Telšių apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamieji S. M. ir V. T., panaudodami psichinį ir fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2010 m. birželio 28 d., apie 02 val., Mažeikių m., (duomenys neskelbtini) gyvenamajame name, S. M. kartu su V. T. bendrais veiksmais, naudodami psichinį smurtą, grasindami panaudoti fizinį smurtą bei panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius R. G. ir A. M. - tai yra S. M. suduodant nukentėjusiajam R. G. ne mažiau 10 smūgių rankos kumščiu bei ne mažiau 3 kartų spiriant koja į įvairias kūno vietas, po to S. M. kartu su V. T. bendrais veiksmais suduodant R. G. ne mažiau 20 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, bei V. T. duodant komandą pulti su savimi atsivestam bei jam pačiam priklausančiam amerikiečių staforšyterjerų veislės šuniui, kuris paklusdamas šeimininko komandai įkando R. G. į abiejų kojų šlaunis, po to S. M. suduodant nukentėjusiajam A. M. viso tris smūgius rankos kumščiu į krūtinę, pilvą ir galvą V. T. grasinant panaudoti fizinį smurtą kuris grasino, kad „pabandykit kam nors skųstis, rašyti pareiškimą vietos Mažeikiuose neberasit“, V. T. pakeltu balso tonu reikalaujant atiduoti mobilaus ryšio telefonų dokumentus ir nukentėjusiajam išsigandus bei įdavus telefono dokumentus taip veikdami bendrai pagrobė nukentėjusiajam A. M. priklausančius du mobilaus ryšio telefonus „SAMSUNG SGH-x620“ - 50 litų vertės, ir „NOKIA 6303 CS.SILVER“ - 429 litų vertės, šio telefono dokumentus bei namų kino sistemos grotuvą „SONY HCD-9300“ - 100 litų vertės, taip pagrobė svetimą nukentėjusiajam A. M. priklausantį 579 litų vertės turtą.

Kaltinamasis V. T., grasindamas panaudoti fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2010 m. birželio 29 d. apie 22 val. Mažeikių m., (duomenys neskelbtini) gyvenamajame name jis, grasindamas panaudoti fizinį smurtą - subadyti peiliu nukentėjusįjį A. M., reikalavo duoti jo sugyventinei V. P. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia X3“ ir šio telefono dokumentus, taip pagrobė nukentėjusiajai V. P. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia X3", - 439 litų vertės, kartu su atminties kortele, dėžute bei šio telefono dokumentais.

Kaltinamieji S. M. ir V. T. pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, o būtent: S. M. ir V. T. 2010-06-28 apie 02:30 val. Mažeikių mieste iš (duomenys neskelbtini) namo pirmos laiptinės užtvertos patalpos veikdami kartu, pasikėsino pagrobti R. K. priklausantį turtą: 300 litų vertės dviratį, nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių.

Kaltinamasis V. T., apklaustas teismo posėdyje, kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad 2010 06 28 jis kartu su S. M. sugalvojo kokiu tai būdu paimti iš V. mobilų telefoną ir iš A. atsiimti tokiu būdu skolą, todėl nuėjo pas A. M.. Ten išgėrė degtinės ir pradėjo kabinėtis prie A. draugo; draugas nuėjo į galinį kambarį, ten nuėjo ir S., kabinėjosi toliau ir pradėjo dar ir smūgiuoti, kad smūgiuoja, pamatė, kai atėjo pažiūrėti, kas vyksta; kurį laiką jie ten buvo vieni, bet A. liepė eiti pasižiūrėti, kas vyksta, nes sakė, kad ten miega vaikas; kai jis nuėjo, tai pamatė, kad S. muša tą draugą, tada jis pats atitraukė S. nuo to vaikino ir kažkaip pats pradėjo jį mušti. S. kibti prie to vaiko pradėjo dar virtuvėje, kibo prie jo žodžių, liepė jam bučiuoti batą, pakėlė batą prie pat veido ir liepė bučiuoti; kai vaikinas atsisakė tai daryti, jis kelis kartus įspyrė jam į veidą nestipriai, jis tiesiog iš jo tyčiojosi. Tada jie paprašė, kad A. duotų savo telefoną, norėjo pasiklausyti muzikos, A. davė telefoną, bet jie labiau norėjo V. telefono, tačiau A. jiems jo nedavė. Visur kartu su jais buvo ir jo šuo. Kai S. mušė tą vaikiną ir jai jis atitraukė jį, tada davė šuniui komandą pulti ir šuo puolė, įkando vaikinui du kartus. Tada jie grįžo į virtuvę ir pamatė, kad nebėra V., suprato, kad ji pabėgo, nebuvo ir jos telefono. Liepė A. ją surasti. Visi išėjo į lauką, kieme V. nebuvo, A. nutarė, kad ji gali būti pabėgusi pas močiutę, kuri gyvena tame pačiame name, bet ji neatidarė durų. Kažkuriuo metu S. jam padavė A. telefoną „Nokia“, sakydamas, kad „parduosime“. Kadangi V. niekur nebuvo, jie supyko ir S. vėl ėmė stumdyti A. draugą, viskas vyko prie malkinės; S. vaikinui sudavė kelis kartus, tas nukrito ant malkų, jis jį taip pat daužė ir paskui liepė šuniui vėl pulti; sakė, kad jis atiduotų telefoną, tačiau vaikinas aiškino, kad telefono neturi, tačiau žadėjo jį atnešti; kažkas iš namo ėmė per langą šaukti ir S. metė į langą ir žmogus nutilo; tada jie vėl grįžo pas A. ir jis pareikalavo, kad A. atiduotų savo telefono, kurį jis jau turėjo pas save, dokumentus ir pasiėmė kitą telefoną DVD grotuvą ir pagrasino, kad nesumąstytų kreiptis į policiją, nes tada Mažeikiuose nebus vietos; žodžiu, pasiėmėm telefoną „Samsung“, DVD grotuvą ir su S. išėjo. Pas jį namuose pasidėjo daiktus, paliko šunį. Dar sugalvojo nueiti į devynaukštį pas pažįstamą. Palipę į 9 aukštą, pamatė už užrakintų grotų užkištą dviratį, tą dviratį staigiai sumąstė pavogti, bet reikėjo atlenkti grotas; grotas lenkė abu rankomis, atlenkė tiek, kad S. įlindo už jų, tačiau netrukus buvo pagauti laiptinės gyventojų, kurie iškvietė policiją, nors jam pavyko pabėgti, o S. liko už grotų šalia dviračio. Kitą dieną J. sūnus T. nunešė, jo paprašytas, ir atidavė A. telefoną „Samsung“, o kitą telefoną jau jis nebeturėjo, nes buvo spėjęs parduoti už 60 litų nepažįstamam asmeniui. Nurodo, kad jis A. nemušė, tik jo draugą; A. kelis smūgius virtuvėje sudavė S.. A. seniai jo vienam draugui buvo apdaužęs mašiną ir buvo likęs skoloje, kas tai 500 lt; tas draugas tą skolą leido jam atsiimti, nors tą skolą A. jau seniai buvo grąžinęs, tačiau tai buvo pretekstas gauti iš jo daiktų. Savo veiksmus vertina labai blogai. Pripažįsta, kad įvykdė plėšimą; nei telefono, nei dokumentų jie neprašė gražiuoju, mušė ir reikalavo, kad atiduotų. Sekančią dieną jiedu sugalvojo, kad S. turi nueiti pas A. ir kažkokiu tai būdu gauti bei parnešti V. mobilųjį telefoną. S. nuėjo, sumąstė, kad tuo pačiu atsiprašys už vakar, bet jam nepavyko gauti V. telefono; kaip ir kodėl atėjo jis, neatsimena. Nuėjo pas A. pats, ten buvo R., S., A. ir V.. Griežtai pasakė V., kad atiduotų telefoną, kad atneštų telefono dokumentus; nuėjo, atnešė ir viską jam padavė, liepė išsiimti kortelę. Neneigia, kad A. ir tada grąsino, kalbėjo pakeltu tonu; gautą telefoną pardavė už 150 lt, pinigus išleido savo reikmėm. S. nedarė nieko, jis reikalavo telefono ir jį gavo. Neneigia, kad kalbant galėjo išsprūsti koks žodis apie subadymą, nors peilio su savimi tikrai neturėjo (III t. b.l. 86-88).

Kaltinamasis S. M., apklaustas dalyvaujant jo motinai V. M. ir Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovui Vl. Narmontui, teismo posėdyje kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad jiedu susitarė, kad iš A. reikės paimti mobilaus ryšio telefoną “Samsungas“; visi sėdėjo virtuvėje prie stalo, jis ėmė kabinėtis prie A. draugo, įžeidinėjo, liepė bučiuoti jam į batą, bet jis nebučiavo. Paskui tas vaikinas nuėjo į galinį kambarį, jis nuėjo iš paskos, vėl kibo prie jo. Po kurio laiko atėjo Vl. su šunimi ir užsiundė jam šunį, šuo kelis kartus įkando. Paskui jis paprašė, kad V. duotų savo telefoną ir sudavė kelis smūgius A.; paskui visi išėjo į lauką paieškoti V., nes ji kažkur pabėgo ir dar lauke jis mušė A. draugą prie malkinės. Iš lauko grįžo į kambarį, Vl. paėmėm telefono dokumentus ir tada jie išėjo namo. Vova minėjo, kad A. kažkokiam jo draugui yra skolingas už sudaužytą mašiną ir kad tą skolą dabar gali pasiimti jis. Apie tai, kaip pasiims telefoną, jie nekalbėjo. Patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė, kaip ten ir prašyta. Iš ko suprato, kad reikės suduoti smūgius, nežino, neatsimena. Kitą dieną vėl jie nuėjo pas A., po kurio laiko atėjo ir Vovka. Jis grasino A., V. buvo namuose, ji ir padavė Vovkai telefoną ir dar dokumentus atnešė, mano, kad ji buvo išsigandusi, tai matėsi iš jos veido ir elgesio, ji stovėjo kampe ir nekalbėjo. Dėl dviračio vagystės kaltu prisipažįsta visiškai. (III t. b.l. 88-89).

Nukentėjusysis A. M., apklaustas teisme, parodė, kad tai nutiko 2010 06 28 vėlų vakarą. Jis su V. buvo namuose, vaikas jau miegojo, dar buvo atėjęs jo draugas R. G.. Pas juos užėjo S., Vova ir J. ir šuo buvo kartu, kompanija turėjo alaus ir paklausė, ar gali jį išgerti; jie domėjosi, kokius jie turi telefonus, paskui išėjo. Grįžo po kokio pusvalandžio vaikinai, atsinešė butelį degtinės, norėjo išgerti, jis leido. Atėjusieji pamažu pradėjo kabinėtis, kibti prie žodžių, labiausiai kibo prie R., vadino jį negru, visaip žemino. S. atkišo jam savo koją ir liepė bučiuoti batą, tas nebučiavo, tada S. kelis kartus jam batu palietė veidą. R. nuėjo į galinį kambarį, S. nuėjo iš paskos, jis nuėjo pažiūrėti ir pamatė, kad S. muša R.. Grįžo ir pasakė Vovkai, kad ramintų juos, nes kambaryje miega vaikas; Vovka nuėjom pažiūrėti, atitraukė S. nuo R. ir pradėjo pats daužyti R., tuo metu atbėgo Vovkos šuo ir puolė R., mano, kad kelis kartus įkando jam į koją. Tada Vovka atitempė R. į virtuvę ir liepė sėdėti prie stalo, o jo paprašė, kad duotų mobilųjį telefoną, sakė, kad nori parsisiųsdinti dainų, bet jo telefonas tariamai netiko, nes akivaizdžiai jiems rūpėjo V. telefonas, suprato, kad jie nori tą telefoną atimti; V., nutaikiusi progą, pabėgo ir tai labai supykdė vaikinus. Jie pradėjo šaukti, kad jis surastų V. ir jie išėjo į kiemą jos paieškoti. Jis buvo įsitikinęs, kad V. galėjo nubėgti pasislėpti pas namo šeimininkę, todėl pabeldė į jos duris. S. vėl pradėjo daužyti R., vėl kelis kartus jį puolė šuo. Vovka reikalavo atiduoti telefoną ir dokumentus ir jie parėjo į kambarį. Vovka grasino, kad jis niekam nesiskųstų, nes tada bus tik blogiau, pasakė, kad ryte būtų V. telefonas, ateis pasiimti. Kitą dieną nepažįstamas vaikinas atnešė telefoną ir grotuvą, sakė, kad Vova liepęs atnešti. Pavakary atėjo S., sakė, kad nori už viską atsiprašyti, buvo su draugu, bet tas išėjo. Netrukus į kambarį įsiveržė įniršęs Vova, jis ėmė rėkti, kad šis skundėsi policijai, sakė, gal nori būti subadytas, klausė, ar jis yra tai patyręs ir dairėsi peilio, tada pamatė V. ir liepė atiduoti savo telefoną, pareikalavo atnešti telefono dokumentus. V. telefoną atidavė dėl ramybės ir dokumentus atnešė, tik išsiėmėm savo kortelę; gavę telefoną, visi išėjo. Tą vakarą pirmasis R. pradėjo mušti S.. Jis pirmą kartą S. padavė telefoną dar nesipykstant, nes jis sakė, kad nori persirašyti muzikos, paskui tą telefoną grąžino sakydamas, kad nėra gerų dainų, kad nori kito. Tada jau buvo aišku, kad tas jo telefonas jo nedomina, kad jam rūpi V. telefonas, nes praktiškai tos dainos juose buvo tos pačios, bet jam ne dainų parsisiųsti reikėjo. Parodo, kad kai griežtai buvo pareikalauta duoti V. telefoną, smurtas jau buvo pavartotas prieš R.. Parodo, kad S. ir Vovos elgesys buvo bauginantis, jis bijojo, kad kas nenutiktų šeimai, todėl atidavė telefoną, o V. spėjo pabėgti; iš pradžių viskas prasidėjo virtuvėje, S. pradėjo kibti prie R., kišo jam koją prie veido, liepė bučiuoti batą; kai R. nuėjo į kambarį, S. nuėjo iš paskos, pradėjo jį mušti, paskui į kambarį nuėjo Vova ir mušė R.., jis matė judesius. Nurodo, kad tą vakarą jis labiausiai bijojo šuns. Visus savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina pilnumoje. Parodo, kad kaltinamiesiems atleido, jie jam sumokėjo 250 lt ir dar 250 lt liko skoloje. Juos turi grąžinti Vl., nes S. savo dalį jau atidavė. Susitarė, kad grąžins per du mėnesius (III t. b.l. 89-91).

Nukentėjusysis R. K. teismo posėdyje parodė, kad tai buvo 2010 06 28 naktis. Naktį į duris paskambino kaimynė ir pranešė, kad vagys nori pavogti mano dviratį. Dviratį jis laikė laiptinėje, pačiame viršuje už sumontuotų grotų, kurios būdavo užrakinamos. Pamatė, kad dviratis pusiau ištrauktas, o už grotų tupi vagis, jis nebegalėjo išlįsti, kaimynai buvo iškvietę policiją. Vaikinams jis atleido, jie jo atsiprašė ir jis jiems jokių pretenzijų nebeturi (III t. b.l. 91-92).

Nukentėjusysis R. G. teismo posėdyje parodė, kad 2010 m. birželio pabaigoje, gal 28 d. jis buvo svečiuose pas draugą A. M., dar buvo jo sugyventinė V. bei jų vaikas. Atėjo S., mergaitė, dar kitas vaikinas, atsivedė ir šunį, atsinešė alaus, kurį gėrė ir jiems siūlė. Po to S. pradėjo prie jo kabinėtis. Prieš tai kompanija buvo išėjusi, bet grįžo, tik nebebuvo merginos. Antrąkart grįžę jie atsinešė degtinės ir vėl siūlė gerti. S. jį vadino negru, tada jis, nenorėdamas su juo prasidėti, nuėjo į kitą kambarį. Netrukus atėjo S., ėmė muštis, stumdyti, liepė eiti prie visų, ir taip kelis kartus, vis ateidavo, ir išeidavo. Paskui kažko visi išėjo į lauką ir jam liepė eiti, lauke ant jo užsiundė šunį ir šuo jam porą kartų įkando į koją. Tada vėl grįžo į kambarį, pasiėmė telefonus, kurie buvo A. ir išėjo. Nuosekliai papasakoti visko negali, nes neatsimena. S. jam ėmė kišti koją prie veido, liepdamas pabučiuoti jo batą. Kitame kambaryje S. kumščiu ėmė smūgiuoti į galvą, jis nesipriešino, nenorėjo kelti triukšmo. Atėjo T. ir S. išsivedė. Jis liko kambaryje, tačiau netrukus atėjo abudu ir ėmė jį smūgiuoti, mušė į galvą, spardė kojomis, kiek kuris smūgiavo, nematė, tik jautė smūgius; vienu metu jie ir A. buvo apstoję, kur tuo metu buvo V., jis nepastebėjo. Visiems liepė eiti į lauką ir paėmė A. telefoną. Iš pradžių prašė, kad duotų pasiklausyti muzikos, o kai davė, tai įsikišo į kišenę, ir viskas. A. gražiuoju prašė, kad atiduotų jo telefoną, bet S. pasakė- pamiršk. Kai jie išėjo į lauką, jam užsiundė šunį, kurį T. laikė už pavadžio. Kai įkando, atitraukė ir taip porą kartų. Vieną kartą šuo jam įkando į kirkšnį, kitą kartą- į šlaunį. Patvirtina, kad viskas ir buvo taip, kaip sakė per tyrimą, savo parodymus patvirtina. Nurodo, kad mušė S., tik paskui vyresnis, jis atėjo, kai S. jį daužė, jis jį išsivedė nutraukęs nuo jo ir netrukus grįžo, grįžę pradėjo daužyti abu. Jis nesipriešino, tikrai abudu sudavė ne mažiau 20 smūgių, tai užtruko kokias 5 minutes. Kad muša A. virtuvėje, jis nematė, tik suprato iš triukšmo ir šūkaliojimo. Mušamas jautė skausmą ir po to dar kelias dienas jautė skausmą sumuštose vietose. Vaikinai buvo girti, iš jo jokie daiktai nebuvo atimti. Nurodo, kad iš garsų suprato, kad ir A. muša. DVD grotuvą paėmė ir išsinešė į lauką, jie net nespėjo ką pasakyti (III t b.l. 94-95).

Nukentėjusioji V. P. teismo posėdyje parodė, kad ji gyvena su A. M., kartu augina sūnų, kuriam greit bus 1 metai. Tai nutiko 2010 06 28, jie buvo namuose. Pas juos atėjo Vl., J. ir S., Vl. dar buvo atsivedęs šunį. Kompanija atsinešė alaus, gurkšnojo, siūlė jiems, bet jie neorėjo. Po kurio laiko visi išėjo. Po pusvalandžio vėl parėjo, tik J. nebebuvo. Atsinešė naminės degtinės kokius 200 gr. R. nuėjo į kitą kambarį ir žiūrėjo televizorių, nes nenorėjo gerti. S. supyko ir nuėjęs jį atsivedė prievarta, ėmė kabinėtis, vadino jį negru ir sakė, kad negrų jis nemėgsta, kišo jam prie veido koją ir liepė bučiuoti batą, R. nieko nesakė ir nuėjo į kambarį. Tada S. dar labiau supyko ir nuėjo jam iš paskos, ji nuėjo pasižiūrėti, ką jie ten veikia ir pamatė, kad S. muša R.. Ji ėmė S. varyti lauk, tą kartą jis nurimo ir grįžo į virtuvę, tačiau netrukus vėl nuėjo pas R. ir ji liepė eiti Vovkai varyti jį lauk. Kai nuėjo Vovka, vėl išgirdo triukšmą ir kai nuėjo pasižiūrėti, tai pamatė, kad abu muša R. pervertę jį lovoje. Net sušokę ant jo buvo su visais batais, užšoko ir šuo. Tada ji labai išsigando, grįžo į virtuvę, pasakė A., kad ji išbėga, kad jis paimtų vaiką ir taip pat pabėgtų, ji išbėgo į kiemą ir pasislėpė krūmuose. Matė, kaip visi išėjo į lauką, manė, kad eina namo, tačiau išgirdo, kaip puolė šuo, kaip R. ėmė rėkti iš skausmo, kaip pradėjo bartis namo šeimininkas ir kaip S. išdaužė langą. Tik kai visiškai nurimo, pasirodė, buvo tik A., kuris jai atnešė iš kambario vaiką ir liepė eiti miegoti pas močiutę, o pats iškvietė policiją. Policija atvažiavo, viską surašė, buvo paimtas telefonas „Nokia“ ir DVD grotuvas. Sekančią dieną atėjo S., kalbėjo normaliai, už viską atsiprašė, tačiau po kokio pusvalandžio įsiveržė supykęs Vova ir ėmė priekaištauti už tai, kam jie pasiskundė policijai. Jis buvo labai įsiutęs ir pareikalavo, kad kuo greičiau ji atneštų savo telefoną su visais dokumentais, kad tai bus kaip kompensacija už tai, kad rašinėja jie pareiškimus policijai. Tada atsisuko į A., labai piktai paklausė, ar jis yra buvęs subadytas ir ėmė dairytis peilio, gerai, kad to peilio niekur nebuvo, nes jo elgesys ir išvaizda rodė, kad jis tikrai gali subadyti. Ji labai išsigando ir verkdama nuėjo pas močiutę pasiimti savo telefono dokumentų, kuriuos buvo išnešusi paslėpti dėl saugumo. Buvo tokių minčių, kad gali atimti ir jos telefoną, tai nors dokumentus paslėpė. Tačiau išsigando ir manė, geruoju atiduos telefoną, nes ir jai grasino, kad duos į galvą. Kai padavė Vovkai telefoną su dokumentais, jis pasakė, kad patys kalti, nereikėjo skųstis policijai, nes jie tik pagąsdinti norėjo. Pirmą vakarą išsinešė du telefonus. Vieną A. ir kitą seną, neveikiantį „Samsung“ ir DVD grotuvą. Antrą dieną paėmė jos telefoną „Nokia X3“, abu telefonai buvo nauji, pirkti išsimokėtinai. SIM kortelę ji išsiėmėm, prašė ir leido. Savo telefoną atgavo po 1,5 mėnesio. Tą pačią dieną, dar prieš ateinant S. ir Vovai, buvo atėjęs J. sūnus ir atnešė DVD grotuvą ir tą seną neveikiantį telefoną. Sakė, kad gerojo grąžinti negali, nes jį kažkas iš savų pavogė ir dabar ieško. Nurodo, kad iš pradžių atėjusiųjų nebijojo, nemanė, kad jie gali kažką padaryti, tačiau paskui, kai nebeatidavė A. telefono, kai ėmė mušti R., kai pasakė nešokinėti, nes ir jai bus blogai, tada tikrai išsigando. Kai atėjo Vova antrą dieną, jis buvo labai įsiutęs ir grasino realiai. Tikrai atrodė, kad gali subadyti A. ar dar ką blogą padaryti, todėl atidavė viską. Kai gavo telefoną su dokumentais, tai ir išėjo. Nurodo, kad nesiekia Vl. bausmės, tik nori, kad juos paliktų ramybėje. Jis per pažįstamus perdavė, jog jiems atkeršys, žodžiu, kai išeis į laisvę, jiems bus blogai. Ji tiki, kad Vl. gali jiems keršyti. Jiems buvo pasakyta, kad už tą pareiškimą, kurį parašė policijai, jie ramybės neras (III t b.l 96-98).