- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-03
- Bylos Nr.
- 2-728-407/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00761-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- I. M.
- Atsakovas
- UAB ,,A ir S projektai“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės I. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės I. M. ieškinys atsakovei UAB ,,A ir S projektai“ dėl bankroto bylos iškėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. M. kreipėsi į teismą, prašydama iškelti atsakovės UAB ,,A ir S projektai“ bankroto bylą dėl įmonės nemokumo. Nurodė, kad 2016-10-26 Klaipėdos m. apylinkės teismo įsakymu ieškovei iš atsakovės priteista 1 737,72 Eur skola ir palūkanos, įsiteisėjęs teismo įsakymas pateiktas antstolei vykdyti, tačiau skola neišieškota, priimtas išieškojimo negalimumo aktas. Atsakovė UAB ,,A ir S projektai“ nurodė, kad 2018-02-08 pervedė į ieškovės sąskaitą 500 Eur, paaiškino, kad likusią sumą ketina padengti artimiausiu metu, nes turi sudarytų sutarčių su užsakovais ir yra baigiamų atlikti darbų už kuriuos bus gaunamos pajamos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartimi ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad atsakovė yra moki įmonė. Pagal įmonės balansą už 2016 m. teismas nustatė, kad įmonės turtas lygus 23 921 Eur, o per metus mokėtinos sumos – 9 089 Eur, t. y. įmonės skolos nesiekia pusės įmonės turto vertės. Teismas nustatė, kad atsakovė turi transporto priemonę, o bylos nagrinėjimo metu atsakovės įsiskolinimas ieškovei yra sumažėjęs.
Atskirojo skundo argumentai
Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartį ir priimti naują nutartį – iškelti atsakovės bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas rėmėsi atsakovės balansu už 2016 m., kuris neatspindi tikrosios įmonės finansinės padėties. Balanso duomenis paneigia antstolės 2017-11-07 išieškojimo negalimumo akto turinys, kuriame konstatuota, kad registruoto nekilnojamojo turto atsakovė neturi, atsakovė nėra kitų juridinių asmenų dalyvė, įmonės vardu atidaryta viena įmonės sąskaita, kuri areštuota, tačiau piniginės lėšos nenurašytos, įmonės vardu registruota viena transporto priemonė, išieškojimo nukreipimas į ją nuostolingas (transporto priemonė mažavertė, dalyvavimas viešame eisme draudžiamas). Atsakovė nei šioje byloje, nei pagal antstolės reikalavimą vykdomojoje byloje nepateikė duomenų apie savo finansinę būklę. Atsakovė nuo 2016-12-05 nevykdo mokestinių prievolių VSDFV, kuris 2018-02-13 duomenimis sudarė 1 170,50 Eur. Įmonė veiklos nevykdo, nuo 2018-02-14 darbuotojų neturi, o nuo 2017-09-22 iki 2018-02-14 įmonėje dirbo tik vienas darbuotojas. Antstolės priimtas skolos išieškojimo negalimumo aktas patvirtina, kad skolos iš atsakovės nėra galimybės išieškoti. Todėl darytina išvada, kad atsakovės pradelsti įsiskolinimai yra 1 252,72 Eur (1 752,72 Eur – 500 Eur), o į jos balansą įrašyto turto atsakovė neturi. Įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas pagal kurį nustatoma įmonės finansinė būklė. Pareiga įrodyti, kad atsakovė yra moki įmonė, tenka atsakovei. Atsiliepimo į atskirąjį skundą atsakovė nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vienas iš pagrindų iškelti įmonės bankroto bylą yra įmonės nemokumas (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.). Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė yra moki įmonė. Tokią išvadą teismas padarė iš atsakovės balanso už 2016 m. nustatęs, kad įmonė turi turto už 23 921 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos yra 9 089 Eur, t. y. įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Apeliantė atskirajame skunde pagrįstai teigia, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kuriuo remiantis sprendžiama dėl įmonės (ne)mokumo, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-02-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-469-381/2018). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik atsakovės balanse už 2016 m. įrašytos įmonės turto vertės ir per vienerius metus mokėtinų sumų nurodymu skundžiamoje nutartyje, tačiau neanalizavo kitų byloje esančių įrodymų visumos. Bylos duomenys patvirtina, kad Klaipėdos m. apylinkės teismas 2016-10-26 priėmė teismo įsakymą, kuriuo nutarė iš skolininkės UAB ,,A ir S projektai“ (atsakovės šioje byloje) išieškoti 1 737,37 Eur skolą ir palūkanas kreditorei I. M. (ieškovei šioje byloje). Teismo įsakymą pateikus vykdyti priverstine tvarka, antstolė 2017-07-17 ir 2017-11-07 priėmė išieškojimo negalimumo aktus ir neįvykdytą teismo įsakymą grąžino ieškovei. 2017-11-07 antstolės išieškojimo negalimumo akte konstatuota, kad registruoto nekilnojamojo turto atsakovė neturi, atsakovė nėra kitų juridinių asmenų dalyvė, įmonės vardu atidaryta viena įmonės sąskaita, kuri areštuota, tačiau piniginės lėšos nenurašytos, įmonės vardu registruota viena transporto priemonė, išieškojimo nukreipimas į ją nuostolingas (transporto priemonė mažavertė, dalyvavimas viešame eisme draudžiamas). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės mokumą, visiškai neatsižvelgė į šiuos ieškovės pateiktus įrodymus, kurie sudaro pagrindą abejoti įmonės balanse įrašytų duomenų apie turimą turtą teisingumu. Be to, kaip matyti iš įmonės sudaryto balanso už 2016 m., didžiąją dalį jos balanse nurodyto turto sudaro per vienerius metus gautinos sumos (21 773 Eur), tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie įmonės debitorius ir realią atsakovės nurodytų debitorinių skolų atgavimo tikimybę, o teismas visiškai netyrė, ar šios sumos gali būti laikomos realiu atsakovės turtu, ar yra realių galimybių išieškoti nurodytas sumas. Pažymėtina, kad ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis nustato, jog sprendžiant įmonės nemokumo klausimą turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, realiai turi būti nustatyta ir jo vertė. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad įmonė turi transporto priemonę, nurodydamas, kad dalis finansinių reikalavimų gali būti dengiama jos verte, tačiau visiškai neįvertino to fakto, kad ieškovės pateiktame 2017-11-07 antstolės išieškojimo negalimumo akte konstatuota, jog išieškojimo nukreipimas į šią transporto priemonę nuostolingas – transporto priemonė mažavertė, dalyvavimas viešame eisme draudžiamas.Atsakovė neįvykdė teismo įpareigojimo pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, įskaitant įmonės kreditorių sąrašą, kuriame būtų nurodyti įmonės kreditoriai ir atsakovės įsiskolinimai jiems, įsiskolinimų mokėjimo terminai. Tačiau vien iš byloje esančių ir viešai prieinamų duomenų matyti, kad atsakovė turi pradelstą 1 237,72 Eur (1 737,72 Eur – 500 Eur) įsiskolinimą ieškovei ir 1 170,50 Eur pradelstą įsiskolinimą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, nurodydama, kad atsakovės įsiskolinimas valstybės biudžetui yra 7 551,34 Eur (CPK 179 str. 3 d.). Tuo tarpu jokių įrodymų, kad atsakovė turėtų realaus turto, byloje nėra pateikta.Iš bylos duomenų matyti, kad nuo 2017-09-22 įmonėje buvo tik vienas apdraustasis, nuo 2018-02-14 įmonė nebeturi nė vieno apdraustojo, todėl atsakovės argumentas, kad ji vykdo veiklą, turi sudarytų sutarčių su užsakovais, iš kurių planuoja atsiskaityti su ieškove, vertintini kritiškai. Šios aplinkybės nepaneigia faktas, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovės vadovas už atsakovę padengė dalį įsiskolinimo ieškovei – sumokėjo 500 Eur. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įmonei bankroto byla gali būti iškelta ne tik dėl jos nemokumo (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.), bet ir kai įmonė negali ar negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 7 d. 2 p.). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teismas, nustatydamas atsakovės mokumą ir galimybes vykdyti įsipareigojimus, formaliai vertino byloje esančius įrodymus, nesiaiškino atsakovės turto sudėties, nevertino, ar šis turtas iš tikrųjų egzistuoja, kokia yra jo reali vertė, kokie atsakovės pradelsti įsipareigojimai, nevertino atsakovės galimybių vykdyti įsipareigojimus, todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie atsakovės mokumą negali būti pripažinta pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas negali priimti nutarties iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 8 d.), todėl skundžiama nutartis panaikinama ir klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.