Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-280-606/2016

Teisėja Viktorija Teišerskienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-61240-2015-4

2016 m. spalio 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. J., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendį bei suėmimo laikas nuo nuosprendžio paskelbimo iki jo įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 4 d., apie 18.30 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), iš nugaros priėjęs prie D. J., jai iš rankų pagrobė 129 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Xperia E4“. Tokiu būdu M. J. atvirai pagrobė D. J. priklausantį 129 Eur vertės turtą.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. J. kaltės, jo nusikalstamą veiką kvalifikavo tinkamai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką neneigia, padaryto nusikaltimo kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį neginčija, tačiau prašo skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo M. J. asmenybę, į tai, kad niekur nedirbo, atsakomybę lengvinančią (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) aplinkybę bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į nuteistojo ankstesnius teistumus, kad žala nepadaryta, nes telefonas surastas ir grąžintas nukentėjusiajai.

Skirdamas bausmę nuteistajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad nuteistasis M. J., nors yra jauno amžiaus, tačiau anksčiau teistas už tokio pat pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą net 10 kartų (BK 178, 180 straipsniai) bei vieną kartą už viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnis), teistumui neišnykus, skundžiamu nuosprendžiu jis vėl nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tyčinės savanaudiškos nusikalstamos veikos, nukreiptos prieš vieną esminių, prigimtinių įstatymo saugomų žmogaus teisių – asmens teisę į nuosavybę, padarymą, priskiriamos apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 4 dalis) kategorijai, yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), taip pat net dvidešimt kartų baustas administracine tvarka už smulkaus svetimo turto pagrobimą (ATPK 50 straipsnis). Pažymėtina, kad nuteistojo M. J. ankstesni teistumai charakterizuoja jį kaip asmenį, linkusį daryti nusikaltimus. Tai parodo, kad nuteistasis M. J. visiškai jokių išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, nusikalstamas veikas daro nuolat, nusikalstamų veikų darymas tapo jo gyvenimo būdu ir vienu iš pragyvenimo šaltinių. Dėl aplinkybės, kad nuteistasis M. J. jau anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigė, kad bausmę jis yra ir atlikęs, tačiau teistumui neišnykus jis vėl padarė tyčinį nusikaltimą, todėl laikytinas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Akcentuotina, kad kai nusikalstamą veiką padaro recidyvistas, ši aplinkybė teismų praktikoje pripažįstama nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), į šią aplinkybę atsižvelgtina skiriant bausmę už padarytą nusikalstamą veiką ir nustatant jos dydį.

Siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti M. J. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. J. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai ir teisėtai paskyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Pirmosios instancijos teismo nustatytos laisvės atėmimo bausmės dydis yra žymiai mažesnis nei BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės dydžio vidurkis. Be to, pažymėtina, kadangi nusikalstamą veiką, už kurią M. J. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas recidyvistu, ši aplinkybė turėjo būti pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tačiau nesant apeliacinio skundo nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę pripažinti nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe bei padidinti paskirtos bausmės dydį negali (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas.

Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas išspręsti valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą – iš nuteistojo M. J. priteisti 23,16 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, ginant nuteistąjį apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas iš nuteistojo M. J. priteisti išlaidas, patirtas dėl gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos procese nagrinėjant nuteistojo M. J. apeliacinį skundą, atmestinas, nes BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad gynėjo dalyvavimas nepriklausomai nuo nuteistojo apelianto valios apeliacinėje instancijoje yra būtinas, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje garantuojamą kaltinamojo teisę į gynybą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą dėl 23,16 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo M. J. atmesti.