Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. D. bei trečiojo asmens A. Š., perėmusio ieškovo Bankrutavusios 181-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos (toliau - Bankrutavusi 181-oji GNSB) teises, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-21205-934/2013 pagal ieškovo Bankrutavusios 181-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos, kurios teises perėmė A. Š., ieškinį atsakovui S. D. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo A. Š..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Rezoliucinė dalis

3. pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento A. Š. nuosavybės teisės į butą esančiu (duomenys neskelbtini), įgijimo sandorį, kurį patvirtina 181–osios GNSB išduota 2005-06-07 dienos pažyma;

Lietuvos apeliacinio teismas 2012-07-05 nutartimi A. Š. apeliacinį skundą, prie kurio prisijungė ir 181-oji GNSB, atmetė, paliekant galioti Vilniaus apygardos teismo 2010-05-27 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1942-431/2010. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, jog bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės nustatyti, ar bendrija yra kreditorius ieškovo atžvilgiu dėl nesumokėtų mokesčių už suteiktas paslaugas, o jeigu yra, tai kokia yra ieškovo skola bendrijai, nes tai reikalauja atskiro nagrinėjimo. S. D. buvo atsijungęs nuo bendros šildymo sistemos, pagal atskiras sutartis su tiekėjais mokėjo už jo butui teikiamas paslaugas pagal skaitiklio parodymus, bendrija buvo informuota apie S. D. atsijungimą nuo bendros šildymo sistemos ir atskirų skaitiklių pasistatymą (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010). Vien ta aplinkybė, jog ieškinį pareiškė bankroto administratorius, siekdamas apginti kreditorių interesus, savaime nepaneigia ieškovo pareigos įrodyti ieškinio reikalavimą, juo labiau, kad ieškovą atstovauja teisinį išsilavinimą turinti atstovė. Bankroto administratorius turi pareigą imtis visų įmanomų procesinių priemonių, siekiant įrodyti reikalavimų pagrįstumą, nes būtent nuo jo tinkamo pareigų vykdymo ir priklauso bankroto proceso skaidrumas, koncentruotumas ir ekonomiškumas, taip pat bankrutuojančios įmonės visų kreditorių teisėtų lūkesčių ir turtinių interesų vienodas užtikrinimas. Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimą sumokėti skolą iš esmės grindžia 1994-10-10 akto, 181-osios GNSB išrašytų pažymų bei 2012-11-08 debitorių sąrašo pagrindu, nurodydamas, jog administratorius privalo imtis priemonių išieškoti skolas iš bendrijos skolininkų (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 23 punktas). Teismas, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2010-05-27 sprendime nustatytas aplinkybes, bei į tai, kad atsakovas tiek šios bylos nagrinėjimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme, ginčijo apskaičiuotos skolos dydį, įgyvendindamas išaiškinimo pareigą, siūlė ieškovo atstovui pateikti įrodymus, kurie pagrįstų 2005-03-15 pažymoje Nr. 1 nurodytų paskaičiavimų pagrįstumą bei įrodymus, kurie pagrįstų minėtoje pažymoje nurodytas sumas. Atsižvelgiant į teismo siūlymą, ieškovo atstovė pateikė papildomos įrodymus, kurie ieškovės atstovės nuomone, pagrindžia prašomą priteisti skolą iš atsakovo. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo skolą už patalpų šildymą (24526,86 Lt) ir karšto vandens tiekimą (1156,62 Lt) nuo 1999-01-01 iki 2005-03-15, 2005-03-15 pažymoje Nr. 1, nurodydamas 1995-05-15 sutartį Nr. 50123, sudarytą su UAB „Vilniaus energija“. Ieškovas pateikė UAB „Vilniaus energijos“ gautas mokesčių paskaičiavimo pažymas, kurios patvirtino, jog nuo 2002-04-01 iki 2005-12-01 181-ajai GNSB buvo teikiama šilumos energija. Šie įrodymai tik patvirtina aplinkybę, jog bendrijai buvo teikiamos šilumos energijos paslaugos, tačiau neįrodo iš atsakovo prašomos priteisti skolos buvimo fakto bei jos dydžio. Ieškovas prašo priteisti skolą nuo 1999-01-01 iki 2005-03-15, nors objektyvių duomenų, kurie pagrįstų susidariusios skolos dydį nuo 1999-01-01 iki 2002-04-01 ieškovo atstovas nepateikė, o ir ieškovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog tokių duomenų neturi, išskyrus 181-osios GNSB 2005-03-15 pažymą Nr. 1. Vilniaus apygardos teismas 2010-05-27 sprendime konstatavo, jog ekspertizės aktas patvirtina, jog vienu atveju ieškovas skolingas, kitu atveju – atsiskaitęs už jam teiktas komunalines paslaugas, be to, pažymėjo, jog tam reikalingas atskiras bylos nagrinėjimas (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010). Šios Vilniaus apygardos teismo sprendime nustatytos aplinkybės įrodo, jog aptariamojoje civilinėje byloje nebuvo galimybės vienareikšmiškai nustatyti S. D. skolos dydį 181-ajai GNSB už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą, todėl ieškovas, nagrinėjamoje byloje reikalaudamas priteisti skolą už suteiktas komunalines paslaugas, turėjo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti tokios skolos dydį, atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo nurodytas aplinkybes. Ieškovas, teikdamas ieškinį, o ir vėliau jį tikslindamas, apsiribojo bendrijos surašytų pažymų pateikimu, nenurodant aplinkybių bei nepateikiant jas pagrindžiančių įrodymų, kurių pagrindu minėtos pažymos buvo surašytos, o taip pat duomenų, kurie pagrįstų apskaičiuotų sumų pagrįstumą, nors tiek Vilniaus apygardos teisme, tiek ir nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovas iš esmės ginčijo prašomų priteisti sumų pagrįstumą. Tokių įrodymų taip pat nepateikė ir trečiasis asmuo A. Š., o ir liudytojų nurodytos aplinkybės nepagrindžia ieškovo prašomos priteisti skolos dydžio. Kita vertus, iš civilinėje byloje Nr. 2-1942-431/2010 esančio Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-11-16 ekspertizės akto Nr. 11-2205(09) aišku, jog ekspertė, atlikusi tyrimą, pateikė išvadas dėl S. D. tenkančios skolos dydžio už šildymą bei karšto vandens tiekimą (per 1999 m.– 2001 m. laikotarpį). Tuo pačiu nurodydama, jeigu S. D. turėjo mokėti pagal skaitiklių parodymus, tai už 1999 m.– 2001 m. laikotarpį jam nepagrįstai buvo apskaičiuota visa suma iki 2001-02-27 (už karštą vandenį). Ekspertė nustatė, jog jeigu per 1999 m.– 2001 m. laikotarpį S. D. neturėjo mokėti už šildymą, tai jam nepagrįstai apskaičiuota 12853,02 Lt (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010). Vilniaus apygardos teismo 2010-05-27 sprendime nustatyta, jog S. D. buvo atsijungęs nuo bendros šildymo sistemos, pagal atskiras sutartis su tekėjais mokėjo už jo butui teikiamas paslaugas pagal skaitiklio parodymus, bendrija buvo informuota apie S. D. atsijungimą nuo bendros šildymo sistemos ir atskirų skaitiklių pasistatymą. Aplinkybę, jog bendrija buvo informuota apie S. D. atsijungimą nuo bendros šildymo sistemos, patvirtinto ir byloje apklausti liudytojai. Vilniaus apygardos teismas taip pat konstatavo, jog bendrijoje nebuvo nagrinėtas klausimas dėl ieškovo atsijungimo nuo bendros sistemos ir mokėjimo už jo butui teikiamas paslaugas pagal individualiai sudarytas sutartis ir pastatytus skaitiklius atitikimo bendrijos interesams klausimas, nebuvo derinami mokesčių mokėjimo klausimai su paslaugų tiekėjais, įvertinant jų pasirašytas sutartis ir su vienu iš bendrijos narių, ir su bendrija, nespręstas atitinkamai bendrijai išrašomų sąskaitų sumų mažinimas ta apimtimi, kuria vienas jos narys susimoka pagal individualius skaitiklius ir t.t. (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010). Tiek Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje, tiek ir šioje byloje nėra pateikti įrodymai, kurių pagrindu teismas galėtų konstatuoti S. D. veiksmų neteisėtumą dėl atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos ir atskirų skaitiklių pasistatymo. Priešingai, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-08-07 sprendimu, priimtu civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui A. Š. dėl skolos už šilumos energiją, karštą vandenį ir palūkanų priteisimo, konstatavo, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti vienareikšmišką išvadą, jog S. D. neteisėtai atsijungė nuo centralizuotų šilumos energijos tinklų. Kitų įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti priešingą išvadą, nei ieškovas, nei trečiasis asmuo nepateikė. Teismas nusprendė, jog atsakovui nepagrįstai buvo skaičiuojami mokesčiai už šildymą ir karštą vandenį, kadangi ieškovas su paslaugų teikėjais atsiskaitydavo pagal skaitiklių duomenis, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo skolą už šilumos bei karšto vandens tiekimą atmestinas, kaip nepagrįstas.

Ieškovas pateikė sutartis, sudarytas su UAB „Vilniaus vandenys“ bei PVM sąskaitas-faktūras, išrašytas 181-ajai GNSB, tačiau ieškovo pateikti įrodymai neįrodo atsakovui paskaičiuotos skolos už šaltą vandenį dydžio pagrįstumo, kadangi: pirma, ieškovas pateikė sąskaitas faktūras, kurios išrašytos už 2001 m. – 2002 m. laikotarpį, nors reikalaujama priteisti skolą ir už 1999 m., 2000 m., 2003 m. – 2005 m. Kita vertus, pateiktos PVM sąskaitos-faktūros išrašytos 181-ajai GNSB, kurios neįrodo atsakovui priskaičiuotos skolos dydžio bei jos pagrįstumo; antra, atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, aišku, jog S. D. 1999 m., 2000 m. ir 2001 m. mokėdavo už šaltą vandenį pagal skaitiklio parodymus (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010), o 2002-05-08 tarp S. D. ir UAB „Vilniaus vandenys“ buvo sudaryta šalto vandens pirkimo – pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartis (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010) bei atsakovas atsiskaitydavo pagal skaitiklio parodymus; trečia, iš civilinėje byloje Nr. 2-1942-431/2010 esančios 181-osios GNSB 2007-09-19 pažymos matyti, jog bendrijos narių tarpusavio susitarimu buvo nuspręsta nuo 1998 m. už šaltą vandenį atsiskaityti pagal skaitiklių parodymus (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010). Teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovas yra skolingas bendrijai už šaltą vandenį. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas mokėdavo už šaltą vandenį pagal skaitiklio parodymus, todėl ieškovas nepagrįstai iš atsakovo reikalavo sumokėti skolą už šaltą vandenį. Iš civilinėje byloje Nr. 2-1942-431/2010 esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, nuo 1999 m. iki 2005 m. S. D. buvo skaičiuojamos 5 % metinės palūkanos už nesumokėto kredito likutį. Tokia metinių palūkanų norma buvo nustatyta 1994-07-13 kredito sutarties priede Nr. 2 (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010). Nesumokėtų palūkanų bendra suma sudarė 7694,59 Lt, mėnesinis palūkanų dydis – 103,85 Lt (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-11-16 ekspertizės akte Nr. 11-2205(09) nurodyta, jog palūkanos už suteiktą kreditą apskaičiuotos tiek, kiek turėjo būti apskaičiuotos (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010). Teismas nustatė, jog S. D. buvo įsipareigojęs grąžinti 181-GNSB kreditorinį įsiskolinimą ir palūkanas per kredito grąžinimo laiką (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010). Teismas sprendė, jog ieškovo prašoma priteisti iš atsakovo palūkanų suma yra pagrįsta, todėl ji turėtų būti priteista iš atsakovo. Kitų aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą, atsakovas neįrodė. Civilinėje byloje Nr. 2-1942-431/2010 esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog nuo 1999 m. iki 2005 m. S. D. buvo atliktas aptariamų įmokų, mokėtinų 181-ajai GNSB, paskaičiavimas (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010), kurio pagrindu 181-oji GNSB parengė 2005-03-15 pažymą Nr. 1. Aplinkybę, jog S. D. nuo 1999-01-01 iki 2001-12-31 iš esmės buvo tinkamai apskaičiuotos administravimo išlaidos, bei išlaidos, skirtos šiluminio mazgo prižiūrėtojui, atliekų išvežimo įmokos, iš dalies pagrindžia Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-11-16 ekspertizės aktas Nr. 11-2205(09), kuriame nurodyta, jog S. D. pagrįstai buvo apskaičiuotos administravimo išlaidos, išlaidos santechniko išlaikymui bei atliekų išvežimo įmokos (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010). Teismas neturėjo pagrindo abejoti 181-osios GNSB parengtu paskaičiavimu. Teismas nurodė, jog ieškovas pagrindė prašomą priteisti 2773,02 Lt skolos dalį, todėl ji turėtų būti priteista iš atsakovo. Kitų įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti priešingą išvadą, atsakovas nepateikė. Nors iš civilinėje byloje Nr. 2-1942-431/2010 esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog nuo 1999 m. iki 2005 m. S. D. buvo atliktas aptariamų įmokų, mokėtinų 181-ajai GNSB, paskaičiavimas (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010), kurio pagrindu 181-oji GNSB parengė 2005-03-15 pažymą Nr. 1, tačiau atsižvelgiant į Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-11-16 ekspertizės akte Nr. 11-2205(09) nurodytas aplinkybes, jog ekspertiniam tyrimui nebuvo pateikti 181-osios GNSB darbdavio mokamų VSDFV įmokų paskaičiavimai ir į tai, kad žemės nuomos mokestis bei mokestis už elektros energiją buvo apskaičiuotas netiksliai (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010). Teismas pažymėjo, kad teisminio nagrinėjimo metu ieškovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ekspertizės akte nurodytas aplinkybes. Ieškovui ekspertizės išvados buvo žinomos, todėl teismas sprendė, jog esamų aplinkybių visuma neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog ieškovas pagrindė prašomos priteisti skolos dalį. Teismas pažymėjo, kad ekspertizės akte nustatyti skaičiavimo netikslumai (nuo 1999-01-01 iki 2001-02-27) sąlygojo vėlesnius skolos skaičiavimo netikslumus (nuo 2002 m. iki 2005 m.), kadangi nesumokėtas likutis būdavo perkeliamas į kitus metus (civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010). Duomenų, jog ieškovas būtų perskaičiavęs skolos dalį, byloje nėra. Byloje pateikta pažyma Nr. 1, kuria remiantis ieškovas prašė priteisti skolą, surašyta 2005 m. Tai tik patvirtina aplinkybę, jog po Vilniaus apygardos teismo sprendimo priėmimo prašoma priteisti skola nebuvo peržiūrėta. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, jog ieškovas nepagrindė prašomos priteisti skolos dydžio, todėl reikalavimą priteisti 2716,06 Lt išlaidas atmetė (LR CK 2.87 str., 6.37 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas S. D. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą - Bankrutavusios 181-osios GNSB patikslintą ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas turėjo įrodyti aplinkybę, kad jis yra kreditorius atsakovo atžvilgiu, tačiau to neįrodė. Nors nurodyta aplinkybė buvo akcentuojama viso bylos nagrinėjimo metu, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl jos visiškai nepasisakė. 40004,39 Lt sumą, kurią byloje prašė priteisti ieškovas ir kuri yra kildinama iš neva atsakovo S. D. už laikotarpį nuo 1999-01-01 iki 2005-03-15 nesumokėtų komunalinių mokesčių, apmokėjo trečiasis asmuo A. Š.. Šis apmokėjimas buvo viena iš sąlygų, kurią įvykdęs A. Š. galėjo būti priimtas į 181-ąją GNSB. Ieškovo atstovė patvirtino, jog nors dokumentuose prašoma priteisti suma yra nurodyta kaip debitorinis įsiskolinimas, tačiau šis įsiskolinimas buvo padengtas trečiojo asmens, todėl faktiškai jo nėra. Vien trečiojo asmens kreditorinio reikalavimo patvirtinimas nereiškia, kad ieškovui Bankrutavusiai 181-ajai GNSB atsirado reikalavimo teisė į atsakovą. Atsakovui net ir sumokėjus ieškovo prašomą sumą, ši sumą nebūtų išmokėta trečiajam asmeniui, nes ieškovui yra taikomos bankroto procesą reglamentuojančios teisės normos, vadovaujantis kuriomis išieškotos sumos kreditoriams yra paskirstomos proporcingai. Bankrutuojančios 181-osios GNSB pateiktas ieškinys turėjo būti atmestas jau vien tuo pagrindu, kad ieškovas neturėjo reikalavimo teisės atsakovo S. D. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl 7694,59 Lt palūkanų iš ieškovo priteisimo atmestini, kaip napagrįsti, nes tiesiogiai prieštarauja motyvams, nurodytiems Vilniaus apygardos teismo 2010-05-27 sprendime, kuris buvo priimtas, ištyrus tuos pačius įrodymus civilinėje byloje Nr. 2-1942-431/2010. Vilniaus apygardos teismas 2010-05-27 sprendime padarė išvadą, kad atsakovas S. D. mokėjo tiek jam priklausančias kredito dalis, tiek ir palūkanas, tuo tarpu ieškovas 181-oji GNSB buhalterinę apskaitą tvarkė nesilaikydama teisės aktų ir negalėjo pagrįsti jos prašomų sumokėti sumų. Ieškovas neįvykdė savo pareigos įrodyti jo apskaičiuotų ir prašomų priteisti sumų pagristumą, o byloje esantys įrodymai pagrindžia faktą, kad apeliantas mokėjo už visas komunalines paslaugas, už kurias privalėjo mokėti pagal teisės aktus ir su paslaugų teikėjas sudarytas sutartis.

Trečiasis asmuo A. Š. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas sprendimą pakeisti ir ieškovo Bankrutavusios 181-osios GNSB patikslintą ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Nurodė, kad atsakovas S. D. įstojo į bendrijos narius 1994 m., perpirkdamas bendrijos nario pajų iš buvusio savininko. Atsakovas nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, t.y. nemokėjo kredito bei kitų priklausančių mokesčių. 2001 m. visuotinis bendrijos susirinkimas pašalino S. D. iš bendrijos narių ir ragino jį išsikelti iš buto. 2005 m. bendrija į atsilaisvinusią bendrijos nario vietą priėmė A. Š. su sąlyga, kad jis padengs visus iki to laiko S. D. sukauptus įsiskolinimus ir toliau mokės už butą visus priklausančius mokesčius. Sumokėjus visus S. D. įsiskolinimus, 181-oji GNSB išdavė pažymą, kurios pagrindu įregistravo butą esančiu (duomenys neskelbtini), kaip savo nuosavybę. 2008-11-20 atsakovas S. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su patikslintu ieškiniu dėl sprendimų ir nuosavybės teisės įgijimo sandorio pripažinimo negaliojančiais. Vilniaus apygardos teismas, 2010-05-27 išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-1942-431/2010 pagal S. D. ieškinį atsakovams 181-ajai GNSB ir A. Š. bei atsakovo A. Š. priešieškinį ieškovui S. D. dėl nuostolių atlyginimo nusprendė:

- pripažinti negaliojančiu atsakovo 181-osios GNSB visuotinio bendrijos narių susirinkimo 2001-02-27 dienos protokolinį sprendimą dalyje dėl S. D. pašalinimo iš 181-osios GNSB;

- pripažinti negaliojančiu 181–osios GNSB visuotinio bendrijos narių susirinkimo 2005-04-12 dienos protokolinį sprendimą dalyje dėl A. Š. priėmimo į 181-ąją GNSB vietoj S. D.;

- pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento A. Š. nuosavybės teisės į butą esančiu (duomenys neskelbtini), įgijimo sandorį, kurį patvirtina 181–osios GNSB išduota 2005-06-07 dienos pažyma;

- taikyti restituciją natūra, įpareigoti 181-ąją GNSB grąžinti A. Š. jo sumokėtą 64929,05 Lt sumą;

- pripažinti, kad butas esančiu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. esančiu (duomenys neskelbtini), grąžinamas 181–ajai GNSB. Lietuvos apeliacinis teismas 2012-07-05 nutartimi A. Š. apeliacinį skundą, prie kurio prisijungė ir 181-oji GNSB, atmetė, paliekant galioti Vilniaus apygardos teismo 2010-05-27 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1942-431/2010. Administratorius 2012-11-14 raginimu kreipėsi į atsakovą, ragindamas apmokėti susidariusį įsiskolinimą į ieškovo kaupiamąją sąskaitą, nurodydamas, kad tuo atveju, jei visos prievolės ieškovo atžvilgiu nebus tinkamai įvykdytos, jis kreipsis į teismą. Bankroto byloje A. Š. patvirtintas kreditorinis reikalavimas sudaro 83723,60 Lt sumą. Trečiasis asmuo pateikė priešieškinį dėl komunalinių išlaidų priteisimo, kuris Vilniaus apygardos teismo sprendimu buvo atmestas, nurodant, jog pareikštas prašymas pareikštas asmeniui, kuris pagal reikalavimą neturi pareigos atsakyti.

Ieškovas Bankrutavusi 181-oji GNSB pateikė atsiliepimą į atsakovo S. D. ir trečiojo asmens A. Š. apeliacinius skundus, prašydamas juos atmesti, kaip nepagrįstus, palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-28 sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad 181-oji GNSB ne pelno siekianti organizacija, kurios tikslas buvo aprūpinti savo narius butais. Bendrijos pagrindinė veikla buvo administracinė, tame tarpe ir mokesčių apkaičiavimas bei paskirstymas bendrijos nariams pagal iš paslaugų tiekėjų gautas sąskaitas faktūras. Atsakovo įsiskolinimas bendrijai susidarė už laikotarpį nuo 1999-01-01 iki 2005-03-15 už komunalinius ir kitus mokesčius. A. Š. sumokėjus S. D. įsiskolinimus bendrijai, tame tarpe ir 40004,39 Lt skolą už komunalinius ir kitus mokesčius, šią sumą bendrija paskirstė paslaugų tiekėjams. Bendrija priėmė į narius bei išdavė pažymą nekilnojamojo turto nuosavybės registracijai. Atsakovas klaidingai vertina faktą, jog A. Š. apmokėjimas už S. D. eliminuoja atsakovo pareigą atsiskaityti su 181-ąja GNSB. Palūkanos už kreditą 2013-11-28 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu priteistos už laikotarpį nuo 1999 m. iki 2005 m. 2009-11-16 ekspertizė patvirtino, jog palūkanas bendrija skaičiavo tinkamai ir pagrįstai. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino visus byloje pateiktus įrodymus, tame tarpe ir prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1942-431/2010 įrodymus. Trečiasis asmuo apeliaciniame skunde iš esmės dėsto tuos pačius argumentus ir faktines aplinkybes, kurios buvo nurodytos, teikiant prašymą dėl įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. Ieškovas nesutinka su trečiojo asmens skundu iš esmės dėl motyvų, kuriuos išdėstė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-11-28 sprendime bei Vilniaus apygardos teismo 2010-05-27 sprendime. Trečiasis asmuo į bylą naujų įrodymų nepateikė. Nurodė, jog su bankrutuojančios įmonės kreditoriais yra atsiskaitoma LR Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka.

Atsakovas S. D. pateikė atsiliepimą į trečiojo asmens A. Š. apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo pritaikyta restitucija yra aiški. Ginčo butą grąžinus atgal 181-osios GNSB nuosavybėn, S. D. sumokėjo pačios 181-osios GNSB nurodytą likusią paskolos dalį – 24924,66 Lt, dėl ko įgijo teisę įregistruoti šį butą nuosavybės teise. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad atsakovas S. D. ne tik mokėjo jam priklausančią kredito dalį, bet ir raštu reikalavo iš ieškovo 181-osios GNSB pateikti jam informaciją bei pagrįsti jam skaičiuojamas įmokas, o atsakydamas į 181-osios GNSB raštus, siūlė pasamdyti nepriklausomą revizorių atlikti bendrijos ūkinės veiklos reviziją, tačiau į šiuos S. D. raštus ieškovas 181-oji GNSB nereagavo, todėl nurodyti trečiojo asmens pareiškimai neatitinka tikrovės. 2012-08-07 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu ir 2013-09-10 Vilniaus apygardos teismo sprendimu yra konstatuota, jog atsakovas S. D. teisėtai atsijungė nuo centralizuotos tiekimo sistemos, apie tai informavo ieškovą 181-ąją GNDB, kuri tam prieštaravo. Vilniaus apygardos teismas 2010-05-27 sprendimu nustatė, jog trečiasis asmuo tam tikrą laikotarpį buvęs bendrijos nariu, privalėjo vykdyti savo, kaip bendrijos nario įsipareigojimus, o ne mokėti nepagrįstas sumas, dėl kurių tarp bendrijos ir S. D. buvo kilęs ginčas. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2010-05-27 sprendimu buvo pritaikyta restitucija, įpareigojant 181-ąją GNSB grąžinti A. Š. pastarojo sumokėtas lėšas, vien kerditorinio reikalavimo patvirtinimas nesuteikia ieškovui 181-ajai GNSB trečiojo asmens interesais iš atsakovo S. D. priteisinėti kokias nors pinigines sumas. Bankrutavusios 181-osios GNSB reikalavimas, kaip minėta, buvo patenkintas trečiojo asmens, todėl bendrija apskritai neturi jokios reikalavimo teisės į atsakovą. Trečiasis asmuo privalėjo ne dengti neva visus S. D. įsiskolinimus, dėl kurių buvo ginčas, o vykdyti savo, kaip bendrijos nario, įsipareigojimus.

Trečiasis asmuo A. Š. pateikė atsiliepimą į atsakovo S. D. apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad bankroto byloje yra patvirtintas A. Š. kreditorinis reikalavimas 83723,60 Lt sumai. Pagal Vilniaus apygardos teismo 2010-05-27 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1942-431/2010 S. D. įsiskolinimas sudaro 40004,39 Lt, nes dalis pinigų jau buvo sumokėta. Trečiasis asmuo pareiškė priešieškinį dėl komunalinių išlaidų priteisimo, kuris Vilniaus apygardos teismo sprendimu buvo atmestas, nurodant, jog prašymas priteisti išlaidas už sumokėtas komunalines paslaugas negali būti tenkinamas, nes jis pareikštas asmeniui, kuris pagal pareikštą reikalavimą neturi pareigos atsakyti. Bankroto byloje yra patvirtintas trečiojo asmens kreditorinis reikalavimas, todėl ieškovas Bankrutuojanti 181-oji GNSB turi pilną teisę reikalauti iš atsakovo įsiskolinimo, susidariusio už komunalines paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad yra patvirtintas trečiojo asmens kreditorinis reikalavimas, susidaro tokia situacija, kad ieškovas Bankrutuojanti 181-oji GNSB turi alyginti jo patirtą žalą, kuri siekia 40004,39 Lt. Ieškovui iškelta bankroto byla, todėl jis negali sumokėti nurodytos sumos, tačiau, sumokėjęs šią sumą, ieškovas regreso tvarka įgautų teisę reikalauti iš atsakovo visą sumokėtą sumą. A. Š. patyrė didelę žalą, nes dengė visus atsakovo įsiskolinimus bendrijai, tačiau neturi realios galimybės atgauti sumokėtus pinigus, nes atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai atsisako padengti visas turėtas jo išlaidas. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, jog nuo 1999 m. iki 2005 m. S. D. buvo skaičiuojamos 5 % metinės palūkanos už nesumokėto kredito likutį. Metinių palūkanų norma buvo nustatyta 1994-07-13 kredito sutarties priede Nr. 2. Nesumokėtų palūkanų bendra suma sudarė 7694,59 Lt, mėnesinis palūkanų dydis – 103,85 Lt. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-11-16 ekspertizės akte Nr. 11-2205(09) nurodyta, jog palūkanos už suteiktą kreditą apskaičiuotos tiek, kiek turėjo būti apskaičiuotos. Byloje nustatyta, jog atsakovas buvo įsipareigojęs grąžinti 181-ajai GNSB kreditorinį įsiskolinimą ir palūkanas per kredito grąžinimo laiką. S. D. nuolatos vengdavo susimokėti bent kokius iš jo reikalaujamus mokesčius ar įmokas, todėl atsisakymas nuo banko kredito palūkanų yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas. Nuo 1999 m. iki 2005 m. atsakovui buvo atliktas įmokų, mokėtinų 181-osios GNSB, paskaičiavimas, kurio pagrindu ieškovas parengė 2005-05-13 pažymą Nr. 1. Aplinkybę, jog S. D. nuo 1999-01-01 iki 2001-12-31 iš esmės buvo tinkamai apskaičiuotos administravimo išlaidos, skirtos šiluminio mazgo prižiūrėtojui, atliekų išvežimo įmokos, iš dalies pagrindžia Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-11-16 ekspertizės aktas Nr. 11-2205(09), kuriame nurodyta, jog atsakovui pagrįstai buvo apskaičiuotos adminitravimo išlaidos, skirtos santechniko išlaikymui ir atliekų išvežimui.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, paaiškėjo, kad 2014-05-20 iš Juridinių asmenų registro išregistruota Bankrutavusi 181-oji GNSB. 2015-03-18 nutartimi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija nutarė įtraukti į procesą vietoj ieškovo Bankrutavusios 181-osios GNSB jo teisių perėmėją A. Š., nes bankroto administratorius UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ pateikė teismui 2014-03-18 reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią Bankrutavusi 181-oji GNSB perleido reikalavimo teises į 40004,39 Lt A. Š..

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla nagrinėjama apeliacinių skundų ribose. LR CK 4.82 straipsnio 1 dalis nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kitokia įranga. Pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad namo bendraturtis nėra atleidžiamas nuo pareigos dalyvauti išlaikant bendrą turtą. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atsiskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.

Bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės. Sprendžiant pastato namo bendraturčių ginčus, kai pareikštas reikalavimas dėl įstatyminių pareigų vykdymo priteisimo, svarbu atriboti, kurios išlaidos skirtos bendrajam turtui išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jo būtiniems pagerinimams atlikti, o kurios - bendraturčio asmeniniams interesams ir poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto S. D. pareiga mokėti mokesčius grindžiama aukščiau minėtomis teisės normomis, o ne jo buvimu ar nebuvimo pastato savininkų bendrijos nariu.

Apeliantų argumentai dėl šalių rungimosi, dispozityvumo, lygiateisiškumo ir teisės į nešališką teismą principų, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo grindžiami tvirtinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino 40004,39 Lt sumos, kurią byloje prašė priteisti ieškovas ir kuri yra kildinama iš atsakovo S. D. už laikotarpį nuo 1999-01-01 iki 2005-03-15 nesumokėtų komunalinių mokesčių, kuriiuos apmokėjo trečiasis asmuo A. Š., nes įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismas 2010-05-27 sprendimu Nr. 2-1942-431/2010 teismas taikė restituciją natūra - įpareigojo 181-ąją GNSB grąžinti A. Š. jo sumokėtąją 64929,05 Lt sumą, bei pripažino, kad butas Fabijoniškių g. 6-4, Vilniuje, unikalus Nr. 1099-4001-0019:0004, grąžinamas 181-ajai GNSB nuosavybės teise. Tai reiškia, kad ieškovas 181-oji GNSB turėjo teisę reikalauti 40004,39 Lt skolos, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes restitucijos taikymas kitoje civilinėje byloje tarp 181-osios GNSB ir A. Š. nepanaikina atsakovo pareigos tinkamai atsiskaityti su 181-ąja GNSB. Tai, kad bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ pateikta 2014-03-18 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Bankrutavusi 181-oji GNSB perleido reikalavimo teises į 40004,39 Lt A. Š., patvirtina, kad įvyko procesinių teisių perėmimas ir A. Š. perėmė Bankrutavusios 181-osioi GNSB reikalavimo teises į 40004,39 Lt.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-11-16 ekspertizės akto Nr. 11-2205(09) išvadomis (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010, 5 t., b.l. 75-132), nes šios išvados yra nuoseklios ir logiškos, pagrįstos tiriamąja bei aprašomąja ekspertizės akto medžiaga, todėl apeliacinės instancijos teismas jomis remiasi (CPK 216 str. - 218 str., 302 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turinys neteikia pagrindo konstatuoti, kad šį procesinį sprendimą priėmęs teismas, spręsdamas, ar atsakovas skolingas ieškovui skundžiamame teismo sprendime įvardytą pinigų sumą, apskaičiuotą pagal minėtą ekspertizės aktą, kuris nėra nuginčytas nustatyta tvarka, bei vertindamas šiam klausimui išspręsti reikšmingus šalių pateiktus duomenis, pažeidė CPK normas.

CPK 178 straipsnyje suformuluota pagrindinė įrodinėjimo pareigos taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Byloje konstatuota, kad ieškovo nurodyti atsakovui taikomi tarifų dydžiai yra pagrįsti faktinėmis ieškovo išlaidomis, kurių atsakovas ilgą laiką neapmokėjo. Tuo tarpu apeliantas S. D. neįrodė, kad nėra skolingas ieškovui pagal apelianto S. D. ginčijamą sumą.

Aiškinant įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje, taip pat pažymėtina, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina, taip pat sprendžia, kurie šalių nurodomi argumentai bei pateikiami duomenys yra susiję su byloje nustatinėjamų faktų (įrodinėjimo dalyko) esme, taigi ir reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti, tik teismas. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės nereikalauja, kad absoliučiai visi šalių dėstomi argumentai bei pateikiami duomenys būtų ištirti ir įvertinti, o tik tie, kurie susiję bei reikšmingi aplinkybėms, įrodinėjamoms proceso metu, išsiaiškinti ir nustatyti. Nagrinėjamoje byloje apelianto S. D. pateiktas kitoks jo nurodytų argumentų bei pateiktų įrodymų dėl ieškovo reikalaujamos mokėti skolos, kaip bylai reikšmingų duomenų, vertinimas nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismą pažeidus teisingumo principus ir įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, jame išdėstyti argumentai visais su byloje nagrinėjamo ginčo esme susijusiais ir bylai išspręsti reikšmingais klausimais, todėl teisėjų kolegija šių išvadų nekartoja, nes su jomis sutinka.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas turi pareigą mokėti 10467,61 Lt skolą, 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-05-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes išsamiai argumentavo skolos dydį, atsakovui nepateikus įrodymų, jog su ieškovu yra atsiskaitęs, pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį iš dalies ir priteisė apelianto ginčijamą sumą.

Pirmosios instancijos teismas nepažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo principo. Pažymėtina, kad skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas, juo išspręsti visi bylai reikšmingi klausimai, aiškiai pasisakyta, kodėl tenkinamas iš dalies ieškovo ieškinys. Pagal teismų praktiką teismas neturi pareigos įvertinti ir pasisakyti dėl visų šalių argumentų, atsižvelgiant į tai, kad atsakovo S. D. argumentai, susiję su paties ieškovo tinkamai vykdomomis pareigomis laikytini bendro pobūdžio samprotavimais, nėra pateikti jokie įrodymai, jog ieškovas pažeidė kokias nors savo pareigas, turinčias ryšį su atsakovo prievole mokėti priteistą skolą ir nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas ar atsakovo S. D. teises. Apeliantai nepateikė įrodymų (CPK 178 str.), kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė skolos dydį, įvertinus tą aplinkybę, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą abejoti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-11-16 ekspertizės akto Nr. 11-2205(09) išvadomis (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1942-431/2010, 5 t., b.l. 75-132). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai neįvykdė savo procesinės pareigos pagrįsti apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus (LR CPK 178 str.), nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinys dėl skolos priteisimo iš dalies yra pagrįstas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija nenustatė viešojo intereso pažeidimo ir pirmosios instancijos procesinių pareigų netinkamo vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė proporcingumo principą, paskirstydamas tarp šalių jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį patvirtinantys įrodymai buvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (LR CK 1.5 str.; CPK 80 str., 93 str., 177 str. - 179 str., 182 str. 2 p., 185 str., 270 str., 276 str., 313 str., 320 str., 328 str.). Atmetus apeliacinius skundus, apeliantams nėra atlyginamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos. (LR CPK 88 str., 93 str., 98 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą nepakeistą.