- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-06
- Bylos Nr.
- e2-3783-239/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-02822-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Pareiškėjas
- O. B.
- Suinteresuotas asmuo
- V. B.
- Kategorijos
Trakų rajono apylinkės teismo teisėja N. Z., rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos O. B. prašymą, suinteresuotam asmeniui V. B., dėl laikinosios apsaugos priemonės, nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo taikymo, nepareiškus ieškinio, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja kreipėsi į tesimą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos - nustatyti sūnaus R. B., gimusio (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su O. B., a.k. (duomenys neskelbtini)
Taip prašo nustatyti laikiną V. B. bendravimo su sūnumi tvarką sekančiai:
- V. B. turi teisę pasiimti sūnų R. B., gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) iš jo buvimo vietos (gyvenamosios vietos ar iš švietimo ar ugdymo įstaigos) 17.00 val. ir grąžinti sūnų į jo gyvenamąją vietą 20.00 val.
- V. B. apie savo ketinimą bendrauti su sūnumi nustatytu bendravimo su sūnumi laiku, turi apie tai pranešti O. B. ne vėliau kaip prieš 24 valandas. Toks pranešimas privalo būti perduodamas trumpąja sms žinute.
- Sūnaus ligos atveju kiekvienas iš tėvų, su kuriuo bebūtų vaikas, jo susirgimo metu privalo apie tai informuoti kitą tėvą.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad 2014-06-14 ji ir V. B. sudarė santuoką. Gyvenant santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus R. B., a.k. (duomenys neskelbtini) Nurodė, kad šiuo metu yra ruošiamas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo bei nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Nurodo, kad 2017-08-14 sutuoktinis ją užpuolė, kai ji su batais perėjo per kambarį pasiimti vaiko vežti į darželį. Tą pačią dieną pareiškėja susirinko daiktus ir išsikėlė iš namų ir šiuo metu gyvena su sūnumi išsinuomotame bute. Nurodė, kad šiuo metu ieškinio negali pateikti, nes nesurinkti visi įrodymai - nėra duomenų apie šalių turimą nekilnojamąjį turtą. Nurodo, kad šiuo metu būtina skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas ir atsiras grėsmė mažamečio vaiko interesams. Pareiškėja taip pat nurodo, kad V. B. 2017-09-30 ryte pasiėmė iš jos sūnų ir paprašė jo grąžinti sūnų 19.00 val. vakare. Nesulaukus sūnaus minėtu laiku, pradėjo skambinti tėvui, tačiau į skambučius jis neatsiliepė, vėliau V. B. pareiškėjai pranešė, kad leidžia laiką su vaiku Druskininkuose vandens parke, taip pat pareiškė, kad sūnaus jai negrąžins. Vėliau V. B. kaimynai jai patvirtino, jog jis grįžo namo su vaiku apie 24.00 val. 2017-10-01 pareiškėjai iš ryto atvykus pas V. B. į namus, jis pradėjo filmuoti jos bendravimą su sūnumi, manipuliavo juo. Nenorėdama kelti konfliktų, paprašė V. B. atvežti sūnų 19.00 val., paaiškino, kad sūnui reikia rytoj į darželį, o vakare dar jį reikia išmaudyti. V. B. atsakė jog pats išmaudys vaiką ir jai atveš jį. Tos pačios dienos vakare V. B. atvežė sūnų pas pareiškėją, tačiau vaikas buvo peršalęs. Pareiškėja nedraudžia V. B. bendrauti su vaiku, tačiau šiuo metu bendravimas neturi būti maksimalus, nes toks bendravimas prieštarautų mažamečio sūnaus interesams. Nurodo, kad pareiškėja tinkamai rūpinasi vaiku, jo sveikata ir ugdymu, o tėvas neturi įgūdžių tinkamai prižiūrėti sūnų bei juo rūpintis. Tokio amžiaus vaikui būtina stabili namų aplinka, dienos režimas. V. B. nesupranta, kad tokio amžiaus vaikui būtina laikytis dienos režimo bei nesupranta koks turi būti vaiko dienos režimas. V. B. iškelia savo ambicijas aukščiau už vaiko interesus. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad vaikui yra šiuo metu tik 2 metai ir 3 mėnesiai, į tai kad tokio amžiaus vaikas reikalauja ypatingos priežiūros, o tėvas neturi tam įgūdžių, todėl nustatant jo bendravimo su vaiku tvarką reikalingi tam tikri apribojimai.
Prašymas atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, tačiau paduodant šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su laikinu turtinių ir kitų būsimo atsakovo teisių ribojimu bei jo veiklos suvaržymu, todėl akivaizdu, kad tai gali sukelti būsimam atsakovui vienokias ar kitokias neigiamas pasekmes. Skirdamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas prisiima sau atsakomybę už laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą. Taigi, teismas įstatymo jam suteikta galimybe taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi naudotis protingai ir atsakingai, griežtai prisilaikyti įstatymo reikalavimų, įvertinti skiriamų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, ekonomiškumą ir panašias aplinkybes. Be to, būtina užtikrinti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukeltų neproporcingai didelių nuostolių tiek asmeniui, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, tiek kitiems asmenims. Laikinosios apsaugos priemonės yra skiriamos tik tos, kurios yra numatytos CPK 145 str. 1 d. 1-13 punktuose bei CK 3.65 str.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2011-06-02 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1487/2011).
Pareiškėja prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę - nustatyti nepilnamečio sūnaus R. B. laikinąją gyvenamąją vietą su pareiškėja, t.y. savo prašomą pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę pareiškėja priskiria prie CK 3.65 str. 2 d. 2 p., įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių. Laikina nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, kol bus priimtas teismo sprendimas yra laikinoji apsaugos priemonė skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), reiškiantis, kad tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Nustatant vaiko interesų turinį, atsižvelgiama į objektyvius kriterijus, kad teismas ex officio kiekvienoje byloje turi nustatyti konkretaus vaiko interesus. Pažymėtina, kad CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Pareiškėja savo prašymą taikyti minėtą laikinąją apsaugos priemonę argumentuoja tuo, jog yra būtinybė apsaugoti sūnaus R. B. interesus, užtikrinti vaikui saugią aplinką, tinkamas sąlygas užtikrinti jo gerą sveikatos būklę, nes nepritaikius nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiras grėsmė mažamečio vaiko interesams. Sprendžiant pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina įvertinti ar ši laikinoji priemonė yra būtina, ar ji įmanoma techniškai įgyvendinti, ar nepažeidžia kitų asmenų teisių, ar problemą negalima išspręsti kitu būdu.
Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad netaikius laikinų apsaugos priemonių bus padaryta reali žala ir kad vienintelis būdas tokios žalos išvengti yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, o būtent, pareiškėja nurodo, kad 2017-08-14 sutuoktinis prieš ją panaudojo fizinį smurtą, tačiau nepateikė jokios pažymos iš policijos, kad toks incidentas buvo užfiksuotas, taip pat pareiškėja teigdama, kad V. B. neturi reikiamų įgūdžių prižiūrėti šalių mažametį vaiką, nepateikia Elektrėnų savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados, kuri patvirtintų arba paneigtų pareiškėjos prašyme išdėstytas aplinkybes. Pareiškėja taip pat prašydama nustatyti laikiną R. B. gyvenamąją vietą su jo motina, nepateikia duomenų apie dabartinę savo gyvenamąją vietą, todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad nustačius laikiną mažamečio vaiko gyvenamąją vietą su pareiškėja vaiko interesai nebus pažeisti.
CPK 145 straipsnio 1 dalyje ir CK 3.65 straipsnyje yra nurodytos laikinųjų apsaugos priemonių rūšys, tačiau šiame laikinųjų apsaugos priemonių sąraše nėra numatyta laikinoji apsaugos priemonė – sustabdyti teismo sprendimu priteisto išlaikymo mokėjimą. Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti - kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Pareiškėja, prašydama taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė pagrįstų argumentų, dėl kurių tokia laikinoji apsaugos priemonė galėtų būti taikoma, ir, kokiu būdu, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimas dėl gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo pagal jos ketinamą pateiktį ieškinį V. B. galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl, atsižvelgus į aukščiau išdėstytus motyvus ir vadovaujantis CPK 144-145 str., pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjos O. B., a.k. (duomenys neskelbtini) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepareiškus ieškinio, atmesti ir grąžinti jį pareiškėjai.
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.