Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus, Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ (buvusios uždarosios akcinės bendrovės „Parex lizingas“) skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui, uždarajai akcinei bendrovei „Artulėja“ dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas nurodė, kad į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją kreipėsi UAB „Artulėja“ dėl nuosavybės teisės į Klaipėdoje, Paryžiaus Komunos g. 24 A, esantį nekilnojamąjį turtą įregistravimo pagal 2005 m. birželio 7 d. lizingo sutartį, 2005 m. birželio 15 d. priėmimo – perdavimo aktą bei 2005 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjo pranešimą apie sutarties įvykdymą. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2006 m. birželio 27 d. sprendimu dėl daiktinių teisių registravimo Nekilnojamojo turto registre UAB „Artulėja“ prašymo nepatenkino, nes prašomam įregistruoti turtui buvo įregistruotas laikinas apribojimas (areštas). Turto arešto aktų registre 2003 m. gruodžio 30 d. įregistruotas arešto aktas, kurio pagrindu apribotas disponavimas pareiškėjui priklausančiu turtu. Turto arešto aktų registre 2004 m. gruodžio 16 d. įregistruotas šio arešto akto pakeitimas, kuriame nurodyta, kad areštuojamas bendrovės nekilnojamasis ir kilnojamasis ilgalaikis materialusis turtas, išskyrus tą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, kuris pagal lizingo ir išperkamosios nuomos sutartis yra perduotas valdyti ir naudoti lizingo gavėjams, visiškai įvykdžiusiems įsipareigojimus pagal lizingo ir išperkamosios nuomos sutartis. Pareiškėjo nurodyto turto nuosavybės teisės įregistruotos nuo 2002 m. balandžio 15 d. pagal 2002 m. vasario 6 d. privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutartį ir 2002 m. kovo 29 d. privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo – priėmimo aktą. Pažymėjo, kad 2005 m. birželio 7 d. lizingo sutarties ir 2005 m. birželio 15 d. daikto priėmimo – perdavimo akto momentu areštas galiojo. Dokumentai, patvirtinantys arešto nuėmimą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nebuvo pateikti. Komisija sprendimu VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimą paliko galioti, nes, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuo 2002 m. balandžio 15 d. įregistruotos pareiškėjo nuosavybės teisės į nurodytą turtą, Turto arešto aktų registre nuo 2004 m. gegužės 28 d. įregistruotas įmonei priklausančio turto areštas, įregistruotas Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gegužės 21 d. nutarties pagrindu, kurioje nurodyta, jog areštuojamas pareiškėjo kilnojamasis ir nekilnojamasis ilgalaikis materialus turtas, išskyrus lizingo sutarčių pagrindu tretiesiems asmenims perduotas naudotis turtas. Pažymėjo, kad nuo 2002 m. kovo 29 d. (kada buvo pasirašytas perdavimo – priėmimo aktas su Klaipėdos miesto savivaldybe) iki 2005 m. birželio 7 d. lizingo sutarties su UAB „Artulėja“ sudarymo turtas buvo pareiškėjo nuosavybė, todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gegužės 21 d. nutarties nuostatos neapima šių patalpų disponavimo klausimo, o 2005 m. birželio 7 d. lizingo sutartis bei 2005 m. birželio 15 d. lizingo sutarties objekto perdavimo –priėmimo aktas yra sudaryti pažeidžiant Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gegužės 21 d. nutartimi nustatytus disponavimo teisės apribojimus. Akcentavo, kad pareiškėjas neskundė Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus veiksmų Komisijai, todėl pareiškėjo skundas dėl sprendimo panaikinimo atmestinas jam nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Turtas areštuotas vykdant Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gruodžio 29 d. nutartį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 6 d. nutartimi. Įregistruotas laikinas turto areštas galiojantis ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Teigė, kad pareiškėjas 2002 m. įgyto turto negalėjo perleisti UAB „Artulėjai“ pagal 2005 m. lizingo sutartį. Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 6 d. nutartimi buvo nustatyta, kad iki nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos areštuojamas jos nekilnojamasis ir kilnojamasis ilgalaikis turtas, uždraudžiant juo disponuoti, išskyrus tą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, kuris pagal lizingo ir išperkamosios nuomos sutartis yra perduotas valdyti ir naudotis lizingo gavėjams. Uždraudimas disponuoti netaikomas tam turtui, kuris bus perduodamas ateityje pagal lizingo sutartis lizingo gavėjams. Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartyje buvo konstatuota, kad laikinosios ieškinio apsaugos priemonės netaikomos lizingo gavėjams perduodamam turtui, nepriklausomai nuo to, kada jis buvo perduotas, prieš ar po Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 6 d. nutarties priėmimo, bei nesudarė įstatymų nustatyto pagrindo teritoriniam ar centriniam registratoriui aiškinti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį. Tvirtino, kad turto arešto apimtis, nurodyta turto arešto aktų registre, ir visi turto arešto duomenys, įrašyti į turto arešto aktų registrą, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Turto arešto aktų registro įstatymu, Turto arešto aktų registro nuostatais, turto arešto aktų registro duomenų bazę tvarko Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įgaliota institucija – Centrinė hipotekos įstaiga. Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registro pateikiama išsami informacija, kurioje nurodyta, kad nurodytas objektas nerastas nė viename turto arešto akte, ir įrašyta pastaba, kad siūlome atlikti paiešką pagal turto savininko kodą, turtas gali būti areštuotas laikinai įregistruotu turto arešto aktu. Byloje nėra duomenų, kad buvo atlikta paieška pagal turto savininko kodą ir patikrinti laikinai įregistruoti turto arešto aktai. Antstolių turto apyrašai Centrinei hipotekos įstaigai pateikti taip pat nebuvo. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas reikalaujamus atlyginti nekilnojamojo turto mokestį 10 375,00 Lt, žemės nuomos mokestį 16 942,00 Lt bei negautas pajamas 7 004,18 Lt priskaičiavo nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. iki 2007 m. rugsėjo mėn., nors teritorinio registratoriaus sprendimas priimtas 2006 m. birželio 27 d., todėl reikalavimas priteisti žalos atlyginimą nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. iki šio sprendimo priėmimo yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėjas dėl žalos atlyginimo į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją turėjo kreiptis ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią sužinojo apie nuostolių atsiradimą, todėl pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą reikalauti žalos atlyginimo. Atkreipė dėmesį, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuojantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje dėl žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-793/2006) konstatavo, kad ta aplinkybė, jog atsakovo darbuotojai kitaip negu teismas įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė įstatymą, negali būti vertinama kaip pagrindas valstybės prievolei dėl žalos atlyginimo kilti. Antra vertus, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Ginčo atveju pareiškėjo ir UAB „Artulėja“ prašymai teritoriniam registratoriui ir jų skundai centriniam registratoriui buvo išnagrinėti įstatymo nustatyta tvarka, todėl patirti nemalonūs išgyvenimai dėl to, kad jų prašymų ir pretenzijų atsakovas nepatenkino, negali būti kvalifikuoti kaip dėl neteisėtų valstybės institucijos tarnautojų veiksmų patirta neturtinė žala.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas priteisti iš valstybės įmonės „Registrų centras“ 34 321,18 Lt turtinės ir 80 000,00 Lt neturtinės žalos bei 6 procentų metines palūkanas iki teismo sprendimo įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su VĮ „Registro centras“ priimtu sprendimu atsisakyti registruoti trečiajam suinteresuotajam asmeniui UAB „Artulėja“ nuosavybės teises, kurias ši bendrovė įgijo iš pareiškėjo lizingo sutarties pagrindu. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo teisės kreiptis į teismą, prašydamas panaikinti jo teisėms ir teisėtiems interesams įtakos neturėjusių ginčo sprendimų, priimtų trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Artulėja“ atžvilgiu, ir todėl ginčo sprendimų pagrindu pareiškėjui negalėjo kilti nei turtinė, nei neturtinė žala. Asmens teisė pareikšti reikalavimą atlyginti žalą kildinama iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Minėtos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Minėta, jog pareiškėjas savo suinteresuotumą ir teisių pažeidimą sieja su VĮ „Registrų centras“ priimtais sprendimais, kurie, pareiškėjo teigimu, sukėlė žalą, nors ir nebuvo tiesiogiai jam adresuoti, t. y. šie sprendimai buvo priimti pagal UAB „Artulėja“, o ne pagal pareiškėjo prašymą atlikti atitinkamus veiksmus. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimas nesusijęs su sąlyga, jog galimai neteisėti valstybės valdžios institucijų priimti sprendimai turi būti tiesiogiai adresuoti asmeniui, kuris kreipiasi dėl žalos atlyginimo. Vien to, kad administracinis sprendimas savo forma, pobūdžiu ar tekstu yra priimtas ne pagal pareiškėjo, reikalaujančio žalos atlyginimo, prašymą, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog juo negali būti sukuriama specifinių ar naujų pareigų kitiems asmenims, jog tokie aktai negali turėti kitokio poveikio kitų asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks teisės normų aiškinimas, kokį šioje byloje pateikė pirmosios instancijos teismas, be kita ko, prieštarautų ir civilinės atsakomybės instituto prasmei bei tikslams. Civilinės atsakomybės paskirtis – kompensuoti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Neteisėti veiksmai, sukeliantys žalą, gali būti patys įvairiausi. Atitinkamai gali skirtis ir neteisėtų veiksmų ryšys su asmeniu, kuriam pradaroma žala, ir pačia žala. Tačiau Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus („Civilinė atsakomybė“) normose nėra tokios nuostatos, kuri aiškiai ir nedviprasmiškai leistų teigti, kad teisę gauti dėl VĮ „Registrų centras“ neteisėtų veiksmų (priimtų sprendimų) padarytos žalos atlyginimą pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles turi tik tas asmuo, kuris kreipėsi į šią valstybės įmonę ir pagal kurio prašymą buvo priimtas sprendimas, iš kurio kildinami neteisėti veiksmai ir žala. Teisės normų, reikalaujančių būtent tokio santykio tarp neteisėtų veiksmų turinio ir žalos dėl šių veiksmų atlyginimo prašančio asmens, nenurodė ir pirmosios instancijos teismas. Deliktinės civilinės atsakomybės normos, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, apskritai nereikalauja jokių išankstinių teisinių santykių tarp žalą padariusio ir ją patyrusio asmens egzistavimo. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, kad šiuo atveju tarp pareiškėjo ir VĮ „Registrų centras“ nebuvo jokių tiesioginių teisinių santykių, taip pat nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje keliamas būtent deliktinės civilinės atsakomybės klausimas. Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šio straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Šių nuostatų analizė leidžia teigti, kad kiekvienas asmuo turi teisę reikalauti, kad valstybinės valdžios institucijos ar jų darbuotojai susilaikytų nuo tokių veiksmų, kurie neteisėtai darytų jam žalą. Jei žala asmeniui padaroma neteisėtais veiksmais ir nustatomos kitos konkrečiu atveju būtinos civilinės atsakomybės, tokia žala pagal bendrąją taisyklę turi būti atlyginta. Tokiu būdu atitinkami VĮ „Registrų centras“ sprendimai, net jei jie yra priimti ne pagal pareiškėjo, reikalaujančio žalos atlyginimo, prašymą, gali pažeisti pareiškėjo teisę. Apibendrindama aukščiau išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės kreiptis į teismą ir reikalauti patirtos žalos atlyginimo šiuo atveju negali paneigti tai, kad galbūt neteisėtas Nekilnojamo turto registro tvarkytojo aktas, kuris sukėlė tariamą arba realią žalą, tiesiogiai buvo priimtas ne pagal pareiškėjo prašymą ir šia prasme nebuvo jam tiesiogiai adresuotas. Interesas kreiptis teisminės gynybos dėl žalos atlyginimo ir gauti jį tokiu atveju gali kilti iš to, kad kompetentingos institucijos priimtas aktas paprastai turi įtakos ne tik tiesioginiam šio akto adresatui, bet ir gali paveikti kitų asmenų teises ir pareigas, įstatymų saugomus interesus. Toks teisės aiškinimas, pagal kurį reikalavimo dėl žalos atlyginimo nagrinėjimas ir jo patenkinimas būtų siejamas su sąlyga būti galbūt neteisėto Nekilnojamo turto registro tvarkytojo akto, iš kurio kildinama žala, tiesioginiu adresatu, neišvengiamai reikštų, kad būtų paneigta bet kokia kitų asmenų teisė kreiptis į administracinį teismą dėl žalos atlyginimo ir gauti tokį atlyginimą, nepaisant to, kad, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, akivaizdu, jog tam tikrais atvejais tokiais aktais gali būti paveikti ir kiti asmenys, jais gali būti padaroma žala ne tik tiems asmenims, kuriems jis tiesiogiai adresuotas. Tai būtų neteisinga, taip pat nesuderinama su asmens teisių, kurias šioje srityje suteikia įstatymai ir kiti teisės aktai, veiksminga teismine gynyba. Pareiškėjas nurodo, kad VĮ „Registrų centras“ atsisakius įregistruoti perėjusias nuosavybės teises UAB „Artulėja“, jis ir toliau turėjo prižiūrėti ir saugoti turtą, mokėti turto ir jo eksploatavimo mokesčius, nors faktiškai turtu ir nesinaudojo (t. 4, b. l. 121). Civilinio kodekso 4.261 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi civilinės atsakomybės taikymo požiūriu negalima teigti, kad minėtas sprendimas, iš kurio kildinama žala ir neteisėti veiksmai, negalėjo turėti visiškai jokio poveikio pareiškėjui, jo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams. Šiuo, civilinės atsakomybės taikymo, aspektu pareiškėjas taip pat gali būti laikomas turėjusiu įstatymų saugomą interesą į tai, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas tinkamai atliktų savo funkcijas ir įstatymų nustatyta tvarka, sąlygomis ir terminais įregistruotų nuosavybės teisės perėjimo faktą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui šiuo atveju gali būti priteistas atitinkamas žalos atlyginimas, jeigu yra visos įstatymų leidėjo numatytos civilinės atsakomybės sąlygos ir nėra priežasčių atleisti nuo jos, nepaisant to, ar aktas, sukėlęs tikrą ar tariamą žalą, buvo tiesiogiai adresuotas pareiškėjui. Aukščiau paminėtas išvadas, be kita ko, iš esmės patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-665/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 8, psl. 338?359) konstatavo, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Taigi sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, nereikalaujama, kad aktas būtų tiesiogiai skirtas (adresuotas) nukentėjusiam asmeniui. Administracinis aktas gali sukelti tam tikrų teisinių pasekmių ir tretiesiems asmenims, kuriems aktas nėra skirtas. V. Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius bylos aspektus. Dėl netinkamo teisės normų aiškinimo ir taikymo pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino šiai bylai reikšmingų aplinkybių (be kita ko, susijusių su civilinės atsakomybės sąlygų buvimu ar nebuvimu šioje byloje), neatskleidė šios bylos esmės ir tokiu būdu tinkamai neišnagrinėjo pareikšto reikalavimo iš esmės. Šiame kontekste pažymėtina, jog vienas iš administracinio proceso tikslų yra operatyvus iškilusio teisinio ginčo išsprendimas. Šio tikslo neatitiktų pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimas ir bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą. Kiekvienu atveju sprendžiant dėl to, ar yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, turi būti įvertinta, ar tam yra pakankamas teisinis pagrindas. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei apeliacinės instancijos teismas, įgyvendindamas savo teisę tikrinti apskųstą teismo sprendimą tiek faktiniu, tiek teisiniu aspektais, gali pats nustatyti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai joms pritaikyti atitinkamas teisės normas, bei nėra kitų esminių kliūčių procesiniam sprendimui apeliacinės instancijos teisme priimti (pvz., nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų), byla į pirmosios instancijos teismą neturėtų būti grąžinama. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas pats turėtų priimti atitinkamą procesinį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Ši pozicija aiškiai atsispindi ir Administracinių bylų teisenos įstatyme. ABTĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, numatančiais, kada apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jeigu naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą.Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju naujų įrodymų rinkti nereikia, bylai reikšmingos faktinės aplinkybės yra žinomos. Be to, siekdamas visapusiškai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pasinaudojo ABTĮ 82 straipsnio 8 dalyje numatyta teise ir, atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės, išsireikalavo papildomus duomenis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ši byla jau buvo vieną kartą grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-242/2009). Be kita ko, šalys argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės sąlygų buvimu ar nebuvimu šioje byloje, teikė tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek ginčydamos šias aplinkybes apeliacijos metu. Atsižvelgusi į paminėtą, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybių visuma, lemianti, jog byla į pirmosios instancijos teismą neturėtų būti grąžinama, o atitinkamas procesinis sprendimas iš esmės gali būti priimtas apeliacinės instancijos teisme. VI. Bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, sprendžiant neteisėtais veiksmais padarytos žalos kompensavimo klausimą taikomas visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principas. Pažymėtina, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas ir jis neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Nors, minėta, nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas prašo priteisti iš VĮ „Registrų centras“ 34 321,18 Lt turtinės žalos. Pareiškėjas nurodo, kad patirtą turtinę žalą, be kita ko, sudaro sumokėtas nekilnojamojo turto mokestis ir žemės nuomos mokestis. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nurodo, kad turtinė žala kilo laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 30 d. Vertinant šio reikalavimo pagrįstumą, pirmiausia pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje atsakovo sprendimas, iš kurio pareiškėjas kildina žalos atsiradimą, buvo priimtas tik 2006 m. birželio 27 d. (I t., b. l. 16), todėl pareiškėjo argumentai dalyje dėl mokesčių sumų, sumokėtų iki minėtos datos, nevertintini ir minėtas reikalavimas šioje dalyje negali būti patenkintas – šios sumos priežastiniu ryšiu nesusijusios su Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmais. Nuo 2006 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas kaip vieną iš nekilnojamojo turto mokesčio objektų apibrėžė juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 str. 2 p.). To paties įstatymo 2 straipsnio 7 dalis nekilnojamąjį turtą apibrėžė kaip Nekilnojamojo turto registre registruojamas patalpas, inžinerinius ir kitus statinius. Mokesčio mokėtojai – fiziniai ir juridiniai asmenys (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 str.). Įstatymas taip pat nustatė, kad mokestį už juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį) bei juridiniams asmenims neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniams asmenims, apskaičiuoja, deklaruoja ir sumoka juridiniai asmenys (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 12 str. 1 d.). Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu nekilnojamasis turtas, už kurį pagal šio straipsnio 5 ar 6 dalių nuostatas mokesčio mokėtojas privalo apskaičiuoti mokestį, priklausė jam nuosavybės teise, buvo naudojamas ekonominei ar individualiai veiklai arba buvo perduotas juridiniam asmeniui (juridiniams asmenims neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduoto naudotis nekilnojamojo turto, nuosavybės teise priklausančio fiziniams asmenims, atveju) ne visą mokestinį laikotarpį, mokestis apskaičiuojamas proporcingai tai mokestinio laikotarpio daliai (mėnesiais), kurią nekilnojamasis turtas priklausė nuosavybės teise, buvo naudojamas ekonominei ar individualiai veiklai arba buvo perduotas juridiniam asmeniui, laikantis šių taisyklių: 1) mokestis pradedamas skaičiuoti nuo mėnesio, kurį įgyjama nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, nekilnojamasis turtas pradedamas naudoti ekonominei ar individualiai veiklai arba nekilnojamasis turtas juridinio asmens perimamas; 2) mokestis neskaičiuojamas nuo mėnesio, einančio po mėnesio, kurį perleidžiama nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, nekilnojamasis turtas nebenaudojamas ekonominei ar individualiai veiklai arba nekilnojamasis turtas juridinio asmens grąžinamas, išskyrus atvejus, kai dėl nekilnojamojo turto perleidimo ar perdavimo atsiranda prievolė skaičiuoti mokestį pagal šios dalies 1 punktą, - šiuo atveju mokestis neskaičiuojamas nuo to paties mėnesio, kurį perleidžiama nuosavybės teisė, turtas perduodamas. Iš paminėto matyti, jog mokestį už juridiniams asmenims priklausantį nekilnojamąjį turtą, koks yra nagrinėjamu atveju, moka tie juridiniai asmenys, kuriems šis turtas priklauso nuosavybės teise. Pacituotų nuostatų sisteminė analizė taip pat leidžia konstatuoti, jog įstatymų leidėjas šio mokesčio mokėtoju minėtu atveju laiko ne Nekilnojamojo turto registre nurodytą, bet faktiškai nuosavybės teises į mokesčio objektą mokestiniu laikotarpiu turintį juridinį asmenį. Juridinio asmens pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokestį perėjimas siejamas ne su nuosavybės teisės (perėjimo, įgijimo) teisine registracija, bet su faktiniu nuosavybės teisės perleidimu (įgijimu). Už tinkamą nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimą pirmiausia yra atsakingas turto savininkas – juridinis asmuo, nepriklausomai nuo to, ar jo nuosavybės teisė į turtą yra įregistruota. Kad nekilnojamasis turtas apmokestinamas nekilnojamojo turto mokesčiu nepriklausomai nuo to, ar jis yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, ar ne, nurodoma ir Valstybinės mokesčių inspekcijos parengtame apibendrintame Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo komentare. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad tiek ginčo teisinių santykių atsiradimo, tiek šiuo metu galiojantys teisės aktai nesieja nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įgijimo (perėjimo) momento su šios teisės įgijimo pagrindo registravimu Nekilnojamojo turto registre. Žvelgiant į istorinę nekilnojamojo turto mokestį reglamentuojančių teisės aktų raidą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2001 m. liepos 10 d. priimtu Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 1, 2, 3, 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymu iš esmės buvo nustatyta, kad mokestis skaičiuojamas priklausomai nuo nekilnojamojo turto įgijimo nuosavybės teise. Taigi buvo atsisakyta anksčiau galiojusios tvarkos sieti pareigą mokėti mokestį su nuosavybės teisine registracija, jos duomenų pakeitimu (žr. Lietuvos Respublikos įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 dalis (1994 m. liepos 20 d. įstatymo Nr. I?565 redakcija). Kaip matyti iš minėto įstatymo projekto (2001 m. birželio 27 d. įstatymo projektas Nr. IXP-835) aiškinamojo rašto, šie pakeitimai buvo atlikti atsižvelgiant į tai, kad pagal naująjį Civilinį kodeksą nuosavybės teisės įgijimas nebebuvo siejamas su turto įregistravimu. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad nekilnojamojo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-116/2008). Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K?3?192/2010). Pagal bendrąją taisyklę, daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (Civilinio kodekso 4.49 str. 1 d.). Byloje nustatyta, jog nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Artulėja“ (toliau – ir lizingo gavėjas) įgijo pagal tarp jo ir pareiškėjo (toliau – ir lizingo davėjo) sudarytą lizingo sutartį (I t., b. l. 10–15). Lizingo sutarties 3.2.3 punkte buvo nustatyta lizingo davėjo pareiga, lizingo gavėjui įvykdžius visus šios sutarties įsipareigojimus, per 10 darbo dienų po pažymos notariniam veiksmui išėmimo perleisti lizingo gavėjui nuosavybės teisę į daiktą, pasirašant atitinkamą nuosavybės perleidimo sutartį ar kitą dokumentą, remiantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais. Toks dokumentas (perdavimo-priėmimo aktas) tarp lizingo davėjo ir gavėjo buvo pasirašytas 2005 m. gruodžio 19 d. Jame nurodyta, kad šiuo aktu lizingo gavėjui (UAB „Artulėja“) perduodama nuosavybės teisė į ginčo nekilnojamąjį turtą; lizingo gavėjas priima nuosavybės teise valdyti daiktą ir juo naudotis (I t., b. l. 25). Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimu, kuris buvo paliktas galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A8-1080/2007, valstybės įmonės „Registrų centras“ Klaipėdos filialo atsisakymas aptariamų dokumentų pagrindu įregistruoti UAB „Artulėja“ nuosavybės teisę į minėtą turtą buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą UAB „Artulėja“ įgijo 2005 m. gruodžio 19 d. Todėl galima konstatuoti ir tai, kad UAB „Artulėja“ įgijo teisinę pareigą mokėti nekilnojamojo turto mokestį už šį turtą dar prieš pastarajai bendrovei kreipiantis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl šio turto nuosavybės teisės perėjimo teisinės registracijos ir atsakovo neteisėto atsisakymo tai padaryti (Lietuvos Respublikos įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 str. 3 d. (2001 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. IX-434 redakcija), Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-233 redakcija) 12 str.). Įstatymų leidėjas žalą apibrėžia kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.). Taigi turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Minėta, jog pareiškėjas turtine žala nurodo sumokėtą nekilnojamojo turto mokestį už faktiškai perleistą (perduotą) nekilnojamąjį turtą. Tačiau byloje konstatuota, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes šiuo metu yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas dar iki Nekilnojamojo turto registro neteisėtų veiksmų nebeturėjo teisinės pareigos mokėti šias nekilnojamojo turto mokesčio sumas – ši pareiga perėjo UAB „Artulėja“. Taigi šios pareiškėjo išlaidos kvalifikuotinos kaip už kitą asmenį (UAB „Artulėja“) sumokėtos nekilnojamojo turto mokesčio sumos, nesant paties pareiškėjo teisinės pareigos mokėti šį mokestį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nagrinėjamos išlaidos, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo metu nebegali būti laikomos pareiškėjo turtine žala, patirta dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas turėtų svarstyti kitas šių sumų atgavimo priemones (pvz., mokestinės permokos susigrąžinimas/įskaitymas, CK 6.50 str. 3 d. numatyta priemonė ar kt.). Analogiškai vertintini ir pareiškėjo turtiniai praradimai, kurių atsiradimą jis sieja su žemės nuomos mokesčiu. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte (2004 m. vasario 21 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28.1 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija) nustatyta, kad išnuomojami šie naudojami žemės sklypai: užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji statiniai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui. Taigi nustatytas teisinis reguliavimas teisės išsinuomoti valstybinės žemės sklypą apskritai nesiejo (nesieja) su nuosavybės teisių į atitinkamus statinius įgijimu – žemę galėjo išsinuomoti ir statinių nuomininkai. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju buvo kreiptasi į kompetentingas institucijas dėl žemės nuomos sutarties tarp UAB „Artulėja“ ir žemės savininko (jo įgalioto asmens) sudarymo (įforminimo) ir šios institucijos atsisakė sudaryti tokią sutartį dėl to, kad Nekilnojamo turto registro tvarkytojas neįregistravo nuosavybės teisės perėjimo. Pabrėžtina, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Artulėja“ sudarytos lizingo sutarties 2.2.7 punkte buvo nustatyta lizingo gavėjo pareiga savarankiškai sudaryti nuomos sutartį su žemės savininku iki šios sutarties galiojimo pabaigos. Remiantis šiais argumentais ir aplinkybėmis, pareiškėjo išlaidos, susijusios su žemės nuomos mokesčiu, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat negali būti laikomos pareiškėjo turtine žala, patirta dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis prieš tai išdėstytais motyvais, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo reikalavimą atlyginti 10 375 Lt turtinės žalos, kilusios dėl nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo, ir 17 871 Lt turtinės žalos, kilusios dėl sumokėto žemės nuomos mokesčio. Nepatenkinus šių reikalavimų atmestinas ir reikalavimas dėl negautų pajamų. Pastarasis yra išvestinis ir neatsiejamai susijęs su prieš tai aptartais reikalavimais. Pareiškėjas negautas pajamas grindžia tuo, kad dėl minėtų mokesčių sumokėjimo jis negalėjo šių piniginių lėšų investuoti į savo veiklą ir dėl to negavo atitinkamų pajamų. Tačiau konstatavus, kad pareiškėjo išlaidų dėl mokesčių mokėjimo negalima vertinti kaip pareiškėjo žalos, patirtos dėl neteisėtų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmų, tokia pat išvada darytina ir dėl pareiškėjo nurodomų negautų pajamų. VII. Materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma. Pažymėtina, kad vien tik atitinkamos neturtinės teisės pažeidimas nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, todėl neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos atitinkamu atveju įstatymo reikalaujamos civilinės atsakomybės sąlygos. Įstatymų leidėjas Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įtvirtino plačią neturtinės žalos sampratą, kuria, be kita ko, pripažįstama ir reputacijos pablogėjimas, teismo įvertintas pinigais. Galimybė juridiniam asmeniui ginti pažeistas teises atlyginant jam neturtinę žalą expressis verbis numatyta ir Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 8 dalyje: juridinis asmuo, be kita ko, turi teisę reikalauti teismo tvarka atlyginti tikrovės neatitinkančių duomenų, menkinančių jo dalykinę reputaciją, paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Pažymėtina, kad juridinių asmenų teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra pripažįstama ir tarptautinių teismų praktikoje, kuri gali būti vienas iš tinkamo nacionalinio teisinio reguliavimo interpretavimo šaltinių. Europos Žmogaus Teisių Teismas Commingersoll S. A. byloje priteisė juridiniam asmeniui neturtinę žalą už jo patirtą nerimą, nepatogumus ir neužtikrintumą (EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Commingersoll S. A. prieš Portugaliją, Reports of Judgments and Decisions 2000-IV). Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad Europos žmogaus teisių konvencija nedraudžia juridiniams asmenims kompensuoti neturtinės žalos, tačiau jos atlyginimo galimybė priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Priteisiant neturtinę žalą juridiniams asmenims vertintini tiek subjektyvūs, tiek objektyvūs kriterijai: žala įmonės reputacijai, neapibrėžtumas planuojant įmonės sprendimus, įmonės valdymo sistemos sugriovimas (susilpnėjimas), taip pat, nors ir mažesne apimtimi, valdymo organų narių ir akcininkų patirti nepatogumai ir susirūpinimas dėl įmonės veiklos, prestižo, pernelyg užsitęsusio netikrumo planuojant įmonės veiklą ir pan. Asmens dalykinė reputacija teismų praktikoje aiškinama kaip jo geras vardas, teigiamas vertinimas ir požiūris visuomenėje, verslo aplinkoje. Šios vertybės laikomos pažeistomis, jeigu įrodoma, kad pasikeitė asmens savybių, elgesio, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas. Be kita ko, pažymėtina, kad kai dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių pasekmė yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai – sudarytų sandorių sumažėjimas, jo pirkimų ar apyvartos dėl paskleistų žinių sutrikimas, finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kitos neigiamos pasekmės ar panašaus pobūdžio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2004). Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi savybes, kurios būdingos ir turi teisinės reikšmės juridiniams asmenims, sprendžia, jog, kitaip nei fizinio asmens neturtinių teisių pažeidimo bylose, ginant juridinio asmens neturtines teises, taikomi specifiniai dalykinės reputacijos sumenkinimo bei neturtinės žalos vertinimo kriterijai. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šioje normoje nėra pateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio kriterijų sąrašas, nes, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti ir kitus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus. Pažymėtina, kad taikant Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatant neturtinės žalos dydį juridiniams asmenims, turėtų būti atsižvelgiama į juridinio asmens veiklos specifiką, savybes, taip pat kitus bendrus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus. Remiantis teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais, sprendžiant dėl neturtinės vertybės pažeidimo turi būti taikomos tokios gynimo priemonės, kurios numatytos įstatyme ir tik tiek, kiek pakanka asmens pažeistai teisei apginti. Pažymėtina, kad neturtinė žala, kitaip nei turtinė, gali būti kompensuojama ne tik finansinėmis, bet ir kitomis priemonėmis, pvz., paskelbiant sprendimą spaudoje ir kt. Įstatymų leidėjas CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatė, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio turi būti atsižvelgiama ir į neturtinės žalos pasekmes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šis kriterijus taikytas ne kartą, tiesa, daugiausia sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą fiziniams asmenims. Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A442-330/2008 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl neturtinės žalos dydžio, vertino įvykdyto pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui. Pažymėtina, kad šioje byloje išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog nurodytas kriterijus gali būti taikomas ir sprendžiant neturtinės žalos, kurią tariamai arba realiai patyrė juridinis asmuo, atlyginimo klausimą. Pareiškėjas skunduose nurodo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ženkliai sumažėjo jo sudarytų sandorių skaičius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dalyvavo ne viename teismine tvarka inicijuotame ginče (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, išvada, jog pareiškėjo dalykinė reputacija dėl VĮ „Registrų centras“ neteisėtų veiksmų nukentėjo tokia apimtimi, kuri ženkliai paveikė įmonės veiklą, neatitiktų faktinės situacijos bei prieštarautų protingumo bei teisingumo principams. Administracinių teismų praktikoje sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, be kita ko, vertinama, ar pareiškėjo pažeistos teisės, nepriteisus žalos atlyginimo, iš esmės liktų neapgintos, (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1796/2008). Bylos duomenys patvirtina, kad dėl VĮ „Registrų centras“ veiksmų buvo inicijuota administracinė byla, o 2007 m. lapkričio 29 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo klausimu priėmė pareiškėjui palankų sprendimą. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad ginčo sprendimas teismine tvarka administracinių teismų praktikoje pats savaime nėra pripažįstamas pakankamu pagrindu, leidžiančiu teigti, jog asmuo patyrė neturtinės žalos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kreipimasis į teismą yra įprastas demokratinėje visuomenėje teisių gynimo būdas, įtvirtintas Konstitucijoje, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad vien tik dėl tokio ginčų sprendimo būdo atsiranda neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-1273/2005). Nagrinėjamu atveju vertinant, ar pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir koks yra jos dydis, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ginčas, su kuriuo pareiškėjas sieja neturtinės žalos atsiradimą, teisės normų taikymo bei faktinių aplinkybių vertinimo aspektais buvo pakankamai sudėtingas, nes reikėjo aiškintis pareiškėjui teismų nustatytų tam tikrų apribojimų apimtį. Išplėstinė teisėjų kolegija, šioje byloje esančių įrodymų kontekste įvertinusi visus neturtinės žalos kompensacijos dydžiui reikšmingus kriterijus, sprendžia, jog pareiškėjas nepateikė pakankamų duomenų, kurie patvirtintų, jog informacija apie sunkumus, kilusius dėl perleisto turto registracijos, buvo paskleista tokia apimtimi, kad pakankamai reikšmingai ir neigiamai paveikė pareiškėjo kaip juridinio asmens veiklos vertinimą. Byloje nėra įtikinamų įrodymų, kad dėl neteisėtų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmų buvo pakankamai reikšmingai neigiamai paveikta ar kitaip sutrikdyta pareiškėjo veikla. Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ (buvusios uždarosios akcinės bendrovės „Parex lizingas“) apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimas, pakeitus jo motyvus šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais motyvais, paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundo reikalavimai netenkinti, atmetamas ir prašymas atlyginti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija nutaria : Uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ (buvusios uždarosios akcinės bendrovės „Parex lizingas“) apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama. Teisėjai Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dainius Raižys Arūnas Sutkevičius Skirgailė Žalimienė