- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-16
- Bylos Nr.
- A-556-222-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Serneta“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Vaitiekus Novikevičius
- Kategorijos
- 9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Serneta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Serneta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Serneta“ (toliau - ir pareiškėjas, UAB ,,Serneta“) su skundu (T 1, b. l. 3-13) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 69-262, kuriuo patvirtintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2009 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. (21.26)-256-269.
Pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcija 2009 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-269 patvirtino 2009 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr. 05-04-10-520 papildomai apskaičiuotus 1 483 043 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau - ir PVM), 83 231,83 Lt PVM delspinigių, 21 179 Lt nekilnojamojo turto mokesčio (toliau - ir NTM), 12 617,07 Lt NTM delspinigių bei skirta 444 913 Lt PVM bauda ir 2 118 Lt NTM bauda. Valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad bendrovė buhalterinėje apskaitoje tikrinamuoju laikotarpiu (nuo 2000-05-25 iki 2004-12-31) apskaitė paslaugų gavimą pagal tikrovės neatitinkančius ir juridinės galios neturinčius UAB „Vanteras“, UAB „Lavanija“ ir AB „Šeškinės Širvinta“ vardu išrašytus buhalterinės apskaitos dokumentus - PVM sąskaitas faktūras 9 722 168 Lt (tarp jų 1 483 043 Lt PVM) sumai, kuriose yra nurodyti 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau - ir BAĮ) 13 straipsnyje nustatyti privalomi rekvizitai, tačiau nurodytų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, nes šios operacijos dokumentuose nurodytomis sąlygomis neįvyko ir šių įmonių vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios bei negalėjo būti traukiamos į PVM atskaitą. Tačiau tokie teiginiai nepagrįsti, nes ūkinės operacijos, nurodytos UAB „Vanteras“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose už pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir kitų patalpų remontą bei rekonstrukciją, vyko išrašytuose dokumentuose nurodytomis sąlygomis. Bendrovė patikrinimo metu Inspekcijai statybos ir remonto darbų patvirtinimui pateikė UAB „Vanteras“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, apmokėjimo dokumentus, atliktų darbų priėmimo perdavimo aktus, lokalines sąmatas, leidimą pastato esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai. Be to, pastatuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), buvo atlikti sąskaitose faktūrose nurodyti darbai, pastatai priduoti ir atlikta jų teisinė registracija. Tai, kad UAB „Vanteras“ nesumokėjo deklaruoto PVM, nėra bendrovės kaltė, nes bendrovė neprivalo kontroliuoti kitų ūkio subjektų veiklos. Bendrovė pagal pasirašytas su UAB „Vanteras“ remonto darbų (rangos darbų) sutartis, neprivalėjo kontroliuoti, kiek rangovo darbuotojų dirba jų objektuose ir su kieno įrengimais ir mechanizmais, ar visi dirbantys darbuotojai bendrovės objektuose buvo UAB „Vanteras“ darbuotojai. Taip pat prekių ir paslaugų pirkimo ūkinės operacijos tarp bendrovės ir UAB „Lavanija“ įvyko tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos bendrovės apskaitos dokumentuose. Mokesčių administratorius nevertino aplinkybės, ar sąskaitose nurodyti atlikti darbai ir paslaugos buvo atliktos, nevertino atliktų darbų mastų. Teisės į PVM atskaitą aspektu yra aktualus tik kontrahentų veiklos teisėtumas mokesčių įstatymų prasme. Tai reiškia, kad faktas, jog ūkio subjektas naudojasi kitų asmenų darbu neįteisindamas samdos ar darbo teisinių santykių pagal atitinkamus įstatymų reikalavimus, nereiškia, kad už šių asmenų atliktas ūkines operacijas sumokėtas PVM negali būti atskaitomas. Taip pat turėtų būti vertinamas ir nuosavų gamybinių pajėgumų ar buveinės neturėjimas bei prekių įgijimo tariamas neteisėtumas. Bendrovė vykdydama savo veiklą į buhalterinės apskaitos registrus įrašė teisingus duomenis apie ūkines operacijas pagal UAB „Vanteras“, UAB „Lavanija“ ir AB „Šeškinės Širvinta“ vardu išrašytus dokumentus, ir šiuose dokumentuose nurodytos operacijos dokumentuose nurodytomis sąlygomis įvyko ir už jas bendrovė atsiskaitė. Bendrovė, prieš pirkdama paslaugas, ėmėsi visų jai prieinamų priemonių tam, kad įsitikintų, ar paslaugų teikėjų įmonės įregistruotos, ar jos registruotos PVM mokėtojomis, ar apskaitos dokumentų blankai įsigyti teisėtai, pareikalavo šių įmonių registracijos dokumentų, įmonių įstatų kopijų, patikrino informaciją dėl PVM mokėtojų viešai skelbiamoje Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazėje. Reikalavimai pasidomėti, ar šios įmonės teikia mokesčių deklaracijas, ar moka mokesčius, yra pertekliniai ir neišplaukia iš teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Be to, mokesčių administratorius nepagrįstai skyrė 10 procentų dydžio baudą bendrovei nuo papildomai priskaičiuotos nekilnojamojo turto mokesčio sumos bei skaičiavo šio mokesčio delspinigius, nes Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis negalėjo numatyti.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (T 1, b. l. 50-56) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad nustačius aplinkybę, jog PVM sąskaitoje faktūroje atvaizduota ūkinė operacija neįvyko arba neįvyko tokio turinio, apskaitos dokumentas laikytinas neturinčiu juridinės galios ir jo pagrindu vykdyti PVM atskaitą mokesčių mokėtojas neturi teisės. Įvertinus patikrinimo metu surinktą informaciją bei nustatytas faktines aplinkybes, ūkinės operacijos, užfiksuotos UAB „Vanteras“, UAB „Lavanija“ ir AB „Šeškinės Širvinta“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, realiai neįvyko arba neįvyko tomis sąlygomis, t. y. šios įmonės netiekė ir neteikė paslaugų pareiškėjui, o jų vardu tik buvo įformintos PVM sąskaitos faktūros, kurios laikytinos neturinčiomis juridinės galios ir jų pagrindu PVM atskaita negalima. Paneigus ūkinės operacijos turinį, kaip pagrindinį juridinę galią turinčio dokumento rekvizitą, PVM sąskaitos faktūros pagrįstai pripažintos neturinčiomis juridinės galios ir jų pagrindu PVM atskaita negalima, todėl pareiškėjui pagrįstai papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į biudžetą 1 483 043 Lt PVM, taip pat pagrįstai skirta vidutinio dydžio 30 procentų 444 913 Lt PVM bauda. Pareiškėjas apskaičiuojant 2002 ir 2003 metų apmokestinamąjį pelną neteisėtai priskyrė leidžiamiems atskaitymams 3 468 433 Lt nekilnojamojo turto remonto išlaidų, pagristų juridinės galios neturinčiomis UAB „Vanteras“, UAB „Lavanija“ ir AB „Šeškinės Širvinta“ vardu išrašytomis sąskaitomis faktūromis, kuriose vienas iš esminių rekvizitų – ūkinės operacijos turinys, neatitinka tikrovės. Be to, pareiškėjas apskaičiuodamas 2003 m. apmokestinamąjį pelną leidžiamiems atskaitymams neteisėtai priskyrė 71 918 Lt nekilnojamojo turto nusidėvėjimo sąnaudų, apskaičiuojant nuo pastato (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos, kurios vertė pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje buvo apskaityta pagal UAB „Lavanija“ vardu išrašytas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras. Dėl šių Pelno mokesčio įstatymo nuostatų pažeidimo pareiškėjo 2002 metų veiklos sąnaudos pagrįstai sumažintos 1 355 400 Lt ir nustatytas 1 406 565 Lt faktinis apmokestinamasis pelnas, 2003 metų sąnaudos pagrįstai sumažintos 2 184 951 Lt ir nustatytas 2 193 734 Lt faktinis apmokestinamasis pelnas. Į 2002 ir 2003 mokestinius metus pagrįstai perkelta dalis 2000 mokestinių metų nuostolio suma, todėl pelno mokestis už 2002 ir 2003 metus patikrinimo akte neapskaičiuotas. Taip pat patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2000 ir 2003 metais dėl aritmetinės klaidos deklaravo nekilnojamojo turto mokesčio daugiau negu apskaičiavo, be to, pareiškėjas už 2002 ir 2004 metais naujai įsigytą nekilnojamąjį turtą nekilnojamojo turto mokestį apskaičiavo ne nuo sekančio mėnesio po šio turto įsigijimo, o nuo sekančio mėnesio po šio turto teisinio įregistravimo, todėl pagristai papildomai apskaičiuota 21 179 Lt NTM, 12 396,91 Lt NTM delspinigių bei skirta 2 118 Lt NTM bauda. Atleisti pareiškėją nuo NTM delspinigių ir baudos sumokėjimo į biudžetą nėra pagrindo, nes buvo padaryta žala valstybės biudžetui ir šie mokestiniai pažeidimai priklausė nuo pareiškėjo valios.
Inspekcija atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 48) prašė skundo nepatenkinti.
Inspekcija nurodė, kad palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendimu (T 5, b. l. 21-25) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo IX skirsnis, 57 str., 58 str.). Teismas atkreipė dėmesį, jog negali būti įrodymo šaltinis asmens pareiškimas, adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę. Pareiškėjas skunde nurodytais motyvais neįrodė, jog ginčijami sprendimai yra ydingi ir neatitinkantys sprendimuose nurodytų teisės aktų nuostatų. Teigdamas, jog nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimuose išdėstyta motyvacija, neanalizavo ir įtikinamai neįrodė, kokie teisės aktai patikrinimo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms buvo taikyti neadekvačiai (ginčas vyksta dėl to, ar bendrovė buhalterinėje apskaitoje tikrinamuoju laikotarpiu 2000-05-25 - 2004-12-31 teisingai apskaitė paslaugų gavimą pagal tikrovės atitinkančius ir juridinės galios turinčius UAB „Vanteras“, UAB „Lavanija“, AB „Šeškinės Širvinta“ vardu išrašytus buhalterinės apskaitos dokumentus - PVM sąskaitas faktūras). Atsakovo atsiliepimo į skundą, sprendimų argumentacija pagrįsta ir atitinkanti rašytinių įrodymų ir sprendimuose taikytų teisės aktų visumai. Mokesčių administratorius oficialiuose dokumentuose (aktas, sprendimai) bei atsiliepime į skundą išanalizavo pareiškėjo sandorius su UAB „Vanteras“, UAB „Lavanija“, AB „Šeškinės Širvinta“ bei kt. bendrovių (UAB „Deivika“, UAB „Ajušna“) ir konstatuoti faktai pareiškėjo nepaneigti. Pritarus patikrinimo metu nustatytiems faktams, papildomai sandorių analizė ir aplinkybės, argumentai neatkartojami ir laikytina pagrįsta mokesčių administratoriaus išvada - pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje tikrinamuoju laikotarpiu apskaitė paslaugų gavimą pagal tikrovės neatitinkančius ir juridinės galios neturinčius paminėtų bendrovių vardu išrašytus buhalterinės apskaitos dokumentus - PVM sąskaitas faktūras. Nagrinėjant mokestinį ginčą, mokesčių administratorius paminėtą išvadą priėmė vadovaudamasis mokestinių pažeidimų metu galiojusio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu, Buhalterinės apskaitos įstatymu, Mokesčių administravimo įstatymu, Pelno mokesčio įstatymu, Nekilnojamo turto mokesčio įstatymu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota teismine praktika (LVAT bylos: 2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004; 2007-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A11-109/2007; 2007 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-450/2007 ir kt.). Teismas vadovavosi mokestinių pažeidimų metu galiojusio PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, 64, 80 straipsniais, 64 straipsnio 9 dalimi, 2001-10-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo IX-574 13 straipsnio 1 dalimi, 2004-04-13 MAĮ 10 straipsniu. Teismas konstatavo, kad mokesčių inspekcija patikrinimo metu apskaičiuodama mokesčius vadovavosi objektyviais įrodymais (t. y. surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma). Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, nepagrindė, kodėl jos neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 5, b. l. 31-42) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Tiek viešojo administravimo subjektai, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, taikydami tą pačią argumentaciją, priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus. Teismas netinkamai ir neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, taip pat neįvertino bylai svarbių aplinkybių.
2. Sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas UAB „Serneta“ pagal aukščiau minėtų ūkio subjektų vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras į PVM atskaitą teisėtai įtraukė pirkimo PVM, pirmiausia turi būti atsižvelgta į tai, ar realiai įvyko šiose PVM sąskaitose -faktūrose užfiksuotos ūkinės operacijos ir ar jomis vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsniu buvo sukurtas PVM objektas. Būtent ši aplinkybė yra įrodinėjimo dalykas šioje byloje ir lemia ar pirkimo PVM nuo tokių operacijų vertės buvo išskirtas ir įtrauktas į PVM atskaitą pagrįstai ir teisėtai.
3. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar mokesčių mokėtojas, UAB „Serneta“, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai.
4. Inspekcijos patikrinimo akte ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus 2008-08-07 specialisto išvadoje dėl UAB „Serneta“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. 5-1/131 yra esminių nesutapimų ir prieštaravimų.
5. Vadovaujantis MAĮ 18 straipsniu, Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsniu, mokesčių administratoriaus priimami sprendimai mokesčių mokėjimo klausimais turi būti objektyvūs, t. y. sprendimų išvados turi būti pagrįstos nešališkai surinktais objektyviais įrodymais, sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis ir spėjimais. Tuo tarpu patikrinimo metu ne nustatyta, o tik pagrįsta prielaidomis išvada, kad pareiškėjo kontrahentai neturėjo ir negalėjo parduoti paslaugų pagal išrašytas PVM sąskaitas - faktūras, o taip pat neturėjo reikalingų išteklių nurodyto pobūdžio veiklai vykdyti.
6. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikoje klausimas, ar mokėtinas PVM už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius buvo sumokėtas valstybės iždui, neturi įtakos mokesčio mokėtojo teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM (2006 m. sausio 12 d. sprendimas sujungtose bylose C-354/03, C-355/03 ir C-484/03).
7. Mokesčių administravimo įstatymas delspinigių skaičiavimą sieja su netinkamu mokestinių prievolių vykdymu. Delspinigiai skaičiuojami už ne laiku sumokėtus, nesumokėtus deklaruotus arba apskaičiuotus ne laiku sumokėtus nedeklaruotus mokesčius. Prievolę mokėti papildomus mokesčius bendrovei mokesčių administratorius nustatė tik patikrinimo metu priskaičiuodamas papildomas mokesčio sumas, konstatavęs kitų ūkio subjektų neteisėtą veiklą. Todėl delspinigiai bendrovei negali būti skaičiuojami, nes tam nėra teisinio pagrindo.
8. Pagal MAĮ 140 straipsnį, baudos skiriamos asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus. UAB „Serneta“, įtraukdama į apskaitą anksčiau minėtų bendrovių išrašytus apskaitos dokumentus, nepažeidė mokesčių įstatymų nuostatų.
9. UAB „Serneta“ būdama sąžiningu mokesčių mokėtoju nepažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 1 ir 9 dalių nuostatų bei teisėtai atskaitė 1 483 043 Lt pirkimo PVM ir teisėtai priskyrė leidžiamiems atskaitymams 3 468 433 Lt nekilnojamo turto remonto išlaidų, pagrįstų juridinės galios turinčiomis UAB „Vanteras“, UAB „Lavanija“ ir AB „Šeškinės Širvinta“ vardu išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (T 5, b. l. 54-60) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 5, b. l. 61) nurodo, jog palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinio skundo nepatenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Administracinėje byloje iš esmės kyla ginčas dėl pareiškėjo (apelianto) teisės į PVM atskaitą pagal UAB „Vanteras“, UAB „Lavanija“ ir AB „Šeškinės Širvinta“ vardu išrašytus buhalterinės apskaitos dokumentus, t.y. PVM sąskaitas faktūras.
Mokesčių administratorius priimdamas skundžiamus sprendimus kiekvienos minėtos bendrovės su pareiškėju sudarytų sandorių atžvilgiu pasisakė atskirai, todėl ir apeliacinės instancijos teismas, siekdamas aiškumo, laikysis jau pasirinktos dėstymo struktūros ir baigiamąjį teisės aktą taip pat skaidys į atskiras dalis.
Dėl pareiškėjo sandorių su UAB „Vanteras“.
Mokesčių administratorius šioje dalyje padarė išvadą, kad UAB „Serneta“ buhalterinėje apskaitoje apskaitė 2002 m. gruodžio 23 d. UAB „Vanteras“ vardu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą LEA Nr. 8926817, kurioje nurodytos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, ir PVM sąskaitas faktūras, kurias UAB „Vanteras“ išrašė nuo 2003 m. birželio 4 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., kuriose nurodytos ūkinės operacijos neįvyko šiuose apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis, todėl UAB „Serneta“ nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 921870 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Vanteras“ vardu išrašytas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras (T 1, b.l. 15 (reversas). Padaryta išvada leidžia teigti, jog mokesčių administratorius visiškai neneigia atliktų darbų, ką galima suprasti ne tik iš ką tik paminėtos išvados, bet ir 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimo aprašomosios dalies, kur pažymima, kad „įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes ir UAB „Serneta“ patikrinimui pateiktuose atliktų darbų aktuose nurodytą atliktų darbų mastą <...>, daroma išvada, kad UAB „Vanteras“ šių darbų atlikti savo jėgomis negalėjo, <...> nurodyti darbai buvo atlikti ne tomis sąlygomis ir aplinkybėmis, kaip nurodyta šiuose dokumentuose“ (T 1, b.l. 15 (reversas). Vadinasi, yra pripažįstama tam tikrus darbus buvus atliktus, ką patvirtino ir atsakovo atstovė apeliacinės instancijos teisme, todėl tvirtintina nesant ginčo dėl dalies darbų (ūkinių operacijų) buvimo šios administracinės bylos tikrinamoje dalyje (pagal sąskaitas faktūras nuo 2003 m. birželio 4 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.).
Tokiu atveju kyla klausimas, ar aplinkybė, jog PVM apmokestinamas prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų savaime paneigia pirkėjo teisę į PVM atskaitą. Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, jog „vien ta faktinė aplinkybė, kad apmokestinamas prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų savaime dar nepaneigia pirkėjo teisės į PVM atskaitą. Atsižvelgiant į fiskalinio neutralumo, proporcingumo principus mokesčių administratorius tokiais atvejais (kai siekiama paneigti teisę į PVM atskaitą, nustačius prekių (paslaugų) tiekimą ne tarp tų subjektų, kurie atvaizduoti PVM sąskaitose faktūrose) turi įrodinėti asmens pretenduojančio į PVM atskaitą nesąžiningumą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-610/2010). Minėta pozicija taip pat dėstoma administracinėje byloje Nr. A438- 1097/2009, kur nurodyta, kad „kai nustatoma, jog prekės ir/ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir/ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, kurie yra nustatomi ir/ar žinomi, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama nesuteikti pirkėjui teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Tai gali būti padaryta, kai nustatoma, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje ir priklausomai nuo šios aplinkybės nustatymo, turi būti sprendžiamas teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą klausimas“, <...> „mokesčių administratoriaus sprendimas, kuris grindžiamas vien ta aplinkybe, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių ir/ar paslaugų nesuteikė PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys, dėl ko šios PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios ir remiantis jomis negali būti vykdoma pridėtinės vertės mokesčio atskaita, yra teisiškai nepagrįstas bei neteisingas“.
Nacionalinė administracinė jurisprudencija tiriamu klausimu grįstina inter alia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kur pripažįstama, jog fiskalinio neutralumo principas draudžia bendrą teisėtų ir neteisėtų sandorių diferenciaciją. Kai prekės tiekiamos apmokestinamajam asmeniui, kuris nežinojo arba negalėjo žinoti, kad atitinkamas sandoris yra įtrauktas į pardavėjo sukčiavimą, Šeštosios direktyvos 17 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės normą, kuri numato, kad panaikinus pirkimo – pardavimo sutartį vadovaujantis civilinės teisės nuostata, pagal kurią ši sutartis absoliučiai negaliojanti, nes prieštarauja viešajai tvarkai dėl pardavėjui priskiriamo neteisėto pagrindo, minėtas apmokestinamasis asmuo praranda teisę į sumokėto PVM atskaitą. Klausimas, ar šį negaliojimą lemia sukčiavimas PVM, ar kitas sukčiavimas, šiuo atžvilgiu nereikšmingas (2006 m. liepos 6 d. sprendimas sujungtose bylose Axel Kittle ir Recolta Recycling (C 439/04 ir C 440/04), 50, 52 p.).
Klausimas, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimų sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės biudžetui, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM (2004 m. kovo 3 d. sprendimas byloje Transport Service (C-395/02), 26 p.). Pagal pagrindinį bendrajai PVM sistemai būdingą ir iš Pirmosios bei Šeštosios direktyvų 2 straipsnio išplaukiantį principą, PVM taikomas kiekvienam gamybos ar platinimo sandoriui, atskaitant mokestį, tiesiogiai priskirtiną įvairioms kainos sudedamosioms dalims (2000 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Midland Bank (C-98/98), 29 p.; 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Zita Modes (C-497/01), 37 p.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos aiškinant teisės normas, reglamentuojančias teisę į PVM atskaitą. Skundžiamas sprendimas šioje dalyje negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu. Šio mokestinio ginčo byloje aptariamoje dalyje ta apimtimi, kur mokesčių administratorius visiškai neneigia atliktų darbų, nebuvo įrodinėjamas pareiškėjo sąžiningumas. Mokesčių administratoriui, visiškai siekiant paneigti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, nepakako paneigti ūkinių operacijų nebuvimą tarp pareiškėjo (apelianto) ir UAB „Vanteras“. Buvo reikalinga aiškintis ir sąžiningumo aspektą, turintį esminę reikšmę tikrinamo sprendimo dalies dalyje. To padaryta nebuvo, o tai reiškia, kad mokestinis ginčas pasisakoma apimtimi turėtų būti papildomai analizuojamas ikiteisminėje jo stadijoje.
Pabrėžtina, kad mokesčių administratorius turi atlikti tyrimą ir pateikti išvadas tik ta apimtimi, kur ūkinės operacijos pripažįstamos įvykusiomis, tačiau ne tarp tų subjektų, kurie atvaizduoti sąskaitose faktūrose.
Apeliacinės instancijos teismas esamų faktinių duomenų pagrindu patvirtina ūkines operacijas visiškai neįvykusias pagal UAB „Vanteras“ 2002 m. gruodžio 23 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą LEA Nr. 8926817, kuria įformintas tariamai atliktų patalpų adresu (duomenys neskelbtini) remonto darbų perpardavimas, neva įsigytų iš UAB „Technolikas“, pagal šios įmonės vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras (2002-12-10 LGB Nr. 7270731; 2002-12-16 LBG Nr. 7270732; LBG Nr. 7270733). Tai grįstina UAB „Technolinkas“ direktoriaus paaiškinimais, kuriuose jis nurodė nežinąs nei kur bendrovės buveinė, nei kokią veiklą ji vykdė, o jam parodytus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderių kvitus, darbų priėmimo aktus), nors ir su jo parašais, mato pirmą kartą. Taip pat remtinas E. K. paaiškinimais, kuriuose jis nurodo perduodavęs UAB „Technolinkas“ neužpildytus dokumentus įvairiems asmenims, kuriems tie dokumentai buvo reikalingi, tačiau toms įmonėms jokių paslaugų neteikė ir prekių nepardavė bei jokio apmokėjimo už paslaugas negavo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).
Dėl sandorių su UAB „Lavanija“.
Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad UAB „Serneta“ buhalterinėje apskaitoje apskaitė UAB „Lavanija“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, todėl jos laikytinos neturinčios juridinės galios ir pagal šias PVM sąskaitas faktūras UAB „Serneta“ nepagrįstai įtraukė į PVM atskaitą 495576 Lt pirkimo PVM. VMI prie FM apskritai neigia ūkines operacijas su UAB „Lavanija“, todėl šioje dalyje tampa aktualus įrodymų institutas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendra įrodinėjimo taisyklė, kuri suponuoja išvadą apie vienodą proceso šalių teisę bei pareigą teikti įrodymus. Ji, šiuo atveju, neatsiejama nuo Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalies, kur pasisakyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Taigi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontraargumentų teikimu. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius leistinus įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Čia taip pat pastebėtina, kad tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimti sprendimai (bendrine prasme) administracinėse bylose Nr. A11–648/2003, Nr. A1-203/2005, Nr. A17-301/2007).
2001 m. gruodžio 31 d. tarp UAB „Serneta“ ir UAB „Lavanija“ buvo pasirašyta patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis. UAB „Lavanija“ atstovavo direktorė G. P., kuri nuo 2000 m. gegužės 24 d. iki Patikrinimo akto surašymo momento kartu dirbo ir UAB „Serneta“;
atsiskaitymai tarp UAB „Serneta“ ir UAB „Lavanija“ vyko grynais pinigais;
atliktų pastato (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos ir remonto darbų UAB „Serneta“ Žemės ir kito nekilnojamojo turto registre neužregistravo (Valstybinės įmonės registrų centro Vilniaus filialo 2003 m. liepos 22 d. raštas Nr. 2018/10-13898);
UAB „Lavanija“ vykdė veiklą – kita mažmeninė prekyba nespecializuotose parduotuvėse, drabužių mažmeninė prekyba, barai;
UAB „Lavanija“ išrašė 6 PVM sąskaitas faktūras, kuriomis įformino neva įsigytų iš UAB „Deivika“ patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), statybos remonto ir rekonstrukcijos darbų perpardavimą UAB „Serneta“. UAB „Deivika“ pateiktoje PVM deklaracijoje už 2002 m. birželio mėnesį nedeklaravo UAB „Lavanija“ išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos PVM apmokestinamos vertės ir pardavimo PVM. UAB „Deivika“ pagal Valstybinio socialinio draudimo duomenis, laikotarpyje, kurio metu galėjo būti faktiškai vykdomi statybos remonto ir rekonstrukcijos darbai, buvo įdarbinti 3 darbuotojai. UAB „Deivika“ patikrinimo metu nebuvo pateikti dokumentai patvirtinantys jos pajamas ir sąnaudas. Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2003 m. gegužės 21 d. ir 2003 m. balandžio 24 d. L. V. paaiškino, kad būdamas UAB „Deivika“ direktoriumi statybos rangos darbų sutarčių nepasirašinėjo, 2002 m. birželio 5 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 915356 jis neišrašė ir nepasirašė. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos apklaustas parodė, kad įmonės direktoriumi buvęs įdarbintas pasiūlius kitam asmeniui, tačiau įsidarbinus bendrovėje jam nebuvo perduoti jokie įmonės dokumentai, bendrovėje jis asmeniškai veiklos nevykdė, o tik pasirašydavo ant tuščių arba užpildytų PVM sąskaitų faktūrų, užpildytų ataskaitų ir PVM deklaracijų. Tos pačios bendrovės vairuotojas V. Š. 2003 m. liepos 18 d. raštiškai paaiškino, kad jis įmonėje dirbo vairuotoju ir jokių užduočių susijusių su patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija nevykdė;
UAB „Lavanija“ išrašė 3 PVM sąskaitas faktūras, kuriomis įformino neva įsigytų iš UAB „Ajušna“ patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), statybos remonto ir rekonstrukcijos darbų perpardavimą UAB „Serneta“. UAB „Ajušna“ sąskaitas faktūras pasirašė direktorius Č. M., tačiau pagal Valstybinio socialinio draudimo duomenis asmuo vardu Č., pavarde M., bendrovėje niekada įdarbintas nebuvo, o pagal Vilniaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje esančios duomenų bazės „Gyventojų registras“ duomenis gyventojų registre toks asmuo nėra įregistruotas. UAB „Ajušna“ pateiktose PVM deklaracijose už 2002 m. liepos ir rugsėjo mėnesius nedeklaravo UAB „Lavanija“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų apmokestinamų verčių ir pardavimo PVM.
Šių įrodymų daugetas yra labiau negu pakankamas teiginiui, kad UAB „Lavanija“, išrašydama PVM sąskaitas faktūras bendrovei „Serneta“, įformino neįvykusias ūkines operacijas, todėl teisė, į PVM atskaitą negalėjo atsirasti. Administracinėje byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų leidžiančių neabejotinai teigti apie sukurtą PVM objektą (atlikti darbai neįregistruoti Žemės ir kito nekilnojamojo turto registre), kas, priešingu atveju, suponuotų mokesčių administratoriaus pareigą, jei PVM sąskaitose faktūrose atvaizduoti tik ne tie asmenys, kurie suteikė paslaugas pareiškėjui, įrodinėti asmens pretenduojančio į PVM atskaitą sąžiningumą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau ne kartą yra pažymėjęs, kad vien PVM sąskaitos faktūros turėjimas dar nepagrindžia teisės į PVM atskaitą. Jei ūkinė operacija neįvyko apskritai teisė į PVM atskaitą negali būti realizuojama. Taigi ta aplinkybė, kad pareiškėjas turi PVM sąskaitas faktūras, neįvykus ūkinėms operacijoms, tampa teisiškai nebereikšminga, nes realaus turinio nėra. Administracinės bylos nagrinėjimo metu iš UAB „Serneta“ pusės nebuvo pateikta įtikinamų įrodymų, kuriais būtų galima paneigti (ar būtų sukelta abejonė) mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų grindžiama pozicija, todėl šioje dalyje teismo sprendimas paliktinas galioti.
Dėl sandorių su UAB „Šeškinės Širvinta“.
Šioje dalyje mokesčių administratorius padarė analogišką išvadą, kaip ir sandorių su UAB „Lavanija“ atžvilgiu, – ūkinės operacijos neįvyko. Ir toks teiginys visiškai pagrįstas, kadangi:
UAB „Šeškinės Širvinta“ 2003 m. kovo 27 d. UAB „Serneta“ išrašė PVM sąskaitą faktūrą GDB7434417, kurioje įformino neįvykusių pastato adresu (duomenys neskelbtini), remonto darbų perpardavimą, neva įsigytų iš UAB „Gastrocentras“. Kad UAB „Gastrocentras“ neatliko darbų, įgalina teigti nedeklaravimas apmokestinamos vertės ir pardavimo PVM, PVM deklaracijų teikimas tik iki 2002 m. spalio mėnesio, be to, UAB „Gastrocentras“ neturėjo darbuotojų PVM sąskaitoje faktūroje nurodytiems darbams atlikti, nes pagal Valstybinio socialinio draudimo duomenis bendrovėje „Gastrocentras“ laikotarpyje nuo 2003 m. vasario 3 d. iki 2003 m. kovo 21 d. (statybos rangos sutarties su bendrove „Šeškinės Širvinta“ sudarymo momentu) dirbo tik 1 darbuotojas. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos apklausos metu UAB „Gastrocentras“ direktorius E. K. parodė įmonės akcijas įsigijęs iš nepažįstamų asmenų, kurie jam pateikė pasirašyti daug tuščių PVM sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderių kvitų ir tuščių lapų, kuriuos pastarasis atidavė tiems patiems nepažįstamiems asmenims. E. K. taip pat parodė neteikęs paslaugų įmonėms „Gastrocentras“, UAB „Šeškinės Širvinta“.
Akivaizdu, kad ir šiame epizode mokesčių administratorius surinko užtektinai įrodymų, kurių pagrindu tvirtintina apie neįvykusias ūkines operacijas. Mokesčių mokėtojas priešingų duomenų nepateikė. Vien PVM sąskaitos faktūros turėjimas, kaip jau buvo minėta, nesuteikia teisinės galimybės realizuoti teisę į PVM atskaitą. Apeliacinės instancijos teismas, pabrėždamas apie ne kartą suformuluotas nuostatas dėl teisės į PVM atskaitą atsiradimo, jos realizavimo pagrindų, šiuo konkrečiu atveju, tvirtina tokios teisės pareiškėjui neturint, todėl ir aptariama apimtimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas be pakeitimų.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas iš esmės neginčija aplinkybės, jog PVM sąskaitose faktūrose nurodyti darbai atlikti ne UAB „Lavanija“ ir „Šeškinės Širvinta“, o tai reiškia, kad yra pripažįstamas kitų asmenų neva dalyvavimas ūkinėse operacijose, kurių realus dalyvavimas akivaizdžiai paneigtas. Tai tik įtvirtina išvadą dėl PVM objekto nesukūrimo ir pareiškėjo siekio klaidinti teismą dėl tariamai atliktų darbų. Byloje nėra pakankamai patikimų faktinių duomenų, kad ginčo darbai buvo ne regimybė, o realūs, t.y. mokesčių mokėtojas neįvykdė Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos.
Dėl baudos.
Mokesčių administravimo įstatymo 140 straipsnyje yra pasisakyta, kad asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus (mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai - Mokesčių administravimo įstatymo 138 str.), baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus, išskyrus Mokesčių administravimo įstatymo 142 straipsnyje nurodytus atvejus. Atsižvelgiant į šiame baigiamajame teisės akte pateiktą argumentaciją, nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjas mokestinės teisės srityje elgėsi neteisėtai. Jo veiksmai nesuderinami su Mokesčių administravimo įstatymu, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu, dėl ko mokesčių administratorius priėmė teisėtą sprendimą mokesčių mokėtojui skirdamas baudą, nenustačius Mokesčių administravimo įstatymo 142 straipsnyje nurodytų atvejų.
Dėl delspinigių.
Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje 1-3 punktuose yra išvardinti atvejai, kada mokesčių mokėtojui pradedami skaičiuoti delspinigiai (redakcija galiojusi 2009 m. birželio 22 d. sprendimo priėmimo metu). Delspinigiai – tai mokestinės prievolės užtikrinimo būdas. Apeliantas neįvykdė jam priskirtos mokestinės prievolės, todėl ir buvo apskaičiuoti delspinigiai. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, kad mokestinės prievolės neįvykdymas konstatuotas mokestinio patikrinimo metu. Įstatymų leidėjas yra numatęs tokį prievolės užtikrinimo būdą (nepriklausomai nuo to, ar neįvykdyta prievolė nustatyta mokestinio patikrinimo, ar ne mokestinio patikrinimo metu), kurį ir turi taikyti mokesčių administratorius, jei nėra nustatyta išimčių. O tokių nėra. Ginčo dėl delspinigių skaičiavimo trukmės taip pat nėra, kitokių aritmetinių skaičiavimų nepateikta. Apeliacija aptariamoje dalyje niekuo neparemta.
Dėl teismo sprendimo motyvavimo.
Sutiktina su apelianto pozicija, kad jei teismo sprendimas yra nemotyvuotas, tai yra besąlyginis pagrindas jo naikinimui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 2 d. 5 p.). Tačiau pirmosios instancijos teismas turi teisę pasirinkti, kokie argumentai, jo nuomone, labiausiai pagrindžia atitinkamą poziciją ir sudėlioti ta eilės tvarka, kokia laiko tikslinga. Svarbu, kad tie motyvai būtų, nes teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra viena iš privalomų teismo sprendimo dalių (Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 str. 1 d.). Tikrinamoje administracinėje byloje motyvai yra. Jei jie ir neįtikino vienos iš šalių, tai niekaip nenulemia, kad toks teismo sprendimas turi būti naikinamas, kaip nemotyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinę bylą, tvirtina, kad nėra pagrindo teismo sprendimą panaikinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
Dėl administracinės bylos stabdymo.
Apeliantas teigia, jog teismas turėtų svarstyti galimybę ir dėl bylos sustabdymo iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje pareikšti kaltinimai asmenims, susijusiems su pareiškėju, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos sustabdymui pagrindo nėra. Atitinkami mokesčiai bei su jais susijusios sumos apskaičiuoti mokesčių mokėtojui įmonei, o ne fiziniams asmenims, kurių atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Jei baudžiamojoje byloje būtų priimtas sprendimas turėsiantis galimai palankią įtaką apeliantui, pastarajam išlieka teisė pasinaudoti teismine gynyba ir reikalauti atitinkamos satisfakcijos iš fizinių asmenų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 69-262, kuriuo patvirtintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. (21.26)-256-269, apimtimi dėl sandorių su uždarąja akcine bendrove „Vanteras“, kur mokesčių administratorius pripažįsta ūkines operacijas įvykusiomis ir šioje dalyje perduoti bylą nagrinėti iš naujo centriniam mokesčių administratoriui.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.