- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-03-09
- Bylos Nr.
- 1A-222
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Garnelienė (pirm.), Violeta Ražinskaitė, Elena Vainienė
- Nuteistasis
- E. T.
- Kategorijos
Pranešėja V. Ražinskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-222 2005 m.
Teisėjas E. Vanagas Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.3.1; 1.2.3.5
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2005 m. kovo 9 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2004 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 9 m., bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš E. T. priteista: 50000 Lt V. M. ir 50000 Lt L. M. neturtinei žalai atlyginti bei 2500 Lt L. M. jo atstovo dalyvavimo teisme išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2004 m. birželio 26 d., apie 23 val., Utenos r., (duomenys neskelbtini), greta Geluono ežero, Degutinės miške esančioje poilsiavietėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio dūrė peiliu M. M. į krūtinės sritį, tuo padarydamas dvi durtines-pjautines žaizdas kairiajame delne bei krūtinės kairės pusės durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą su širdiplėvės ir širdies abiejų skilvelių pažeidimais, dėl to, įvykus ūmiam vidiniam nukraujavimui, nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia nužudė M. M. .
Šalies argumentai
Nuteistasis E. T. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d. ir sušvelninti paskirtą bausmę. Nurodo, jog nuosprendis iš dalies neteisėtas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliantas pripažįsta sudavęs nukentėjusiajam M. M. peiliu, tačiau teigia jo nužudyti nesiekęs ir nenorėjęs. Peilio griebėsi staiga ir tiesiogiai reaguodamas į neteisėtus nukentėjusiojo M. M. veiksmus, kai buvo parverstas ant žemės ir mušamas. Gindamasis nuo užpuolimo, smūgį peiliu nukentėjusiajam sudavė nežiūrėdamas ir niekur nesitaikydamas. Teismas patikėjo ne jo, bet liudytojų A. T. , M. R. ir P. G. parodymais, nors apeliantas sakė tiesą, o liudytojai gina nukentėjusįjį, kadangi pastarasis yra jų bendraklasis. Be to, jie paties sužalojimo momento nematė, nes grumtynės vyko prietemoje, miške, į šoną nuo keliuko. Apeliantas nenumatė ir nesuprato, jog savo smūgiu iš karto gali mirtinai sužaloti nukentėjusįjį, bet supranta, jog privalėjo ir galėjo numatyti, jei būtų buvęs atidesnis, apdairesnis, rūpestingesnis. Mano, jog jo veika nukentėjusiojo atžvilgiu nors ir pasireiškė netiesiogine tyčia, tačiau pasekmių, nukentėjusiojo mirties atžvilgiu, ji pasireiškė tik neatsargumo forma, nes šios pasekmės atsirado dėl jo neapdairumo, t. y. dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Todėl pagal jo tyčios kryptingumą, atliktų veiksmų pobūdį nusikaltimo vietoje padaryta veika negali būti vertinama kaip nužudymas netiesiogine tyčia ir atitinka nusikaltimo, numatyto BK 132 str. 1 d., sudėtį. Apeliantas anksčiau neteistas, gerai charakterizuojamas, nusikaltimu padarytą žalą atlygino, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi. Teismas šias aplinkybes nuosprendyje paminėjo, tačiau į jas neatsižvelgė, nes paskyrė pernelyg griežtą laisvės atėmimo bausmę.
Teismo posėdyje prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, gynėjas prašo skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. T. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, E. T. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Nuteistasis neginčija peiliu sudavęs smūgį M. M. į krūtinę, tik teigia tai padaręs ne siekdamas jį nužudyti, bet gindamasis nuo jo neteisėtų veiksmų, kai nukentėjusysis jį parvertė ant žemės ir mušė.
Teisėjų kolegija šią nuteistojo versiją vertina kaip pasirinktą gynybos būdą, nes jo užimta pozicija aiškiai prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms.
Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios liudytojai A. T., M. R. ir P. G. nuosekliai parodė, kad grįžtant iš pirties į stovyklavietę E. T. tyčia petimi užkabino pro šalį einantį M. R., o šiam pradėjus aiškintis su E. T., kodėl kabinėjasi, M. M. priėjo prie pastarojo ir bandydamas išskirti jį pastūmė. Jie susistumdė, tačiau pargriuvę nebuvo (b. l. 92-96, 97-100, 108-109). Analogiškai šie liudytojai parodė teisme, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti jų parodymais.
Apeliantas neteisus teigdamas, kad byloje apklausti liudytojai gina nukentėjusįjį kaip klasės draugą, nors nematė konflikto.
Tai, kad liudytojai nematė paties sužalojimo fakto, nemenkina jų parodymų reikšmės ir neturi įtakos kaltininko nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, jog pirties prieangyje ir vėliau einant į stovyklavietę konfliktą sukėlė nuteistasis, o nukentėjusysis nė vieno konflikto metu pastarojo nebuvo sumušęs ar pargriovęs. Taigi, M. M. nebuvo preteksto ir motyvo pirmam mušti E. T., o pagal bylos aplinkybes niekas kitas be jo negalėjo peiliu sužaloti nukentėjusiojo, jaunimui einant grupelėmis netoli vienas kito. Sužalojimo fakto neginčija pats nuteistasis.
Jokie objektyvūs bylos duomenys, išskyrus nuteistojo parodymus, nepatvirtina to, kad jis sudavė peiliu nukentėjusiajam, nuo jo gindamasis.
Teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 168/04 (08) duomenys (b. l. 34-36) įrodo, jog M. M. mirė nuo krūtinės kairės pusės durtinės-pjautinės kiauryminės žaizdos su širdiplėvės ir širdies abiejų skilvelių pažeidimais bei ūmiu vidiniu nukraujavimu. Ši ir kitos žaizdos padarytos plokščiu duriančiu-pjaunančiu įrankiu, tikėtina, kad tyrimui pateiktu peiliu.
I instancijos teisme teismo medicinos ekspertas S. Fedaravičius patvirtino aptartą teismo medicinos specialisto išvadą.
Taigi, nustatyta, kad M. M. mirė, E. T. peiliu sudavus smūgį į krūtinę, ir tai nulėmė nusikalstamos veikos kvalifikavimą kaip tyčinį nužudymą.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas labai supaprastintai supranta tyčinio nusikaltimo sąvoką.
Tyčinis nusikaltimas gali būti padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia.
Tiesioginė tyčia yra tada, kai darydamas nusikaltimą asmuo suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti arba, jeigu ir nenorėjo, tai numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 str. 2 d.).
Netiesioginė tyčia yra tada, kai darydamas nusikaltimą asmuo suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 str. 3 d.).
Apeliantas savo skunde nurodo, kad nenorėjo M. M. nužudyti.
Teismas patikėjo tokiu nuteistojo aiškinimu ir jo kaltės formą nustatė netiesioginę tyčią. Tai reiškia, jog durdamas peiliu M. M. į gyvybiškai svarbų organą – krūtinę, E. T. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė galimas pasekmes ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido joms atsirasti. Sąmoningas leidimas pasekmėms atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose” 6 p. išaiškinta, jog apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą ir t. t., o konstatavęs, kad kaltininkas veikė netiesiogine tyčia, veiką turi kvalifikuoti pagal atsiradusius padarinius.
Dėl išdėstytų motyvų E. T. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 dalį.
Nėra pagrindo veikos kvalifikuoti pagal BK 132 str. 1 d. kaip neatsargaus gyvybės atėmimo dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes apelianto veiksmų pobūdis rodo, kad sukėlęs mirtinas pasekmes sužalojimas nukentėjusiajam padarytas jau aptartais tyčiniais kaltininko veiksmais, pasireiškusiais netiesiogine tyčia.
Teismas išsamiai motyvavo bausmės paskyrimą.
Teismas atsižvelgė, jog netiesioginės tyčios kaltės forma padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 11 str. 6 d.), sukėlęs neatstatomas pasekmes – žmogaus mirtį, įvertino kaltininko asmenybę. Jis neteistas, jauno amžiaus, mokėsi, gailisi dėl atsiradusių sunkių pasekmių, tačiau baustas administracine tvarka, praeityje darė kitus teisės pažeidimus.
Negalima besąlygiškai sutikti su apelianto skundo motyvu, kad jis charakterizuojamas teigiamai.
Iš I instancijos teismui pateiktos Panevėžio ,,Saulėtekio” vidurinės mokyklos direktoriaus pasirašytos E. T. charakteristikos (b. l. 249) matyti, jog mokytojai jį charakterizuoja kaip protingą, turintį gerą atmintį, tačiau menkos motyvacijos mokinį. Jis dažnai be pateisinamos priežasties praleidinėjo pamokas, dėl to keletą kartų svarstytas mokytojų tarybos posėdžiuose, turėjo administracinių nuobaudų, tačiau išvadų nepadarė. Mokymosi rezultatai neaukšti. Mokyklos administracija E. T. apibūdino kaip neišnaudojusį savo teigiamų savybių jaunuolį.
Teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis savo noru atlygino padarytą turtinę žalą. Tačiau jis nusikalto, apsvaigęs nuo alkoholio. Šią aplinkybę teismas pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia, kadangi ji turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
Nėra pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad E. T. prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl nusikaltimo. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, tuo tarpu E. T. kaltu dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo prisipažįsta iš dalies ir ginčija esmines bylos aplinkybes, susijusias su nusikaltimo motyvu. Duodamas parodymus nuteistasis siekė sumenkinti savo kaltę, tarytum tik gynėsi nuo M. M., nenorėdamas aiškiai pripažinti, jog konflikto priežastis buvo paties E. T. netinkamas elgesys.
Įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui, už nužudymą esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 5 iki 15 metų, teismas E. T. paskyrė trumpesnę, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.
Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.
Apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo keisti nuosprendžio.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo E. T. apeliacinį skundą atmesti.