Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

2012-08-01 · Civilinė byla Nr. 2-197-883/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-08-01
Bylos Nr.
2-197-883/2012
Teisminio proceso Nr.
2-07-3-05261-2011-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Irena Stasiūnienė
Ieškovas
akcinės bendrovės „Šiaulių energija“
Atsakovas
G. A.
Kategorijos
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 116.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-197-883/2012Teisminio proceso Nr. 2-07-3-05261-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 45.5, 116.4
ŠIAULIŲ MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugpjūčio 1 d.Šiauliai
Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja Irena Stasiūnienė,sekretoriaujant Onai Baronienei,dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės „Šiaulių energija“ atstovui A. S.,atsakovės G. A. individualios įmonės atstovui G. A. ir advokatui M. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Šiaulių energija“ ieškinį atsakovei G. A. individualiai įmonei dėl skolos už tiektą šilumos energiją priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė AB „Šiaulių energija“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl skolos už tiektą šilumos energiją išieškojimo iš skolininkės G. A. individualios įmonės (2 b. l.). Skolininkui G. A. individualiai įmonei pareiškus prieštaravimus dėl 2011 m. rugpjūčio 18 d. teismo įsakymo (9 b. l.), ieškovė AB „Šiaulių energija“ pateikė ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės G. A. individualios įmonės 1010,82 Lt skolos už laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. tiektą šilumos energiją ir 70 Lt bylinėjimosi išlaidų (12-14 b. l.).

Ieškovo AB „Šiaulių energija“ atstovas posėdžio metu ieškinį palaikė ir nurodė, kad AB „Šiaulių energija“ centralizuotai tiekia šilumos energiją į daugiabutį gyvenamąjį namą Šiauliuose, (duomenys neskelbtini). Šiame name esanti negyvenamoji patalpa (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso atsakovei G. A. individualiai įmonei. Minėta patalpa neprijungta prie centralizuotos šildymo tiekimo sistemos, tačiau bendrojo naudojimo patalpos yra šildomos iš centralizuotos šildymo tiekimo sistemos. Rašytinė sutartis dėl bendrojo naudojimo patalpos šildymo tarp šalių nesudaryta, tačiau ieškovas mano, kad atsakovas, kaip turto bendrasavininkis, turi apmokėti už jam nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų daliai tenkančių bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Ieškovo AB „Šiaulių energija“ atstovas taip pat nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad minėtame name dalis patalpų šildomos kitokiu būdu, atsiskaitymo laikotarpiu apmokėjimas už šilumos energiją skaičiuojamas pagal Šilumos skirstymo metodą Nr. 4 (2005-05-05 patvirtintas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-19) kartu su šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr.5 (2005-07-21 patvirtintas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-41). Dėl į namą tiekiamos šilumos kiekio ir parametrų, taip pat dėl apmokėjimui pateiktų sąskaitų ar neteisingo šilumos kiekio, šildomų plotų paskaičiavimo atsakovas jokių pretenzijų ieškovui nereiškė nei raštu, nei žodžiu.

Atsiliepimas

Atsakovė G. A. individuali įmonė atsiliepimu į ieškinį su ieškinio reikalavimais nesutiko ir nurodė, kad jam priklausančios negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), atliekant jų rekonstrukciją, buvo visiškai atskirtos nuo daugiabučio namo šildymo ir kitų sistemų. Atsakovas bendrojo naudojimo patalpomis nesinaudoja, nes po patalpų rekonstrukcijos turi atskirą išėjimą ir atsakovo patalpos yra visiškai atskirtos ir izoliuotos nuo daugiabučio namo patalpų. Teigia, kad jokių ieškovo paslaugų negauna, jomis visiškai nesinaudoja, todėl negali būti ir pareigos mokėti už ieškovo tiekiamas paslaugas, įmonė nėra vartotojas ir ieškinys pareikštas ne tam atsakovui: atsakovu byloje turėtų būti daugiabučio namo savininkų bendrija arba įmonė, paskirta daugiabučio namo administratore. Atsakovas nesutinka su skolos paskaičiavimu, teigdamas, kad įmonei priklausančios patalpos yra sublokuotos su kitais dviem pastatais, sublokuoti namai turi vieną centrinio šildymo sistemos įvadą, todėl skaičiuojant šilumos kiekius turi būti naudojamas koeficientas, taikytinas pastate esant šešioms, o ne dviems laiptinėms. Taip pat teigia, kad ieškovas su atsakovu dėl metodų pasirinkimo nesiderėjo, o metodas Nr. 4 yra negaliojantis. Pagal LR Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 dalies nuostatas ir LR Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.1. punktą ieškovas AB „Šiaulių energija" negali vienašališkai parinkti ir taikyti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodus. Atsakovo nuomone, ieškovė be pagrindo remiasi CK 4.83 straipsniu, kadangi jie reglamentuoja namo bendrasavininkių kaip vartotojų santykius ir visiškai nereguliuoja šiluminės energijos tiekimo bei apmokėjimo už ją. Atsakovui abejonių kelia ir mokėjimo sumos paskaičiavimas.

Atsakovo G. A. individualios įmonės atstovai teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Siekdamas išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes teismas dalyvauti byloje įtraukė išvadas duodančias institucijas ir kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos komisiją, Valstybinę kainų ir energetikos komisiją ir į Valstybinę energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos, prašydamas savo kompetencijos ribose pateikti raštu atsakymus į atsakovo paruoštus klausimus.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos komisija nurodė, kad atsakovė G. A. IĮ nėra laikomas vartotoju Vartotojų teisių apsaugos įstatymo prasme, todėl komisija dėl pateiktų klausimų nepasisakė (138 b. l.).

Valstybinė kainų ir energetikos komisija ir Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos pateikė išvadas, kuriose nurodė, kad atsakovas neturėtų būti laikomas jam priklausančių patalpų centralizuotos šilumos vartotoju, tačiau tai nereiškia, kad atsakovas neturi prievolių dėl bendrojo naudojimo patalpų išlaikymo ir atsakovas turėtų apmokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą; ieškovo reikalavimas neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai; net ir nesant tarp šalių sudarytos šilumos pirkimo – pardavimo sutarties, tarp ieškovo ir atsakovo egzistuoja vartojimo santykiai, todėl atsakovas turi pareigą mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą; higienos normos numato, kad laiptinių, koridorių, holų ir kt. temperatūra turi būti 14-16 laipsnių, todėl bendrojo naudojimo patalpų šildymas vertintinas kaip sudedamoji CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nurodytos patalpų savininko pareigos dalis; šilumos kiekis gyvenamajame name yra skirstomas pagrįstai naudojant šilumos pakirsimo metodą Nr. 4 ir metodą Nr. 5, kadangi name yra 2 laiptinės pagrįstai taikomas koeficientas 0,18; šilumos kiekio matavimo, nustatymo ir įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta tvarka iš VKEK rekomenduotų taikyto metodų, kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su komisija, kol vartotojai pasirenka metodą, taikoma pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas; kadangi ieškovas taiko šilumos paskirstymo metodą Nr. 5 ir pagal faktines aplinkybes parinktą šilumos kiekio dalies pastato bendrojo naudojimo patalpų koeficientą, nėra pagrindo šilumos tiekėjo išrašytų sąskaitų už bendrojo naudojimo patalpų šildymą laikyti neteisėtomis ir dėl to jų neapmokėti.

Valstybinė kainų ir energetikos komisija ir Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos prašė bylą nagrinėti institucijų atstovams nedalyvaujant (1 t. 145–147, 149–151 b. l.)

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad atsakovei G. A. individualiai įmonei daugiabučiame name Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso negyvenamosios (administracinės) patalpos (duomenys neskelbtini) , kurių plotas 79,24 kv. m., šildymas – vietinis centrinis (1 t. 16, 71-75 b. l.). Atsakovui priklausančios negyvenamosios patalpos rekonstruotos į administracines patalpas (1 t. 76 - 84 b. l.) ir nėra prijungtos prie daugiabučio namo šildymo sistemos. Iš šilumos tiekimo S. Šalkauskio gatvėje schemos matyti, kad namas 14B turi atskirą nuo sublokuotų namų S. Šalkauskio g. 14 ir 14A šilumos punktą. ( 2 t., 20 b. l.). Iš byloje esančių PVM sąskaitų - faktūrų ir pažymų apie atsiskaitymą už paslaugas matyti, kad atsakovas už šilumos energijos tiekimą laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. ieškovo paskaičiavimu yra skolingas ieškovui 1010,82 Lt už bendro naudojimo patalpoms tiektą šilumos energiją (1 t. 57 – 68 b. l.).

Byloje kilo ginčas, ar atsakovas G. A. IĮ privalo mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą ieškovui AB „Šiaulių energija“ ir dėl pateiktos šilumos energijos apskaitos teisingumo.

Atsakovas byloje neginčijo aplinkybės, jog jis yra namo bendraturtis - jam šiame name nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad atsakovas turi bendrąją dalinę nuosavybę į pastato bendrus objektus bei iš to išplaukiančias teises ir pareigas.

Civilinio kodekso 4.76 straipsnis reglamentuoja bendraturčių teises ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant: kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Remiantis Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalimi, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (to paties straipsnio 3 dalis). Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (to paties straipsnio 5 dalis). Šios civilinio kodekso normos aiškiai ir nedviprasmiškai nustato daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio pareigą apmokėti išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo patalpomis, t. y. - mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Tai reiškia, jog atsakovas, kaip namo bendraturtis, turi mokėti ir už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Remiantis aptartomis kodekso nuostatomis, ši bendraturčio pareiga visiškai nesiejama su aplinkybe, ar jo paties patalpos yra šildomos iš centralizuotų tinklų, ar nuo jų atjungtos ir šildomos alternatyviais būdais. Taip pat įstatymas šios pareigos nesieja su bendraturčio galimybe naudotis atitinkamomis bendrojo naudojimo patalpomis ar su realiu naudojimusi jomis: ši pareiga kyla iš atitinkamo patalpų statuso. Jeigu patalpos yra bendroji dalinė namo bendraturčių nuosavybė, pareiga jas išlaikyti, mokėti už jas mokesčius tenka visiems bendraturčiams. Vieno iš bendraturčių naudojimasis ar nesinaudojimas bendromis patalpomis galėtų turėti įtakos skaičiuojant mokesčius už šių patalpų šildymą atsakovui tik tokiu atveju, jeigu būtų sudarytas bendraturčių susitarimas dėl mokesčio už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kitas išlaidas neskaičiavimo atsakovui. Tokią galimybę numato Civilinio kodekso 4.75 str. 1 d. Nagrinėjamu atveju toks bendraturčių susitarimas nei šilumos tiekėjui, nei teismui nėra pateiktas, atsakovas nėra atsidalinęs iš bendrosios dalinės nuosavybės jam priklausančių patalpų, todėl nėra teisinio pagrindo atleisti jį nuo mokėjimo už bendrojo naudojimo objektų šildymą.

Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad namo bendrojo naudojimo patalpos yra šildomos per prijungtą centralizuotą šilumos perdavimo tinklą. Jau minėta, kad atsakovas, kaip bendrojo naudojimo patalpų bendraturtis, turi pareigą apmokėti su šiomis patalpomis susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo jam asmeninės nuosavybės teise priklausančių patalpų padėties šių bendrojo naudojimo objektų atžvilgiu, todėl atsakovas yra šilumos, skirtos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, vartotojas, ir jam kyla Šilumos ūkio įstatymo 12 str. nustatytos pareigos- atsiskaityti su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą (1 dalis). Kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui (Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d.). Apmokėjimą už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą reglamentuoja aptariamo įstatymo 25 straipsnis: daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Todėl konstatuotina, kad atsakovas privalo mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą nepaisant to, jog atsakovui priklausanti negyvenamoji patalpa yra atribota nuo bendrojo naudojimo namo patalpų.

Atsakovas teigia, kad bendro naudojimo patalpų šildymas nesusijęs su namo konstrukcijų išlaikymu ir tai yra paslauga namo gyventojams. Teismas atkreipia dėmesį, kad šilumos energijos tiekimas laikytinas būtinąja paslauga mūsų klimato zonoje. Lietuvos higienos normoje HN 42: 2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas", patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V- 1081, nustatyta, kad buto pagalbinių ir gyvenamųjų pastatų bendrojo naudojimo patalpų temperatūrų ribinės vertės šaltuoju metų laikotarpiu turi būti +14-16 laipsnių C, o statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 dalyje „Gyvenamieji pastatai" nustatyta, kad laiptinėse šildymo sezono metu minimali temperatūra turi būti + 16 laipsnių C, todėl bendro naudojimo patalpų tinkama priežiūra, palaikant jose reikiamą šilumą, yra privaloma patalpų savininkams, t. y. ir atsakovui, kaip daugiabučio namo bendrasavininkiui (CK 4.83 str. 3 d.).

Ieškovė AB „Šiaulių energija“ pateiktame ieškinyje nurodė atsakovui tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms sunaudotos šilumos energijos dalies ir jos kainos apskaičiavimo pagrindus ir pateikė detalų skolos apskaičiavimą (1 t. 4, 57, 60–61; 2 t. 21–25 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui priklausančios patalpos šildomos kitokiu būdu, ieškovė paskirstė išlaidas už bendro naudojimo patalpų šildymą, paskaičiuodama ir atsakovui tenkančią šių išlaidų dalį pagal Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr.4 kartu su Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio ir paskirstymo metodu Nr.5 (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2 ir 29.2.4 p.). VKEKK 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintas Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5. taikomas, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.) (Metodo 1.4 punktas). Tuo atveju, jeigu atsakovas nesutinka su taikomu metodu Nr. 5, jis turi pareigą įrodyti priešingai, todėl atmestinas atsakovo argumentas, jog buvo galima pasirinkti kitą metodą ir jį suderinti su atitinkamomis institucijomis. Teismas pažymi, jog ir remiantis šio metodo 3.3 punktu, pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskirta šilumos kiekio dalis gali būti nustatoma šalių susitarimu. Tai reiškia, jog remiantis ir šio metodo nuostatomis, atsakovas turi galimybę apmokėjimo už bendrojo naudojimo patalpų šildymą klausimą suderinti su namo bendraturčiais. Kaip jau minėta, tokią tvarką patvirtina ir CK 4. 75 straipsnio 1 dalis, tačiau duomenų, kad atsakovas būtų inicijavęs šio klausimo svarstymą, byloje nėra.

Atsakovas, nemokėdamas už suteiktas paslaugas, pažeidė savo prievolinius įsipareigojimus. Pagal CK 6.38 str. prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Kadangi atsakovas prievolę vykdė netinkamai, t.y. neužtikrino apmokėjimo už suteiktas šilumos energijos tiekimo paslaugas, jis laikomas pažeidusiu prievolę. Remdamasis bylos medžiaga teismas sprendžia, kad atsakovo G. A. IĮ prievolė mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą pagrįsta įstatymu, skolos apskaičiavimo tvarka atitinka teisės aktais nustatytus atitinkamų įmokų ir paslaugų tarifus, o skolos dydžio paskaičiavimo atsakovas nepaneigė, todėl iš atsakovo G. A. IĮ priteistina ieškovės AB „Šiaulių energija“ naudai 1010,82 Lt skolos.

Ieškinį tenkinus iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 70 Lt žyminio mokesčio (1 t. 1, 15 b. l.). Vadovaujantis LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str. ir 96 str., į valstybės pajamas iš atsakovo priteistina 41,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 92 str., 93 str., 178 str., 259 str., 260 str., 270 str., 279 str. teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo G. A. individualios įmonės, į. k. 145907163, ieškovei akcinei bendrovei „Šiaulių energija“, įmonės kodas 245358580, 1010,82 Lt (vieną tūkstantį dešimt litų, 82 ct) skolos ir 70 Lt (septyniasdešimt litų) žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovo G. A. individualios įmonės, į. k. 145907163, 41,50 Lt (keturiasdešimt vieną litą 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių miesto apylinkės teisme.

Teisėja Irena Stasiūnienė