Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto būti namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. nuteista už tai, kad davė melagingus parodymus apklausiama kaip liudytoja, o būtent:

I. B. 2011 m. spalio 19 d. laikotarpiu nuo 10 val. iki 11.55 val. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Zoknių užkardos tarnybinėse ikiteisminio tyrimo skyriaus patalpose, esančiose Šiaulių m., Pročiūnų g. 3, ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-2048-11 apklausiama kaip liudytoja, būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, melagingai parodė, kad 2011 m. liepos 13 d. laikotarpiu nuo 11.30 val. iki 12.30 val. ji buvo Latvijos Respublikoje, Rygos mieste kartu su S. P., nors ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu ji buvo (duomenys neskelbtini) mieste.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantė nuteistoji I. B. ir jos gynėja prašė nuteistosios I. B. apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios I. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistoji I. B., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai įvertino dalį bylos įrodymų, todėl padarė neteisingas išvadas dėl jos kaltumo. Apeliantė teigia, kad ji 2011-10-19 apklausta kaip liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-2048-11 davė teisingus parodymus, juos patvirtino teisme, todėl jos veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymių, dėl to prašo ją išteisinti.

Apeliantės prašymas atmestinas, nes apeliaciniame skunde nurodyti nuteistosios teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-2048-11, kurioje įtarimai dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis buvo pateikti S. P. ir E. I., I. B. buvo pašaukta liudyti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Vadinasi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-288/2011; 2K-351/2014). BPK 83 straipsnio 1 dalyje liudytojui numatyta pareiga duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes, o BPK 83 straipsnio 4 dalyje nustatyta atsakomybė pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad I. B. 2011-10-19, prieš duodama parodymus ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-2048-11, buvo pasirašytinai supažindinta su liudytojo teisėmis ir pareigomis bei įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teisme patvirtino ir pati I. B. (1 t. 44–45 b. l.). I. B., būdama pasirašytinai įspėta dėl melagingų parodymų davimo gresiančios atsakomybės, 2011-10-19 paliudijo, kad ji 2011-07-13 laikotarpiu nuo 11.30 val. iki 12.30 val. buvo Rygoje kartu su S. P. ir nurodė jų susitikimo aplinkybes (baudžiamoji byla Nr. 1-26-354-2014, 4 t., 123-124 b. l.). Ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-2048-11 surinkus papildomus duomenis, 2012-03-09 I. B. buvo pateiktas įtarimas dėl melagingų parodymų davimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir ji buvo apklausta kaip įtariamoji. Šios apklausos metu įtariamoji visiškai prisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nurodė pirmos apklausos metu davusi neteisingus parodymus apie jos ir S. P. tarpusavio santykius ir jų susitikimą 2011-07-13 Rygoje. Įtariamoji nurodė neteisingus parodymus davusi S. P. prašymu, norėdama jam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto cigarečių gabenimo (baudžiamoji byla Nr. 1-26-354-2014, 4 t., 142–143 b. l.). Vėliau, 2012-04-23 I. B. papildomos apklausos metu paneigė anksčiau duotus savo kaip įtariamosios parodymus, nurodydama, kad ankstesnės apklausos metu daug ką sumelavo (baudžiamoji byla Nr. 1-26-354-2014, 4 t., 146 b. l.). Apklausta pirmosios instancijos teisme I. B. kalta neprisipažino ir parodė, kad jos parodymai, duoti 2011-10-19 ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-2048-11, yra teisingi, nes ji 2011-07-13 buvo Rygoje ir ten susitiko su S. P. (1 t. 43-45 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs viso bylos proceso metu duotus I. B. parodymus ir juos įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų kontekste, konstatavo, kad I. B. nurodytos jos buvimo 2011-07-13 Rygoje ir susitikimo ten su S. P. aplinkybės neatitinka tikrovės. Teismas nustatė, kad I. B. 2011-07-13 laikotarpiu nuo 11.30 val. iki 12.30 val. kartu su S. P. Rygoje nebuvo, o duodama melagingus parodymus siekė padėti S. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Tokias aplinkybes teismas nustatė išanalizavęs ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus nuteistosios I. B., nuteistųjų E. I. ir S. P. parodymus, sulyginęs ir sugretinęs nuteistųjų parodymus tarpusavyje ir su kitais byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais: liudytojų R. R., T. J., V. Ž. parodymais, informacija, gauta iš telekomunikacijų operatorių apie nuteistosios I. B. ir nuteistojo S.P. naudotų mobiliojo ryšio telefonų telekomunikacinius įvykius ir kitais rašytiniais bylos įrodymais, kurie išsamiai aptarti skundžiamame teismo nuosprendyje, ir kurių patikimumo apeliantė apeliaciniame skunde neginčija. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, sprendė, kad I. B. 2011-10-19 apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-2048-11 davė melagingus parodymus.

Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad ji 2011-10-19, apklausta kaip liudytoja, davė teisingus parodymus, o 2012-03-09, apklausta kaip įtariamoji, tyrėjai davė truputį kitokius nei pirmos apklausos metu parodymus, nes buvo įbauginta naujo - įtariamosios statuso, galimų teisinių pasekmių, neturėjo gynėjo.

Tokie apeliantės teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Priešingai nei teigia apeliantė, jos parodymai, duoti tyrėjai 2012-03-09, diametraliai skiraisi nuo jos pirminių parodymų, duotų 2011-10-19. I. B., apklausta kaip liudytoja 2011-10-19, teigė, kad ji 2011-07-13 lankėsi Rygoje ir ten buvo susitikusi su S. P., o apklausta kaip įtariamoji 2012-03-09 neigė 2011-07-13 buvusi Rygoje ir susitikusi su S. P.. Pirmosios instancijos teismas kaip neteisingus vertino I. B. parodymus, duotus 2011-10-19 ir teisme, nes jų nepatvirtino kiti byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė kaip neįtikinamus nuteistosios teiginius, kad apklausiant ją kaip įtariamąją, buvo daromas spaudimas ir nebuvo pranešta apie pasikeitusį jos procesinį statusą. Nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų, kad apklausos pas tyrėją metu I.B. būtų daromas neteisėtas poveikis. Iš bylos medžiagos matyti, kad I. B., vykstant 2012-03-09 į apklausą pas tyrėją, buvo žinoma apie pasikeitusį jos procesinį statusą, šią aplinkybę patvirtino teisme apklausta liudytoja R. R., nurodžiusi, kad šaukime, adresuotame I. B. buvo nurodyta, kad ji šaukiama atvykti pas tyrėją apklausai 2012-03-09 kaip įtariamoji (Baudžiamoji byla Nr. 1-26-354-2014, 4 t. 135 b. l.), bei nuteistasis S. P. parodęs, kad jam I. B. sakė, kad yra kviečiama pas tyrėją apklausai kaip įtariamoji. Byloje esantys pranešimo apie įtarimą, teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolai patvirtina, kad 2012-03-09 I. B. buvo išaiškintos jos, kaip įtariamosios teisės, tarp jų ir teisė turėti gynėją. I. B. protokole dėl gynėjo atsisakymo nurodė, kad pirmos įtariamojo apklausos metu gynėjas nereikalingas ir gynėjo atsisakymą patvirtino savo parašu (Baudžiamoji byla Nr. 1-26-354-2014, 4 t., 139–141 b. l.). Aptarta bylos medžiaga ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės duoda pagrindą teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad I. B. parodymus tyrėjai 2012-03-09 davė laisva valia, niekieno neverčiama, žinodama apie savo procesinį statusą ir savo kaip įtariamosios teises.

Nuteistoji I. B. apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų pakeisti ar paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, nenurodo. Tiek nuteistosios I. B., tiek nuteistųjų E. I. ir S. P. parodymai, duoti viso bylos proceso metu, yra išsamiai išanalizuoti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pateiktu nuteistųjų I. B., S. P. ir E. I. (pastarųjų atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje, padarymo įsiteisėjęs (Baudžiamoji byla Nr. 1-26-354-2014, 6 t., 66-72 b. l.)) parodymų vertinimu, nes jis atliktas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Liudytojo R. M. parodymai nei patvirtina, nei paneigia nuteistosios ir S. P. susitikimo Rygoje fakto, nes liudytojas šio fakto nematė. Apeliantės teiginiai, kad byloje nėra objektyvių duomenų - vaizdo ar garso įrašų, kurie paneigtų jos buvimo 2011-07-13 Rygoje faktą, atmetami kaip deklaratyvūs ir nepaneigiantys teismo išvadų dėl jos kaltumo. Nuteistiesiems I. B., E. I. ir S. P. procesinė prievartos priemonė - slaptas sekimas taikomas nebuvo, todėl byloje nėra ir negali būti apeliantės nurodomų vaizdo ar garso įrašų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje įrodymai buvo ištirti išsamiai ir nešališkai, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, o pirmosios instancijos teismo išvados dėl byloje nustatinėjamų faktinių aplinkybių pagrįstos byloje surinktų ir teisme ištirtų, patikrintų įrodymų visuma. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo pateiktais įrodymų vertinimo motyvais ir teismo padarytomis išvadomis dėl jos kaltumo, nereiškia, kad teismo išvados yra neteisingos. Nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad I. B. baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-2048-1 apklausiama kaip liudytoja, būdama pasirašytinai įspėta dėl melagingų parodymų davimo gresiančios atsakomybės, davė tikrovės neatitinkančius parodymus. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytas melagingų parodymų davimas padaromas tiesiogine tyčia, kuri pasireiškia tuo, kad kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus (tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas patvirtina savo parašu), suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Šioje byloje teismo išvada, kad I. B. padarė tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, padaryta remiantis bylos faktinių aplinkybių, byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu.

Taigi pagal byloje nustatytas pripažintas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes konstatuotina, kad objektyvieji ir subjektyvieji BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai I. B. veikoje nustatyti ir I. B. baudžiamasis įstatymas – BK 235 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai. Už šio nusikaltimo padarymą I. B. paskirta teisinga, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkanti bausmė. Kadangi apeliantė skunde pirmosios instancijos teismo jai paskirtos bausmės rūšies ir dydžio bei bausmės skyrimo motyvų neginčija, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams dėl nuteistajai parinktos ir paskirtos bausmės, jų nekartoja.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistosios I. B. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios I. B. apeliacinį skundą atmesti.