Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Mitkaus ir Algirdo Remeikos, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-2349-713/2011 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovui R. K., tretiesiems asmenims M. L. S., V. P., VTPS Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui dėl atsisakymo duoti sutikimą atlikti gyvenamojo namo rekonstrukciją pagal projektą pripažinimo neteisėtu ir atsakovo R. K. priešieškinį ieškovui A. M. dėl įpareigojimo pašalinti neteisėtai įrengtą atraminę monolitinę sienelę, laiptus, pamatų šiltinimo pasekmes bei atstatyti laiptus į buvusią padėtį, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010 metų viduryje ieškovas, neturėdamas atsakovo R. K. žodinio ar raštiško sutikimo, pradėjo nelegaliai vykdyti savo gyvenamosios namo dalies pamatų hidroizoliacijos įrengimo ir apšiltinimo darbus. Po savavališkai atliktų statybos darbų, faktinė situacija tapo tokia, kad bendro naudojimo žemės sklypo dalyje, kuri ribojasi su ieškovo gyvenamojo namo dalimi ir kuria atsakovas naudojasi patekimui į savo gyvenamąjį namą, ieškovas sumažino minėtos sklypo dalies plotą nuo buvusio 1,45 m. pločio iki 1,25 m. Atsakovui buvo atimta nuosavybės teise priklausančio nekilnojamo turto faktinė dalis, sumažinta valdomo praėjimo vertė, o pats atsakovas, jo sutuoktinė bei šeimos nariai neteko teisės tinkamai naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu bei notarine sutartimi įtvirtintu praėjimo plotu, juo disponuoti ir patenkinti savo atitinkamus poreikius ir laisvo praėjimo patogumą. Teismas šių faktinių aplinkybių, valdomo žemės sklypo ploto, turto vertės sumažėjimo nevertino ir į jas neatsižvelgė, o tik konstatavo, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo nurodyta kaip bus pažeistos atsakovo teisės patenkinus ieškinį. Priešieškinyje atsakovas nurodė, kad ieškovas pastato šiltinimo darbus galėtų atlikti ieškovui priklausančio būsto vidinėje pastato dalyje. Šiame etape yra atlikti tik pamato šiltinimo darbai, tačiau atlikus su minėtu praėjimu besiribojančios gyvenamojo namo sienos dalies apšiltinimo darbus, dar labiau būtų pažeista nustatyta žemės sklypu naudojimosi tvarka, atimta žymiai didesnė nuosavybės teise priklausančio nekilnojamo turto faktinė dalis. Atsakovas, jo sutuoktinė bei šeimos nariai neteks teisės tinkamai naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu, bei notarine sutartimi įtvirtintu praėjimo plotu, juo disponuoti ir patenkinti savo atitinkamus poreikius, laisvo praėjimo patogumą. Be to faktiškai atliktas pamatų apšiltinimo mastas bei dydis neatitinka bylai pateiktos rekonstrukcijos projekte nurodytos projektinės dalies. Pagal gyvenamojo namo rekonstrukcijos sąvado „Tinkuojamos mūro sienos cokolio su rūsiu šiltinimo detalė“ brėžinį (gyvenamojo namo rekonstrukcijos sąvado 56 psl.), cokolio su rūsiu hidroizoliacijos ir šiltinimo storis sudaro 7 cm. Pagal ieškovo pateiktus faktinius matavimus (gyvenamojo namo rekonstrukcijos sąvado 64-67 psl.) atliktus cokolio hidroizoliacijos ir apšiltinimo darbus, šios detalės storis sudaro apie 20 cm. Tokiu pačiu dydžiu ieškovas sumažina atsakovo naudojimosi praėjimu į gyvenamąjį namą plotą, kuris šiai dienai sudaro apie 1,25 m. ir tokiu būdu nesilaiko bei nukrypsta nuo gyvenamojo namo rekonstrukcijos sąvade nurodytų reikalavimų ir projekcinių paskaičiavimų. Todėl pirmos instancijos teismo priimtas sprendimas pažeidžia CK 4.75 straipsnio 1 dalies, 4.81 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovui nuosavybės teise nepriklauso kanalizacijos šulinys, naujai įrengta aikštelė ir kitas šulinys, šie objektai randasi ieškovo žemės sklypo dalyje. Byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2007-10-22 pirkimo - pardavimo sutartis ir 2004-09-29 notarinė sutartis neginčijamai įrodo, jog ieškovui ir atsakovui kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora, kanalizacijos šulinys, šulinys), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso po 1/2 dalį. Gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektas, žemės sklypo planas patvirtina faktines aplinkybes, kad prie naujai įrengtos monolitinės atraminės sienos esantis šulinys funkcionuoja, į jį suvesta fekalinės kanalizacijos įvadai, ateinantys ne tik iš gyvenamojo namo, esančio adresu P.Kalpoko g. 39, Kaunas, bet ir iš aukščiau, ant šlaito stovinčių gyvenamųjų namų, esančių adresais Vaisių gatvė Nr.50; 52; 52A; 54. Taip pat teismui pateikta pažyma iš AB „Kauno vandenys“ apie tai, kad atramine monolitine siena pravestos miesto komunikacijos (nutekamieji vandenys ir kanalizacija) ir be specialių AB „Kauno vandenys“ techninių sąlygų atraminė betoninė siena negalėjo būti pastatyta, o tuo labiau įteisinta ir eksploatuojama, nes per atsakovui priklausančio sklypo dalį eina AB „Kauno vandenys“ kanalizacijos vamzdynas, o kalno šlaite yra nutekamųjų vandenų ir kanalizacijos šuliniai. Atraminei sienai įgriuvus ir pažeidus AB „Kauno vandenys“ komunikacijų vamzdynus iš šulinių, esančių šlaite, visos srutos ir kanalizacijos nuotekų turinys subėgtų į atsakovo R. K. namo priestatą, kadangi visi kanalizacijos šuliniai yra aukščiau kalne gretimuose sklypuose priešais atsakovui R. K. priklausantį namą Nr.39.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 52-54, t.II) ieškovas A. M., prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad akivaizdus didelis žemės sklypo nuožulnumas trukdė ieškovui patogiai eksploatuoti jam priklausančią žemės sklypo dalį. Projekte esantis naudojimosi žemės sklypo nustatymo planas aiškiai rodo, kad bendraturčiai sklypo dalį plane pažymėtą raide „C“ numatė naudoti bendram patekimui į sklypą, o kadangi sklypas labai nuožulnus, suprantama, kad sklypo „C" dalyje tako be laiptukų iš gatvės pusės palikti neįmanoma. Tokiu būdu, atsakovas R. K. nustatydamas su bendraturčiais žemės sklypo dalies pažymėtą plane „C“ naudojimosi tvarką, davė sutikimą įrengti laiptus ir pats prie jų įrengimo prisidėjo. Šis faktas byloje patvirtinamas ne tik pateiktu projektu, bet ir visų apklaustų liudytojų parodymais. Senieji laiptai, priklausę asmeninės nuosavybės teise ieškovui, buvo jo asmeniškai naudojamame sklype. Apeliantas gavo tik leidimą jais vaikščioti iš ankstesnių savininkų, apie ką jie ir paliudijo teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas turi galimybę iš gatvės patekti į savo valdą. Apeliantas nepagrįstai pageidauja vaikščioti toje pačioje vietoje, kur buvo senieji laiptai, nors žemės sklypo dalimi naudotis turi teisę tik ieškovas, todėl logiška ir racionalu, kad įėjimas į sklypą įrengtas sklypo bendro naudojimo dalyje, nes būtent taip nusprendė bendraturčiai, tvirtindami notariškai žemės sklypo naudojimosi tvarką, nustatydami bendrojo naudojimo sklypo dalį pažymėtą plane „C“. Neteisingas apelianto teiginys, kad senieji laiptai ėjo per šalių lygiomis dalimis priklausančią kiemo aikštelę. Byloje pateikti žemės sklypo planai įrodo, kad bendro naudojimo kiemo aikštelė yra prie atsakovo namo dalies priešingoje, nei buvę senieji laiptai sklypo dalyje. Kanalizacijos šuliniu naudojasi ir ieškovas, ir atsakovas bei dar keturių gyvenamųjų namų gyventojai. Kaip rašo UAB „Kauno vandenys“ 2012-02-06 rašte Nr. (09 s07.19)8-346, „bendrovė informacijos dėl netinkamo tinklo funkcionavimo neturi“. Nepagrįsti apelianto skundo argumentai dėl gyvenamojo namo hidroizoliacijos įrengimo ir pamatų apšiltinimo vertinimo. Hidroizoliacijos darbai palietė praėjimo taką nežymiai, tai įrodo rekonstrukcijos projekto bendro naudojimo tako apmatavimo fotofiksacija. Šis bendras takas priklauso abiems savininkams. Apeliantas pirmos instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovo hidroizoliacijos darbai paveikė tako plotį taip, kad jis tapo nepakankamas ar nepatogiai eksploatuojamas. Be to, bendro naudojimo sklypo dalis pažymėta plane „C“ yra viso 35 kv. m., tuo tarpu tako dalis, kuri pagal apeliantą susiaurėjo, užima 0,7 kv. m. Todėl apelianto teiginiai, kad ieškovo hidroizoliacijos darbai suvaržė jam galimybę naudotis perėjimu į savo būstą, niekuo neįrodyti, o teiginys, kad šiais veiksmais ieškovas atėmė žymiai didesnę nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto faktinę dalį - absurdiška ir neatitinka nustatytiems faktams. Kauno miesto apylinkės teismas priimdamas sprendimą tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Byloje kilo ginčas tarp ieškovo ir atsakovo dėl atsakovo atsisakymo duoti ieškovui sutikimą atlikti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Kaune, rekonstrukciją bei įteisinti pastatytą atraminę sieną su laiptais pagal gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Kaune, rekonstrukcijos projektą. Atsakovas priešieškiniu prašė pašalinti žemės sklype neteisėtai įrengtą atraminę monolitinę sienelę, laiptus, pamatų šiltinimo pasekmes bei atstatyti laiptus į buvusią padėtį per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kauno miesto apylinkės teismas ieškovo ieškinį tenkino pripažindamas, kad atsakovo R. K. atsisakymas duoti sutikimą atlikti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Kaune, rekonstrukciją bei įteisinti pastatytą atraminę sieną su laiptais pagal gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Kaune, rekonstrukcijos projektą, yra neteisėtas, atsakovo priešieškinį atmetė.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo taisyklių. Atsakovas nurodo, kad niekada nėra davęs nei žodinio, nei raštiško sutikimo ieškovui dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos pakeitimo ar bet kokių statybos darbų (atraminės monolitinės sienelės ar naujų laiptų) atlikimo, kad niekada nebuvo iškilęs joks pavojus namui ar šalia esančiam šlaitui, kad būtų reikalinga „skubos tvarka“, be bendraturčių pritarimo, be būtinų statybai konstruktyvinio projekto parengimo ir suderinimo, statybos leidimų, savavališkai įrengti atraminę monolitinę sieną ar naujus laiptus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, ieškovo paaiškinimus, liudytojų parodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas buvo davęs išankstinį sutikimą rekonstrukcijai atlikti. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek teismo posėdyje nurodė, kad 2008 m. atsakovas R. K. žodžiu pritarė, kad ieškovas savo naudojamoje žemės sklypo dalyje įrengtų naują atraminę monolitinę sieną, vietoje susidėvėjusių laiptų įrengtų naujus laiptus (b.l. 11-12, t.II). Ieškovo nurodytas aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino liudytojai A. K., B. N., A. N., V. J. R.. Ieškovo ir liudytojų parodymais nustatyta, jog nauji laiptai ir atraminė sienelė buvo įrengti 2008 metais, o atsakovas su skundu į Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių kreipėsi 2010-07-22 (b.l. 26, t.I). Šios aplinkybės tik patvirtina, jog tarp ginčo šalių žodinis susitarimas dėl atraminės sienelės ir naujų laiptų įrengimo buvo, tačiau vėliau, kilus konfliktui, atsakovas rašytinio sutikimo ieškovui įteisinti jau atliktų statybos darbų nebedavė. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog jis niekada nėra davęs nei žodinio sutikimo atraminės monolitinės sienelės ar naujų laiptų statybai, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismo išvada dėl būtinumo atlikti rekonstrukcijos darbus (šlaito sutvirtinimo ir naujų laiptų įrengimo) nepagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais ar specialisto, turinčio tam specialių žinių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinumo atlikti rekonstrukcijos darbus (šlaito sutvirtinimo ir naujų laiptų įrengimo) yra pagrįsta kitais byloje surinktais įrodymai, t.y. liudytojų parodymais, ieškovo paaiškinimais, rekonstrukcijos projektu, fotonuotraukomis, kurie pagal civilinio proceso kodeksą yra tinkamos įrodinėjimo priemonės. Tiek ieškovas, tiek liudytojas V. J. R. (buvęs bendrasavininkas, pardavęs savo dalį ieškovui) , parodė, kad atraminė sienelė buvo avariniame stovyje, slenkantis šlaitas stūmė ją į gatvės pusę (b.l. 16, t.II). Aplinkybę, jog naujų laiptų statyba buvo būtina patvirtino tretysis asmuo V. P. (b.l. 139, t.I), paaiškino, kad laiptai buvo statyti 1956 metais, nauji laiptai yra patogesni ir saugesni, jais naudojasi tiek ieškovas, tiek atsakovas.

Atsakovas, kategoriškai nesutikdamas dėl statinių įteisinimo, neįrodė, jog pastatyti statiniai pažeidžia jo, kaip savininko, teises (apsunkina jų įgyvendinimą ar net padaro negalimą). Bylos duomenimis nustatyta, kad senieji laiptai buvo ieškovui priklausančioje žemės sklypo dalyje, o nauji laiptai yra bendro naudojimo žemės sklypo dalyje, laiptais ir toliau naudojasi atsakovas. Atraminė siena yra pastatyta žemės sklypo dalyje, kuria naudojasi ieškovas, todėl atmestini kaip neįrodyti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovui priklausančia nuosavybės dalimi patogiau naudosis išimtinai ieškovas.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip neįrodytus atsakovo argumentus, jog atsakovas, jo sutuoktinė bei šeimos nariai neteks teisės tinkamai naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu, bei notarine sutartimi įtvirtintu, praėjimo plotu, juo disponuoti ir patenkinti savo atitinkamus poreikius, laisvo praėjimo patogumą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktikos apžvalgoje nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės yra nurodęs, jog bendraturčio teisė atsisakyti duoti sutikimą padidinti daiktą teismų praktikoje pripažįstama pagrįsta tais atvejais, kai kito bendraturčio pageidaujamas daikto pakeitimas pažeidžia jo, kaip savininko, teises (apsunkina jų įgyvendinimą ar net padaro negalimą) arba prieštarauja viešosios teisės reikalavimams. Pareiga įrodyti, kad atsisakymas duoti sutikimą atlikti bendro daikto pakeitimus pagrįstas, t. y. kad bus pažeistos kitų bendraturčių teisės, tenka atsisakančiam duoti sutikimą asmeniui.

Nagrinėjamuoju byloje atveju atsakovas nesutinka ir su tuo, kad ieškovas atliktų patalpų hidroizoliaciją bei apšiltinimą ieškovo gyvenamojo namo sienos, kadangi jau dėl atliktos namo pamatų hidroizoliacijos, bendrai naudojamo praėjimo plotis sumažėjo nuo 1,45 m iki 1,25 m. Kaip matyti iš pateiktų fotonuotraukų, nors apšiltinus namo pamatus bendro praėjimo tako plotis sumažėjo, tačiau yra pakankamas, kad juo būtų patogu naudotis. Atsakovas nenurodė, kodėl 1,25 m pločio praėjimu jam bus nepatogu naudotis bei nepateikė įrodymų, kad bendro naudojimo tako plotis yra nepakankamas ir itin nepatogus naudotis.

Atsakovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad atsakovui nuosavybės teise nepriklauso kanalizacijos šulinys, naujai įrengta aikštelė ir kitas šulinys, ginčo išsprendimui esminės reikšmės neturi. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą neneigia, kad kanalizacijos šuliniu naudojasi tiek ieškovas, tiek atsakovas bei dar keturių gyvenamųjų namų gyventojai. Ar atraminė monolitinė siena galėjo būti pastatyta konkrečioje vietoje be žalingo poveikio pravestoms miesto komunikacijoms (nutekamiesiems vandenims ir kanalizacijai), ar ne, bus nustatyta ieškovui įteisinant statinius. Atliktų darbų įteisinimą atliekančios institucijos privalės patikrinti, ar statiniai atitinka statybinio pobūdžio teisės aktų reikalavimams.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą teisėjų kolegija palieka nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo ieškovui priteistinos išlaidos už atsiliepimą į apeliacinį skundą surašymą 1.200 Lt (CPK 98 straipsnis). Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2012 m. vasario 1 d. pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ieškovas jį atstovavusiai advokatei sumokėjo 2.500 Lt. Vadovaujantis 2004-04-02 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr.1R-85 Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau - Rekomendacija) 8.11 punktu už atsiliepimą į apeliacinį skundą numatytas maksimalus užmokesčio dydis 1,5 mėnesiniai minimalūs atlyginimai (MMA – 800 Lt), t.y. 1.200 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog prašomos priteisti išlaidos viršija Rekomendacijoje nustatytą maksimalų dydį už atsiliepimą į apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovui priteistina 1.200 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.