Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi akcinei bendrovei (toliau – ir AB) Ūkio bankui iškelta bankroto byla; AB Ūkio banko (toliau – ir Ūkio bankas) administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Valnetas“; 2013 m. spalio 17 d. nutartimi patvirtintas kreditoriaus UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 47 170 965,66 Lt finansinis reikalavimas (46 824 179,74 Lt pagrindinis reikalavimas ir 346 785,92 Lt palūkanos ir / ar delspinigiai), nurodant, kad jis tenkinamas ketvirtąja eile; 2014 m. liepos 2 d. nutartimi Ūkio bankas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto.

Kauno apygardos teisme buvo gautas kreditoriaus atskirasis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus 47 170 965,66 Lt finansinis reikalavimas nurodant, kad jis tenkinamas ketvirtąja eile. Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi atskirąjį skundą atsisakė priimti, o klausimą dėl kreditoriaus UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ finansinio reikalavimo tenkinimo tvarkos paskyrė nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

Kreditorius UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atskirajame skunde ir vėlesniuose paaškinimuose, nesutikdamas su Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nutarties dalimi, kuria kreditoriaus reikalavimas priskirtas prie tenkinamų ketvirtąja eile, nurodė, kad jis aiškiai išreiškė savo poziciją būti įtrauktu į įkeitimu ir / ar hipoteka užtikrintų reikalavimų sąrašą bei pateikė tai patvirtinančius įrodymus: tarp kreditoriaus ir atsakovo 2012 m. gruodžio 7 d. sudarytas Maksimalaus (sąlyginio) įkeitimo sutartis, pagal kurias atsakovas kreditoriui užtikrino 2009 m. gegužės 12 d. Tikslinės paskolos sutarties Nr. IKPF-100-09-02 (toliau – ir MK2 sutartis) ir 2009 m. liepos 7 d. Atviros kredito linijos sutarties Nr. IKPF-AKF-09-02 (toliau – ir AKF sutartis) (kuriomis bendrai kreditorius atsakovui suteikė 46 824 179,74 Lt tikslinę paskolą išskolinimui) tinkamą įvykdymą, įkeisdamas įkeitimo sutartyse nurodytose Ūkio banko sąskaitose visas esančias lėšas ir visas būsimas įplaukas į jas, taip pat esamas ir būsimas turtines (reikalavimo) teises, kylančias iš Ūkio banko pagal AKF ir MK2 sutartis sudarytų kredito sutarčių su trečiaisiais asmenimis; Centrinės hipotekos įstaigos 2012 m. gruodžio 7 d. pranešimus apie sutartinio įkeitimo įregistravimą hipotekos registre. Kreditorius nurodė, kad jo naudai nustatyta įkeitimo teisė niekada nebuvo ir nėra ginčijama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.185 straipsnio 5 dalį, todėl Hipotekos registro duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, o atsakovas nepagrįstai įkeistas sąskaitas priskiria prie sąskaitų, atidaromų banko sąskaitos sutarties tarp banko ir kliento pagrindu. Kreditorius neturėjo reikalavimo teisės į sąskaitose buvusias lėšas, neturėjo galimybės jomis disponuoti. Lėšos tokioje vidinėje banko sąskaitoje yra banko turtas be koresponduojančio įsipareigojimo klientui pagal banko sąskaitos sutartį. Vidinės banko sąskaitos yra įprastinė bankininkystės praktika. Kreditorius taip pat nurodė, kad tarp jo ir Ūkio banko buvo sudarytos finansų inžinerijos priemonių (tikslinių paskolų, skirtų lengvatinėms paskoloms teikti) sutartys, reglamentuojamos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės. AKF ir MK2 sutartimis AB Ūkio bankas įsipareigojo atidaryti atskiras banko sąskaitas, skirtas išimtinai paskolų fondo lėšoms, bei paskolų fondo lėšas apskaityti atskirai nuo kitų Ūkio banko lėšų, kaip to reikalauja ES reglamentai. Kreditoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju tarp UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ ir AB Ūkio banko buvo kreditoriaus ir skolininko santykiai pagal AKF ir MK2 sutartis, bet ne banko kliento (sąskaitos savininko) ir banko santykiai pagal banko sąskaitos sutartį.

Dėl įkeistų reikalavimo teisių į trečiuosius asmenis pagal kreditų sutartis (tiek pagal kreditų sutartis, kurios buvo įvardytos įkeitimo sutarčių prieduose, tiek pagal būsimas kreditų sutartis), UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ nurodė, kad abiejų įkeitimo sutarčių specialiųjų sąlygų 11 punktai aiškiai apibrėžia momentą, nuo kurio įkeitimo objektai laikomi įkeistais, – įkeitimo sutarties, mažo kredito sutarties ar AKF kredito sutarties pasirašymo momentas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 749 straipsnio 2 dalis nustato, kad reikalavimo teisių, susijusių su piniginėmis išmokomis areštas taikomas ir būsimoms išmokoms, taigi būsimos išmokos išieškojimo procese yra pripažįstamos neatskiriama reikalavimo teisių, kaip įkeitimo objekto, dalimi. Tai, kad bankroto atveju administratorius disponuoja bankrutuojančios įmonės turtu, nedaro įtakos CPK apibrėžtai išieškojimo iš įkeitimo objekto apimčiai, todėl išieškojimas turi būti nukreiptas ne tik į reikalavimo teises, bet ir į pinigines išmokas, gautas pagal įkeistas reikalavimo teises.

Bylą nagrinėjant teisme, šalys suderino savo pozicijas dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo užtikrinimo banko turimų reikalavimo teisių įkeitimu pagal 2014 m. gegužės 15 d. pažymas Nr. 110-194-1134 ir Nr. 110-195-1135 (AKF sutarties atveju) ir pagal pažymą Nr. 110-194-1136 (MK2 sutarties atveju).