- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-21
- Bylos Nr.
- I-2758-244/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00724-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- I. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko, Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja I. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) ir patikslintu skundu (b. l. 54–57), prašydama panaikinti atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017-02-06 sprendimą Nr. (11.1)I-720 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius), 3 770,80 Eur dydžio žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų.
Pareiškėja patikslintame skunde paaiškina, kad 2015-05-11 buvo priimtas Vilniaus skyriaus sprendimas, kuriuo pareiškėjai skirta motinystės pašalpa, taikant pagal galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą apskaičiuotą maksimalų vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydį, o ne pareiškėjos vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydį, pagal kurį pareiškėjai būtų buvusi paskirta didesnė motinystės pašalpa. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016-03-15 priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Lietuvis Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-25 nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Pašalpų nuostatai) 7 punktas tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Remdamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimu pareiškėja kreipėsi į Vilniaus skyrių, prašydama išmokėti jai nepagrįstai neišmokėtos motinystės pašalpos dalį – 3 770,80 Eur, tačiau Vilniaus skyrius persiuntė pareiškėjos prašymą VSDFV, kuri pareiškėjos paprašė pateikti papildomus paaiškinimus. Pareiškėja VSDF nurodė, kad, jos nuomone, Vilniaus skyrius turėtų vykdyti Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimą ir išmokėti pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtos motinystės pašalpos dalį. Pareiškėjos Vilniaus skyriaus persiųstas pareiškėjos prašymas neturi būti vertinamas kaip Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo apskundimas. VSDFV skundžiamu 2017-02-06 sprendimu atsisakė spręsti klausimą iš esmės ir išmokėti pareiškėjai prašomą neišmokėtos motinystės pašalpos dalį. Pareiškėja nurodė, kad VSDFV neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, jog VSDFV taiko dvigubus standartus, t. y. moterims, kurios nėra praleidusios VSDFV sprendimo dėl motinystės pašalpos skyrimo apskundimo termino, VSDFV taiko Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimo išaiškinimus ir perskaičiuoja išmokėtas motinystės pašalpas, o pareiškėjos atžvilgiu minėto Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimo išaiškinimo netaiko. Dėl to pareiškėjai kilo turtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 17–20) ir atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą (b. l. 61–64) prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilnius skyrius paaiškino, kad pareiškėja 2015-05-07 kreipėsi dėl motinystės pašalpos skyrimo nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiui nuo 2015-05-06 iki 2015-09-08. Vilniaus skyrius 2015-05-11 sprendimu pareiškėjai paskyrė motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015-05-06 iki 2015-09-08. Kadangi pareiškėja teisę į motinystės pašalpą įgijo nuo 2015-05-06, jos atžvilgiu motinystės pašalpa apskaičiuota pagal tuo metu galiojusių Įstatymo ir Pašalpų nuostatų nuostatas, todėl Vilniaus sprendimas, kuriuo apskaičiuota pašalpa, yra teisėtas ir pagrįstas. Vilniaus skyrius pareiškėjos argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimas turi būti taikomas perskaičiuojant pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą yra nepagrįstas, kadangi Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimas, kuriuo pareiškėja apskaičiuota motinystės pašalpa, yra įvykdytas, o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimai neturi atgalinio veikimo galios. VSDFV 2017-02-06 sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą dėl Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo apskaičiuota motinystės pašalpa, kadangi terminas minėtą sprendimą apskųsti buvo praleistas. Vadinasi, Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimas, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota motinystės pašalpa, nėra nuginčytas, yra galiojantis ir įvykdytas dar iki Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimo įsigaliojimo, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą.
Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 29–32) ir atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą (b. l. 65–67) prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSDFV paaiškino, jog pareiškėjai motinystės pašalpa apskaičiuota Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimu. Pareiškėja dėl minėto sprendimo skundą pateikė tik 2016-12-14, praleidusi Vilniaus skyriaus sprendimo apskundimo terminą. Todėl VSDFV 2017-01-05 raštu pasiūlė pareiškėjai pateikti priežastis, dėl kurių skundo padavimo terminas buvo praleistas ir šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjos nurodyta priežastis (Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimo išaiškinimas) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažinta termino praleidimą pateisinančia priežastimi. VSDFV pagrįstai skundžiamu 2017-02-06 sprendimu pareiškėjos skundas buvo paliktas nenagrinėtu, nes pareiškėja nepateikė svarbių priežasčių, galinčių sudaryti pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, todėl nėra pagrindo naikinti minėto sprendimo. Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimas, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota motinystės pašalpa, nėra apskųstas, todėl yra įsigaliojęs ir įvykdytas. Tai reiškia, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka. VSDFV nuomone, pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą yra nepagrįstas, kadangi Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimas, kuriuo pareiškėjai buvo apskaičiuota motinystės pašalpa, buvo įvykdytas, o Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimo išaiškinimas taikytinas Vilniaus skyriaus sprendimams, kurie nuo minėto nutarimo įsigaliojimo dienos nėra įvykdyti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Šioje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2017-02-06 sprendimo, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą, teisėtumo ir pagrįstumo ir turtinės žalos atlyginimo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja pateikė Vilniaus skyriui 2015-05-07 prašymą (b. l. 21–22) skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015-05-06 iki 2015-09-08.
Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, Vilniaus skyrius 2015-05-11 sprendimu „Dėl I. M. teisės į motinystės pašalpą“ Nr. 6-24-7171 (b. l. 25) skyrė pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015-05-06 iki 2015-09-08.
Pareiškėja, remdamasi Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarime pateiktu išaiškinimu, pagal kurį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Pašalpų nuostatų 7 punkto nuostatos, kurios buvo pritaikytos apskaičiuojant pareiškėjos motinystės pašalpą, buvo pripažinto prieštaraujančiomis Konstitucijai, Vilniaus skyriui pateikė 2016-12-14 prašymą „Dėl neišmokėtos motinystės pašalpos“ (b. l. 35), kuriuo prašė išmokėti jai dėl minėtų nuostatų taikymo apskaičiuojant jos motinystės pašalpą susidariusį skirtumą, t. y. 3 770,80 Eur.
Vilniaus skyrius 2016-12-22 raštu Nr. (4.41) 3-144615 „Dėl dokumento persiuntimo“ (b. l. 8) informavo pareiškėją, jog pagal priklausomybę jos prašymas persiunčiamas VSDFV.
VSDFV 2017-01-05 raštu Nr. (11.1) I-71 „Dėl praleisto termino dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo apskundimo“ (b. l. 12–13) informavo pareiškėją, jog pateikti skundą dėl Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo ji galėjo laikotarpiu nuo 2015-05-12 iki 2015-06-08, tačiau pareiškėjos skundas paduotas tik 2016-12-22, t. y. praleidus skundo padavimo terminą. Rašte nurodyta pareiškėjai pateikti VSDFV paaiškinimą, dėl kokių priežasčių skundo padavimo terminas dėl Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo buvo praleistas, kartu pateikiant ir tai patvirtinančius įrodymus (dokumentus).
Pareiškėja pateikė VSDFV 2017-01-13 raštą „Dėl papildomo paaiškinimo pateikimo“ (b. l. 9), kuriame nurodė, jog iki Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimo oficialaus paskelbimo VSDFV neturėjo pagrindo tenkinti panašaus pobūdžio reikalavimų, tačiau nuo 2017-01-02 pareiškėjos reikalavimas turi būti patenkintas. Rašte nurodyta, jog pareiškėja savo 2016-12-14 prašymu neskundė Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo, o pateikė prašymą tam, jog jos atžvilgiu būtų įvykdytas teisingumas.
VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktus papildomus paaiškinimus, priėmė skundžiamą VSDFV 2017-02-06 sprendimą, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą (b. l. 10–11). Sprendime nurodyta, kad termino skundui paduoti praleidimo priežastis negali būti aplinkybė, įvykusi vėliau, nei buvo pateiktas skundas, todėl pareiškėjos nurodytos priežastys nelaikytinos objektyviomis ir nepriklausiusiomis nuo pareiškėjos valios aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėja negalėjo realizuoti savo teisių. Nurodyta, kad pareiškėjos 2016-12-14 prašymas yra vertintinas kaip skundas, nes jame pareiškėja nurodė, jog yra pažeistos jos teisės ir teisėti interesai. Todėl, atsižvelgdama į tai, kad terminas dėl Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo apskundimo yra praleistas, o pareiškėjos paaiškinimuose pateiktos aplinkybės nepripažįstamos svarbiomis, VSDFV nusprendė, jog pareiškėjos 2016-12-14 prašymas nėra nagrinėjamas.
Pareiškėja Vilniaus skyriui pateiktą 2016-12-14 prašymą išmokėti jai motinystės pašalpos skirtumą, susidariusį dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės normų taikymo apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjai skirtą motinystės pašalpą, nelaiko skundu, o vertina jį kaip reikalavimą atlikti veiksmus. VSDFV ir Vilniaus skyrius su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka ir pareiškėjos 2016-12-14 prašymą vertina kaip skundą dėl Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo, kuriuo apskaičiuota pareiškėjos motinystės pašalpa.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2015-05-01, su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad prašymas yra su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. VAĮ 2 straipsnio 15 punkte nustatyta, jog skundas yra asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Iš pateiktų teisės normų matyti, kad skundu asmuo siekia apginti pažeistą savo materialiąją teisę, kai tuo prašymu nėra siekiama apginti savo pažeistas materialines teises ar teisėtus interesus, o prašoma, be kita ko, atlikti tam tikrus teisės aktuose nustatytus veiksmus, kurių viešojo administravimo subjektas, pavyzdžiui, neatlieka.
Įvertinus pareiškėjos 2016-12-14 prašymo turinį matyti, jog jame nurodoma, jog pareiškėjos teisė į teisingai apskaičiuotą motinystės pašalpą yra pažeista, kadangi, pareiškėjos teigimu, Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas motinystės pašalpą, taikė Konstitucijai prieštaraujančias teisės normas, dėl kurių pareiškėjai buvo apskaičuota mažesnė motinystės pašalpa nei faktiškai priklausiusi. Atitinkamai, prašyme prašoma išmokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutinka su VSDFV ir Vilniaus skyriaus pozicija, pagal kurią pareiškėjos 2016-12-14 prašymas, adresuotas Vilniaus skyriui, yra vertintinas kaip skundas dėl Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo apskaičiuota motinystės pašalpa už laikotarpį nuo 2015-05-06 iki 2015-09-08, VAĮ 2 straipsnio 15 dalies prasme, nes jame nurodomas pareiškėjos teisių pažeidimas. Pripažinus, jog pareiškėjos 2016-12-14 prašymas Vilniaus skyriui savo prasme yra skundas, teismas, nagrinėdamas skundžiamo VSDFV 2017-02-06 sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei žalos atlyginimo klausimą, įvertins, ar pareiškėjos 2016-12-14 prašymo reikalavimai, susiję su, kaip buvo nustatyta, pažeistų teisėtų interesų gynimu, buvo nagrinėjami laikantis reikalavimų, reglamentuojančių tokią administracinę procedūrą.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa buvo skaičiuojama taikant, be kita ko, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011-12-15 redakcija) ir Pašalpų nuostatų 7 punkte (2012-08-21 redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, susijusį su nėštumo ir gimdymo atostogų metu skiriamų ir mokamų motinystės pašalpų dydžio ribojimu, kurį Konstitucinis Teismas 2016-03-15 nutarimu, kuris oficialiai įsigaliojo 2017-01-02, pripažino prieštaravusiu Konstitucijai.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja teigia, kad VSDFV priimdama skundžiamą VSDFV 2017-02-06 sprendimą, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016-12-14 prašymą, skirtą Vilniaus skyriui, vilkino atlikti veiksmus. VSDFV ir Vilniaus skyrius nesutinka su tokia pareiškėjos pozicija ir teigia, kad pareiškėja skundą (nagrinėjamu atveju 2016-12-14 prašymą) dėl Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota motinystės pašalpa, pateikė praleidusi apskundimo terminą, o paprašyta pateikti svarbias priežastis, kurių pagrindu būtų galima atnaujinti terminą skundui paduoti, jų nepateikė, todėl VSDFV priėmė teisėtą ir pagrįstą VSDFV 2017-02-06 sprendimą.
Įstatymo 25 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2015-01-01) ir dabar galiojančiame Įstatymo 34 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2017-04-27) nustatyta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 20150-01-01) ir dabar galiojančioje Socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2017-01-01) taip pat nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.
Pašalpų nuostatų 72 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2015-05-02) buvo nustatyta, jog asmuo, nesutinkantis su teritorinio skyriaus direktoriaus (pavaduotojo) arba skyriaus direktoriaus įgalioto teritorinio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimu, turi teisę jį apskųsti VSDFV per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimo priėmimą. VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2008-01-01 iki 2017-01-01 – tiek, kiek aktualu ginčams dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų (sprendimų) motinystės (tėvystės) pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo klausimais), tiek pagal dabar galiojančią 41 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2017-01-01) skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą <...> Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, VSDFV valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką VSDFV nustato VSDFV valdybos direktorius.
Atsižvelgiant į šias nuostatas, darytina išvada, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų), inter alia (be kita ko) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka VSDFV. Tokią draudėjų, apdraustųjų asmenų bei kitų suinteresuotų asmenų skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių bei kitų VSDFV administravimo įstaigų individualių administracinių aktų ir kitų konkrečiam asmeniui ar konkrečiai nurodytai asmenų grupei skirtų administracinių sprendimų ir veiksmų (neveikimo), kurie, pareiškėjų manymu, pažeidžia jų teises ar teisėtus interesus, pateikimo ir jų nagrinėjimo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką reglamentuoja VSDFV direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131 patvirtintos Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės (toliau – ir Taisyklės) (redakcija, galiojanti nuo 2013-01-23). Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad skundai dėl VSDFV teritorinių skyrių ar kitų VSDFV įstaigų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti VSDFV valdybai per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Pagal Taisyklių 20 punktą, tuo atveju, jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai VSDFV direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Taisyklių 31 punkte nustatyta, jog tuo atveju, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.
Pareiškėjos 2016-12-14 prašymas yra vertinamas kaip skundas dėl Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo, kuriuo buvo apskaičiuota pareiškėjos motinystės pašalpa. Atitinkamai, pareiškėjos 2016-12-14 prašymo nagrinėjimui yra taikytinos Socialinio draudimo įstatymo, Įstatymo ir Taisyklių nuostatos dėl ginčų nagrinėjimo. Nagrinėjamoje byloje ginčo nėra dėl to, jog pareiškėja praleido terminą skundui dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo paduoti, ginčas iš esmės kyla dėl to, ar VSDFV ginčijamu 2017-02-06 sprendimu pagrįstai nusprendė nenagrinėti pareiškėjos 2016-12-14 prašymo.
Bylos rašytiniai duomenys patvirtina, jog pareiškėja, teikdama paaiškinimus dėl priežasčių, dėl kurių praleido nustatytą terminą skundui paduoti nurodė, kad terminą praleido dėl to, jog Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimas buvo priimtas tik 2016-03-15, kitų priežasčių, nesusijusių su Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimu, nepateikė. Kaip buvo nustatyta, VSDFV direktorius arba direktoriaus pavaduotojas sprendžia, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, o kokias nesvarbiomis. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-04-06 nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015-03-04 nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi pozicijos, jog asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai (žr. 2016-04-20 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-363-261/2016), t. y. sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., LVAT 2008-05-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016-06-01 nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016). Pareiškėjos papildomuose paaiškinimuose dėl priežasčių, dėl kurių ji praleido Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo apskundimo terminą, nurodytas Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimas, kuriuo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Pašalpų nuostatų 7, 10 punktai tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Minėtas Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimas buvo priimtas 2016-03-15, tačiau jo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2017-01-02. Šio nutarimo konstatuojamosios dalies V skyriaus 1 punkto antroje pastraipoje nurodyta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos minėtos Įstatymo ir Pašalpų nuostatų nuostatos tiek, kiek nurodyta, negalės būti taikomos, t. y. visoms dirbančioms motinoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką turės būti mokamos per nustatytą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančios motinystės pašalpos. Iš pateiktų išaiškinimų matyti, kad Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimo išaiškinimas dėl motinystės pensijų skaičiavimo nėra taikomas automatiškai visiems Vilniaus skyriaus sprendimams, kuriais buvo apskaičiuotos motinystės pašalpos. LVAT 2017-04-13 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-473-502/2017 išaiškino, jog teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia (lot. be kita ko) susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais (ir jiems taikomas Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimo išaiškinimas) iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.
Bylos rašytinės medžiagos turinys patvirtina, kad pareiškėjai, praleidusiai terminą skundui dėl Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo, buvo suteikta galimybė atnaujinti terminą, pateikiant priežastis, kurios būtų svarbios ir nepriklausytų nuo pareiškėjos valios. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas neturi pagrindo nesutikti su VSDFV skundžiamo 2017-02-06 sprendimo išvada, jog pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog terminą praleido tik dėl to, jog Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimas buvo priimtas tik 2016-03-15, nėra objektyvi ir nepriklausiusi nuo pareiškėjos valios. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad pareiškėja apie motinystės (tėvystės) pašalpos dydį turėjo sužinoti gavusi pirmąją pašalpą, išmokėtą už 2015 m. gegužės mėnesį. Teismas pažymi, kad gavus pirmą sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, pareiškėjai pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus atsirado pagrindas per 20 darbo dienų ar per kitą protingą laiko tarpą (pateikiant svarbias priežastis, kodėl praleidžiamas teisės aktuose nustatytas skundo padavimo terminas) nesutinkant su Vilniaus skyriaus sprendimu neatidėliojant kreiptis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka į VSDFV. Įvertinus tai, jog pareiškėja skundą dėl Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo padavė tik 2016-12-14, nors Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimas buvo priimtas 2016-03-15, t. y. net po 9 mėnesių, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos negalima laikyti pakankamai rūpestinga, sąžininga, atidžia ir operatyvia, teikiant skundą dėl Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo. Pareiškėja nei VSDFV, nei teismui nepateikė įrodymų, kad nuo Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo gavimo dienos iki 2016-12-14 (kreipimosi į Vilniaus skyrių datos) jai buvo objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo kreiptis į VSDFV ar Vilniaus skyrių ankščiau nei 2016-12-14. Minėtų aplinkybių visuma teismui leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos nurodytą termino kreiptis į VSDFV dėl Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo praleidimo priežastį nėra pagrindo vertinti kaip svarbia, nepriklausiusia nuo pareiškėjos valios, nes byloje esančių rašytinių įrodymų turinys patvirtina, kad pareiškėja terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-04-05 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-721-146/2016).
Nustatytos faktinės bylos aplinkybės leidžia teigti, kad VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos 2016-12-14 prašymą ir nustačiusi, kad pareiškėja pateikė skundą praleidusi skundui pateikti nustatytą terminą, pagal teisės aktų nustatytą tvarką kreipėsi į pareiškėją ir suteikė jai galimybę pateikti papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodytų, dėl kokių priežasčių praleido skundo padavimo terminą. Pareiškėjos teisė pateikti papildomus paaiškinimus nebuvo apribota, tačiau pareiškėja papildomuose paaiškinimuose nurodė tas pačias priežastis, dėl kurių ji grindė 2016-12-14 prašymą Vilniaus skyriui, kuriuo prašė išmokėti jai neteisėtai neišmokėtą motinystės pašalpos sumą. Įvertinusi tai, teismo vertinimu, VSDFV priėmė pagrįstą ir teisėtą skundžiamą 2017-02-06 sprendimą, kuriame nustačiusi, jog pareiškėjos pateikta priežastis dėl praleisto termino skundui paduoti nėra svarbi ir nepriklausanti nuo pareiškėjos valios, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016-12-14 prašymą.
Pareiškėja prašo priteisti 3 770,80 Eur dydžio žalą.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio. Žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Iš pareiškėjos skundo ir patikslinto skundo argumentų matyti, jog pareiškėja turtinę žalą kildina iš VSDFV 2017-02-06 sprendimo, kuriuo VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016-12-14 prašymą dėl Vilniaus skyriaus 2015-05-11 sprendimo, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota motinystės pašalpa. Teismas, išanalizavęs pareiškėjos, VSDFV ir Vilniaus skyriaus argumentus, nustatęs ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, jog skundžiamas VSDFV 2017-02-06 sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Vadinasi, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.), todėl pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą, kurią patyrė dėl to, jog VSDFV skundžiamu 2017-02-06 sprendimu negrąžino pareiškėjai neteisėtai, jos teigimu, neišmokėtą motinystės pašalpos sumą, atmestinas kaip nepagrįstas.
Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad VSDFV 2017-02-06 sprendimas Nr. (11.1)I-720 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra juridinio pagrindo jį naikinti remiantis pareiškėjos skunde ir patikslintame skunde išdėstytais argumentais. Konstatavus, kad VSDFV vadovavosi galiojančiais teisės aktais, veikė savo kompetencijos ribose ir jos priimtas skundžiamas 2017-02-06 sprendimas Nr. (11.1)I-720 teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo konstatuoti VSDFV neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei priteisti turtinę žalą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos I. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.