Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Pocienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. V. (B. V.) ir nuteistojo E. D. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo B. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus – laisvės atėmimu septyneriems metams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos ir B. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo terminas nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d.

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus – laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos ir E. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo terminas nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d.

Iš nuteistųjų B. V. ir E. D. solidariai priteista nukentėjusiajai S. V. 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. E. D. ir B. V. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2016 rugsėjo 23 d. nuo 15 val. iki 21 val. 30 min., V. Š. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, kilus konfliktui su V. Š. dėl to, kad nukentėjusysis atsisakė duoti jiems pinigų, turėdami bendrą tikslą užvaldyti svetimą turtą, veikdami itin žiauriai, tyčia sudavė rankomis ir kojomis nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkiasdešimt vieną smūgį, iš kurių: keturis – į galvą, dvidešimt šešis – į krūtinę, septynis – į pilvą, devynis – į rankas ir penkis – į kojas. Tokiu būdu, E. D. ir B. V. bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam kraujo išsiliejimą po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dešiniojo smilkinio sumušimą su masyvia minkštųjų audinių kraujosruva dešiniame smilkinyje, linijiniu lūžiu, apimančiu dešinius kaukolės kaulus: smilkinkaulį, momenkaulį, pleištakaulį, pereinančiu į kaukolės dešinę priekinę daubą, nosies sumušimą su minkštųjų audinių kraujosruva nosyje, nosies kaulų lūžiu, dešiniojo užausio sumušimą su muštine žaizda ir aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, ir kairiojo smilkinio sumušimą su minkštųjų audinių kraujosruva, krūtinės sumušimą su daugybinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstos minkštuosiuose audiniuose, krūtinkaulio ir šonkaulių: dešiniųjų III-XI (viengubais), kairiųjų V-VI, I-XI (viengubais) ir VII-VIII (dvigubais) lūžiais su plaučių sužalojimais, dvi masyvias pailgas kraujosruvas dešiniojo klubakaulio projekcijoje, kraujosruvas Jungo duobėje, kairiojo peties priekiniame paviršiuje, pilve, rankose ir dešinėje kojoje, odos nubrozdinimus kairiame dilbyje. Po to siekdami įgyvendinti savo savanaudiškas užmačias apieškojo butą ir pagrobė V. Š. priklausančius materialinės vertės neturinčius šaliką, pirštines, dekoratyvinį pakabuką, piniginę bei 30 Eur vertės kompiuterio monitorių ir užrakinę butą bei paėmę su savimi raktą išėjo. V. Š. dėl daugybinių sužalojimų patyrė didelį fizinį skausmą ir ypatingas kančias, o nuo krūtinės sumušimo, kuris komplikavosi oro ir kraujo susikaupimais krūtinplėvės ertmėse, ūmiais kvėpavimo funkcijos ir širdies – kraujagyslių veiklos sutrikimais, įvykio vietoje mirė.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo B. V. ir nuteistojo E. D. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų B. V. ir E. D. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, jų įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo nenustatyta.

6.7. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti, patikimi ir įtikinami. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nuteistojo B. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu apie jam žinomas bylai svarbias aplinkybes. Apygardos teismas nuteistųjų, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, teismo medicinos ir DNR tyrimo specialistų išvadas ir kitą rašytinę medžiagą vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Tuo tarpu, E. D. gynėjas apeliaciniame skunde vadovaujasi tik nuteistajam (E. D.) palankiais įrodymais, juos vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje su kitais objektyviais bylos duomenimis, siekiant visiškai sumenkinat kito nuteistojo – B. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir apygardos teisme.

6.8.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytų aplinkybių visuma objektyviai patvirtina nuteistojo B. V. parodymus, t. y. kad abu nuteistieji ne tik buvo V. Š. bute, bet ir abu prieš nukentėjusįjį vartojo smurtą. Nors E. D. teigia, kad kraujas ant batų galėjo užtikšti atsitiktinai, o sužalojimai rankose atsirado nuo sportavimo, tačiau tai nepaneigia nuteistojo B. V. parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų apie V. Š. nužudymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo medicinos specialistui atliekant E. D. apžiūrą, tvirtino, jog sužalojimai ant jo rankų atsirado konfliktuojant su V. Š., o ne sportuojant (3 t., b. l. 34–36). Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie ikiteisminio tyrimo metu E. D. nurodytą aplinkybę, jog jis norėjo išskirti B. V. ir nukentėjusįjį V. Š. (2 t., b. l. 183). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad E. D. parodymai yra nenuoseklūs, nes tokiu būdu jis stengiasi išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nuteistojo B. V., liudytojų K. V., I. O., T. Š. ir V. B. parodymais, nes jie iš esmės sutampa tarpusavyje ir atitinka rašytinei bylos medžiagai. Pažymėtina, kad gynėjas apeliaciniame skunde liudytojų K. V. ir I. O. parodymus interpretuoja savaip ir vertina atsietai nuo visos bylos medžiagos. Byloje surinkti duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę, kurie neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

6.9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad B. V. ir E. D. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe ir iš savanaudiškų paskatų.

6.9.2. Pažymėtina, kad nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas bendrininkaujant tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, – jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kasacinės instancijos teismo nutartyse nurodoma, kad jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2009, Nr. 2K-7-156/2010, Nr. 2K-366/2011, Nr. 2K-303/2012, Nr. 2K-68-942/2016). Apie kaltininko (-ų) tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-366/2011, Nr. 2K-68-942/2016 ir kt.).

6.9.3. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad V. Š. padaryti daugybiniai sužalojimai galvoje, krūtinėje, pilve, rankose, kojose, o nukentėjusiojo mirtis įvyko dėl krūtinės sumušimo, t. y. daugybinių minkštųjų audinių kraujosruvų krūtinės ląstoje, krūtinkaulio ir šonkaulių lūžių su plaučių sužalojimais, kas komplikavosi oro ir kraujo susikaupimais krūtinplėvės ertmėse, ūmiais kvėpavimo funkcijos ir širdies – kraujagyslių veiklos sutrikimais. Specialisto išvados 7 punkte nurodyta, kad po daugybinių galvos sužalojimų ir kraujo išsiliejimo po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais V. Š. negalėjo atlikti savarankiškų veiksmų, gintis ar šaukti. Be to, visi sužalojimai padaryti trauminiais poveikiais, kurie būdingi smūgių sudavimui (1 t., b. l. 99–105). Pirmosios instancijos teismas remdamasis B. V. ir E. D. parodymais padarė pagrįstą išvadą, kad fizinį smurtą prieš V. Š. panaudojo abu nuteistieji, suduodami smūgius į įvairias kūno vietas, tačiau nuo kurio iš jų (nuteistųjų) tiesioginių smūgių į krūtinę įvyko krūtinkaulio ir šonkaulių lūžiai su plaučių sužalojimais, kas komplikavosi oro ir kraujo susikaupimais krūtinplėvės ertmėse, ūmiais kvėpavimo funkcijos ir širdies – kraujagyslių veiklos sutrikimais, nustatyti neįmanoma. Bylos duomenimis nustatyta, kad B. V. ir E. pritarė vienas kitam smurtinių veiksmų naudojimui prieš nukentėjusįjį, todėl apygardos teismas pagristai konstatavo, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tarp nuteistųjų nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį, jis kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu elgesiu, suduodant smūgius V. Š. į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas. Nors šioje byloje nenustatyta, kuris iš nuteistųjų sudavė mirtiną smūgį ir / ar smūgius nukentėjusiajam į krūtinę, dėl ko lūžo šonkauliai ir buvo pažeisti plaučiai, tačiau neginčijamai įrodyta, jog smurtą prieš nukentėjusįjį kryptingai vartojo abu nuteistieji, suduodami smūgius rankomis, spardydami į įvairias kūno vietas ir į gyvybiškai svarbias kūno dalis – galvą, krūtinę bei pilvą. Tokiu atveju, kaip paminėta aukščiau, už nužudymą atsako visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Atkreiptinas apeliantų dėmesys ir į tai, kad kokio stiprumo smūgius nukentėjusiajam sudavė kiekvienas iš nuteistųjų, neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui, be to, nėra ir galimybės tai objektyviai nustatyti.

6.9.4. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje ištyręs surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog tarp nuteistųjų veiksmų – mušimo, spardymo į itin svarbias gyvybei kūno dalis – ir padarinių – nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jie buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje B. V. ir E. D. veiksmus vertino kaip padarytus netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva ir krūtinė yra gyvybei svarbios ir labiausiai pažeidžiamos žmogaus kūno dalys, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į šias kūno vietas daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, Nr. 2K-381/2011 ir kt.).

6.9.5. Akivaizdu, kad šioje nagrinėjamoje byloje abu nuteistieji, suduodami smūgius rankomis ir kojomis spardydami nukentėjusiajam į galvą, krūtinę, nors ir neturėjo tikslo nužudyti, tačiau suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą bei numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir nors jų nenorėjo, tačiau leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai patvirtina ir nuteistųjų B. V. bei E. D. veiksmai po įvykio, kai matydami sužalotą ir kraujuojantį V. Š., užrakino duris ir abu iš įvykio vietos pasišalino, nors suprato, jog nukentėjusysis dar gyvas, tačiau jam medicinos pagalbos nesuteikė, t. y. tokiu būdu buvo abejingi padariniams.

6.10. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą ar išvengti materialinių išlaidų. Kaltininkui inkriminuojant savanaudiškas paskatas nužudyti, nebūtina, kad jis arba kitas suinteresuotas asmuo realiai patirtų turtinės naudos, tačiau privalu nustatyti šio motyvo susiformavimo laiką. Nusikalstama veika kvalifikuojama kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu. Savanaudišku laikomas nužudymas tiek siekiant turtinės naudos sau, tiek kitam asmeniui, kurio padėtimi kaltininkas yra suinteresuotas. Tai, kad kaltininkas ar kitas asmuo turtinės naudos negauna, ja nepasinaudoja ar jos atsisako, šio nusikaltimo kvalifikavimui įtakos neturi.

6.10.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad B. V. ir E. D. nužudė V. Š. dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Tai patvirtina nuteistojo B. V. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime ir teisminio nagrinėjimo metu, kad V. Š. abu pradėjo mušti dėl to, jog nukentėjusysis atsisakė duoti E. D. gimtadieniui 20 Eur, kuris turėjo būti kitą dieną, t. y. rugsėjo 24 d. Po to, abu nuteistieji apieškojo butą, tačiau pinigų nerado, todėl E. D. paėmė šaliką su „Lietuvos ryto“ atributika, žiemines rudos spalvos pirštines, medinį pakabuką, odinę piniginę bei monitorių, kurį vėliau išmetė į šiukšlių konteinerį (4 t., b. l. 14–17). Nukentėjusioji S. V. patvirtino, kad po nusikaltimo šių daiktų V. Š. bute nebuvo (4 t., b. l. 17–18). Ikiteisminio tyrimo metu E. D. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip pat tvirtino, kad kartu su B. V. apieškojo butą, nes tikėjosi rasti pinigų (3 t., b. l. 5–8). Tai, kad nuteistieji ieškojo pinigų ir vertingų daiktų patvirtina ne tik nuteistųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bet ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, iš kurio matyti, kad bute iš spintos išimti daiktai mėtėsi ant grindų, viskas sujaukta (1 t., b. l. 12–29) bei nukentėjusiosios S. V. parodymai (1 t., b. l. 126–127; 4 t., b. l. 17–18). Byloje nėra kitų duomenų, kad minėtus daiktus pasiėmė nenustatyti asmenys. Akivaizdu, kad nuteistieji B. V. ir E. D. turėjo tikslą užvaldyti V. Š. turtą dar iki jo sumušimo (nužudymo). Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad abu nuteistieji ne tik reikalavo pinigų iš V. Š., bet suvokdami, jog V. Š. po sumušimo negali pasipriešinti, užvaldė dalį materialinės vertės neturintį turtą bei 30 Eur vertės kompiuterio monitorių, užrakino buto duris ir iš įvykio vietos pasišalino. Akivaizdu, kad abu nuteistieji plėšimo būdu užvaldę turtą juo disponavo, ikiteisminio tyrimo metu pagrobti daiktai nerasti, todėl nusikalstama veika pagrįstai pripažinta baigta. Esant šioms aplinkybėms, B. V. ir E. D. veika teisingai kvalifikuota kaip ideali sutaptis pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 180 straipsnio 1 dalį. Gynėjo skunde nurodyti argumentai, kad nuteistieji siekė užvaldyti nukentėjusiojo pinigines lėšas, o ne menkaverčius daiktus, todėl jų nusikalstami veiksmai turi būti vertinami kaip pasikėsinimas, nepagrįsti ir atmestini. Nors daiktai, kurie buvo pagrobti iš V. Š. buto, nerasti, o ant peilio nebuvo rasti E. D. pirštų atspaudai, tačiau tai neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui visumoje ir nuteistųjų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui. Tai, kad E. D. nusikaltimo padarymo metu turėjo pinigų, kuriuos jam buvo atsiuntusi motina, nepaneigia nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

6.11. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas nuteistųjų B. V. ir E. D. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, t. y. kaip tyčinį nužudymą itin žiauriai. Byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad abu nuteistieji intensyviai naudojo smurtą prieš neįgalų V. Š., t. y. sudavė rankomis ir spardė nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas, taip pat ir į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą, krūtinę, pilvą, viso suduodami net penkiasdešimt vieną smūgį. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad V. Š. buvo padaryti daugybiniai viengubi bei dvigubi šonkaulių lūžiai, kas neabejotinai nukentėjusiajam prieš mirtį sukėlė fizines kančias. Iš nuteistojo B. V. parodymų apygardos teisme matyti, kad V. Š. buvo taip sumuštas, kad ant sienos matėsi kraujas, nukentėjusysis prašė pagalbos, o būtent jis (B. V.) nukentėjusįjį apšlapino, apipylė skysčiu ir miltais (4 t., b. l. 15–16). Nuteistasis E. D. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip parodė, kad B. N. apšlapino V. Š., apmėtė miltais ir apipylė skysčiu „F“ (3 t., b. l. 5–8). Tai, kad V. Š. bute rastas nukentėjusiojo kraujas, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada (1 t., b. l. 61–62). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu B. V. ir E. D. aplinkybės dėl nukentėjusiojo apšlapinimo, apipylimo skysčiu ir miltais nebuvo inkriminuotos ir už tai jie nėra nuteisti. Akivaizdu, kad nuteistojo B. V. ciniški veiksmai rodo niekinamą požiūrį į nukentėjusįjį, kas sukėlė dideles dvasines kančias. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis E. D. matė šiuos B. V. veiksmus ir jiems pritarė. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad sužalojimai V. Š. buvo padaryti jam esant gyvam (8 p.) (1 t., b. l. 99–109). Iš nuteistųjų parodymų matyti, kad jiems išeinat iš buto, V. Š. dar buvo gyvas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad B. V. ir E. D. suvokė, jog nukentėjusiajam suduodami daugybę smūgių į įvairias kūno vietas sukelia dideles kančias, kad jų smūgiai gali padaryti ne tik kūno sužalojimus, bet gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, ir nors tokių pasekmių nesiekė, tačiau sąmoningai leido joms kilti.

6.12. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas B. V. ir E. D. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus, BK 180 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl bausmės paskyrimo

7. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Be to, remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

7.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Be to, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai“. Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys.

7.2. Remiantis bylos medžiaga, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes nepilnamečiams B. V. ir E. D. atsižvelgė ne tik į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodomas aplinkybes, tačiau vadovavosi ir BK XI skyriaus normomis, nustatančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. BK 90 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų. BK 91 straipsnio 2 – 3 dalyse nurodyta, kad skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išvardintų aplinkybių, teismas atsižvelgia ir į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, ankščiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Pažymėtina ir tai, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, jog kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje.

7.2.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas skirdamas bausmes B. V. ir E. D. atsižvelgė į jų asmenybes (anksčiau neteisti, nusikaltimo padarymo metu abu buvo nepilnamečiai ir tai pripažinta jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, mokėsi); į B. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); taip pat į abiejų nuteistųjų dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai); nusikaltimo sunkumą (BK 11 straipsnio 6 dalis); netiesioginę tyčią ir nusikaltimo baigtumą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad B. V. ir E. D. nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Akivaizdu, kad nuteistieji būdami apsvaigę nuo alkoholio, elgėsi neadekvačiai ir nevisiškai galėjo kontroliuoti savo veiksmus, suteikti tinkamą pagalbą nukentėjusiajam V. Š., kurį paliko užrakintame bute, o patys iš įvykio vietos pasišalino.

7.3. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad B. V. ir E. D. mokėsi Š. Z. Ž. gimnazijoje ir charakterizuojami teigiamai, kaip paslaugūs ir mandagūs mokiniai, dalyvauja gimnazijos renginiuose (2 t., b. l. 157; 3 t., b. l. 38). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad B. V. 2015 m. spalio 20 d. baustas už administracinės teisės pažeidimą pagal ATPK 185⁶ straipsnio 3 dalį (2 t., b. l. 145–146); E. D. baustas už administracinės teisės pažeidimus du kartus: 2016 m. balandžio 4 d. pagal ATPK 178¹ straipsnio 2 dalį, o 2016 m. balandžio 25 d. pagal ATPK 185⁶ straipsnio 3 dalį (3 t., b. l. 17–19).

7.4. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas B. V. ir E. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus, BK 180 straipsnio 1 dalį, pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmes įstatymo sankcijos ribose (BK 61 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, B. V. ir E. D. paskirtos bausmės yra proporcingos ir adekvačios padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui. Nors B. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad prisipažino padaręs nusikaltimą ir nėra linkęs nusikalsti, tačiau šias aplinkybes, skirdamas bausmę įvertino apygardos teismas, todėl jų vertinti dar kartą nėra pagrindo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, B. V. ir E. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54 – 61, BK 91 straipsniuose išdėstytas nuostatas.

7.5. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamas nukentėjusiajai S. V. priteistas neturtinės žalos dydis. Teisėjų kolegijos vertinimu, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normų, o priteistos neturtinės žalos dydis atitinka suformuotą teismų praktiką ir nėra akivaizdžiai per didelis, ar per mažas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo B. V., nuteistojo E. D. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinius skundus atmesti.