- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-10
- Bylos Nr.
- eI2-2555-872/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00685-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Fausta Vitkienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- Z. X.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- UAB "Kinų Jonas"
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Beatos Martišienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. X. (Z. X.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Kinų Jonas“ dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Z. X. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (15/5-8)50U-655 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde paaiškina, jog jam buvo suteiktas leidimas nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. dirbti restorano virėju uždaroje akcinėje bendrovėje „Kinų Jonas“ (toliau – ir UAB „Kinų Jonas“, Bendrovė). Bendrovėje pareiškėjas dirbo nuo 2017 m. gruodžio 1 d. (2017 m. lapkričio 13 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu). 2018 m. rugpjūčio 16 d. Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priėmė sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjui buvo suteikta teisė laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. dirbti trečiojo suinteresuoto asmens restorano virėju. Minėto sprendimo pagrindu atsakovas 2018 m. lapkričio 20 d. priėmė Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, kuriuo pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 11 d. priėmė nutarimą pripažinti Bendrovės direktorių kaltu padarius administracinį nusižengimą (už nelegalų darbą) ir skirti jam 1000 Eur dydžio baudą. 2019 m. gegužės 20 d. minėtas asmuo sumokėjo paskirtą 1000 Eur dydžio sumos baudą. 2020 m. vasario 10 d. atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą dėl išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui panaikinimo.
Pareiškėjo teigimu, Sprendimas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra grindžiamas vien tik faktine aplinkybe, jog trečiojo suinteresuoto asmens direktoriui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas už nelegalų darbą. Pareiškėjas su tokiais argumentais bei priimtu formaliu ir deklaratyviu Sprendimu nesutinka. Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. Įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 130 punktą, atsakovas Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galėjo priimti tik per 14 dienų, skaičiuojant nuo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyto leidimo panaikinimo pagrindo nustatymo momento, t. y. dienos, kada atsakovas sužinojo apie pareiškėjo darbdavio, trečiojo suinteresuoto asmens direktoriui paskirtą administracinę nuobaudą už nelegalų darbą. Remiantis paties atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas apie pareiškėjo darbdavio, Bendrovės direktoriaus nubaudimo už nelegalų darbą faktą sužinojo laikotarpiui nuo 2019 m. gegužės 30 d. (paklausimo išsiuntimo data) iki 2019 m. spalio 24 d. (atsakovo sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Kinijos Liaudies Respublikos piliečiui S. H. data). Nurodytų aplinkybių pagrindu galima daryti išvadą, jog atsakovas priimti Sprendimą turėjo teisę vėliausiai iki 2019 m. lapkričio 7 d. Tikėtina, jog pareiškėjo darbdavio nubaudimo už nelegalų darbą faktas atsakovui tapo žinomas praėjus kelioms dienoms po paklausimo Valstybinei darbo inspekcijai pateikimo, t. y. gavus atsakymą iš Valstybinės darbo inspekcijos, todėl terminas yra praleistas daugiau nei 8 (aštuonis) mėnesius. Tvarkos apraše nustatytas terminas priimti Sprendimą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi suponuoja paties Sprendimo teisėtumą, nes, pažeidus nustatytą terminą, priimtas individualus administracinis teisės aktas ir juo išspręstas leidimo panaikinimo klausimas gali prieštarauti tiek teisingumo, tiek protingumo bei proporcingumo principams.
Pareiškėjo manymu, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta norma, suteikianti atsakovui teisę panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra imperatyvi. Atsakovas nustatęs, jog užsieniečio, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darbdavys ar darbdavio direktorius yra baustas administracine tvarka už nelegalų darbą ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai, per 14 (keturiolika) dienų, neturi teisės priimti Sprendimo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vien tik formaliai remdamasis administracinio nusižengimo ir (ar) nubaudimo faktu. Atsakovas, konstatavęs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyto pagrindo egzistavimą, turi pareigą įvertinti padaryto administracinio pažeidimo padarymo aplinkybes, paskirtos nuobaudos įvykdymą, pareiškėjo ryšį su padarytu pažeidimu, jo būtinumą, reikalingumą darbdavio veikloje bei tai, ar padarytas administracinis pažeidimas yra susijęs su nelegalia imigracija ar nelegaliu trečiųjų šalių piliečių įdarbinimu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo Sprendimas, kuriame formaliai konstatuotas išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, nevertinant su pareiškėju susijusių faktinių aplinkybių, pažeidžia Tvarkos aprašo 130 punktą ir negali būti laikomas pagrįstu ir motyvuotu. Skunde taip pat pažymima, jog Bendrovės direktorius pripažino padarytą pažeidimą, gailėjosi ir laiku įvykdė paskirtą nuobaudą. Skunde teigiama, jog Bendrovės direktoriaus padarytas administracinis nusižengimas nebuvo susijęs su nelegalia imigracija ar nelegaliu trečiųjų šalių piliečių įdarbinimu, t. y. visi užsieniečiai, kurie dirbo Bendrovės kavinėse (restoranuose), tarp jų ir pareiškėjas, buvo tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka, įdarbinti. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatytas pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nustatoma, jog darbdavys nelegaliai įdarbina trečiųjų užsienio valstybių piliečius. Šiuo atveju, minėtų aplinkybių nenustatyta, todėl Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Departamentui priėmus formalius sprendimus, kuriais panaikinti pareiškėjui ir kitiems užsieniečiams (darbuotojams) išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Bendrovė nebeturi jokios galimybės tinkamai užtikrinti maisto paslaugų tiekimo ir yra priversta paskelbti bankrotą, kadangi neturi galimybės įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečio, kuris galėtų ir mokėtų gaminti tradicinius kinų virtuvės patiekalus. Dėl trečiojo suinteresuoto asmens direktoriaus, kuris taip pat yra Kinijos Liaudies Respublikos pilietis (užsienietis), padarytos klaidos – vieno administracinio teisės pažeidimo padarymo, kuris yra nesusijęs su užsieniečių nelegaliu įdarbinimu ar nelegalia imigracija, dėl likusių 2 (dviejų) mėnesių nuobaudos galiojimo termino, trečiasis suinteresuotas asmuo privalo nutraukti nuo 2010 metų vykdomą ir nuolatos Lietuvos Respublikoje plėtojamą verslą.
Pareiškėjo nuomone, jo darbdavys nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, nes administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas tik fizinis asmuo, Bendrovės direktorius, todėl atsakovas priimdamas Sprendimą nepagrįstai taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį. Teigia, jog priimdamas skundžiamą Sprendimą, atsakovas pažeidė gerojo administravimo principą, taip pat Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas advokatas E. G. prašė skundą tenkinti jame nurodomais argumentais. Taip pat papildomai nurodė, jog iš esmės pasikeitė faktinė situacija, susijusi su pareiškėjo darbdaviu, t. y. atsakovas 2020 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „Klaimė“. Atsižvelgiant į tai, siūlė atsakovui susitarti taikiai.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog Sprendime konstatuota, kad Bendrovės direktorius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu nubaustas už administracinį nusižengimą (nelegalų darbą), tuo tarpu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis imperatyviai numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių jų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai. Todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teigimu, jog Departamentas praleido 14 dienų terminą sprendimui priimti. Atsakovo nuomone, šie pareiškėjo argumentai nėra reikšmingi, kadangi nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę ginčijamo sprendimo pagrįstumą. Ginčijamo sprendimo priėmimas užtruko ilgiau nei nustatyta teisės aktuose, tačiau terminas jam priimti yra instrukcinio, o ne imperatyvaus pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro ginčijamo sprendimo neteisėtu ir negaliojančiu. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokios neigiamos teisinės pasekmės dėl šio termino pažeidimo jam kilo. Termino sprendimui priimti nesilaikymas negali būti laikomas esminiu pažeidimu, o termino praleidimas savaime nepanaikina Įstatyme įtvirtinto imperatyvaus pagrindo panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Atsakovo teigimu, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjas nenurodo nei vienos priežasties ar išimtinės aplinkybės, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu.
Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog ginčijamu Sprendimu buvo įvykdytas ne objektyvus, o tik formalus teisingumas, kuriuo Bendrovės direktorius (darbdavys) yra baudžiamas antrą kartą dėl to paties administracinio teisės pažeidimo ir taip pažeidžiamas non bis in idem principas. Šioje byloje sprendžiamas ne Bendrovės traukimo administracinėn atsakomybėn klausimas, o Sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi klausimas, todėl pareiškėjo pateikti argumentai dėl non bis in idem principo galimo pažeidimo, šioje byloje nėra reikšmingi. Be to, administraciniai nusižengimai ir migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų, todėl pareiškėjas nepagrįstai juos sutapatino. Sprendimas yra individualus administracinis aktas, priimtas pagal Įstatymą ir Viešojo administravimo įstatymą.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatytas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nustatoma, jog darbdavys nelegaliai įdarbina trečiųjų užsienio valstybių piliečius, o nagrinėjamu atveju, minėtų aplinkybių nenustatyta. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą. Nei Įstatymas, nei Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnis nenustato sąlygos įstatymo taikytojui nustatyti aplinkybės, kad nelegaliai įdarbinti asmenys būtų iš trečiųjų užsienio valstybių, o pareiškėjo skunde nurodyta 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos priimta direktyva Nr. 2009/52/EB (toliau – ir Direktyva) nereguliuoja leidimų laikinai gyventi išdavimo klausimų. Direktyva nėra tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktas. Europos Sąjungos lygiu priimta Direktyva įtraukiama arba perkeliama į Europos Sąjungos šalių vidaus teisę, kad ji taptų įstatymu tose šalyse. Byloje nėra duomenų, kad Direktyvos nuostatos būtų neperkeltos arba būtų netinkamai perkeltos į nacionalinę teisę. Direktyva neapriboja teisės Europos Sąjungos valstybėms narėms nelegaliu darbu laikyti platesnį veikų ratą, neapsiribojant vien trečiųjų šalių piliečių nelegaliu įdarbinimu. Be to, šalys Europos Sąjungos valstybės narės gali nustatyti didesnius reikalavimus darbuotojams, kurie siekia gauti leidimą laikinai gyventi konkrečioje šalyje. Nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, jog Departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui. Teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta tokia pareiga Departamentui, nenurodė ir pareiškėjas. Be to, byloje nėra ginčo, kad Bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį, todėl, kad jis padarė administracinį nusižengimą eidamas Bendrovės direktoriaus pareigas. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyta, kad darbdavys yra tas, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį. Kadangi Bendrovės vadovas veikė Bendrovės vardu (kaip Bendrovės valdymo organas) ir pasirašydamas darbo sutartis įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, jis veikė kaip darbdavys.
Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, o atsakovas jį priimdamas nepažeidė gerojo administravimo principo.
Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas šios institucijos Teisės skyriaus teisininkas (specialistas) R. L. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Dėl pareiškėjo nurodytos naujos aplinkybės paaiškėjimo, atsakovas nesutiko susitarti taikiai. Teigė, jog ši aplinkybė neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į pareiškėjo skundą sutinka su pareiškėjo skunde pateiktais motyvais ir prašo jį tenkinti.
Bendrovė nurodo, jog Sprendimas prieštarauja protingumo, teisingumo ir proporcingumo principams bei gali padaryti žalos net ir tretiesiems asmenims, todėl turėtų būti panaikintas kaip nepagrįstas. Atkreipia dėmesį, jog Migracijos departamentas savo praktikoje itin preciziškai vertina terminų laikymąsi užsieniečių atžvilgiu, todėl analogiškai pats atsakovas laikydamasis įstatymų ir Tvarkos aprašo, gerbdamas užsieniečių teises ir teisėtus interesus, taip pat turi pareigą laikytis nustatytų terminų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. (15/5-8)50U-655, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, jog 2018 m. spalio 8 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, jog ketina Lietuvos Respublikoje dirbti.
Departamentas 2018 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu UAB „Kinų Jonas“ direktorius, Kinijos Liaudies Respublikos pilietis C. Y., buvo nubaustas pagal Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį už pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. už nelegalų darbą, ir paskirta 1000 Eur bauda. Bendrovės direktorius baudą sumokėjo 2019 m. gegužės 20 d. (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarimo kopija, 2019 m. gegužės 20 d. mokėjimo nurodymo kopija).
2020 m. vasario 10 d. priimtas nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba pakeičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi. Ginčo, jog užsienietis atitinka Įstatymo 26 ir 40 straipsnių reikalavimus ir sąlygas, nėra.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Nagrinėjamu atveju UAB „Kinų Jonas“ vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis tuo metu ėjo įmonės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip įmonės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo, atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktas. Bendrovės vadovas, pasirašydamas darbo sutartį ir įsipareigodamas įdarbinti pareiškėją veikė Bendrovės vardu kaip Bendrovės valdymo organas. Vienasmenio valdymo organo veiksmai (neveikimas) šiuo atveju suponuoja darbdavio veiksmų neteisėtumą atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatantį, kad darbdaviai savo teises ir pareigas darbuotojui gali įgyvendinti per savo teisėtus atstovus ar įgaliotus asmenis.
Pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas turėjo pareigą įvertinti padaryto administracinio pažeidimo padarymo aplinkybes, dėl kurių buvo paskirta bauda ir tai, kad darbdavys nubaustas už Lietuvos piliečių nelegalų darbą šios bylos kontekste, nėra teisiškai reikšmingi. Ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad trečiojo suinteresuoto asmens vadovas baustas už Lietuvos Respublikos piliečių įdarbinimo tvarkos nesilaikymą, kas taip pat laikoma nelegaliu darbu, nėra. Pažymėtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje numatyta sąlyga, kad darbdavys negali būti baustas tiek už leidimą dirbti nelegalų darbą, tiek už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams, nepaisant asmenų, kuriems leista dirbti nelegaliai skaičiaus, pilietybės ir pan.
Nagrinėjamu atveju teismas sutinka, jog pats skundžiamo sprendimo priėmimas užtruko ilgiau nei nustatyta teisės aktuose, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymima, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, tai suteikia teisę asmeniui ginti savo teises kreipiantis su skundu dėl neveikimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-23 sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012, 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-602/2018 ). Termino sprendimui priimti nesilaikymas negali būti laikomas esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą, atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, o pareiškėjas nepaneigė tyrimo metu nustatytų aplinkybių.
Pareiškėjo atstovas nurodo, kad turėtų būti remiamasi 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2009/52/EB, kuria numatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai, tačiau ši Direktyva nėra tiesioginio taikymo ES teisės aktas. Lietuvos Respublikoje jos nuostatos įgyvendintos tiek atitinkamais Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties, tiek Užimtumo įstatymo pakeitimais. Tai, kad Direktyva, autonomiškai ją aiškinant, nelegalų darbą apibrėžia per nelegaliai esančio trečiosios šalies piliečio darbą (Direktyvos 2 str. d p.), neapriboja valstybių narių nelegaliu darbu laikyti platesnį veikų ratą, neapsiribojant vien trečiųjų šalių piliečių nelegaliu įdarbinimu. Įstatyme numatyti keli alternatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai: 1) konstatavus nelegalų darbą ir nesuėjus vieneriems metams nuo baudos sumokėjimo (ar 5 metams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo) arba 2) konstatavus nelegalų trečiųjų šalių piliečių darbą ir nesuėjus vieneriems metams nuo baudos sumokėjimo (ar 5 metams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo). Taip pat valstybė gali nustatyti didesnius reikalavimus įmonėms, kurių darbuotojai siekia gauti leidimą laikinai gyventi ir dirbti konkrečioje valstybėje narėje.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjo darbdavio UAB „Kinų Jonas“ vienasmenis valdymo organas – direktorius, Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti (bauda sumokėta 2019 m. gegužės 20 d.), iki Sprendimo priėmimo praėjo mažiau kaip vieneri metai. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas Departamentas pagal kompetenciją priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą pagal galiojantį teisinį reglamentavimą.
Be to, įvertinusi skundžiamo Sprendimo turinį teisėjų kolegija pažymi, kad jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nurodytas sprendimo teisinis pagrindas bei motyvai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas nenumato, kad Departamentas turėtų tirti papildomas pareiškėjo nurodomas aplinkybes, nustatęs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, konstatuoto įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, egzistavimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 5 dalis). Teismas šioje byloje nesprendžia trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kinų Jonas“ traukimo administracinėn atsakomybėn už nelegalų darbą klausimo, todėl teisiškai nereikšmingi pareiškėjo skundo argumentai, susiję su non bis in idem (negalimumo du kartus bausti už tą patį dalyką) principo galimu pažeidimu.
Taip pat šioje byloje neturi teisinės reikšmės pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog 2020 m. gegužės 27 d. sprendimu atsakovas leido pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „Klaimė“, kadangi Įstatyme yra nustatytos imperatyvios sąlygos, kurias turi atitikti užsienietis, kuriam išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip teismo posėdyje paaiškino atsakovo atstovas, Departamentas 2020 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį, pas jį įsidarbinant per 2 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos ir tai neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Paminėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020 iš esmės taip pat aiškino šioje administracinėje byloje taikytinas teisės nuostatas, todėl šiame sprendime nėra teisinio pagrindo skirtingai aiškinti analogiškas nuostatas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo skundžiamą Sprendimą panaikinti, todėl pareiškėjo skundas yra atmestinas.
Atmetus pareiškėjo skundą, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Z. X. (Z. X.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.