Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-300-190/2012

Teisėjas Tadeušas Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-52-3-00035-2010-2

2012 m. balandžio 26 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. R. pripažinta kalta padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (3 nusikalstamos veikos) ir 155 str. 1 d. (1 nusikalstama veika) ir nuteista:

-pagal BK 140 str. 1 d. (už veiką, padarytą 2010-09-10) – 4 MGL (520 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 47 str. 5 d., 63 str. 1, 4, 7, 8 d. bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes ir I. R. paskirta galutinė bausmė - 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda.

Iš dalies patenkintas I. K. civilinis ieškinys ir iš I. R. J. K. naudai priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Priteista iš I. R. I. K. naudai 500 Lt už suteiktą advokato teisinę pagalbą.

I. K. pagal jai pareikštą kaltinimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., padarymo išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

I. R. 5000 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Nepriteista iš I. K. I. R. naudai patirtos 2830,58 Lt proceso išlaidos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. R. nuteista už tai, kad ji 2010-06-25 apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini), būdama savo bute pro savo buto Nr. 3 langą necenzūriniais žodžiais, o po to apie 22.30 val. veiksmu, praeinant spjovė jai į veidą, užgauliai pažemindama, viešai įžeidinėjo I. K., o pasitikus namo Nr. 22 laiptinėje tyčia smogė jai kumščiu į veidą, tuo padarydama nukentėjusiajai I. K. kairės veido pusės sumušimą ir odos nubrozdinimą kakle, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Taip pat ji 2010-09-09 apie 14.40 (duomenys neskelbtini) tyčia, metė į I. K. saulėgrąžų lukštais į veidą, griebė už plaukų ir, sudavė kumščiu į veidą, tuo padarydama nukentėjusiajai I. K. odos įdrėskimus dešiniame žande, rankose, kraujosruvos kakle, dešiniame žaste, kairiame dilbyje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Taip pat ji 2010-09-10 apie 11.24 val. (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė I. K. delnu per veidą, tuo padarydama nukentėjusiajai I. K. fizinį skausmą.

Šiais savo veiksmais I. R. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d.

I. K. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., o būtent tuo, kad 2010-06-28 apie 21 val. paskambino į Vilniaus r. Marijampolio seniūniją, ir pranešė, kad neva ji (I. R.) 2010-06-28 neišleido I. K. iš jos buto, prieš I. K. vaikus naudojo smurtą, grasino I. K. sumušti, nuolatos spardo I. K. buto duris ir neduoda I. K. praeiti, dėl ko I. K. bijo išeiti iš buto, todėl I. K. prašė socialinės darbuotojos skirti jai apsaugą, t.y. tokiais veiksmais ją (I. R.) šmeižė.

Ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, teismas pripažino, jog neginčijamai įrodyta, kad kaltinamoji I. R. 2010-06-25, 2010-09-09, 2010-09-10 nežymiai sužalojo I. K. ir tuo padarė 3 nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 140 str.1 d.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus teismas I. K. išteisino, nesant veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio pirmojoje dalyje sudėties (Baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio penktos dalies pirmas punktas) ir, vadovaudamasis BPK 115 str. 3 d. 2 p., I. R. civilinį ieškinį palikto nenagrinėtu.

Apeliaciniu skundu I. R. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendį panaikinti ją išteisinti, jos skundą patenkinti, o priešpriešinį I. K. skundą atmesti.

Apeliante teigia, jog iš byloje surinktų įrodymų - D. S., J. G., N. K., G. S. parodymų matyti, kad I. K. 2010-06-28 skambino į Marijampolės seniūniją jos darbuotojoms ir paskleidė apie I. R. tikrovės neatitinkančią informaciją, t.y., kad I. R. 2011-06-28 neišleido I. K. iš būsto, prieš I. K. vaikus naudojo smurtą, grasino ją sumušti, nuolatos spardo I. K. duris ir neduoda I. K. praeiti, dėl ko ji bijo išeiti ir prašė socialinės darbuotojos skirti jai pagalbą.

Minima informacija buvo paskleista apie I. R. ir to fakto niekas neginčyja, tačiau teismas, apeliantės manymu, nenustatė svarbių aplinkybių - ar buvo toks faktas, ką papasakojo socialinėms darbuotojoms I. K.. Pažymi, jog visos paskleistos informacijos I. K. neginčyja, kaip ir neginčyja, kad tai paskleidė ji ir būtent tokia formuluote, kaip yra pareikštame I. R. skunde. Tačiau teismas nenustatė ir netyrė, ar tikrai, ką nurodė I. K. jos (I. R.) atžvilgiu vyko jos pranešimo seniūnijos darbuotojoms dieną – 2010-06-28. Teismas nuosprendyje aiškinosi aplinkybes, kurios vyko 2010-06-25, bet netyrė, kas vyko 2010-06-28. Teisme apklausti liudytojai ir kaimynai patvirtino, kad tarp šalių dažnai vyksta konfliktai, kurių priežastys taip ir iki šiol nenustatytos ir, kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, jų inciatoriais būna tiek viena, tiek kita šalis. Taigi, I. R. teigimu, objektyvių duomenų apie tai, kad I. R. neišleido I. K. iš namų, spardė jos duris, naudojo smurtą prieš jos vaikus, grasino ją užmušti 2010-06-28 nenustatyta, nes to ir nebuvo. Šiuo atveju teismo padaryta išvada, kad I. K. paskleidė apie I. R. tikrovę atitinkančią informaciją, kad 2010-06-28 ji negali išeiti iš namų ir jai reikalinga palyda yra neteisinga, nes tokių veiksmų ji (I. R.) nevykdė.

Tokiu būdu I. K. informacija yra šmeižikiška, prasimanyta ir žeminanti, todėl už jos paskleidimą teismas nepagrįstai I. K. išteisino.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, I. R. prašo priimti I. K. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį ir priteisti visas jos turėtas išlaidas bei patirtą neturtinę žalą.

Apeliantė pažymi, jog teismui buvo pateiktos specialistų išvados dėl I. K. padarytų sužalojimų, tačiau sužalojimų susidarymo mechanizmo niekas netyrė ir neapklausė eksperto, teikusio išvadą byloje, ar tie sužalojimai negalėjo atsirasti dėl kritimo ir pan. Tokiu būdu byloje nėra objektyviai įrodyta, kad I. R. atliko I. K. atžvilgiu nusikalstamus veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji I. R. ir jos gynėjas prašė skundą tenkinti, išteisintoji I. K. ir jos gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios I. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – I. R., I. K., liudytojų parodymus, rašytinius, vaizdo bei garso įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog I. R. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (3 epizodai), 155 str. 1 d. (1 epizodas) bei paskyrė jai tinkamas bausmes.

Apeliantės skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių yra nepagrįsti ir atmestini. Iš bylos matyti, kad teismas nuosprendyje aptarė visų liudytojų, tiek tiesiogiai dalyvavusių įvykyje arba jį stebėjusių tiek ir netiesiogiai dalyvavusių, parodymus. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje būtų pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės ar nuosprendis paremtas įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Pažymėtina, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostata, teisėjas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Apeliantė skunde teigia, jog teismas nepagrįstai vadovavosi I. K. telefonu padarytais įrašais. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog 2010-12-13 teismo posėdžio metu teisėjas tenkino I. K. prašymą ir nutarė prie bylos prijungti pateiktą vaizdo įrašą (t. 1, b.l. 57-61), 2011-09-06 raštu Nr. PK-42-269/2011 kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK, prašydamas specialistų teismo posėdžio metu teismo salėje organizuoti vaizdo medžiagos, įrašytos į CD laikmenas, peržiūrą (t. 1, b.l. 133), o 2011-10-14 teismo posėdyje, kurio metu buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, dalyvavo specialistas J. Ivanauskas (t. 1, b.l. 143-145). Tai, jog įrašas, kaip teigia, I. R., darytas prieš jos valia, nepaneigia, jog jame užfiksuoti vaizdai bei garsai nėra tikri. Kolegijos nuomone, visi įrodymai byloje gauti laikantis įstatymų, jokių procesinių pažeidimų juos gaunant nenustatyta, todėl gauti duomenys, įskaitant minėta vaizdo įrašą, pagrįstai pripažinti įrodymais.

Nors I. R. skunde neigia dalyvavusi jai inkriminuotų nusikaltimų padaryme, tačiau tokie skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už inkriminuotus nusikaltimus, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamosios kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Pažymėtina, jog I. R. kaltę be jau aukščiau aptarto vaizdo įrašo patvirtina ir kiti byloje esantys ir teisiamajame posėdyje išnadrinėti įrodymai – I. R., I. K., liudytojų parodymai, specialisto išvados, kiti medicininiai dokumentai.

Nukentėjusioji I. K. nuosekliai ir išsamiai nurodė jos privataus kaltinime nurodytas įvykių, vykusių 2010-06-25, 2010-09-09 bei 2010-09-10, aplinkybes. Jos parodymus dėl 2010-06-25 I. K. įžeidinėjimo ir sumušimo patvirtino A. K. bei D. K., tiesiogiai dalyvavę įvykio metu. Teismas pagrįstai vadovavosi ir vertino nuosekliais ir neprieštaringais šių liudytojų parodymais, patvirtinčiais bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, tokius nukentėjusios ir liudytojų parodymus patvirtino ir liudytojai M. D. bei G. D., kurie, nors tiesiogiai įvykių ir nematė, tačiau teigė, jog, matė sužeidimus ant I. K. veido ir nukentėjusioji yra sakiusi, kad dėl to, jog I. R. ją puola, ji bijanti išeiti iš namų. Pažymėtina ir ta, kad M. D. parodė, kad santykiai su abiems moterimis yra geri, I. K. yra ramaus būdo, o I. R. yra labai agresyvi ir ji yra girdėjusi, kaip I. R. rėkia ir įžeidinėja I. K. (t. 1, b.l. 109-112). Abejoti nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymais, kurie yra nuoseklūs ir vieni kitus patvirtina, apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo, juolab, kad pati nuteistoji I. R. parodė, kad tarp jos ir I. K. 2010-06-25 buvo konfliktas ir ji įžeidinėjo nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais, o taip pat tai, kad jai neišėjo trenkti I. K. kaip norėjo (t. 1, b.l. 79-82). Be to, I. R., teismo posėdyje peržiūrint vaizdo įrašus dėl dviejų epizodų save pažino, o dėl trečio – nurodė nelabai save pažįstanti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat motyvuotai įvertino ir kitą bylos medžiagą - specialisto išvadas, vaizdo įrašus, kitus rašytinius dokumentus, kurie patvirtina I. R. kaltę dėl jai inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad specialisto išvadoje nėra nurodytas I. K. padarytų sužalojimų mechanizmas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiajai padarytus sužalojimus veide tiek 2010-06-25 (kairės veido pusės sumušimas ir nubrozdinimas kakle) tiek 2010-09-09 (odos įdrėskimai dešiniajame žande, rankose, kraujosruvos kakle, dešiniajame žaste, kairiajame dilbyje) galima padaryti fizinio poveikio metu suduodant smūgį, be to, apie minėtų sužalojimų padarymo būdą teismas sprendė ir iš kitų aukščiau paminėtų įrodymų visumos. Reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, jog dėl 2010-06-25 patirto sužalojimo ir įžeidimų I. K. tą pačią dieną kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1 PK bei Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę (t. 1, b.l. 31-32, 51).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamosios I. R. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (3 epizodai), 155 str. 1 d. (1 epizodas) sudėtį, todėl ji teisėtai ir pagrįstai pripažinta kalta padariusi minėtas nusikalstamas veikas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino I. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimų požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. atsako tas asmuo, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, jog sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas (Teismų praktika, 1998, Nr. 9), dėl ko I. K. veiksmai negali būti laikomi šmeižimu, nes jos veiksmuose nėra kaltės.

Kolegija pažymi, kad tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t.y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Pažymėtina, jog skundžiamu nuosprendžiu I. R. yra pagrįstai pripažinta kalta nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (3 epizodai), 155 str. 1 d. (1 epizodas) padarymo, t.y dėl to, jog įžeidinėjo I. K., taip pat padarė jai nežymius sveikatos sutrikdymus bei sukėlė fizinį skausmą. Atsižvelgiant į tai, kad I. R. 2010-06-25, būdama savo bute pro savo buto langą necenzūriniais žodžiais, o po to veiksmu, praeinant spjovė I. K. į veidą, užgauliai pažemindama, viešai įžeidinėjo I. K., o pasitikus namo laiptinėje tyčia smogė jai kumščiu į veidą, tuo padarydama nukentėjusiajai kairės veido pusės sumušimą ir odos nubrozdinimą kakle, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, I. K. 2010-06-28 seniūnijos darbuotojoms išsakyta informacija apie I. R. negali būti pripažinta tikrovės neatitinkančia informacija, nes aukščiau nurodyti nuteistosios veiksmai I. K. atžvilgiu patvirtina informacijos tikrumą.

Nepagrįstas I. R. skundo argumentas, jog teismas nuosprendyje aiškinosi aplinkybes, kurios vyko 2010-06-25, bet netyrė, kas vyko 2010-06-28, nes teismas, atvirkščiai nei teigiama, pasisakė dėl 2010-06-28 I. K. išsakytos informacijos paskambinus telefonu į seniūniją, ir, kaip minėta aukščiau, padarė pagrįstą išvadą, jog ši informacija negali būti pripažinta tikrovės neatitinkančia.

Vien tai, kad apeliantė dėl I. K. išsakytų teiginių jaučiasi apšmeižta, nesudaro pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyti visi nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., sudėties elementai.

Tai, jog I. R. pirma kreipėsi į teismą dėl šmeižimo ir tik gavus jos skundą, į teismą kreipėsi ir I. K., neįrodo I. K. kaltės dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., padarymo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios I. R. apeliacinį skundą atmesti.