Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-07-29 · Administracinė byla Nr. A-444-1187-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-29
Bylos Nr.
A-444-1187-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02449-2012-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Virgilijus Valančius (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
O. S.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
Administracinė byla Nr. A444-1187/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02449-2012-7Procesinio sprendimo kategorija: 38. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas)

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja O. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir URM, Ministerija) svetima kalba surašytus dokumentus išversti į valstybinę, t. y. lietuvių kalbą ir pateikti jai (b. l. 1).

Pareiškėja skunde nurodė, kad URM Konsulinio departamento piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus vedėja 2012 m. sausio 12 d. persiuntė jai Norvegijos institucijų raštus, t. y. Norvegijos Karalystės Baerum Savivaldybės raštą su priedais ir Norvegijos Karalystės Teisingumo ir Policijos ministerijos raštą, susijusius su jos sūnaus M. S. mirties aplinkybėmis be vertimo į lietuvių kalbą. Šiuos raštus ji 2012 m. gegužės 16 d. persiuntė URM ministrui prašydama išversti juos į lietuvių kalbą. 2012 m. liepos 13 d. pateikė URM pretenziją dėl to, jog dokumentų Ministerija neišvertė. URM kancleris 2012 m. rugpjūčio 9 d. minėtus dokumentus grąžino jai be vertimo į lietuvių kalbą. Pareiškėja mano, kad URM pareigūnų veiksmai atsisakant išversti į lietuvių kalbą pareiškėjos pateiktus dokumentus yra tarnautojų neveikimas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja kelis kartus kreipėsi į Ministeriją su prašymu išversti į lietuvių kalbą Norvegijos Karalystės dokumentus. Ministerija dėl pareiškėjos prašymų yra priėmusi administracinius sprendimus, kuriuos išdėstė 2012 m. liepos 19 d. ir 2012 m. rugpjūčio 9 d. raštuose. Pareiškėja dėl minėtų sprendimų su skundu į teismą galėjo ir turėjo kreiptis per vieną mėnesį. Pareiškėja praleido įstatymu nustatytą terminą dėl minėtų sprendimų kreiptis į teismą, todėl skundas turi būti paliktas nenagrinėtu, o administracinė byla nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnyje 6 dalyje numatytu pagrindu. URM pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą išversti į lietuvių kalbą atsakymus iš Norvegijos Karalystės institucijų dėl sūnaus M. S. žūties aplinkybių tyrimo ir kūno kremavimo. Viešojoje teisėje galioja principas, nustatantis, kad viešojo administravimo subjekto veikla turi atitikti teisės aktų, reglamentuojančių jo veiklą, reikalavimus, o viešojo administravimo subjektui leidžiama veikti tik taip, kaip tai yra numatyta teisės aktuose, reglamentuojančiuose jo veiklą. Užsienio reikalų ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1155 „Dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) nustato URM tikslus ir uždavinius, dėl kurių ši institucija buvo įsteigta. Nuostatuose nustatyta, kad URM savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais. Tarp teisės aktuose URM nustatytų funkcijų nėra priskirtos užsienio valstybių institucijų pateiktų dokumentų privatiems asmenims vertimo į lietuvių kalbą funkcijos. URM ir jos diplomatinės tarnybos užsienyje teisės aktais yra, be kita ko, įgaliotos gauti informaciją ir dokumentus iš užsienio valstybės institucijų ir gautą informaciją bei dokumentus persiųsti suinteresuotiems asmenims Lietuvoje. URM atsisakydama tenkinti pareiškėjos prašymą dėl dokumentų vertimo, įstatymų nepažeidė, kadangi toks sprendimas neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių šį institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pažymėjo, kad pareiškėjai yra išaiškinta, jog Norvegijos Karalystės institucijos pačios apsprendžia dėl laiškų (taigi ir pareiškėjai apie jos sūnaus mirimo ir kremavimo aplinkybes) įforminimo tvarką, tame tarpe ir dėl būtinybės išversti ar neversti dokumentą į užsienio (taigi – lietuvių) kalbą. Nei URM, nei Lietuvos valstybės diplomatinės įstaigos užsienyje negali pakeisti šios užsienio valstybėje egzistuojančios dokumentų įforminimo tvarkos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas remdamasis rašytiniais bylos duomenimis nustatė, kad URM Konsulinis departamentas 2009 m. birželio 30 d. raštu Nr. (25.8.11)-22-9417 „Dėl Norvegijos Karalystės Teisingumo ministerijos atsakymo apie M. S.“ informavo pareiškėją apie gautą Norvegijos Karalystės Teisingumo ir Policijos ministerijos raštą dėl pareiškėjos velionio sūnaus M. S. palaikų. URM Konsulinio departamento pareigūnas rašte pareiškėjai atskleidė Norvegijos Karalystės Teisingumo ir Policijos ministerijos rašto turinį ir pridėjo šio rašto kopiją. Pareiškėja 2011 m. rugsėjo 13 d. pateikė prašymą URM ministrui dėl tarpininkavimo gaunant dokumentus iš Norvegijos Karalystės institucijų, susijusių su sūnaus M. S. palaikų kremavimu. URM konsulinio departamento piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus vedėja 2011 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. (25.8.4)-22-3647 informavo pareiškėją, kad Norvegijos Karalystės Teisingumo ir Policijos ministerijos informacija jai rūpimu klausimu jau buvo perduota URM Konsulinio departamento 2009 m. birželio 30 d. raštu Nr.(25.8.11)-22-9417, užtikrino, kad gavę papildomą informaciją, URM kompetencijos ribose kreipsis į atitinkamas Norvegijos Karalystės institucijas. URM Konsulinio departamento piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus vedėja 2012 m. sausio 12 d. raštu Nr. (25.8.4)-22-244 „Dėl informacijos pateikimo“ persiuntė pareiškėjai Norvegijos Karalystės institucijų informaciją dėl M. S. kremavimo, kuri gauta atsakant į O. S. prašymu Lietuvos Respublikos ambasados Norvegijos Karalystėje pateiktus klausimus: Norvegijos Karalystės Baerum Savivaldybės raštą su priedais kopija, Norvegijos Karalystės Teisingumo ir Policijos ministerijos rašto kopija, Lietuvos Respublikos ambasados Norvegijoje raštų kopijos. URM Konsulinio departamento piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus vedėja 2012 m. vasario 24 d. raštu Nr. (25.8.4)-22-1333 „Dėl informacijos pateikimo“ persiuntė pareiškėjai iš Lietuvos Respublikos ambasados Norvegijoje diplomatiniu paštu pareiškėjai adresuotus dokumentų originalus: Norvegijos Karalystės Baerum Savivaldybės raštą su priedais ir Norvegijos Karalystės Teisingumo ir Policijos ministerijos raštą. Pareiškėja 2012 m. gegužės 16 d. raštu kreipėsi į URM ministrą su prašymu išversti į lietuvių kalbą Norvegijos Karalystės Baerum Savivaldybės raštą su priedais ir Norvegijos Karalystės Teisingumo ir Policijos ministerijos raštą, pridėjo minėtus dokumentus. URM Konsulinis departamentas 2012 m. liepos 19 d. raštu Nr. (25.8.4)-22-4300 „Dėl dokumentų vertimo“ nurodė, kad pareiškėja su prašymu išversti dokumentus, gautus iš Norvegijos Karalystės institucijų dėl jos sūnaus mirties aplinkybių, turi kreiptis į vertimo biurą ir grąžino dokumentus. Pareiškėja 2012 m. liepos 13 d. užsienio reikalų ministerijai pateikė pretenziją, kurioje dar kartą prašė išversti į lietuvių kalbą iš URM gautus Norvegijos Karalystės institucijų dokumentus dėl jos sūnaus mirties aplinkybių. URM kancleris 2012 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. (25.8.4)-3-5298 „Dėl Norvegijos Karalystės institucijų dokumentų vertimo“ pareiškėjai paaiškino, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja nei Lietuvos Respublikos URM, nei diplomatinių atstovybių užsienyje atlikti užsienio valstybių institucijų pateiktų dokumentų vertimą į lietuvių kalbą. Rašte pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos konsulinio statuto 7 straipsnio 2 dalies nuostatomis, diplomatinės atstovybės konsulinis pareigūnas negali prisiimti ir atlikti funkcijų, kurios jam įstatymo nenustatytos.

Remdamasis Nuostatų 5 puntu nurodė, kad URM nėra priskirta funkcija versti į lietuvių kalbą užsienio valstybių oficialių institucijų pateiktus dokumentus, kaip šiuo atveju pateiktų privataus asmens – pareiškėjos. Pareiškėja skunde nenurodė, kokius Nuostatų punktus pažeidė URM, atsisakydama tenkinti pareiškėjos prašymus išversti jos pateiktus dokumentus į lietuvių kabą.

Taip pat pabrėžė, kad asmens teisę gauti informaciją, šios teisės įgyvendinimo tvarką, valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims reglamentavo Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Kadangi URM yra valstybės institucija, jai taikytinos Įstatymo nuostatos ir jame numatyta pareiga Įstatymo nustatytais tvarka ir terminais pateikti pareiškėjai prašomą informaciją, išskyrus Įstatyme numatytas išimtis.

Įvertinęs Įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 12 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, darė išvadą, kad pareiškėjai kreipiantis į URM, galėjo būti teikiama jos prašoma informacija arba dokumentai Įstatymo nustatyta tvarka.

Pabrėžė, kad iš pareiškėjos 2012 m. gegužės 16 d. prašymo ir 2012 m. liepos 13 d. pretenzijos matyti, kad pareiškėja siekė, kad jai būtų pateikti dokumentai, t. y. jai pateiktų dokumentų vertimai į lietuvių kalbą. Įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad informacija teikiama lietuvių kalba. Nurodė, kad kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartyje Nr. A858-268-12 yra išaiškinęs, informacija pareiškėjams yra teikiama lietuvių kalba (Įstatymo 17 straipsnio 4 dalis), tačiau šią teisės normą aiškinant sistemiškai su Įstatymo 2 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 12 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi, reikalavimas pateikti informaciją lietuvių kalba yra taikytinas tik institucijos teikiamai informacijai ir nėra taikytinas turimiems dokumentams. Įstatymo 17 straipsnio 4 dalis šiuo atveju negali būti aiškinama plečiamai, kaip įpareigojanti valdžios institucijas jų turimus dokumentus kitomis kalbomis visada teikti pareiškėjams tik lietuvių kalba. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pateikti dokumentai nevalstybine kalba, kuriuos ji prašė URM išversti į lietuvių kabą, buvo parengti ne URM, bet Norvegijos Karalystės oficialių institucijų. Taigi, atsakovui nekilo pareiga išversti pareiškėjos pateiktų dokumentų į lietuvių kalbą. Be to, pabrėžė, kad pareiškėjos prašymas pateikti jai dokumentų vertimus reikštų valstybės institucijoms pareigą kitų oficialių įstaigų paruoštus dokumentus papildomai versti į lietuvių kalbą. Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu įstaiga atsisako pateikti informaciją, pareiškėjui išsiunčiamas apie tai pranešimas, kuriame nurodoma atsisakymo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka. Taigi, nagrinėjamu atveju nei Nuostatai, nei Įstatymas neįpareigojo URM pareiškėjai versti jos pateiktų dokumentų, todėl URM pagrįstai atsisakė versti pareiškėjos pateiktus dokumentus ir jai juos grąžino. URM raštuose detaliai nurodė pareiškėjai priežastis, kodėl atsisakė pateikti jos pateiktų dokumentų vertimus į lietuvių kalbą.

Atsižvelgęs į ginčo pobūdį ir pareiškėjos reikalavimą, atmetė atsakovo argumentus, jog pareiškėja kreipėsi praleidusi 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skųsti atsakovės 2012 m. liepos 19 d. ir 2012 m. rugpjūčio 9 d. raštus, nes pareiškėja šiuo atveju skundė ne viešojo administravimo subjekto priimtus individualius administracinius aktus, o kelia ginčą dėl URM pareigūnų neveikimo.

Akcentavo, jog atsižvelgiant į viešojoje teisėje galiojančius principus, vien tik pareiškėjos, jos manymu, svarbių aplinkybių nurodymas dėl galimai jos pažeistų teisių gynimo, nesant teisinio pagrindo, negali būti pagrindu įpareigoti URM atlikti jos kompetencijai nepriskirtų veiksmų

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 56–57), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą arba išspręsti klausimą kitu įstatymų numatytu būdu. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais.

1. Teigia, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į teisingą ir nešališką teismą, kadangi pasikeitė teismo sudėtis. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 2 dalimi, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi Nr. 3K-3-3-234/2012, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina. Pareiškėjos teigimu, jos neinformavus apie pasikeitusią teismo sudėtį, buvo atimta galimybė reaguoti į pakeitimą.

2. Teigia, kad teismas tik abstrakčiai nurodė, kad pareiškėja neįrodė URM veiksmų neteisėtumo ir toks teiginys yra nepagrįstas, kadangi nustatyta, jog valstybinė kalba yra lietuvių kalba, todėl institucijos atstovai privalo bendrauti lietuviškai. Mano, jog tai, kad dokumentų vertimas yra viena iš URM funkcijų įrodo ir Lietuvos Respublikos ambasados Norvegijos Karalystėje 2011 m. rugsėjo 28 d. raštas Nr. 02-5.7.-562, kuriame klausiama kokia kalba pageidaujama gauti dokumentus.

Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl atsakovo veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, nagrinėjant pareiškėjos prašymus išversti į lietuvių kalbą iš Norvegijos Karalystės gautus atsakymus dėl pareiškėjos sūnaus M. S. žūties aplinkybių tyrimo ir kremavimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnis nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai, nurodytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Tikrinamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 2 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjos skundą. Iš minėto skundo turinio matyti, kad pareiškėja šioje byloje kreipėsi į administracinį teismą, prašydama įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ne lietuvių kalba surašytus dokumentus išversi į valstybinę kalbą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė. Apeliantė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties, šališkas teismas, teismo padarytos išvados nepagrįstos, neteisingos, todėl sprendimas turėtų būti panaikintinas absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ginčo aplinkybes, bylos medžiagą, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1155 „Dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 5 ir 6 punktu, kuriuose įtvirtinti Ministerijos tikslai ir funkcijos, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu.

Teisėjų kolegija nurodo, jog pareiškėja keliamą reikalavimą kildina iš to, kad Ministerija nevykdė įstatymų nustatytos pareigos dokumentus jai pateikti valstybine lietuvių kalba. Kreipdamasi į URM, ji prašė tarpininkauti gaunant dokumentus iš Norvegijos Karalystės institucijų (b. l. 5), informuoti ir pateikti jai gautų dokumentų vertimus (b. l. 9), tačiau jai prašomi dokumentų vertimai nebuvo pateikti. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 1), apeliaciniame skunde (b. l. 56-57) pažymėjo, jog atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 14 straipsnio pažeidimu ir numatytos pareigos teikti informaciją valstybine kalba nevykdymu. Pareiškėjos nuomone, valstybės institucijos turi pozityvią pareigą dokumentus Lietuvos Respublikos piliečiams teikti valstybine lietuvių kalba ir dėl šios pareigos nevykdymo buvo pažeistos jos, kaip Lietuvos Respublikos pilietės, teisės. Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjos įstatymų normų aiškinimu nesutinka ir pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas bendrasis principas, numatantis, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms ir žmogui neturi būti kliudoma gauti informaciją (Konstitucijos 5 str. 3 d., 25 str. 2 d.). Bylai aktualiu laikotarpiu šios asmens teisės detalų įgyvendinimą, valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims reglamentavo Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija yra valstybės institucija, darytina išvada, jog jai yra taikytinos Įstatymo nuostatos ir jame numatyta pareiga Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais pateikti pareiškėjai prašomą informaciją, išskyrus Įstatyme numatytas išimtis (Įstatymo 3 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis informacijos teikimo sąvoką apibrėžė kaip informacijos atskleidimą perduodant ar kitu būdu padarant ją prieinamą pareiškėjams, užtikrinant jiems teisę laisvai susipažinti su dokumentais ir (ar) panaudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams. Remiantis šios teisės normos, dokumentų, informacijos sąvokų, 12 straipsnio dalyje įtvirtintos nuostatos, kad pareiškėjas norėdamas gauti iš įstaigos informaciją pateikia prašymą, kuriame nurodo, kokią informaciją ar dokumentą jis pageidauja gauti, sisteminiu, lingvistiniu aiškinimu darytina išvada, kad asmeniui kreipiantis į institucijas galėjo būti teikiama jo prašoma informacija arba dokumentai (Įstatymo 2 str. 1, 2, 4 d.). Įstatymas dokumentus apibrėžė kaip bet kokią valstybės, savivaldybių institucijos ar įstaigos sukurtą ar gautą teiktiną informaciją ar jos dalis, išreikštas rašytine, įskaitant elektronine, grafine, garsine ir (ar) vaizdine forma (Įstatymo 2 str. 1 d.). Remiantis Įstatyme pateiktu dokumentų sąvokos aiškinimu, pareiškėjos Ministerijai raštu pateiktu reikalavimu (b. l. 2, 9) darytina išvada, jog pareiškėja siekė, kad jai būtų pateikti būtent dokumentai, t. y. dokumentų, pateiktų diplomatiniu paštu iš Lietuvos Respublikos ambasados Norvegijos Karalystėje, vertimai į lietuvių kalbą.

Įstatymas numatė, jog informacija pareiškėjams yra teikiama lietuvių kalba (Įstatymo 17 str. 4 d.), tačiau šią teisės normą aiškinant sistemiškai su Įstatymo 2 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 12 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi darytina išvada, kad reikalavimas pateikti informaciją lietuvių kalba yra taikytinas tik institucijos teikiamai informacijai ir nėra taikytinas turimiems užsienio kalba surašytiems dokumentams. Įstatymo 17 straipsnio 4 dalis šiuo atveju negali būti aiškinama plečiamai, kaip įpareigojanti valdžios institucijas jų turimus dokumentus kitomis kalbomis visada teikti pareiškėjams tik išverstus į lietuvių kalba. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos ambasada Norvegijos Karalystėje 2011 m. spalio 27 d. rašte, skirtame Norvegijos Karalystės teisingumo ir policijos ministerijai, išdėstė pareiškėjos pageidavimą dėl teikiamų dokumentų legalizavimo ir vertimo i lietuvių kalbą, negalima daryti išvados, jog pareiškėjai teikiami dokumentai privalėjo būti pateikti lietuvių kalba, o URM nesiėmė visų būtinų veiksmų pareiškėjos prašymui užtikrinti. Be to, pabrėžtina, jog pareiškėjos prašymas pateikti jai dokumentų vertimus reiškia valstybės institucijoms pareigą paruoštus dokumentus papildomai versti į lietuvių kalbą, o Įstatymas šiuo atveju suteikia teisę įstaigoms atsisakyti teikti informaciją, jeigu pagal pareiškėjos prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis (Įstatymo 16 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog šioje situacijoje aktualus Lietuvos Respublikos konsulinio statuto 15 straipsnio 4 punktas, kuriame yra įtvirtinta, jog Konsulinis pareigūnas, jei sutuoktinis (sugyventinis) ar artimasis giminaitis arba asmuo, kuris piliečiui gyvam esant buvo nurodytas kaip jo atstovas, prašo, padeda gauti informaciją apie mirusio Lietuvos Respublikos piliečio mirties priežastį, jei nėra kitų būdų gauti tokią informaciją pagal buvimo valstybėje galiojančius įstatymus. Šioje normoje yra įtvirtinta Konsulinio pareigūno pareiga padėti gauti informaciją, kurią vykdė Lietuvos Respublikos ambasada Norvegijos Karalystėje pareiškėjos prašymu. Tačiau Lietuvos Respublikos konsuliniame statute nėra įtvirtintos pareigos gautą informaciją išversti į lietuvių kalbą, o tai suponuoja, kad Lietuvos Respublikos ambasada neprivalėjo pateikti nurodytų dokumentų vertimo į lietuvių kalbą. Lietuvos Respublikos statuto 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Konsulinis pareigūnas negali prisiimti ir atlikti funkcijų, kurios jam nenustatytos įstatymų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas sprendė pateiktus pareiškėjos prašymus pagal teisės aktų jai priskirtą kompetenciją, nepateikdamas pareiškėjai prašomų dokumentų vertimų nepažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Ministerija neatliko ar netinkamai atliko jai pavestas funkcijas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nepagrįsti yra apeliantės argumentai, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties, šališkas teismas. Savo abejonę apeliantė grindžia tuo, kad buvo priimtas skundžiamus sprendimas neinformavus jos apie teismo sudėties pasikeitimą, tokiu būdu pareiškėjai buvo atimta galimybė tinkamai reaguoti į teisėjų nušalinimą.

Iš byloje esančios Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotojo 2011 m. lapkričio 16 d. nutarties (b. l. 29) matyti, kad administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą nagrinėti 2012 m. gruodžio 19 d. buvo paskirta teisėjams R. P. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūnui Dirvonui ir I. P.. Įrašų byloje apie teismo sudėties pakeitimą nėra. Tai patvirtina ir duomenys Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“. Ginčas pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėtas ir 2013 m. sausio 8 d. teismo sprendimas pasirašytas minėta 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi paskirtų teisėjų.

Atvejai, kuriais teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnyje. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kuri nors minėtoje įstatymo normoje nustatyta aplinkybė, dėl kurios, kuris nors teisėjų kolegijos narys ar visa teisėjų kolegija negalėjo nagrinėti bylą. Tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantė. Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Teismas taip pat turi būti nešališkas objektyvia prasme, t. y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo, nagrinėjančio bylą, ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo. Teismų praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan. Proceso dalyvio, šiuo atveju apeliantės, jokiais faktais nepagrįsta abejonė dėl teismo neteisėtos sudėties ar šališkumo negali būti pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjos konstitucinė teisė, kad jos bylą išnagrinėjo nešališkas teismas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja savo apeliacinio skundo argumentą dėl teismo sudėties pasikeitimo grindė prie apeliacinio skundo pridėta pirmosios instancijos teismo šaukimo kopija. Šios kopijos ir kitų apeliacinio skundo priedų byloje nėra. Pažymėtina tai, byloje esamų duomenų pakako priimti pagrįstą sprendimą apeliacinės instancijos teisme. Tačiau bylose turėtų būti visi dokumentai, kurie proceso šalių yra teikiami kaip įrodymai. Apie šį trūkumą informuotas Vilniaus apygardos administracinis teismas atskirąja nutartimi.

Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.), naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos O. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasVaida Urmonaitė - MaculevičienėVirgilijus Valančius