškai numato, jog teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Tokia nuostata įtvirtinta ir BPK 301 str. 2 dalyje.

Šiuo atveju duomenys apie tai, kad S. S. sumušė H. B. , žinomi tik iš jo paties du kartus duotų skirtingų parodymų ir taip pat besiskiriančių liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų.

Jau aptarto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkto nuostatos, kuriomis, beje, savo apeliaciniame skunde remiasi ir prokuroras, reikalauja, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, kad visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nėra neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad išteisintasis S. S. sumušė H. B. , dėl ko šis mirė. Tuo konstatuojama, jog prokuroro apeliacinio skundo argumentų, kuriais grindžiama S. S. kaltė, nepakanka objektyviai tvirtinti, kad išteisintasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Prokuroras teisingai nurodo, jog sutinkamai su BPK 303 str. 6 d. nuostatomis, jeigu išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis šio straipsnio 5 d. 2 p., o nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Tačiau tai nereiškia, kaip teigiama apeliaciniame skunde, jog bylos perdavimo prokurorui faktas turi būti nurodytas pačiame nuosprendyje.

BPK 305 str. 3 d., 307 str. 4 d. nuostatos reglamentuoja, kas turi būti išdėstyta išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse. Apygardos teismas šiuo aspektu įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Tiesa, teismas klaidingai išsprendė kardomosios priemonės klausimą, jos nepanaikinęs (BPK 307 str. 4 d. 3 p.), bet pakeitęs švelnesnėmis. Sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. nuostatomis apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Niekas šios aplinkybės neskundė, todėl I instancijos teismas šį klausimą turės išspręsti pats, vadovaudamasis BPK 361 str. 2 d. nustatyta tvarka.

Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokuroro apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo keisti nuosprendžio.

Apygardos teismas padarė aiškų rašymo apsirikimą nurodęs, jog S. S. išteisino, vadovaudamasis LR BPK 302 str. 5 d. 2 p., kadangi šis BPK straipsnis neturi tiek dalių, o teismo nurodytas išteisinimo pagrindas (nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką) numatytas LR BPK 303 str. 5 d. 2 punkte. Dėl to laikoma, jog S. S. išteisintas, vadovaujantis LR BPK 303 str. 5 d. 2 punktu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Laikyti, kad S. S. išteisintas, vadovaujantis LR BPK 303 str. 5 d. 2 punktu.