Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

2015-04-09 · Civilinė byla Nr. 2-1276-991/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-04-09
Bylos Nr.
2-1276-991/2015
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-12743-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Neringa Ruibytė
Atsakovas
„Swedbank“
Trečiasis asmuo
V. V.
Ieškovas
L. G.
Advokatai
Zita Jurgaitienė
Kategorijos
  • 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1276-991/2015Proceso Nr. 2-06-3-12743-2014-5Procesinio sprendimo kategorija: 42.11.1.; 63.2.; (S) 99.5.; 110.4.; 116.1.; 116.4.
KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 9 d.Klaipėda

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Neringa Ruibytė, sekretoriaujant Vilmai Petraitienei, Ingai Borusevičienei, dalyvaujant atsakovo „Swedbank“, AB atstovui V. Š., trečiajam asmeniui V. V. ir jo atstovei advokatei Zitai Jurgaitienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo L. G. (L. G.) ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir delspinigių panaikinimo, tretieji asmenys antstolis J. P., UAB „Būsto paskolų draudimas“, V. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas pripažinti vienašališką kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp šalių, nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovą vykdyti kredito sutartį, panaikinti kredito sutarties 11.2.1. punktą, pakeisti kredito sutarties specialiosios dalies punktą, reglamentuojantį delspinigių dydį, ir sumažinti delspinigių dydį nuo 0,08 procentų iki 0,01 procentų. Ieškovas nurodė, kad 2008-06-09 sudarė su atsakovu kredito sutartį, pagal kurią atsakovas ieškovui suteikė 57924 Eur dydžio kreditą buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui. Kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, kuria įkeistas įgyjamas butas. Ieškovas paaiškino, kad iš www.evarzytynes.lt sužinojo, jog antstolis J. P. paskelbė ieškovui priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), varžytynes. Apie tai, kad kredito sutartis nutraukta ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, ieškovas informuotas nebuvo, taigi atsakovas pažeidė kredito sutarties 11.2.1. punktą, reglamentuojantį kredito sutarties nutraukimo procedūrą. Tarp šalių sudarytos kredito sutarties 11.2.1. punktas, numatantis, kad kredito sutartis atsakovo gali būti vienašališkai nutraukiama, įspėjus ieškovą prieš 15 dienų, negali būti laikoma sąžininga ieškovo atžvilgiu. Ieškovas pažymėjo, kad tarp šalių sudaryta sutartis priskirtina prie vartojimo sutarčių, todėl ieškovo kaip vartotojo ir silpnesnės sutarties šalies teisės turi būti ypač saugomos ir ginamos. Kadangi kredito sutarties sąlygos, susijusios su kredito sutarties nutraukimu yra nesąžiningos ir turi būti pripažintos negaliojančiomis, atsakovas turėjo nutraukti kredito sutartį vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 – 6.218 straipsnių nuostatomis. Ieškovas taip pat nurodė, kad kredito sutartyje numatyta 0,08 procentų delspinigių norma yra nepagrįstai didelė ir neatitinka sutartinės civilinės atsakomybės kaip nuostolių kompensavimo prasmės.

Ieškovas į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežastys nežinomos, prašymo nagrinėti bylą ieškovui nedalyvaujant nepateikė, tai ir šaukimas į teismo posėdį įteikti tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas taip pat prašė skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas nurodė, kad ieškovas ilgą laiką nevykdė savo įsipareigojimų atsakovui, todėl susidarė įsiskolinimas. Ieškovas apie susidariusią situaciją buvo informuotas, jam buvo siunčiami raginimai apmokėti susidariusį įsiskolinimą, tačiau ieškovas savo įsipareigojimų toliau nevykdė, todėl kredito sutartis buvo vienašališkai nutraukta. Visi dokumentai ieškovui buvo siunčiami jo paties nurodytu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), ir kitos žinomos ieškovo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, kad šalys sudarydamos sutartį susitarė, jog ieškovo pradelsimas sumokėti įmoką atsakovui daugiau nei 30 dienų bus laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu. Kadangi ieškovas daugiau nei 6 mėnesius pažeidinėjo kredito sutarties sąlygas, pradelsė grąžinti numatytas kredito dalis ir numatytas palūkanas bei delspinigius, atsakovas pasinaudojo kredito sutarties 11.2.1. punkte suteikta teise vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas V. Š. ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis asmuo V. V. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo taip pat prašė skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95 straipsnio 2 dalyje. Trečiasis asmuo paaiškino, kad 2014-11-03 iš varžytynių nusipirko ieškovui nuosavybės teisę priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), tačiau dėl ieškovo nesąžiningų veiksmų iki šios dienos neturi galimybės naudotis įsigytu turtu ar piniginėmis lėšomis, sumokėtomis į antstolio J. P. depozitinę sąskaitą. Trečiasis V. V. ir jo atstovė advokatė Zita Jurgaitienė teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis asmuo antstolis J. P. atsiliepimo į ieškinį teismo nustatytu terminu nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą nagrinėti bylą trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo taip pat prašė skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95 straipsnio 2 dalyje. Trečiojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, trečiasis asmuo pateikė prašymą nagrinėti bylą trečiojo asmens atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2008-06-09 sudaryta kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 57924,00 EUR dydžio kreditą buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius, galutinė kredito grąžinimo data 2038-05-15, nustatyta prievolių pagal sutartį įvykdymui užtikrinti priemonė – nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka. Nurodyto kredito grąžinimą atsakovui ieškovas apdraudė 2008-06-19 tarp šalių sudaryta būsto kredito draudimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2010-11-09, 2011-01-10, 2011-03-16, 2011-04-18 raginimais informavo ieškovą apie susidariusį įsiskolinimą, 2011-05-23 raštu įpareigojo ieškovą iki 2011-06-27 sumokėti įsiskolinimą, priešingu atveju nuo 2011-06-28 kredito sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta. Atsakovas 2011-07-20 kreipėsi į trečiąjį asmenį UAB „Būsto paskolų draudimas“ su pranešimu apie draudžiamąjį įvykį, 2011-10-24 buvo priimtas sprendimas išmokėti ieškovo negrąžintos kredito sumos dydžio draudimo išmoką atsakovui. Vilniaus miesto 28-ojo notaro biuro notarė S. B. 2014-05-06 išdavė vykdomąjį įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos išieškojimo, parduodant hipoteka įkeistą turtą, iš ieškovo L. G. atsakovui „Swedbank“, AB.

Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4 straipsniai). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.881 straipsnio, apibrėžiančio kreditavimo sutarties sąvoką, 1 dalies nuostatą kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Tarp šalių 2008-06-09 sudarytos kredito sutarties pagrindu atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui kreditą butui įsigijimui, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius. Taigi, sutartis, dėl kurios vykdymo ir nutraukimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, yra kreditavimo sutartis (CK 6.881 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas prašo pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu. Nurodo, kad tarp šalių sudarytos kredito sutarties 11.2.1. punktas, numatantis, kad kredito sutartis atsakovo gali būti vienašališkai nutraukiama, įspėjus ieškovą prieš 15 dienų, negali būti laikoma sąžininga ieškovo atžvilgiu, todėl turi būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 – 6.218 straipsnių nuostatos. Atsakovas su ieškovo reikalavimu nesutinka, teigia, kad kredito sutartis nutraukta pagrįstai, nes buvo visos kredito sutartyje numatytos sutarties nutraukimo sąlygos. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.1546 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008). Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2008-06-09 sudarytos kredito sutarties dalykas yra tai, kad atsakovas, būdamas kredito įstaiga, kurios pagrindinė teikiama paslauga yra kreditų už tam tikrą mokestį suteikimas, suteikė kreditą ieškovui būstui įsigyti, o ieškovas įsipareigojo pagal sutarties priede numatytus grafikus, t. y. sutartyje numatytais terminais ir sutartyje numatyto dydžio sumas, mokėti atsakovui įmokas. Tarp šalių 2008-06-09 sudarytoje kredito sutartyje 11.2.1. punkte numatyta sąlyga, jog bankas turi teisę ne vėliau kaip prieš 15 dienų įspėjęs kredito gavėją vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjas padaro bent vieną iš šios sutarties esminių pažeidimų arba paaiškėja bent viena iš sutartyje nurodytų aplinkybių, iš kurių viena, jei kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. Ieškovas teigia, kad jam buvo pateiktos standartinės kredito sutarties sąlygos ir jis neturėjo galimybės derėtis dėl tam tikrų sąlygų pakeitimo. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas neturėjo pareigos sudaryti kredito sutartį būtent su atsakovu, jei atsakovo siūlomos kredito sutarties sąlygos jam buvo nepriimtinos, ir turėjo galimybę kreiptis į bet kurią kitą kredito įstaigą. Kitų aplinkybių, patvirtinančių, jog ginčijama kredito sutarties sąlyga nesąžininga ieškovo atžvilgiu, ieškovas nenurodė. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, į kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinus byloje esančius duomenis ir tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatytas sąlygas, darytina išvada, jog kredito sutartyje 11.2.1. punkte numatyta teisė vienašališkai nutraukti kredito sutartį negali būti laikoma nesąžininga ir nėra pagrindo šią sąlygą pripažinti negaliojančia. Taigi atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė kredito sutartį vadovaudamasis kredito sutarties 11.2.1. punktu.

Ieškovas nurodo, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jo, kaip vartotojo, interesai turėtų būti ypatingai saugomi ir ginami. Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių sudarytos kredito sutarties pagrindu ieškovui buvo suteiktas kreditas būstui įsigyti, t. y. asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, tarp šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, o ieškovas vartotoju. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių bei jų atstovų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas ilgą laiko tarpą nemokėjo sutartyje numatyto dydžio įmokų atsakovui, todėl atsakovas 2010-11-09, 2011-01-10, 2011-03-16, 2011-04-18 raginimais informavo ieškovą apie susidariusį įsiskolinimą ir tik 2011-05-23 raštu įpareigojo ieškovą iki 2011-06-27 sumokėti įsiskolinimą, priešingu atveju nuo 2011-06-28 kredito sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta. Duomenų apie tai, kad ieškovas po šių raginimų ar įspėjimo dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo kreipėsi į atsakovą su pasiūlymais bendradarbiauti ar prašymu nenutraukti sutarties, nėra, taip pat nėra duomenų apie tai, kad ieškovas bent dalimis ėmė dengti įsiskolinimą atsakovui. Dėl priverstinio skolos išieškojimo atsakovas kreipėsi tik 2014-05-06, t. y. tada išduotas vykdomasis įrašas, kurio pagrindu pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Šie įrodymai patvirtina, jog atsakovas geranoriškai bandė spręsti susidariusią ieškovui nepalankią situaciją ir sutartis vienašališkai buvo nutraukta tik po to, kai atsakovas pagrįstai įsitikino, kad ieškovas toliau tinkamai nevykdys sutartyje numatytais terminais savo sutartinių įsipareigojimų. Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovas pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, taip pat kad atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio.

Ieškovas taip pat nurodo, jog apie tai, kad kredito sutartis nutraukta ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, ieškovas informuotas nebuvo ir taip atsakovas pažeidė kredito sutarties 11.2.1. punktą, reglamentuojantį kredito sutarties nutraukimo procedūrą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovas 2008-06-09 tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nurodė, kad jo gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas už atsakovo suteiktą kreditą įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovo deklaruota gyvenamoji vieta taip pat adresu (duomenys neskelbtini). Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas 2010-11-09, 2011-01-10, 2011-03-16, 2011-04-18 raginimus sumokėti įsiskolinimą bei 2011-05-23 pranešimą apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą nuo 2011-06-28 ieškovui siuntė registruotais laiškais abiem žinomais ieškovo gyvenamosios vietos adresais, t. y. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Teismas pažymi, jog ieškovas 2013-08-07 kreipėsi su prašymu į UAB „Būsto paskolų draudimas“, prašydamas leisti mažinti įsiskolinimą, mokant po 500 Lt (b. l. 73). Taigi akivaizdu, jog ieškovas žinojo apie kredito sutarties su atsakovu nutraukimą ir tai, kad po kredito sutarties nutraukimo atsakovui trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ išmokėjo ieškovo negrąžintos kredito sumos dydžio draudimo išmoką atsakovui, priešingu atveju ieškovas dėl įsiskolinimo mažinimo būtų kreipęsis tiesiogiai į atsakovą. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovas apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą buvo informuotas tinkamai.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas nuo 2010 metų pabaigos tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų atsakovui ir 2010-11-09 pradelsti mokėjimai sudarė 221,18 Eur. Nors ieškovas pakankamai ilgą laiko tarpą nustatytais terminais nemokėjo viso dydžio paskaičiuotų įmokų, t. y. ėmė pažeidinėti sutartyje numatytus mokėjimo terminus ir sumas, atsakovas iš karto nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį – kredito sutartis buvo nutraukta tik 2011-06-28, atsakovas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto ieškovui priklausančio turto kreipėsi tik 2014-05-06, t. y. po beveik trejų metų nuo kredito sutarties nutraukimo dienos. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas visais įmanomai būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių.

Ieškovas prašė pakeisti kredito sutarties specialiosios dalies punktą, reglamentuojantį delspinigių dydį, ir sumažinti delspinigių dydį nuo 0,08 procentų iki 0,01 procentų. Nurodė, kad kredito sutartyje numatyta 0,08 procentų delspinigių norma yra nepagrįstai didelė ir neatitinka sutartinės civilinės atsakomybės kaip nuostolių kompensavimo prasmės. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.71 straipsnyje numatyta, kad netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Taigi šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas yra kompensuoti galimus kreditoriaus nuostolius, skolininkui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Tačiau teismui išlieka pareiga kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir jis turi pakeisti netesybų dydį tais atvejais, kai nuostolių dydį reikia mažinti. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2003-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1094/2003; kt.). Ieškovas ieškinyje nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad sutartinė delspinigių norma nustatyta nesąžiningai ar yra per didelė. Duomenų apie tai, kad ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu sumažinti delspinigių normą ar jau paskaičiuotų delspinigių dydį, byloje nėra. Teismas pažymi, jog ieškovo nurodytos aplinkybės, kad delspinigių norma yra skaičiuojama ir mokama nuo visos suteiktos kredito sumos už kiekvieną pradelstą mokėti dieną, neatitinka byloje esančios rašytinės medžiagos. Tarp šalių 2008-06-09 sudarytos kredito sutarties bendrosios dalies 7.2. punkte nustatyta, kad delspinigiai mokami nuo sumos, kurios mokėjimo terminas praleistas, už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo pakeisti sutartyje numatytą delspinigių dydį.

Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, teismas pripažįsta, kad ieškovo ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas.

Atsakovas ir tretieji asmenys UAB „Būsto paskolų draudimas“ bei V. V. pateikė prašymus skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95 straipsnį, bauda dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis gali būti skiriama tik esant šioms sąlygoms: byloje turi būti nustatytas dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas pareiškiant nepagrįstą ieškinį, teikiant nepagrįstą skundą ar kitą procesinį dokumentą, sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pakeisti kredito sutarties sąlygas bei pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu. Pažymėtina, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą. Iš byloje esančių duomenų negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, jog pateiktas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir skirti baudą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95 straipsnyje.

Ieškinį atmetus, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-06 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės teismo sprendimui įsiteisėjus naikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas ir tretieji asmenys UAB „Būsto paskolų draudimas“ bei V. V. pateikė prašymus priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šis klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 151, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-06 nutartimi, teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Teisėja Neringa Ruibytė