- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-26
- Bylos Nr.
- N-438-4528-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-07-3-02610-2009-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Artūras Drigotas, Romanas Klišauskas (pran.)
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. nutarimo A. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
A. G. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad ji, būdama A. G. individualios įmonės savininke, leido įmonės kioske dirbti A. G., nesudarius su ja rašytinės darbo sutarties. Taip buvo pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 99 straipsnio 3 dalies reikalavimai, o padaryta veika protokole kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį.
II.
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 27 d. nutarimu A. G. nubaudė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalį ir skyrė jai administracinę nuobaudą - 3500 Lt baudą.
Teismas konstatavo, jog iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) atlikto operatyvaus patikrinimo metu A. G. individualios įmonės kioske rasta dirbanti A. G., su kuria nebuvo sudaryta darbo sutartis. Teismo nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotą pažeidimo faktą, kad 2009 m. rugsėjo 4 d. operatyvaus patikrinimo metu A. G. realiai dirbo nesudarius darbo sutarties, t. y. pardavinėjo prekes. Tą patvirtina ne tik rašytinė bylos medžiaga, tačiau ir pažeidimą užfiksavusių Šiaulių AVMI pareigūnų parodymai teismo posėdžio metu. Teismo vertinimu, iš A. G. ir S. K. rašytinių paaiškinimų matyti, kad jos įmonės kioske pardavėjomis dirbo pakaitomis, o A. G. nesudariusi darbo sutarties įmonėje dirbo nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog A. G. paaiškinime nurodyta, kad dėl darbo užmokesčio su A. G. ji buvo susitarusi. Teismas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. G. parodymus vertintino kritiškai, kaip siekį išvengti administracinės atsakomybės. Teismas konstatavo, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. G. raštu ir teismo posėdžio metu nurodė, jog su A. G. dėl darbo nesitarė, jos dirbančios nematė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad A. G. individualios įmonės darbuotoja E. V. teismo posėdžio metu nurodė, jog nors A. G. dirbančios nėra mačiusi, tačiau iš S. K. buvo girdėjusi, kad A. G. kartais ateidavo jos pavaduoti.
Teismas akcentavo, kad A. G., būdama įmonės savininke, privalo atsakyti už tai, kad įmonėje nebūtų pažeidžiami darbo įstatymai. Teismas atmetė A. G. teiginius, jog būdama įmonės savininke bei kiekvieną dieną ne po vieną sykį užsukdama į įmonės kioską, ji nė karto nepastebėjo (laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d.) kioske dirbančios A. G.. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju yra visi nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyvieji požymiai: darbas buvo dirbamas realiai, A. G. ir A. G. dėl darbo ir atlyginimo buvo susitarusios, A. G. dirbo pardavėjos darbą, kai su ja nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis, A. G. veiksmai pasireiškė tiesiogine tyčia. Teismo nuomone, A. G. veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes ir į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, teismas A. G. skyrė administracinę nuobaudą – baudą, kuri yra mažesnė už sankcijoje numatytos baudos vidurkį.
III.
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą ir administracinę bylą nutraukti, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar ATPK 35 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo bei teisinės valstybės principams.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog ta faktinė aplinkybė, kad kioske prie kasos aparato buvo rasta A. G. negali būti pripažinta besąlyginiu kaltės dėl ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo įrodymu. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo kritiškai vertintini A. G. ir S. K. duotus paaiškinimus Valstybinei mokesčių inspekcijai vertinti ir jais nesivadovauti, kadangi jos iš anksto buvo susitarusios suorganizuoti provokaciją prieš apeliantę, tuo labiau, kad nei A. G., nei S. K. nebuvo apklausta teisme. Be to, anot apeliantės, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnio 4 dalis numato, kad kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, nuobaudos skyrimo terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Iš to, apeliantės nuomone, seka, kad administracinėje teisenoje yra numatyta dar viena išimtis, sustabdanti senaties terminą ir jo skaičiavimą iš naujo. Apeliantės vertinimu, apibendrinant Administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnį galima daryti išvadą, kad administracinėje teisenoje senaties terminas skaičiuojamas ne tik nuo pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo dienos, bet ir nuo apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad asmuo už padarytą administracinės teisės pažeidimą gali būti persekiojamas ilgiau nei vienerius metus. Tai, pasak apeliantės, sudaro sąlygas paskirti administracinę nuobaudą po vienerių ar net po dešimties metų. Apeliantės nuomone, toks senaties reglamentavimas administracinėje teisenoje yra neteisingas ir prieštaraujantis teisinės valstybės principui įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-394 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą. Iš bylos medžiagos matyti, jog A. G. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalies nuostatas buvo patraukta nustačius, kad Šiaulių AVMI operatyvaus patikrinimo metu A. G. individualios įmonės kioske 2009 m. rugsėjo 4 d. buvo rasta dirbanti A. G., su kuria nebuvo sudaryta darbo sutartis.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. G. iš esmės kelia klausimą dėl administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų įrodymų vertinimo bei akcentuoja, kad liudytojų (A. G. ir S. K.) parodymai, kuriais rėmėsi teismas, yra prieštaringi bei netikslūs. Vertinant šias aplinkybes pažymėtina, kad įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartimi (b. l. 72 – 74), kuria A. G. administracinio teisės pažeidimo byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jau buvo konstatuota, jog iš A. G. ir S. K. rašytinių paaiškinimų matyti, kad jos įmonės kioske pardavėjomis dirbo pakaitomis, o A. G. nesudariusi darbo sutarties įmonėje dirbo nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. A. G. paaiškinime nurodyta, kad dėl darbo užmokesčio su A. G. ji buvo susitarusi. Vadovaudamasis šių asmenų parodymais, apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog byloje yra nustatyti visi nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyvieji požymiai: darbas buvo dirbamas realiai, A. G. ir A. G. dėl darbo ir atlyginimo buvo susitarusios, A. G. dirbo pardavėjos darbą, kai su ja nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis. Akcentuotina, jog pakartotinai nagrinėjant A. G. bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikta jokių naujų įrodymų, taip pat nebuvo nustatyta ir naujų faktinių aplinkybių, kurios leistų kitaip vertinti ar kvalifikuoti apeliantės atliktas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinkti A. G. kaltinantys liudytojų parodymai yra nuoseklūs, logiški, sutampa tarpusavyje ir atitinka kitą bylos medžiagą, tame tarpe ir byloje esančius kitus įrodymus. Papildomai pažymėtina, jog aplinkybė, kad A. G. ir S. K. nebuvo tiesiogiai apklaustos teisme kaip liudytojos, nėra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai išnaudojo visas procesines priemones minėtiems asmenims į teismo posėdį iškviesti (b. l. 92 – 102), ši aplinkybė taip pat buvo konstatuota ir įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartyje, kuria A. G. administracinio teisės pažeidimo byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus ir A. G. argumentus, jog patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties termino reglamentavimas administracinėje teisenoje (ATPK 35 straipsnio 4 dalis) yra neteisingas ir prieštaraujantis teisinės valstybės principui įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Administracinių teismų praktikoje taikant administracinės atsakomybės senatį, turi būti vadovaujamasi ne tik ATPK 35 straipsniu, bet ir Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje 1 punkto a papunktyje apibrėžtu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis byloje Nr. N17-240/2006, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis byloje Nr. N575-1434/2008 ir kt.). Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje pažeidimų užfiksavimo metu buvo numatyta, jog asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas. Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui inkriminuojamų pažeidimų padarymo data yra 2009 m. rugsėjo 4 d., todėl bendrasis administracinės atsakomybės taikymo senaties terminas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2011 m. birželio 27 d. dar nebuvo suėjęs.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akcentuotina, jog A. G. inkriminuotas administracinis teisės pažeidimas yra tinkamai kvalifikuotas bei pagrįstas byloje surinktais įrodymais. Papildomai patikrinusi už šį pažeidimą paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo pagrįstumą bei teisėtumą, taip pat nuobaudų skyrimo taisyklių laikymąsi, teisėjų kolegija pažymi, kad paskirta nuobauda nėra per griežta, atitinka padaryto pažeidimo pavojingumą, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo principus (skirta mažesnė administracinė bauda nei ATPK 41³ straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis). Dėl šių priežasčių, A. G. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. nutarimas paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. G. apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.