- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-10-01
- Bylos Nr.
- 1A-439-935/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-2-00608-2017-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Ugnius Trumpulis, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- E. J.
- Kategorijos
- 1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
- 1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
- 1.1.8.10.5Bausmės skyrimas, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 str. 9 d.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, laisvės apribojimu vieneriems metams ir trims mėnesiams;
- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, laisvės apribojimu devyniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir E. J. paskirtas laivės apribojimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsniu, paskirtoji bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir E. J. paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant per visą bausmės laiką nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, per pirmus keturis mėnesius neatlygintinai išdirbti vieną šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Į paskirtą bausmę įskaitytos pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendį paskirtos ir atliktos baudžiamojo poveikio priemonės.
Iš E. J. R. M. priteista 119 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 500 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti bei 550,55 Eur advokato paslaugoms apmokėti.
Iš E. J. Vilniaus teritorinės ligonių kasai priteista 298,50 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. E. J. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. balandžio 22 d., apie 21.30 val., Trakų rajone, kelyje Vilnius – Kaunas, ties nuvažiavimu į Rykantų kaimą, vežamas automobiliu Chrysler Voyager, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo R. M., sėdėdamas už vairuotojo, kilus konfliktui, tyčia kaire ranka apglėbė R. M. kaklą ir prispaudęs prie sėdynės ėmė jį smaugti, o dešinėje rankoje laikomu peiliu sužalojo R. M. dešinę ausį. R. M. sustabdžius vairuojamą automobilį, tarp R. M. ir E. J. įvyko grumtynės, kurių metu E. J. koja spyrė nukentėjusiajam į krūtinės sritį, nuo ko R. M. nugara nukrito tarp priekinių sėdynių ant priekinės panelės. Tokiais savo veiksmais E. J. padarė nukentėjusiajam R. M. pjautines žaizdas dešinės ausies kaušelyje, dešinio užausio srityje, odos nubrozdinimą kaklo kairėje pusėje, paviršinį sužalojimą dešinės plaštakos III-o piršto vidiniame paviršiuje, odos nubrozdinimą dešinės blauzdos užpakaliniame paviršiuje. t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo R. M. sveikatą. Tokiais savo veiksmais E. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
2. Taip pat E. J. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. balandžio 16 d., apie 13.10 val., Trakų rajone, Lentvaryje, Dobilo gatvėje ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), priėjęs prie nukentėjusiojo G. J., dėl priešiškų asmeninių santykių, tyčia kumščiu sudavė jam vieną smūgį į veidą ir vieną smūgį kumščiu į pakaušį, padarydamas nukentėjusiajam nosies – kairio antakio srities sumušimą, pasireiškusį nosies pertvaros iškrypimu dešinėn, nosikaulių lūžiu su dislokacija, kairio antakio srities minkštųjų audinių patinimu, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. J. sveikatą. Tokiais savo veiksmais E. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. J. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. balandžio 10 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti, kadangi nebuvo padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje buvo itin daug dėmesio buvo skirta aiškinantis, kodėl nukentėjusysis R. M., G. M., V. Č., A. J. ir nuteistasis 2016 m. balandžio 22 d. vyko į Vilnių. Proceso metu nepavyko pašalinti prieštaravimų tarp R. M., G. M. ir V. Č., kurie nurodė kitokį kelionės tikslą, nei nuteistasis bei liudytojas A. J., parodymų. E. J. teigė, jog jis su A. J. norėjo tik pasivažinėti, o iš A. J. parodymų matyti, kad R. M. ir jo draugų išvyka buvo susijusi su ketinimu, pardavus mobiliojo ryšio telefoną, Vilniuje įsigyti psichotropinių ar narkotinių medžiagų. Taigi yra visiškai suprantama, kodėl nukentėjusysis, G. M. ir V. Č. neigė tikrąjį kelionės tikslą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavęs, jog nuteistojo parodymai neatitinka kitų asmenų parodymų dėl kelionės tikslo, nepagrįstai konstatavo, jog jo parodymai ir dėl kitų įvykio aplinkybių yra nepatikimi.
5. Nuteistasis aiškina, jog jį pradėjo mušti automobilyje po to, kai jis ir A. J. pareikalavo, kad juos nuvežtų iki namų. Pirmasis smūgis nuteistajam buvo suduotas iš automobilio galo, kur sėdėjo V. Č.. Tuomet jį pradėjo mušti ir R. M.. Jie nuteistąjį ištraukė iš automobilio ir abu mušė, spardė kojomis. Šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytojas A. J..
6. Apeliantas tvirtina, jog jis nesmaugė R. M. tuo metu, kai šis vairavo automobilį, ir jo nesužalojo peiliu. Aiškina, jog visiškai nelogiška būtų smaugti ir sužaloti automobilio vairuotoją, kai automobilis juda, nes tokiu atveju būtų iškilusi grėsmė ir paties nuteistojo bei kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei. E. J. nurodo, kad įvykio metu jis apskritai neturėjo peilio ir juo negalėjo padaryti jokių sužalojimų R. M.. Įvykio vietoje rastas peilis priklausė A. J.. Be to, nuteistasis negalėjo spirti R. M. į krūtinės sritį, nes jo dešinė koja po traumos buvo sugipsuota. Spirti negalėjo nei būdamas už vairuotojo sėdynės, nei juo labiau už priekinės keleivio sėdynės automobilio dešinėje pusėje. Nuteistasis mano, jog automobilio sėdynę ir kitus daiktus nulaužė pats R. M., kai lipo per sėdynę, bandydamas ištraukti apeliantą iš automobilio, naudodamas fizinį smurtą. R. M. nustatytus kūno sužalojimus pasidarė pats – naudodamas smurtą prieš apeliantą, traukdamas jį iš automobilio, mušdamas, pats pargriūdamas. Nukentėjusysis galėjo susižaloti ir sudužus jo paties akiniams, sulūžus ant jo ausies buvusiam laisvų rankų įrenginiui, taip pat apeliantas netyčia galėjo jį kliudyti savo laikrodžiu.
7. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad nuteistasis parodymus apie įvykį ikiteisminio tyrimo pareigūnui davė praėjus dvejiems metams po įvykio, jis buvo pasimetęs, todėl, duodamas parodymus, nepaminėjo aplinkybės, jog R. M. ir V. Č. ištraukę jį iš automobilio, jau gulintį ant žemės spardė kojomis. Nuteistasis nenorėjo, kad R. M. ir V. Č. dėl įvykio būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, todėl, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo atidus. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis neturėjo gynėjo, tikėjosi, jog baudžiamoji atsakomybė jam negalima, kad bus išsiaiškinta tiesa, nes situacija atrodė absurdiška. Ikiteisminio tyrimo metu jis negalėjo nurodyti, kiek tiksliai asmenų buvo automobilyje. Vis tik kitas aplinkybes jis vienodai nurodė viso proceso metu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo parodymus vertino kritiškai dėl neva jų nenuoseklumo ir prieštaravimų, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.
8. Apeliantas yra įsitikinęs, kad būtent R. M. ir liudytojo V. Č. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo nenuoseklūs bei prieštaringi. Iš R. M. ir V. Č. parodymų akivaizdžiai matyti, jog jie prieš nuteistąjį ir A. J. naudojo fizinį smurtą. Pats R. M. savo pareiškime policijai nurodė, kad sustojęs ir atsisegęs diržą, išlipo į lauką ir ėmė traukti nuteistąjį bei A. J. iš automobilio, o, kadangi nuteistasis ir A. J. iš automobilio nelipo, jie vėl susimušė. Tokie paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad pats R. M. prieš apeliantą naudojo fizinį smurtą. R. M. taip pat parodė, jog jo draugas V. Č. bandė apginti jį nuo nuteistojo, bandė nuteistąjį bei A. J. ištraukti iš automobilio. Tuomet kilo muštynės, kurių metu nukentėjusysis automobilyje, pamatė peilį, paėmė jį ir perdavė V. Č.. Nukentėjusysis aiškino, jog lauke vėl susigrūmė su nuteistuoju. Nukentėjusysis negalėjo nurodyti, kas ir kada jam sužalojo ausį, nes to nejuto. Tokie R. M. parodymai leidžia daryti išvadą, kad jis galėjo susižaloti pats, traukdamas apeliantą ir A. J. iš automobilio. Ausies ir kaklo srityje susižalojimus R. M. galėjo pasidaryti grumtynių metu, sudužus jo akiniams, o taip pat sulūžus jo mobilaus telefono laisvų rankų prietaisui, kuris buvo prisegtas prie ausies.
9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš R. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, galima daryti išvadą, jog nuteistasis automobilyje sėdėjo vidurinėje keleivio sėdynėje dešinėje pusėje, už priekinės keleivio sėdynės. R. M. negalėjo bandyti traukti nuteistojo iš automobilio tuo metu, kai šis tuo pačiu metu buvo laikomas A. J., kuris sėdėjo neva dešinėje pusėje, o po to įlipti į automobilį ir bandyti nuteistąjį išstumti iš automobilio per kairiąsias automobilio dureles. R. M. turėjo būti automobilio dešinėje pusėje, tačiau pagal jo paties parodymus tarp jo ir nuteistojo būtų buvęs A. J., todėl jis nebūtų galėjęs nuteistojo išstumti per kairiąsias dureles. Nukentėjusysis neaiškiai ir prieštaringai parodė, kad traukė ir stūmė apeliantą per kairiąsias automobilio dureles, o pats po to išlipo iš automobilio per dešiniąsias dureles.
10. Apeliaciniame skunde pažymima, jog akistatos metu R. M. taip pat pripažino, kad sudavė apeliantui smūgius tiek automobilyje, tiek lauke. Teisiamojo posėdžio metu R. M. kategoriškai parodė, kad nuteistasis dešine ranka peiliu smeigė jam į kaklą. Aiškino, jog, atidaręs kairiąsias dureles, iš automobilio ištraukė A. J., nors pagal jo paties parodymus kairėje už vairuotojo sėdynės iš tikrųjų sėdėjo apeliantas. Tuomet jis įlipo į automobilį ir susigrūmė su apeliantu. Nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme pripažino, kad lauke po jo smūgio apeliantas nugriuvo.
11. E. J. atkreipia dėmesį į tai, kad V. Č. pareiškime nenurodė, jog matė pas nuteistąjį peilį, jis nenurodė, kad peiliu būtų grasinama. Vis tik vėliau liudytojas jau teigė, kad staiga nepažįstamasis ištraukė peilį, kurį, kaip jam pasirodė, užkišo už R. M. kaklo. R. M. tuo metu muistėsi ir tikriausiai tuomet nulaužė veidrodėlį bei vaizdo registratorių. Tokie liudytojo parodymai yra tik spėjimai, be to, jie leidžia teigti, kad peilis buvo ištrauktas tuo metu, kai automobilis jau buvo sustabdytas. Taip pat V. Č. nurodė, jog paskutinysis smūgį E. J. sudavė R. M., nuo šio smūgio nuteistasis prarado sąmonę. Tokie teiginiai rodo, kad iš tikrųjų smurtas buvo naudojamas prieš nuteistąjį, o ne atvirkščiai. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad V. Č. ikiteisminio tyrimo metu negalėjo nurodyti, kas išsitraukė peilį, o teisiamojo posėdžio metu aiškino, jog įvykio neatsimena, tačiau tvirtino, kad matė, kaip nuteistasis nukentėjusįjį puolė peiliu.
12. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis liudytojos G. M. parodymais, nes ši liudytoja yra R. M. sugyventinė ir yra suinteresuota bylos baigtimi, be to, jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje, dėl įvykio aplinkybių yra prieštaringi. G. M. parodymai leidžia daryti išvadą, jog ji iš tikrųjų nematė, kad nuteistasis įvykio metu būtų turėjęs kažką rankoje.
13. Nuteistasis aiškina, jog iš teismo medicinos specialisto išvados ir specialisto paaiškinimų matyti, kad R. M. nebuvo padaryti jokie kūno sužalojimai veido, krūtinės ir nugaros srityse, kas paneigia prieštaringus nukentėjusiojo parodymus, jog nuteistasis jam koja neva spyrė į krūtinę, ir liudytojos G. M. parodymus, jog nukentėjusiajam buvo spirta į veidą, po ko šis neva nugriuvo ant priekinės panelės ir nulaužė vaizdo registratorių bei galinio vaizdo veidrodį. Teismo medicinos specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai patvirtina, kad R. M. kaklo kairės pusės nubrozdinimas buvo padarytas paveikus aštriabriauniu daiktu ar įrankiu, galimai nagu. Taigi kūno sužalojimas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas nagu ar laikrodžiu netyčia, nuteistąjį ir A. J. jėga traukiant iš automobilio. Odos nubrozdinimas dešinės blauzdos užpakaliniame paviršiuje galėjo būti padarytas R. M. atsitrenkus į automobilio detales. Be to, pats R. M. parodė, kad lauke, susipynus kojoms, buvo pargriuvęs. Nuteistasis pažymi, jog teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys bei specialisto paaiškinimai nepatvirtina, kad kiti kūno sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti būtent peiliu. Apeliantas mano, jog R. M. galėjo susižaloti sudužusių akinių stiklu bei sulūžusiu laisvų rankų įrenginiu.
14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Nuteistasis tyčios padaryti R. M. nežymius kūno sužalojimus neturėjo. Jis yra įsitikinęs, kad apie tariamai padarytą nusikalstamą veiką nukentėjusysis ir liudytojai pranešė, kadangi bijojo jog nuteistasis pats kreipsis į policiją dėl sumušimo. Be to, nukentėjusiojo bei liudytojų pranešimuose užfiksuota informacija neatitinka vėliau jų duotų parodymų bei nuosprendyje nustatytų aplinkybių.
15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis 2018 m. balandžio 16 d. norėjo pasikalbėti su G. J. dėl skolos V. N.. Susitikus su G. J., šis nieko nesakęs iš karto bandė nuteistajam suduoti į galvą teleskopine lazda. Nuteistajam pavyko išvengti smūgio. Tuomet G. J. ranka smogė nuteistajam į pilvą. E. J., gindamasis nuo tokių G. J. veiksmų, sudavė šiam du smūgius kumščiu, staigiai atsitraukė nuo jo ir iš įvykio vietos pasišalino. Apeliantas tvirtina, jog jis veikė esant visoms būtinosios ginties sąlygoms, tačiau pirmosios instancijos teismas jo veiksmus neteisingai įvertino ir nepagrįstai kvalifikavo iš esmės vien tik pagal kilusias pasekmes, t. y. G. J. padarytus kūno sužalojimus ir jų sunkumo mastą.
16. E. J. yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nepagrįstai juos vertino kaip prieštaringus. Jis tvirtina, jog viso proceso metu nuosekliai teigė, kad G. J. rankoje turėjo teleskopinę lazdą.
17. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis G. J. parodymais, kadangi jie nėra nuoseklūs, yra prieštaringi. Pavyzdžiui, VšĮ „Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė“ G. J. nurodė, kad jis buvo užpultas iš nugaros, nors visi teismo medicininio tyrimo metu nustatyti kūno sužalojimai jam buvo padaryti veido srityje. Apeliantas yra įsitikinęs, kad liudytojas S. J., kuris yra G. J. tėvas, davė parodymus, kuriuos suderino su savo sūnumi, todėl šio liudytojo parodymai negali būti vertinami kaip patikimi.
18. E. J. teigia, kad tiek jo paties, tiek G. J. bei S. J. parodymų patikrinimai vietoje buvo atlikti netinkamai, kadangi jų metu nebuvo išmatuoti jokie atstumai. Iš prie S. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtų nuotraukų matosi, kad liudytojas parodė, jog, būdamas savo sodybos kieme, įvykį stebėjo iš pakankamai didelio atstumo. Be to, S. J. matomumą ribojo medinė tvora, sklype augantys medžiai. Taigi šis liudytojas negalėjo matyti, kas vyko gatvėje, kiek asmenų buvo nuteistojo automobilyje. Jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie leistų įvertinti, ar liudytojas galėjo matyti, kas vyko gatvėje, nebuvo atlikti. Apeliantas pažymi ir tai, kad S. J. matomumą įvykio metu užstojo prie sklypo tvoros stovėjęs autovežis, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo, kuris nurodė, jog autovežis jam netrukdė matyti vaizdo, parodymais. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių tam, kad būtų nustatyta, kur iš tikrųjų stovėjo autovežis.
19. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad nepagrįstai nuteistojo kaltę patvirtinančiu įrodymu buvo pripažinta tai, jog S. N. nurodė, kad tą pačią dieną po įvykio nuteistasis nesiskundė sveikata, ant jo nesimatė sumušimų. E. J. įsitikinimu, aplinkybė, kad S. N. pirmosios instancijos teisme parodė, jog nei jo dukra, nei nuteistasis iš karto po įvykio nesakė, kad su jais kartu automobilyje važiavo ir kiti asmenys, taip pat negali būti vertinama kaip kaltės įrodymas ir nepaneigia aplinkybės, jog automobilyje buvo V. B. bei P. V.. Nuteistojo įsitikinimu, S. N., įvertinus panaudoto fizinio smurto pobūdį, ir negalėjo matyti jokių sumušimų.
20. Apeliantas tvirtina, jog aplinkybė, kad medicininio tyrimo metu jam nebuvo konstatuota padarytų objektyvių kūno sužalojimų, nepaneigia jo nurodytos įvykių versijos, kadangi sudavus į saulės rezginį nebūtinai turėjo atsirasti kokie nors sužalojimai.
21. E. J. neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas nesivadovavo liudytojų V. N., V. B. ir P. V. parodymais. Šių liudytojų bei paties nuteistojo parodymų nepaneigia jokie objektyvūs bylos duomenys, jie prieštarauja tik bylos baigtimi suinteresuoto nukentėjusiojo bei jo tėvo parodymams. Apeliantas yra įsitikinęs, kad V. N. parodymai negali būti vertinami kaip nenuoseklūs bei prieštaringi. Tam tikri neesminiai šios liudytojos parodymų netikslumai galėjo atsirasti dėl praėjusio laiko nuo įvykio ir parodymų davimo, dėl paties įvykio netikėtumo bei staigumo, be to, ikiteisminio tyrimo metu liudytojos parodymai galėjo būti užfiksuoti netiksliai. Taip pat nepagrįstai kritiškai buvo vertinti V. B. ir P. V. parodymai.
22. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad asmenys nebūtinai visą laiką savo naudojamus telefonus turi turėti su savimi. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo aiškiai nenustatyta, prie kurios bazinės stoties turėjo būti prisijungę V. B. ir P. V. naudoti telefonai, jei įvykio metu jie tuos telefonus būtų turėję su savimi įvykio vietoje. Be to, tiksliai nenustatytas ir pats įvykio laikas (valanda, minutės).
23. Nuteistasis reiškia priekaištus dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu operatyviai nebuvo bandoma išsiaiškinti, ar G. J. turi teleskopinę lazdą. Nebuvo patikrinta, ar įvykis nebuvo užfiksuotas vaizdo kamera, kuri yra pritaisyta ant S. J. namo.
Atsiliepimas
24. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo E. J. apeliacinis skundas atmestinas.
25. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog E. J. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamas veikas patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu duomenų, kurie buvo pripažinti įrodymais, vertinimu bei padarytomis išvadomis, nėra pagrindas konstatuoti, jog byla buvo išnagrinėta neišsamiai, padarytos išvados yra nepagrįstos.
Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su apelianto nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
26. Nuteistasis apeliaciniame skunde aiškina, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, neturėjo vadovautis nukentėjusiojo R. M., liudytojų V. Č. bei G. M. parodymais, kadangi nukentėjusiojo bei šių liudytojų parodymai yra prieštaringi, be to, jie visi yra suinteresuoti bylos baigtimi. E. J. nurodo, kad jis prieš nukentėjusįjį nesmurtavo, priešingai, būtent nukentėjusysis R. M. ir liudytojas V. Č. prieš jį naudojo fizinį smurtą, nukentėjusysis, atlikdamas smurtinius veiksmus, galėjo susižaloti pats. Su tokiais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti, kadangi nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymai yra pakankamai nuoseklūs, detalūs, nėra prieštaringi ir vieni kitus patvirtina, be to, juos patvirtina ir kiti pirmosios instancijos teismo ištirti bei įvertinti duomenys, kurie laikytini įrodymais.
27. Iš nukentėjusiojo R. M. parodymų, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, matyti, jog jis A. J. (šio liudytojo prašymu) ir jo pusbrolį E. J. savo automobiliu pavežė iki Pilaitės rajono, esančio Vilniaus mieste. Grįžtant iš Vilniaus, E. J. ir jo pusbroliui buvo paaiškinta, kad jų iki tos vietos, iš kur paėmė, neveš, o paleis netoli Rykantų kaimo. Nuteistojo ir jo pusbrolio iki namų nesiruošė vežti, nes A. J. ir E. J. ilgai užtruko Vilniuje. Tuomet nuteistasis, kuris sėdėjo už nukentėjusiojo, griebė šiam už kaklo, pradėjo smaugti. R. M. sustabdė automobilį, iš automobilio traukė E. J., tačiau šis atsisakė lipti. Kai iš automobilio išlipo A. J., R. M. įlipo į automobilio vidų ir jame susigrūmė su E. J.. E. J. jam spyrė į krūtinės sritį, dėl ko nukentėjusysis nugara krito ant priekinės panelės. Atsikėlęs ant sėdynių, kur sėdėjo E. J., pamatė peilį, kurį padavė V. Č.. Kai nukentėjusysis išlipo iš automobilio, jį vėl užpuolė E. J.. Jie susigrūmė. Po to, kai nukentėjusysis išvažiavo iš įvykio vietos, pastebėjo, kad dešinėje pusėje už ausies jam kraujavo, todėl nuvažiavo į ligoninę (t. 1, b. l. 74, 80-82, 87, t. 3, b. l. 44-45). Tokią pat įvykių eigą nukentėjusysis R. M. nurodė akistatos su E. J. metu (t. 1, b. l. 143-145). Iš esmės tokias pat aplinkybes nukentėjusysis R. M. nurodė ir savo pareiškime (t. 1, b. l. 14-15). R. M. nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojų G. M. bei V. Č. parodymai, taip pat iš dalies ir liudytojo A. N. parodymai.
28. Iš liudytojos G. M. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog į Vilnių buvo važiuojama A. J. prašymu. Grįžtant iš Vilniaus, R. M. A. J. ir E. J. nurodė, kad jų atgal iki namų neparveš, kadangi jie ilgai užtruko Vilniuje. Tuomet E. J., kuris sėdėjo automobilyje už nukentėjusiojo, griebė šiam už kaklo, ranka smūgiavo į veidą. E. J. neišlipus iš automobilio, jis ir nukentėjusysis susigrūmė automobilio viduje. Liudytoja matė, kaip grumtynių metu E. J. dešine koja spyrė R. M. į veido ar krūtinės sritį, nuo ko pastarasis nukrito ant priekinės panelės. Grumtynės tęsėsi ir lauke. Įvykio metu R. M. rado peilį. Po visko R. M. prie ausies bėgo kraujas, buvo žaizda. Kraujuojančią nukentėjusiojo ausį pamatė po to, kai nuteistasis R. M. nustojo smaugti. G. M. patvirtino, kad įvykio aplinkybes geriau prisiminė duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 49-50). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes. Ji tvirtino, kad E. J. R. M. už kaklo griebė kaire ranka, o tuo metu dešinėje rankoje kažką laikė. E. J. R. M. grumtynių metu spyrė koja į krūtinės sritį. R. M. peilį rado automobilyje ant sėdynės, kur sėdėjo E. J.. Rastas peilis buvo perduotas V. Č. (t. 1, b. l. 107-109). Čia pažymėtina, kad akistatos su E. J. liudytoja G. M. nurodė tokias pat aplinkybes kaip anksčiau vykusios apklausos metu (t. 1, b. l. 149-151). Iš liudytojo V. Č. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad E. J., kuris sėdėjo už R. M., užpuolė nukentėjusįjį peiliu, bandė durti šiam prie ausies, tuomet nukentėjusysis ir nuteistasis mušėsi lauke. Po visko R. M. kraujavo ausis, buvo pjautinė žaizda (t. 3, b. l. 62-63). Tokias pat aplinkybes liudytojas V. Č. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 121). Pareiškime liudytojas V. Č. taip pat nurodė ir tai, kad E. J. nukentėjusįjį smaugė. Nukentėjusysis rado peilį, kurį perdavė liudytojui (t. 1, b. l. 125). Liudytojas A. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis matė automobilį Chrysler Voyager, v. n. (duomenys neskelbtini), kuris buvo kaip po grumtynių. Liudytojas teigė, kad R. M. jam paaiškino, jog automobilyje tarp jo ir kito vyro įvyko grumtynės, kurių metu nukentėjusiajam buvo griebta už kaklo, prie ausies buvo pridėtas peilis. Liudytojas A. N. patvirtino matęs įpjautą R. M. ausį (t. 1, b. l. 102, t. 3, b. l. 47). Taigi yra visiškai akivaizdu, jog aptarti liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa su nukentėjusiojo nurodomomis aplinkybėmis, šie parodymai vieni kitus papildo, tarpusavyje neprieštarauja. Esant tokioms aplinkybės, nesivadovauti aptartais parodymais nebuvo ir nėra jokio pagrindo.
29. Iš specialisto išvados Nr. G 1198/2016 (01) matyti, kad nukentėjusiajam nustatytos pjautinės žaizdos dešinės ausies kaušelyje, dešinio užausio srityje buvo padarytos paveikus aštriu pjaunančiu daiktu ar įrankiu, odos nubrozdinimas kaklo kairėje pusėje buvo padarytas paveikus aštriabriauniu daiktu ar įrankiu, paviršinis sužalojimas dešinės plaštakos III-o piršto vidiniame paviršiuje galimai buvo padarytas paveikus aštriu pjaunančiu daiktu ar įrankiu, odos nubrozdinimas dešinės blauzdos užpakaliniame paviršiuje buvo padarytas paveikus kietu buku daiktu ar įrankiu (t. 1, b. l. 92-93). Čia pastebėtina, jog iš specialisto išvadoje užfiksuotų duomenų matyti, kad pjautines žaizdas nukentėjusiajam net reikėjo siūti. Ikiteisminio tyrimo metu specialistas paaiškino, kad specialisto išvadoje nurodyti R. M. sužalojimai buvo padaryti keturiais trauminiais poveikiais. Ausis ir užausis bei pirštas galėjo būti sužaloti peiliu, kaklas nagu, o blauzda atsitrenkiant į automobilio detales (t. 1, b. l. 100). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartus duomenis kartu su duomenimis, kurie buvo aptarti šio procesinio sprendimo 27 bei 28 pastraipose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog R. M. nustatyti sužalojimai, kurie vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, buvo padaryti E. J. kaltais veiksmais. Faktas, jog nukentėjusiajam nebuvo nustatyti sužalojimai krūtinės srityje, nepaneigia to, kad E. J. jam sudavė smūgį į paminėtą kūno vietą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. J. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
30. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad negalima vadovautis liudytojos G. M. parodymais, kadangi ji yra nukentėjusiojo sugyventinė ir yra suinteresuota bylos baigtimi. Su tokiu teiginiu negalima sutikti, kadangi, kaip jau minėta, šios liudytojos parodymai yra nuoseklūs, sutampa su kitais byloje užfiksuotais duomenimis. Aplinkybė, jog liudytoja yra nukentėjusiojo sugyventinė, nėra pagrindas nesivadovauti jos parodymais. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pačiam nuteistajam naudingus parodymus duoda tik jo sugyventinė bei giminystės ryšiais susijęs (kartu gyvenęs) asmuo. Apeliaciniame skunde keliama versija, jog V. Č. su R. M. gali apkalbėti E. J., kadangi nori išvengti atsakomybės už smurtinius veiksmus prieš nuteistąjį. Vis tik tokia versija nėra pagrįsta. Kita vertus, net jeigu ir būtų galima daryti prielaidą (ji šiuo atveju būtų nepagrįsta jokiais duomenimis), jog nukentėjusysis bei liudytojas V. Č. piktavališkai apkalba E. J., tuomet kiltų klausimas, kuo yra išskirtinis A. J., kuris taip pat buvo įvykio vietoje ir, be jokių abejonių, buvo susijęs su nukentėjusįjį užpuolusiu asmeniu, šis liudytojas net nurodė, jog prieš jį taip pat buvo panaudota prievarta (užlaužus ranką buvo atimtas peilis), tačiau nukentėjusysis bei liudytojas V. Č. šio asmens užpuolimu nekaltino.
31. Apeliantas mano, kad nukentėjusiojo bei liudytojų G. M., V. Č. parodymai nėra nuoseklūs, yra prieštaringi. Apeliaciniame skunde nurodoma, kokie nukentėjusiojo bei minėtų liudytojų teiginiai patvirtina tokį manymą. Vis tik apeliacinė instancijos teismas konstatuoja, jog iš tikrųjų apeliantas iš dalies nurodo ne nukentėjusiojo bei liudytojo parodymų prieštaravimus, o, ištraukdamas atskirus teiginius iš konteksto, juos savaip interpretuoja. Pavyzdžiui, skunde tvirtinama, kad pats R. M. yra nurodęs, jog jam susipynė kojos ir jis nugriuvo ant žemės, tačiau nenurodoma, kad R. M. teigė ir tai, jog jis nugriuvo tuo metu, kai grūmėsi su jį užpuolusiu nuteistuoju, nes šis jam sudavė per kojas ar jos pačios susipynė (1 t. b. l. 80-82). Sutiktina su apelianto teiginiais, kad R. M., G. M. ir V. Č. parodymuose galima pastebėti tam tikrų netikslumų (pavyzdžiui, R. M. parodymai dėl bandymo ištraukti/išstumti E. J. iš automobilio, liudytojos G. M. parodymai dėl automobilio durų atidarymo ir kt.), tačiau jie nelaikytini esminiais, juos pašalina paties parodymus davusio asmens paaiškinimai apie konkrečias aplinkybes bei kitų asmenų duoti parodymai dėl tų pačių aplinkybių.
32. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojų A. J. ir V. N. parodymais, kurie, kaip ir paties E. J. parodymai, leidžia daryti išvadą, kad būtent nuteistasis buvo užpultas nukentėjusiojo R. M. ir liudytojo V. Č.. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog su tokiu teiginiu nėra pagrindo sutikti. Tuo pačiu teigtina, jog būtent nuteistojo ir liudytojo A. J. parodymai nėra laikytini patikimais, todėl jais vadovautis, priešingai nei nuosekliais nukentėjusiojo bei liudytojų G. M. ir V. Č. parodymais, kurie ne tik dėl esminių aplinkybių tarpusavyje sutampa, bet yra logiški, neprieštarauja objektyviems byloje nustatytiems duomenimis, nebuvo ir nėra pagrindo.
33. Kaip jau minėta, tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai G. M. viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad jie į Vilnių vyko A. J. prašymu. Faktą, kad į Vilnių buvo važiuojama, A. J. arba E. J. prašymu, pareiškime nurodė ir liudytojas V. Č. (t. 1, b. l. 125). Paties E. J. parodymai dėl kelionės į Vilnių tikslo kito. Ikiteisminio tyrimo metu E. J. aiškino, kad nežinojo, kokiu tikslu buvo vykstama į Vilnių. Jis tvirtino, kad viename Vilniaus rajone iš automobilio išlipo A. J. ir vienas iš keleivių, kurie kažkur nuėjo, nuteistasis niekur nėjo, o tik buvo išlipęs iš automobilio (t. 1, b. l. 137-138). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis jau nurodė kitokius savo bei kartu su juo į Vilnių atvykusių asmenų veiksmus. Versija, kad nukentėjusysis ir su juo važiavę liudytojai Vilniuje ketino įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, atsirado tik akistatų su nukentėjusiuoju ir liudytoja G. M. metu (t. 1, b. l. 143-145, 149-151). Teigtina, jog nagrinėjamu atveju kelionės į Vilnių tikslas apskritai nėra svarbus, kadangi jo nustatymas nei patvirtina, nei paneigia, kokias nors teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Tuo pačiu manytina, jog versija apie ketinimus įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų iš tikrųjų atsirado tik siekiant sukelti abejones nukentėjusiojo bei jo nurodomas aplinkybes patvirtinančių liudytojų patikimumu.
34. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad paties E. J. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nebuvo nuoseklūs. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad po to, kai prieš jį buvo pradėtas vartoti smurtas, jis iš automobilio pabėgo, peilio su savimi neturėjo, nežino, ar peilį turėjo A. J.. Nuteistasis teigė, kad automobilyje buvo jis, A. J. ir trys vyrai, nors byloje yra nustatyta, jog automobilyje iš tikrųjų buvo nuteistasis, nukentėjusysis bei trys liudytojai, iš kurių viena buvo moteris. Įvykio metu smurtą prieš jį vartojo trys vyrai, jis pats smūgius sudavė gale sėdėjusiam asmeniui. Prieš jį smurtas buvo naudojamas tik automobilyje (t. 1, b. l. 137-138). Akistatų su nukentėjusiuoju ir liudytoja G. M. metu (t. 1, b. l. 143-145, 149-151) bei pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 43-44) nuteistasis jau tvirtino, kad jį iš automobilio ištraukė V. Č. ir R. M., jis buvo parverstas ant žemės ir spardomas, mušamas rankomis. Įvykio metu peilį turėjo A. J.. Taigi akivaizdu, jog E. J. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių skyrėsi. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad ikiteisminio tyrimo metu apelianto duoti parodymai galėjo būti iškraipyti, nes pats E. J. pastabų dėl protokolo turinio neturėjo, faktą, jog parodymai buvo užfiksuoti teisingai, patvirtino raštu bei parašu (t. 1, b. l. 138). Čia pastebėtina, jog nuteistojo parodymų patikimumu verčia abejoti ir tai, kad, kaip jis pats nurodė pirmosios instancijos teisme, jis jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, priešingai pakankamai intensyvus smurtas buvo naudojamas prieš jį, nuo šio smurto jis net aktyviai nesigynė (t. 3, b. l. 44). Vis tik byloje yra nustatyta, kad pats nuteistasis jokių sužalojimų, dėl kurių būtų reikėję kreiptis pagalbos į medikus, nepatyrė (tokią aplinkybę nurodė pats nuteistasis, be to, objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog nuteistajam būtų padaryti kokie nors sužalojimai apskritai nėra), o tariamam užpuolikui buvo nustatyti sužalojimai, kurie buvo padaryti keturiais trauminiais poveikiais.
35. Liudytojas A. J. pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog nuteistasis buvo ištrauktas iš automobilio, tuomet pargriautas ant žemės ir spardomas. Liudytojas, norėdamas pagąsdinti užpuolikus, išsitraukė peilį, kuris buvo įmautėje. Šį peilį, užlaužęs ranką, iš liudytojo atėmė V. Č. (t. 3, b. l. 46-47). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tokie liudytojo parodymai neatitinka jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, jie nesutampa ir su E. J. parodymais. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pastebėjo, kad liudytojas A. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog E. J. iš automobilio ištraukė V. Č. ir R. M., nors nei jis, nei nuteistasis negalėjo paaiškinti, kaip V. Č., kuris sėdėjo už liudytojo ir nuteistojo, sugebėjo pirmasis išlipti iš automobilio. Taip pat A. J. teisiamojo posėdžio metu aiškino, jog įvykio dieną peilį, kuris buvo dėkliuke, laikė kišenėje. Peilį buvo pasiėmęs visiškai atsitiktinai. Peilio iš dėklo ištraukęs nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas aiškino, kad peilį pasiėmė, nes norėjo jį mainyti į R. M. mobiliojo ryšio telefoną (t. 1, b. l. 127-128). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, priešingai nei nurodė liudytojas A. J., peilis buvo rastas be dėklo. Šią aplinkybę patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų G. M., V. Č. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Iš A. J. parodymų matyti, jog jis bandė apginti savo pusbrolį nuo neva prieš šį smurtavusių asmenų. Vis tik iš E. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad A. J. jokių veiksmų nesiėmė ir nuteistasis net dėl to jam priekaištavo, o šis paaiškino, jog neturėjo, ką daryti. E. J. teigė, kad prieš A. J. nei R. M., nei V. Č. veiksmų nesiėmė, tačiau pats A. J. teigė, kad V. Č., užlaužęs jam ranką, atėmė iš jo peilį. Apeliacinės instancijos teismas tuo pačiu konstatuoja, jog visiškai nėra svarbu, kam priklauso peilis, kuris buvo rastas automobilyje, ar jį su savimi turėjo liudytojas ar nuteistasis. Nagrinėjamu atveju esminės nustatinėtinos aplinkybės yra: 1) ar šis peilis buvo panaudotas sužalojant nukentėjusįjį; 2) kas peilį panaudojo. Abu šie faktai buvo tinkamai nustatyti pirmosios instancijos teismo, t. y. be jokių pagrįstų abejonių buvo nustatyta, kad būtent E. J. peiliu, kuris buvo paliktas nukentėjusiojo automobilyje, sužalojo nukentėjusįjį. Kaip tiksliai šis peilis prieš jo panaudojimą atsidūrė pas E. J., t. y. ar jis pats turėjo peilį, ar jį paėmė iš liudytojo ir pan., reikšmės neturi.
36. Iš liudytojos V. N. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog ji E. J. matė iš karto po įvykio, kadangi E. J. jai paskambino ir prašė parvežti namo. Atvažiavusi paimti nuteistojo prie Rykantų kaime esančios parduotuvės pamatė, kad E. J. stipriai sužalotas (t. 3, b. l. 49-50). Vis tik apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiek E. J. (t. 1, b. l. 137-138), tiek liudytojas A. J. (t. 1, b. l. 127-128) nurodė, jog nuo vietos, kur juos išlaipino R. M., jie namo grįžo pėsčiomis. Faktą, kad iki namų juos parvežė liudytoja V. N., nuteistasis bei A. J. nurodė tik pirmosios instancijos teisme, kas dar kartą parodo, kad jų duodami parodymai nėra patikimi, jais negalima grįsti procesinio sprendimo, jeigu jų nepatvirtina objektyvūs duomenys ar kitų su nuteistuoju bei liudytoju nesusijusių asmenų parodymai.
37. Byloje esantys medicinos dokumentai (t. 1, b. l. 141) patvirtina, kad prieš įvykį, t. y., 2016 m. kovo 30 d. E. J. buvo nustatytas dešinės kojos pėdos lūžis. Koja buvo imobilizuota 8 savaites, t. y., iki 2016 m. gegužės 31 d. Vis tik apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nukentėjusiojo R. M., liudytojų V. Č. bei G. M. parodymus, paties nuteistojo, liudytojo A. J. parodymus, konstatuoja, kad nekyla abejonių, jog įvykio metu E. J. galėjo spirti nukentėjusiajam į krūtinės sritį. Tiek nukentėjusysis (t. 3, b. l. 44-45), tiek liudytojai G. M. (t. 3, b. l. 49-50) bei V. Č. (t. 3, b. l. 62-63) nurodė, kad E. J. įvykio dieną vaikščiojo normaliai, nešlubuodamas. Faktą, kad E. J. galėjo pakankamai laisvai valdyti abi kojas, patvirtina ir tai, jog jis pats yra nurodęs, kad, išlipęs iš automobilio Pilaitės rajone, be kitų asmenų pagalbos nuėjo iki pažįstamo, vėliau grįžo atgal iki automobilio, įvykio dieną su A. J. perstatinėjo spintą (t. 3, b. l. 43-44). Nuteistasis bei liudytojas A. J. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jie pėsčiomis ėjo nuo tos vietos, kur įvyko nagrinėjami įvykiai, iki namų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu E. J. aiškino, jog, išlipęs iš nukentėjusiojo automobilio, jis pradėjo bėgti (t. 1, b. l. 137-138). Be to, byloje buvo nustatyta tik tai, kad E. J. spyrė nukentėjusiajam R. M. koja. Taigi smūgis nukentėjusiajam galėjo būti suduotas ir sveikąja koja.
38. Nepagrįsti E. J. teiginiai, jog nukentėjusysis negalėjo jo bandyti ištraukti pro galines kairiąsias automobilio dureles. Anksčiau aptartais nukentėjusiojo, liudytojų G. M. bei V. Č. parodymais yra neginčijamai nustatyta, kad E. J. sėdėjo už automobilio vairuotojo, o liudytojas A. J. už keleivio.
39. Apeliantas mano, jog tokie jo veiksmai, kurie buvo nustatyti skundžiamu nuosprendžiu, yra nelogiški, kadangi jie būtų sukėlęs grėsmę ir pačiam apeliantui, t. y. nelogiška yra smaugti automobilio vairuotoją ir jį žaloti, kai automobilis dar juda. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu apelianto teiginiu, vis tik byloje surinkti duomenys patvirtina, jog būtent tokius veiksmus nuteistasis padarė. Faktą, jog E. J. ne visuomet sugeba adekvačiai reaguoti į susidariusią situaciją patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendyje, kuriuo E. J. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nustatytos aplinkybės. Kita vertus logiška nebūtų galima pavadinti ir nuteistojo nurodomą įvykių versiją, t. y., kad nukentėjusysis ir liudytojas V. Č. dar automobiliui judat prieš jį pradėjo vartoti fizinį murtą iš esmės tik dėl to, jog nuteistasis pasakė, jog jį ir pusbrolį reikia nuvežti iki namų.
Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su apelianto nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
40. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad liudytojo S. J. bei nukentėjusiojo G. J. parodymai, taip pat kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys, kurie laikytini įrodymais, visiškai paneigia E. J. teiginius, jog jis prieš G. J. fizinį smurtą panaudojo ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, kadangi gynėsi nuo nukentėjusiojo smurtinių veiksmų.
41. Iš nukentėjusiojo G. J. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis įvykio dieną atvažiavo prie savo tėvų namų. Automobilį pastatė prie namo tvoros. Tuomet į įvykio vietą automobiliu atvažiavo ir E. J., kuris išlipęs iš automobilio priėjo prie nukentėjusiojo. Tuo metu G. J. buvo prie savo automobilio galinių keleivio durelių iš kairės pusės. E. J. jam netikėtai sudavė du smūgius į galvą. Pirmas smūgis buvo suduotas dešine ranka. Jis jokių smūgių nuteistajam nesudavė. Visą įvykį matė tėvas. Po smūgių jam bėgo kraujas, ligoninėje buvo nustatytas nosies lūžimas ir galvos sumušimas. Nukentėjusysis taip pat pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė tikslesnius parodymus (t. 3, b. l. 21-22). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis G. J. iš esmės nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes, t. y. jis tvirtino, kad E. J. iš pradžių sudavė jam į veidą, o tuomet į pakaušį (t. 2, b. l. 22). Minėtus parodymus nukentėjusysis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 29). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas S. J. patvirtino, kad įvykio metu buvo namo kieme. Matė, kai sūnus išlipo iš automobilio. Tuomet netoli sūnaus sustojo automobilis, iš kurio išlipo nuteistasis ir, pribėgęs prie nukentėjusiojo, sudavė šiam smūgius. Liudytojo sūnus E. J. jokių smūgių nesudavė. Po smūgių G. J. buvo susiėmęs už veido, jam bėgo kraujas (t. 3, b. l. 22-23). Iš S. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad sūnui kraujas bėgo iš nosies, ji buvo deformuota, buvo prakirstas tarpuakis, ant veido matė guzą (t. 2, b. l. 52). Taigi nukentėjusiojo G. J. ir S. J. parodymai yra nuoseklūs, jie sutampa tarpusavyje, todėl jais nesivadovauti nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai buvo tarpusavyje suderinti.
42. Iš nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojo S. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolų (t. 2, b. l. 28-33, 53-57, 91-96) turinio matyti, jog jie visi vienodai nurodė vietą, kur įvyko įvykis. Iš parodymų patikrinimo vietoje metu darytų nuotraukų matyti, kad sklypą juosianti tvora yra su tarpais, jos aukštis yra mažesnis nei nuteistojo, nukentėjusiojo ar liudytojo ūgiai ir ji neužstoja nei to, kas vyksta sklype, nei to, kas vyksta už jo ribų, objektų, kurie galėtų visiškai užstoti vaizdą į gatvę, sklype nėra. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, net ir atsižvelgus į tai, kad įvykio metu prie tvoros stovėjo autovežis, jog liudytojas galėjo matyti ir matė nagrinėjamą įvykį, t. y., E. J. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Pastebėtina, kad aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, jog G. J. smūgiai buvo suduoti tuo metu, kai jis stovėjo prie savo automobilio kairės pusės galinių durelių, t. y., prie durelių, buvusių arčiau namo, jo automobilis buvo pastatytas šonu prie namo tvoros, o ne šonu prie autovežio, kuris pasak apelianto stovėjo gatvėje. Taigi nėra pagrindo tvirtinti, kad autovežis liudytojui S. J. galėjo užstoti vaizdą.
43. Aplinkybė, kad Medicinos dokumentų išrašo/siuntimo grafoje „Traumos aplinkybės“ yra nurodyta, jog nukentėjusysis iš nugaros buvo užpultas iš matymo pažįstamų asmenų (t. 3, b. l. 34), nepaneigia nei nukentėjusiojo, nei liudytojo S. J. parodymų. Pažymėtina, jog pildant medicinos dokumentus nėra atliekamas detalus aplinkybių, kurios nėra susijusios su medikų funkcijomis, aiškinimasis. Tokių aplinkybių aiškinimasis yra priskiriamas teisėsaugos institucijų atstovams. Akivaizdu, jog aptariame dokumente (grafoje „Traumos aplinkybės“) yra užfiksuota tik bendro pobūdžio informacija, kuri neleidžia detaliau nustatyti įvykio aplinkybių. Čia pastebėtina, jog Medicinos dokumentų išraše/siuntime yra nurodyta, jog asmuo buvo užpultas iš nugaros, o ne tai, kur jam buvo suduoti smūgiai. Pažymėtina, jog tai, kur nukentėjusiajam buvo nustatyti sužalojimai, yra užfiksuota grafoje „Diagnozė“, t. y. G. J. buvo diagnozuota nosies žaizda, nosies kaulų lūžis, galvos plaukuotosios dalies paviršinis sužalojimas, sumušimas.
44. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog vadovautis paties E. J., liudytojų V. B., P. V. ir V. N. parodymais, kad būtent nukentėjusysis pirmasis bandė smurtauti prieš nuteistąjį, nėra pagrindo. E. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad jis G. J. smūgiavo iš karto po to, kai jam buvo suduotas smūgis į saulės rezginį, prieš tai nukentėjusysis jam bandė suduoti teleskopine lazda (t. 2, b. l. 99, t. 3, 19-21). Iš V. N. parodymų matyti, kad E. J. buvo suduotas smūgis į krūtinės sritį, kai E. J. grįžo į automobilį, jis skundėsi krūtinės skausmu, tokiu skausmu jis skundėsi ne vieną dieną. Būtent po smūgio į krūtinę, E. J. sudavė nukentėjusiajam, kuris dar prieš tai bandė nuteistajam suduoti smūgį (t. 3, b. l. 23-24). Čia pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytoja teigė, kad jai pasirodė, jog G. J. kažką turėjo rankoje, tačiau ji niekaip neįvardijo nukentėjusiojo rankoje neva turėto daikto. Taip pat ji teigė, kad nuteistajam buvo suduotas vienas smūgis į krūtinę (t. 2, b. l. 59-60). Taigi akivaizdu, jog šios liudytojos parodymai yra prieštaringi, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nesutampa su nuteistojo bei jo naudai liudijančių asmenų parodymais. P. V. tvirtino, jog E. J. buvo suduoti smūgiai, grįžęs į automobilį, jis skundėsi skausmu (t. 2, b. l. 62-63, t. 3, b. l. 91-92). Iš liudytojo V. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog jis matė, kaip E. J. buvo suduotas smūgis į krūtinę (t. 2, b. l. 65-66). Specialisto išvadoje Nr. G 1247/2018 (01) užfiksuoti duomenys patvirtina, jog E. J. 2018 m. balandžio 18 d. kreipėsi dėl sužalojimų nustatymo, aiškindamas, kad jaučia skausmą krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje, ties krūtinkaulio apatinio trečdalio ir kardinės ataugos riba (t. 3, b. l. 15). Taigi aptarti duomenys leistų daryti išvadą, jog G. J. E. J. sudavė į saulės rezginį, po ko nuteistasis ir smūgiavo nukentėjusiajam. Vis tik yra abejotina, kad asmuo gavęs smūgį, kurio pasekmes jautė kelias dienas po jo sudavimo, į itin skausmingą vieną – saulės rezginį (sudavus smūgį į šią vietą sutrinka kvėpavimas, galimas sąmonės praradimas ir pan.) iš karto sugebėtų kontratakuoti ir sužaloti pranašumą įgijusį užpuoliką, kuris užpuolimo metu dar naudojosi ir teleskopine lazda. Čia pastebėtina, jog šiuo atveju E. J., kaip ir dėl įvykio, susijusio su R. M. sužalojimu, tvirtino, kad būtent jis buvo užpultas, tačiau, kaip ir anksčiau aptartu atveju, objektyvių duomenų apie apeliantui padarytus sužalojimus nėra, o sužalojimai buvo padaryti tariamam užpuolikui.
45. Tiek nukentėjusysis G. J., tiek liudytojas S. J. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu aiškiai matė, jog kartu su E. J. automobiliu į įvykio vietą buvo atvykusi tik V. N.. Jokių kitų asmenų nei nukentėjusysis, nei liudytojas nematė (t. 3, b. l. 21-22, 22-23, t. 2, b. l. 29, 52). Faktą, jog kartu su E. J. į įvykio vietą buvo atvykusi tik V. N., G. J. nurodė iš karto po įvykio, skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą (t. 2, b. l. 16-18). Iš baudžiamojoje byloje esančio tarnybinio pranešimo turinio matyti, jog liudytojų V. B. ir P. V. naudoti mobiliojo ryšio telefonai įvykio metu veikė ne įvykio vietoje. Liudytojo P. V. mobiliojo ryšio telefono numeris 2018 m. balandžio 16 d. 12.15.02 val. ir 13.15.02 val. buvo prisijungęs prie celės, esančios Marijampolio kaime, Vilniaus rajone, o liudytojo V. B. mobiliojo ryšio telefonas 2018 m. balandžio 26 d. 12.08.53 val., 12.36.05 val., 12.54.24 val. ir 13.32.05 val. buvo prisijungęs prie bazinės stoties celės, esančios Trakų rajono savivaldybė, Rykantų kaimas, nors įvykio vietoje stovi ne viena UAB „Tele 2“ operatoriui priklausanti bazinė stotis, kurios yra žymiai arčiau nei stotis, prie kurios buvo prisijungęs V. B. naudojamas mobiliojo ryšio telefonas (t. 2, b. l. 82). Tiek V. B., tiek P. V. tvirtino, jog jie su savimi mobiliojo ryšio telefonų neturėjo. Be jokios abejonės, tokia situacija hipotetiškai yra galima. Vis tik mažai tikėtina, jog iš karto abu liudytojai, kurie neva matė įvykį, tačiau, kurių nematė įvykio vietoje buvę nukentėjusysis bei įvykį stebėjęs liudytojas, su savimi nebūtų pasiėmę mobiliojo ryšio telefonų. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad liudytojas P. V. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad E. J. įvykio dieną savo telefonu skambino ir tarėsi dėl susitikimo prie Regitros (t. 2, b. l. 62-63). Pirmosios instancijos teisme liudytojas jau aiškino, kad jis iš anksto per savo pusbrolį buvo susitaręs susitikti su nuteistuoju, t. y., jo pusbrolis paskambino E. J. ir susitarė dėl susitikimo vietos. Savo mobiliojo ryšio telefoną jis buvo palikęs statybų objekte, esančiame Kalvelių kaime, nors pagal byloje esančius duomenis yra nustatyta, jog liudytojo naudojamas mobiliojo ryšio telefonas įvykio metu veikė Marijampolio kaime, t. y. už 20 km nuo vietos, kurioje jis buvo paliktas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei liudytojas V. B., nei liudytojas P. V. nesugebėjo paaiškinti, kur iš neva E. J. puolusio G. J. rankos dingo teleskopinė lazda. Be to, P. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog nuteistasis su nukentėjusiuoju po to, kai šis bandė suduoti teleskopine lazda, kumščiavosi, nors tokios aplinkybės nenurodė nei pats nuteistasis, nei liudytoja V. N. ar liudytojas V. B..
46. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs visa, kas buvo aptarta anksčiau, konstatuoja, jog nėra pagrindo vadovautis E. J., V. N., V. B. bei P. V. parodymais, kadangi jie nėra patikimi, jų nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys ir paneigia nuoseklūs bei patikimi nukentėjusiojo G. J. bei liudytojo S. J. parodymai, kuriuos iš dalies patvirtina byloje užfiksuoti objektyvūs duomenys. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog E. J. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, kadangi yra visiškai akivaizdu, kad būtent jis užpuolė nukentėjusįjį G. J..
Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
47. BK 63 straipsnio 9 dalyje yra nustatyta, kad tais atvejais, kai paskirtosios bausmės yra bendrinamos pagal BK 63 straipsnio nuostatas su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, į bausmės laiką įskaitomas bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas į bausmę, kuri buvo paskirta, subendrinus skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme, neįskaitė bausmės, kuri buvo atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į įskaitė pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendį paskirtas ir atliktas baudžiamojo poveikio priemones. Pažymėtina, jog pagal BK 63 straipsnio nuostatas yra bendrinamos bausmės, o ne baudžiamojo poveikio priemonės. Taigi esant aptartoms aplinkybėms, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendis yra keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Šiuo atveju į E. J. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės apribojimo bausmę yra įskaitytina visa laisvės apribojimo bausmė, kurią nuteistasis atliko pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. nuosprendį.
48. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad E. J. laisvės apribojimo bausmę, kuri buvo paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendžiu, atliko 2019 m. kovo 18 d. Taigi nuteistasis yra įvykdęs ir minėtu nuosprendžiu nustatytus įpareigojimus, taip pat ir įpareigojimą per pirmus keturis mėnesius neatlygintinai išdirbti vieną šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Skundžiamu nuosprendžiu E. J. vėl buvo įpareigotas per pirmus keturis mėnesius neatlygintinai išdirbti vieną šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, tačiau į šį įpareigojimą nepagrįstai buvo įskaitytas analogiškas įpareigojimas, kuris buvo paskirtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendžiu. Prokuroras nepateikė apeliacinio skundo dėl nuteistajam nepagrįsto įpareigojimų įskaitymo. Taigi, esant tik nuteistojo E. J. apeliaciniam skundui, nuteistojo teisinė padėtis negali būti bloginama ir jis neturi vykdyti įpareigojimo, kuris realiai nebuvo paskirtas. Esant tokiai situacijai E. J. paskirtas įpareigojimas per pirmus keturis mėnesius neatlygintinai išdirbti vieną šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, yra vertintinas kaip perteklinis, kadangi skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jis jau buvo įvykdytas ir, atlikus šio įpareigojimo įskaitymą, jis vykdant Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendį negalės būti vykdomas. Dėl šios priežasties naikintina skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria E. J. buvo įpareigotas per pirmus keturis laisvės apribojimo bausmės mėnesius neatlygintinai išdirbti vieną šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Tuo pačiu naikintinas ir kitų įpareigojimų įskaitymas. Toks įpareigojimų įskaitymo panaikinimas neturi įtakos nuteistojo teisinei padėčiai, kadangi bet kokiu atveju įpareigojimai per visą bausmės laiką nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi bei pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje privalo būti vykdomi visą bausmės atlikimo laiką ir jų įskaitymas yra betikslis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktais,
nusprendžia:
nuteistojo E. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendį pakeisti ir panaikinti jo dalį, kuria E. J. buvo įpareigotas per pirmus keturis laisvės apribojimo bausmės mėnesius neatlygintinai išdirbti vieną šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria E. J. į subendrintą bausmę buvo įskaitytos pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendį paskirtos ir atliktos baudžiamojo poveikio priemonės.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į E. J. paskirtą laisvės apribojimo bausmę dvejiems metams įskaityti visą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendį atliktą laisvės apribojimo bausmę.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.