Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. ir jo gynėjo advokato Vytauto Blažaičio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2019 m. kovo 21 d.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės atlikimo laiką V. A. įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. lapkričio 22 d., 15 val. 18 min. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

J. V. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies ir priteista J. V. iš V. A. 200 Eur neturtinės žalos ir 200 Eur turėtų advokato atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.2. Pažymi, kad teismo padarytos išvados dėl pakankamo pagrindo manyti, kad realus grasinimas nužudyti bus realizuotas yra pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų J. V. ir S. V. duotais nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, kurie prieštarauja kitoms byloje ištirtoms ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad nepritartina tokiai praktikai, kai neanalizuojant padarytų veikų pavojingumo, neįvertinus kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, bet kokie tarp asmenų kilę konfliktai yra pripažįstami nusikalstama veika. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2 K-300/2013).

5. Nuteistojo V. A. ir jo gynėjo advokato apeliacinis skundas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad V. A. kaltė padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl V. A. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

8. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

9. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius V. A. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją dėl to, kad jis peilį ir lazdą buvo paėmęs į rankas apsigynimui ir nesiruošė jos panaudoti prieš nukentėjusiuosius, kad V. A. grasinimo tikslas buvo išvaryti nukentėjusiuosius iš namo kiemo ir tas grasinimas buvo nerealus ir pasakytas tik tam, kad apsigintų, ir visiškai pagrįstai rėmėsi liudytojų P. Z., J. M., nukentėjusiųjų J. V., S. V. parodymais bei kitais byloje esančiais įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad V. A. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

10. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, jog teismas priėmė neteisingą nuosprendį. Pažymėtina ir tai, kad asmens kaltės neigimas nėra pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį.

11. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).

12. Pagrindiniai argumentai, kuriais neigiama V. A. kaltė, yra tie patys, kuriuos V. A. nurodė ir apylinkės teismo posėdžio metu, t. y. jog jis tiesioginių grasinimų nukentėjusiųjų atžvilgiu neišsakė tik siekė išvaryti juos iš kiemo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas.

13. Apygardos teismo vertinimu, V. A. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, įrodo: liudytojo P. Z. parodymai apylinkės teisme, kur jis patvirtino, kad konflikto metu pas V. A. vienoje rankoje buvo pagalys kitoje peilis. Pamatė, kad pykstasi rimtai, todėl dingo toliau nuo konflikto. Nurodė, kad po įvykio V. A. pasiėmė daiktus ir dingo. Parodė, kad J. V. po įvykio vaikščiojo kaip nesava, skundėsi sveikata, važiavo pas gydytoją, vartojo vaistus (2 t. b. l. 100-101, 121). Liudytojas J. M. parodė, kad atvykus į įvykio vietą V. A. jau buvo pasišalinęs, nukentėjusieji buvo rasti susijaudinę, vyras (S. V.) buvo sunerimęs, vaikščiojo kaip vietos nerasdamas, J. V. vis apsiverkdavo, nukentėjusieji nurodė, kad V. A. šlaistėsi su peiliu ir buvo susigrūmęs su S. V.. J. M. nurodė, kad įvykio vietoje buvo rastas peilis ir P. Z. patvirtino, kad V. A. kėsinosi būtent su tuo peiliu (2 t. b. l. 111,122). Apie įvykį analogiškus parodymus davė ir nukentėjusieji. J. V. teismo posėdžio metu parodė, kad V. A. dar iki įvykio pradėjo prie jos kabinėtis, vadinti necenzūriniais žodžiais. Įvykio dieną V. A. J. V. vėl išplūdo necenzūriniais žodžiais, todėl ji V. A. pasakė, kad ramintųsi, nes sekančią dieną eis pas seniūną bei rašys pareiškimą. Tuomet V. A. iš už nugaros išsitraukė peilį ir pašokęs nuo suoliuko ją puolė. Nukentėjusioji parodė, kad atėjus S. V. V. A. su peiliu šoko ant S. V.. Draugas sušuko skambinti policijai, todėl ji bandė skambinti, bet ji pasimetė iš išgąsčio negalėjo surinkti telefono numerio. Parodė, kad S. V. vis traukėsi tolyn, o V. A. ėjo artyn. Kai draugas liepė jai skambinti pagalbai, V. A. pasitvėrė lazdą, vienoje rankoje turėjo peilį, o kitoje lazdą ir ėjo artyn jos, bandė sudaužyti telefoną. J. V. parodė, kad paskambinusi pagalbai sunkiai susikalbėjo, nes buvo labai išsigandusi, vėliau nurimusi viską pasakė kas vyksta. Nukentėjusioji parodė, kad po įvykio jai buvo depresija, bijojo išeiti iš namų šerti gyvulių, nes bijojo, kad V. A. gali išlįsti iš bet kurio kampo. Pažymėjo, kad V. A. šaukė „nudursiu, papjausiu“, nukentėjusioji parodė, kad labai išsigando, mano kad galėjo durti, bet jam pasimaišė S. V. (2 t. b. l. 82-84, 119-120). Teismo posėdyje S. V. parodė, kad įvykio dieną draugė (J. V.) minėjo, kad V. A. vėl prie jos kabinėjasi. Vėliau jis išgirdęs triukšmą ir atėjęs į P. Z. kiemą pamatė verkiančią J. V. ir V. A. su peiliu. Nukentėjusysis parodė, kad V. A. peilį išsitraukė „iš po savęs“ ir šoko greitu judesiu, pagriebė pagalį, peilį laikydamas ašmenimis į priekį. Pažymėjo, kad V. A. pasakė „papjausiu, dinkit iš kiemo“, jo balsas buvo drebantis ir nervingas. Abu V. A. žodžius suprato kaip jiems skirtus. V. A. ėjo pirmyn į juos, griežtai pasakė „neskambinkit“ ir pagaliu bandė pasiekti telefoną, kuriuo J. V. bandė paskambinti pagalbai. Nukentėjusysis parodė, kad jis V. A. trukdė pasiekti telefoną, todėl gavo per šoną. Vėliau juos nuvijo iki gatvės ir buvo visas drebantis iš nervų, S. V. parodė, kad išsigando ir greitu žingsniu ėjo link nukentėjusiosios. Kai V. A. grasino peiliu, buvo apie1 metro atstumu nuo nukentėjusiojo, jo judesiai buvo staigūs. Po įvykio J. V. jautėsi blogai, lankėsi pas gydytojus, pirko raminamuosius (2 t. b. l. 84-85, 120-121). Pažymėtina, kad nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje iš dalies patvirtina ir paties V. A. parodymai apylinkės teisme, nes jis prisipažino, kad rankoje laikė peilį ir pagalį, klausė S. V. „nori, S., dabar gauti?“, liepė išeiti iš kiemo, nes kitaip „bus blogai“, S. V. vydamas iš kiemo palietė su pagaliu jo koją (2 t. b. l. 99, 109). Taigi, įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad V. A. suprato, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti. Be to, pažymėtina, kad V. A. neabejotinai suprato savo veiksmų pavojingumą, nes iš kart po įvykio pabėgo ir slapstėsi.

14. Apygardos teismas pažymi, kad nukentėjusiųjų parodymai šiose bylose visgi turi didelę įrodomąją reikšmę tuo aspektu, kad tik jie atspindi nukentėjusiojo nusikalstamos veikos suvokimą emociniu – psichologiniu lygmeniu. Kaip jau buvo minėta, kvalifikuojant veiką pagal 145 straipsnio 1 dalį, svarbu yra tai, kaip grasinimo realumą suvokia pats nukentėjusysis. Šiuo atveju, kaip minėta, tai, kad nukentėjusieji nuteistojo veiksmus vertino kaip realią grėsmę ir dėl tokių veiksmų išsigando, patvirtina tiek pačių nukentėjusiųjų, tiek liudytojų parodymai, tiek rašytiniai bylos duomenys. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusieji buvo realiai išsigandę dėl savo gyvybės, nes nuteistasis einant į juos grasino peiliu bei pagaliu, sakė „papjaus“, „nudurs“, sudavė pagaliu. Taigi, nukentėjusieji turėjo pagrįstą pagrindą bijoti bei manyti, kad juos tuoj pat sužalos, jų išgąstį patvirtino ir policijos pareigūnas.

15. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad V. A. grasinimo tikslas buvo tam, kad apsigintų nuo S. V. su kirviu ir išvarytų nukentėjusiuosius iš namo kiemo. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad įvykio metu S. V. būtų turėjęs kirvį. Šios aplinkybės nepatvirtino nei nukentėjusieji, nei P. Z., kuris matė įvykį. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad V. A. buvo tik laikinai apsistojęs pas P. Z. ir gyveno jo daržinėje, o kiemo savininkas P. Z. nukentėjusiųjų iš kiemo nevarė ir išvaryti neprašė nuteistojo V. A..

16. Kolegijos nuomone, pagrindo netikėti liudytojų ir nukentėjusiųjų nuosekliais parodymais, nėra, ir pats apeliantas skunde taip pat nenurodė jokių priežasčių, kodėl jį galėtų minėti liudytojai apkalbėti. Be to, apylinkės teismas pagrįstai apelianto versiją, kad jis nepastebėjo savo rankoje laikąs peilį ir tik siekė, kad nukentėjusieji išeitų iš kiemo, atmetė ir ją laikė tik kaip gynybine V. A. versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir tokiais nuteistojo parodymais nesivadovavo.

17. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl V. A. padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo V. A. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad V. A. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui duomenų pakanka ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, todėl tenkinti nuteistojo ir jo gynėjo advokato skundą ir keisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. kovo 21 d. nuosprendį skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. A. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. kovo 21 d. nuosprendį palikti nepakeistą.