- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-04
- Bylos Nr.
- e2S-216-259/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-11450-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Žibas
- Ieškovas
- I. V.
- Atsakovas
- R. V.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonei Registrų centrui
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovui R. V. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir atsakovo R. V. priešieškinį ieškovei I. V., trečiajam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl santuokos nutraukimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. V. 2019 m. liepos 4 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2019 m. gruodžio 23 d. patikslinusi, prašė: nutraukti šalių santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo R. V. kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovei palikti pavardę ,,V.“, atsakovui - jo prigimtinę pavardę ,,V.“; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pirmosios instancijos teisme 2019 m. lapkričio 12 d. gautas atsakovo R. V. prašymas nepranešus ieškovei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo ieškovės vardu įregistruotai nuosavybės teisei į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad atsiliepimą į ieškinį jis grindė aplinkybėmis, jog šalių 2017 m. spalio 23 d. sudarytos sutartis dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo ir povedybinė sutartis yra negaliojančios, dėl to yra rengiamas priešieškinis, kuriame bus įrodinėjamos šios aplinkybės. Pateikus teismui atsiliepimą į ieškinį, ir ieškovei susipažinus su juo, kyla grėsmė, jog ieškovė gali imtis priemonių santuokoje įgytą turtą perleisti tretiesiems asmenims.
Šalies argumentai
3. Atsakovas 2019 m. lapkričio 18 d. pateikė pirmosios instancijos teismui priešieškinį, kuriame prašė: pripažinti negaliojančia 2017 m. spalio 23 d. šalių sudarytą sutartį dėl sutuoktinių turto padalijimo; pripažinti negaliojančia 2017 m. spalio 23 d. šalių sudarytą povedybinę sutartį; taikyti restituciją nekilnojamajam turtui – ½ daliai buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir ½ daliai žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), grąžinant turtą natūra atsakovui; po santuokos nutraukimo priteisti atsakovui ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi nustatė atsakovui septynių dienų terminą pašalinti nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus priešieškinio trūkumus. Atsakovas 2019 m. gruodžio 10 d. pateikė patikslintą priešieškinį, kuriame prašė: nutraukti šalių santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos ieškovei palikti santuokinę pavardę ,,V.“, atsakovui jo prigimtinę pavardę ,,V.“; po santuokos nutraukimo priteisti ieškovei transporto priemonę BMW (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neišmokant atsakovui piniginės kompensacijos; pripažinti negaliojančia sudarytą ieškovės ir atsakovo 2017 m. spalio 23 d. sutartį dėl sutuoktinių turto padalijimo; pripažinti negaliojančia sudarytą ieškovės ir atsakovo 2017 m. spalio 23 d. povedybinę sutartį; taikyti restituciją nekilnojamajam turtui: ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), grąžinant turtą natūra atsakovui; po santuokos nutraukimo priteisti atsakovui ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas atsakovui iš ieškovės. Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi patikslintas priešieškinis priimtas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino iš dalies – taikė įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kitą prašymo dalį atmetė.
6. Teismas nurodė, kad atsakovo priešieškinio reikalavimai yra susiję su nekilnojamuoju turtu: butu (duomenys neskelbtini), ir dalimi žemės sklypo, (duomenys neskelbtini). Priešieškiniu siekiama pripažinti negaliojančiomis šalių sudarytą 2017 m. spalio 23 d. sutartį dėl sutuoktinių turto padalijimo ir 2017 m. spalio 23 d. povedybinę sutartį bei atkurti iki sutarčių pasirašymo buvusią padėtį.
7. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į priešieškinio turinį bei reiškiamus reikalavimus, iš esmės svarbu, jog ginčo turtas bylos nagrinėjimo metu nebūtų perleistas tretiesiems asmenims ir tokiu būdu nebūtų apsunkintas galimo teismo sprendimo įvykdymas. Nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės ieškovei išliktų galimybė ginčo turtą perleisti kitiems asmenims, todėl atsakovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas arba pasidarytų neįmanomas. Be to, ginčo turto perleidimas kitam asmeniui apsunkintų šios bylos procesą dėl poreikio įtraukti ir kitus asmenis į bylos nagrinėjimą.
8. Teismas, nevertindamas įrodymų dėl ginčo esmės, sprendė, jog yra pagrindas taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo, o atsakovo prašymo dalį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), netenkinti, nes VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto duomenimis teismas nustatė, kad ieškovės turėtos nuosavybės teisės minėto turto - 132/2395 dalys, ieškovei nepriklauso nuo 2019 m. liepos 24 d.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Atskirajame skunde ieškovė I. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės - panaikinti įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo ieškovės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
9.1. Teismas, išnagrinėjęs atsakovo priešieškinio priėmimo klausimą, 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi nustatė atsakovui terminą pašalinti priešieškinio trūkumus. Taigi, jei nustatytu terminu atsakovas nepašalins priešieškinio trūkumų, jis bus laikomas nepaduotu ir grąžintas atsakovui. Kartu kyla klausimas ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visų pirma turi patikrinti, ar bus pagrindas priimti priešieškinį, ir tik įsitikinęs savo procesinio sprendimo teisingumu, spręsti kitą – su bylos esme nesusijusį – procesinį klausimą.
9.2. Teismas netinkamai vertino atsakovo nurodytas aplinkybes, nors atsakovo priešieškinio reikalavimai ir yra susiję su nekilnojamuoju turtu, tačiau visiškai nepagrįsti. Atsakovas nepridėjo jokių įrodymų, patvirtinančių savo nurodytas aplinkybes, reikalavimų negrindė jokiais teisės aktais. Atsakovui melagingai nurodžius aplinkybes, jis piktnaudžiauja savo procesine padėtimi bei klaidina teismą. Todėl teismas neteisingai nutarė, kad preliminariai įvertinus ieškinio ir jo priedų turinį, yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
9.3. Jei ieškovė būtų norėjusi, ar būtų turėjusi ketinimų, kaip nors perleisti turimą nekilnojamąjį turtą, kitaip suvaržyti galimybę juo naudotis ar disponuoti, tai ji galėjo padaryti ne tik iki ieškinio padavimo dienos, bet dar atsakovo ginčijamų sutarčių pasirašymo metu. Tačiau ieškovė tokio tikslo niekada neturėjo ir neturi, nes nekilnojamasis turtas – ginčo objektas, priklauso jai asmeninės nuosavybės teise.
9.4. Skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus. Teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi atsižvelgti ne tik į ekonomiškumo principą, bet ir glaudžiai besisiejantį proporcingumo principą, kurio taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Taikant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne tik į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti.
Atsiliepimas
2. Atsakovas R. V. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Šalies argumentai
10.1. Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Atsakovas šioje civilinėje byloje yra pateikęs priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir sandorių panaikinimo. Ieškovė, pateikdama ieškinį teismui, prie ieškinio pateikė VĮ Registrų centro išrašus apie nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įregistruotas ieškovės asmeninės nuosavybės teise. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, paaiškėjo, kad ieškovė ginčo turtą - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), padovanojo, tai matyti iš Nekilnojamojo turto registro išrašo, jog minėtas turtas ieškovei nuosavybės teise nuo 2019 m. liepos 24 d. nepriklauso. Taigi akivaizdu, kad ieškovė po ieškinio pateikimo atliko žemės sklypo dovanojimo sandorį. Todėl iš ieškovės veiksmų matyti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą nutartį, nes kyla grėsmė ginčo (santuokoje įgytam) nekilnojamajam turtui.
10.2. Atsakovas teismo nustatytu terminu priešieškinio trūkumus pašalino, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė atsakovo patikslintą priešieškinį. Ieškovės atskirojo skundo motyvai yra deklaratyvaus pobūdžio, kurie nepasitvirtino.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria patenkintas atsakovo prašymas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
4. Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik nustačius dvi privalomas sąlygas: ieškinio reikalavimų pagrįstumą pagal prima facie (preliminaraus vertinimo) doktriną ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, jeigu šis būtų palankus tokių priemonių taikymo prašančiam asmeniui, buvimą. Nenustačius kurios nors iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
5. Atskirajame skunde apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog priešieškinis preliminariai pagrįstas, kadangi, apeliantės teigimu, priešieškinis iš esmės grindžiamas formaliais ir melagingais argumentais, nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys jame nurodomas aplinkybes, o priešieškinio reikalavimų atsakovas nepagrindė jokiais teisės aktais.
6. Pažymėtina, jog tikėtino ieškinio (priešieškinio) pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti.
7. Nagrinėjamos bylos atveju, šalių santuokos nutraukimo byloje atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriame be kitų reikalavimų, susijusių su santuokos nutraukimu, atsakovas prašo pripažinti negaliojančiomis šalių sudarytą 2017 m. spalio 23 d. sutartį dėl sutuoktinių turto padalijimo ir 2017 m. spalio 23 d. povedybinę sutartį bei atkurti iki sutarčių pasirašymo buvusią padėtį. Atsakovas aiškiai suformulavo priešieškinio reikalavimus, taip pat nurodė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Susipažinus su šalių procesiniais dokumentais, darytina išvada, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, arba jog pareikšti reikalavimai iš viso yra nepagrįsti priešieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, arba kad procesas pradėtas akivaizdžiai neteisėtai ir (ar) byloje patraukti asmenys negalėtų būti atsakingais pagal jiems pareikštus reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą dėl pirmosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavimo. Šios išvados pagrįstumo apeliantės atskirajame skunde nurodomi argumentai nepaneigia. Pažymėtina, jog priešieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių vertinimas ir tyrimas yra šios bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.
8. Kita būtina sąlyga tam, kad būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta prielaida, kad jų nesiėmus realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui iškils grėsmė (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
9. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje atsakovas be kitų reikalavimų, susijusių su šalių santuokos nutraukimu, ginčija sandorius, patikslinto priešieškinio reikalavimai siejami ir su ginčo objektu esančio nekilnojamojo turto (1/2 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini)) grąžinimu atsakovui R. V. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi buvo pritaikyta CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės į ginčo objektą perleidimo draudimo.
10. Šiame kontekste pažymėtina, kad konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Kai ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiais tam tikrus sandorius, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, vertinama, jog ieškovės materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2038/2012; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1045-464/2017). Taigi, šios nagrinėjamos bylos atveju negali būti ignoruojamas faktas, kad, nesiėmus priemonių apriboti ieškovės teisę disponuoti jos žinioje esančiu ir ginčo objektą sudarančiu turtu, egzistuoja galimybė, jog ieškovė, net ir neturėdama nesąžiningų ketinimų, šį turtą gali perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims. Tokiu atveju teismo sprendimo realus įvykdymas (ginčo turto susigrąžinimas) gali tapti sunkiai įmanomas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šiuo atveju egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus atsakovui, įvykdymo sėkmingumui.
11. Šią išvadą patvirtina ir pačios apeliantės kartu su patikslintu ieškiniu, taip pat VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys, iš kurių matyti, kad po ieškinio teismui pateikimo, ir iki skundžiamos nutarties priėmimo apeliantė 2019 m. liepos 24 d. dovanojimo sutartimi vieną iš buvusių ginčo objektų – 132/2395 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), perleido A. G.
12. Apeliantė atskirąjį skundą grindžia ir tuo, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė šalių pusiausvyros ir ekonomiškumo principus, nepagrįstai suvaržė ieškovės (apeliantės) teises. Šiuo aspektu akcentuotina, jog teismų praktikoje, sprendžiant su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu susijusius klausimus, ne kartą yra pažymėta, kad laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti parenkamos taip, kad nė vienai iš šalių nebūtų suteiktas nepagrįstas pranašumas ir nebūtų varžomos vienos proceso šalies teisės daugiau, negu yra būtina jų taikymo tikslams pasiekti. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, lemia teismo pareigą vienodai įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti prioriteto, o ekonomiškumo bei teisingumo principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-663-186/2017).
13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė tik įrašą viešame registre dėl draudimo perleisti nuosavybės teisę į ginčo turtą, nesuvaržydamas apeliantės teisės šiuo turtu naudotis ir jį valdyti. Apeliantės atskirajame skunde nėra nurodoma jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, jog tokia laikinoji apsaugos priemonė neproporcingai varžytų jos teises, pažeistų jos interesus arba bent jau keltų esminius nepatogumus. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galėtų būti pažeista šalių interesų pusiausvyra, nes tokiu atveju palikti be apsaugos atsakovo interesai galėtų nukentėti žymiai labiau nei ieškovės interesai esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Pagaliau net ir nepaneigiant galimybės, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė gali patirti nuostolių, primintina, jog ji turi galimybę prašyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo arba įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo priešieškinis būtų atmestas, reikalauti, kad atsakovas atlygintų nuostolius, kuriuos patyrė dėl atsakovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 straipsnio 2 dalis). Tačiau vien ši teorinė nuostolių atsiradimo galimybė, juo labiau, kad apeliantė jos tikėtinumo ir neįrodinėjo, nagrinėjamu atveju nėra pakankamas pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
14. Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, neišsprendęs atsakovo priešieškinio priėmimo klausimą, nepagrįstai pirmiausiai sprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Pažymėtina, jog pagal CPK 144 straipsnio 2 dalies nuostatas, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Be to, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tam tikrais atvejais gali išspręsti net ir esant ieškinio (priešieškinio) trūkumams (CPK 147 straipsnio 1-4 dalys).
15. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas atskirą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pateikė 2019 m. lapkričio 12 d., tą pačią dieną pateikdamas ir atsiliepimą į ieškovės ieškinį, t. y. iki priešieškinio teismui pateikimo. 2019 m. lapkričio 18 d. atsakovas pateikė ir priešieškinį, kuriam pirmosios instancijos teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi nustatė terminą trūkumams pašalinti, ir tos pačios dienos nutartimi išsprendė atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Po trūkumų šalinimo atsakovas pateikė patikslintą priešieškinį, kuris 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi yra priimtas. Taigi nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė atsakovo prašymo, susijusio su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėjimo tvarką, o apeliantės argumentai, jog nustatytu terminu atsakovui nepašalinus priešieškinio trūkumų, jis bus laikomas nepaduotu ir grąžintas atsakovui, dėl ko keliamas klausimas ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, yra deklaratyvaus pobūdžio ir šią dieną neaktualūs.
16. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutarties dalį, apeliantė nenurodė, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
17. Pagal CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas, klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas. Įstatymas nenumato, kad bylinėjimosi išlaidos, turėtos už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą, būtų atlyginamos priklausomai nuo konkretaus procesinio klausimo išsprendimo rezultato. Todėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje proceso stadijoje nenagrinėjamas.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.