Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiojo J. S. (J. S.) civilinis ieškinys patenkintas, priteista iš nuteistojo A. J. J. S. 1878,90 Lt turtinei žalai ir 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 5 d., 23.30 val., iki 2008 m. vasario 6 d., 00.15 val., bute, esančiame (duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų A. S. kumščiu sudavė šešiolika smūgių, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus veido – galvos srityje, po to stiklo šuke nukentėjusiajai kaklo srityje padarė ne mažiau kaip trisdešimt pjautinių sužalojimų, sukėlusių jos mirtį, – daugines pjautines žaizdas su kairės bendrosios miego arterijos, trachėjos, stemplės sužalojimais, tokiu būdu A. J. tyčia, kankindamas ir itin žiauriai nužudė kitą žmogų.

Be to, apeliantas skunde nesutinka su jam paskirta bausme, taip pat mano, jog psichiatrai jo psichinę sveikatos būklę ištyrė paviršutiniškai, tam skirdami tik 30 minučių. Apeliantas nesupranta, kaip galima per tokį trumpą laiką duoti išvadą, kad jis sąmoningai pasirinko tokį žiaurų nužudymo būdą. Atkreipia dėmesį į tai, jog jis iki įvykio turėjo ne vieną galvos traumą, jo kaukolė buvo suskaldyta ir dėl to, kai jis vartodavo alkoholį, ne visada galėdavo kontroliuoti savo veiksmus.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistojo A. J. gynėja prašo nuteistojo A. J. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Nukentėjusiojo J. S., liudytojų S. S., P. B. (P. B. ), J. Ž. (J. Ž. ) parodymais, Mykolo Romerio teismo medicinos instituto serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje, teismo medicinos specialisto išvadoje, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje, įvykio vietos, lavono apžiūros metu užfiksuotais duomenimis, kurių leistinumas, liečiamumas ir pakankamumas nuteistojo A. J. apeliaciniame skunde neginčijamas, yra nustatytos ir įrodytos aplinkybės, kad A. J. nuo 2008 m. vasario 5 d. 23.30 val., iki 2008 m. vasario 6 d., 00.15 val., bute, esančiame (duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų sudavė nukentėjusiajai A. S. smūgius į veidą, o po to nukentėjusiajai kaklo srityje stiklo šuke padarė ne mažiau kaip trisdešimt pjautinių sužalojimų ir taip tyčia, kankindamas ir itin žiauriai nužudė A. S. Šių aplinkybių iš esmės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neginčijo ir pats nuteistasis A. J. Jis pripažino galėjęs nužudyti nukentėjusiąją A. S. , nes, kaip pats teigia, jis išgėręs tampa agresyvus. Tik A. J. negalėjo įvardinti savo atliktų smurtinių veiksmų, teigdamas, jog šių dėl to, kad buvo labai stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, neatsimena. Nuteistasis A. J. neneigia nužudęs A. S. ir savo apeliaciniame skunde, jis tik, kaip ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, teigia, jog dėl didelio alkoholio kiekio prarado savo veiksmų kontrolę ir neatsimena, ką padarė A. S. Tai yra iš nuteistojo A. J. apeliaciniame skunde dėstomų argumentų galima suprasti, jog jis mano, kad veikos darymo metu buvo nepakaltinamas ir negalėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už A. S. nužudymą ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Baudžiamoji atsakomybė kyla padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką kaip esant lengvo, taip ir vidutinio ar sunkaus girtumo laipsnyje. Tas faktas, kad asmuo dėl girtumo praranda normalų kontaktą su aplinka ir dėl to nesuvokia savo veiksmų esmės ir vėliau neprisimena, ką jis darė, nepanaikina jo baudžiamosios atsakomybės, kadangi fiziologinis girtumas neeliminuoja nei pakaltinamumo, nei kaltės. Nepakaltinamumo būseną BK 17 straipsnis sieja su psichikos sutrikimais. Visus šiuos psichikos sutrikimus jungia tai, kad jie kyla nepriklausomai nuo žmogaus valios. Psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo gali prarasti normalią orientaciją, savo veiksmų suvokimą ir kontrolę, gali atsirasti ir dėl alkoholio vartojimo. Esant stipriam girtumo laipsniui asmuo gali, iš tikrųjų, nesuvokti savo veiksmų pobūdžio bei pavojingumo ir prarasti savo veiksmų kontrolę. Tačiau pagal BK 17 straipsnį fiziologinio girtumo būsena nelaikoma psichikos sutrikimu. Fiziologinis girtumas nėra pagrindas laikyti asmenį nepakaltinamu dėl to, kad daromų veiksmų pavojingumo nesuvokimas ir kontrolės praradimas vyksta dėl sąmoningos ir kryptingos asmens veikos. Asmuo pats savo valia suprasdamas, kad dėl didelio išgerto alkoholio kiekio gali nesuprasti savo veiksmų pobūdžio, prarasti savo veiksmų kontrolę, ir numanydamas, kad dėl to gali padaryti nusikalstamą veiką, sąmoningai vartoja alkoholį ir taip priveda save prie tariamo nepakaltinamumo būsenos, dėl ko tokios būsenos padaro nusikaltimą. Asmens nepakaltinamumas gali būti siejamas tik su patologinio girtumo būsena. Patologinis apsvaigimas yra laikinas psichikos sutrikimas ir sudaro medicininį (biologinį) nepakaltinamumo kriterijų. Šioje byloje buvo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė (t. 1, b. l. 144–147), kurios metu nustatyta, kad A. J. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veikos sutrikimo, fiziologinio afekto ar tokios emocinės būsenos, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai, jis galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, savo veiksmų esmę ir valdyti juos. A. J. buvo diagnozuota psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, mišraus tipo asmenybės sutrikimas. Tokiu būdu tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad A. J. nusikalstamos veikos metu buvo patologinio apsvaigimo būsenos, todėl kolegijai nėra jokio pagrindo abejoti A. J. pakaltinamumu. Nuteistojo A. J. apeliacinio skundo teiginiai, kad psichiatrai jo psichinę sveikatos būklę ištyrė paviršutiniškai, tik per 30 minučių, yra nepagrįsti. Iš byloje esančio psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad ekspertizės aktą surašė kompetentingų specialistų komisija, prieš tai susipažinusi su byla, liudytojų, nuteistojo A. J. parodymais, pateiktomis A. J. asmens sveikatos istorijomis ir atlikusi reikiamus psichologinio tyrimo veiksmus su A. J. . Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiomis psichiatrijos ekspertizės išvadomis dėl A. J. psichinės būklės ir jomis nesiremti, spręsdama A. J. pakaltinamumo klausimą. Pažymėtina, kad pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą savanoriškas fiziologinis apsvaigimas nuo alkoholio, jei ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto normas ir pagrįstai A. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio.

Kolegija laiko, jog bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius A. J. inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius nustatė remdamasis ne savo paties samprotavimais, o bylos tyrimo ir nagrinėjimo teismuose metu surinktų įrodymų visuma (liudytojų parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros protokolai, specialistų išvados, teismo medicinos ekspertizės aktas ir kiti įrodymai), o nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia teismų išvadų dėl jam inkriminuotos veikos padarymo.

Kvalifikuojant A. J. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, baudžiamasis įstatymas taip pat pritaikytas tinkamai, nes pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. J. A. S. nužudė kankindamas ir itin žiauriai. Tokios išvados pagrindas buvo veikos padarymo būdas ir aplinkybės - stiklo šuke nukentėjusiajai A. S. visiškai perpjauta trachėja dauginiais, kartotiniais, pjaunančiais trumpos amplitudės judesiais, nukentėjusiajai esant gyvai (pomirtinių sužalojimų nėra), šie veiksmai truko pakankamai ilgą laiką, sužalojimų skaičius – rasta kaklo srityje ne mažiau kaip trisdešimt atskirų sužalojimų. Esant tokioms bylos aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog gyvos nukentėjusiosios daugybiniai sužalojimai į jautrią vietą – kaklą, pasirenkant tokį nusikaltimo padarymo būdą – sužalojimus darant stiklo šuke, pakankamai ilgą laiko tarpą, sukėlė jai didelius skausmus ir kančias, o A. J. sąmoningai pasirinko tokį gyvybės atėmimo būdą. Normalaus išsivystymo žmogus suvokia, kad, stiklo šuke pakankamai ilgą laiko tarpą darydamas daugybinius sužalojimus žmogui kaklo srityje, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus gyvybei. Tai suvokdamas, asmuo numato, kad nuo tokių sužalojimų nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sutrikdymai, tame tarpe pavojingi gyvybei, dėl kurių jis gali mirti. Taigi A. J., darančiam tokią veiką, nebuvo paslaptis priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jis numatė, kaip vystysis priežastinis ryšys ir kad tokia jo veika gali sukelti A. S. gyvybės atėmimą. Daugybiniai sužalojimai nukentėjusiajai kaklo srityje padaryti sąmoninga veika, A. J. suvokiant tiek savo veiksmų pavojingumą, tiek tai, jog jo veiksmai nukentėjusiajai yra itin skausmingi ir sukelia dideles kančias. Todėl, esant tokiems bylos duomenims, kvalifikuoti A. J. veiką pagal kitą baudžiamąjį įstatymą šioje byloje nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas A. J. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, padarymą paskyrė bausmę - laisvės atėmimą dvylikai metų. Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta bausme. Apeliantas teigia, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, nes jis stengiasi elgtis gerai, būdamas suimtas nė kartą nebuvo baustas, nori padėti tėvui, kuriam vienam be jo dabar labai sunku gyventi vienkiemyje. Tačiau pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, kaip nurodo apeliantas, bet ir nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę turi būti siekiama visų šių tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto. Pažymėtina, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Kolegijos nuomone, vertinant nuteistajam A. J. paskirtą bausmę BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, nėra pagrindo laikyti, kad nuteistajam už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė yra neteisinga, ji sudaro realias prielaidas visiems tikslams realizuoti. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. J., bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė ir, individualizuodamas bausmę, kaip to reikalauja BK 61 straipsnio 1 dalis, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, parinko bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

A. J. padarė nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), – asmeninio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, itin žiauriai, kankindamas, tyčia, nužudė A. S. Nusikalstamos veikos pasekmės yra labai sunkios ir neatstatomos – atimta žmogui gyvybė. A. J. praeityje buvo teistas, teistumas išnykęs, oficialiai niekur nedirbo ir neturėjo pragyvenimo šaltinio, piktnaudžiavo alkoholiu, pasigėręs tapdavo agresyvus, grubus. Byloje nustatyta viena A. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į nuteistojo A. J. nusikalstamų veiksmų žiaurų pobūdį, kolegija laiko, jog A. J. paskirta bausmė, kuri yra mažesnė už įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkį, nėra aiškiai per griežta, ją mažinti, atsižvelgiant į nuteistojo A. J. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nėra teisinio pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, atsižvelgiant į nuteistojo apeliacinio skundo ribas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.