Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-06-10 · Civilinė byla Nr. 2A-912-345/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-06-10
Bylos Nr.
2A-912-345/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Neringa Švedienė, Algirdas Auruškevičius, Henrichas Jaglinskis (pran.)
Ieškovas
A. N.
Atsakovas
UAB „Erdana“
Kategorijos
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-912-345/2010Procesinio sprendimo kategorija:
121.15.;121.18.;121.21.;(S).;VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. birželio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Algirdo Auruškevičiaus,sekretoriaujant Aleksui Navickui,dalyvaujant ieškovui A. N., atsakovo atstovei Anai Šniukštienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Erdana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovui UAB „Erdana“ dėl atleidimo iš darbo teisinio pagrindo pakeitimo, darbo užmokesčio ir kompensacijos, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas A. N. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti UAB „Erdana“ vadovės 2009-07-29 įsakymą Nr. A-09 dėl A. N. atleidimo iš darbo nuo 2009-07-29 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį neteisėtu ir negaliojančiu, priteisti iš atsakovo UAB „Erdana“ neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2009-05-15 iki 2009-07-07 imtinai, 3 384,72 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 3000 Lt dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, 275,08 Lt išlaidas už kurą pagal avanso apyskaitą už 2009 m. birželio mėn. , vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką nuo darbo sutarties nutraukimo iki sprendimo priėmimo dienos ir iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Nurodė, kad ieškovas su atsakovu 2009-05-15 pasirašė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti rinkodaros vadovu, dirbant 20 valandų per savaitę, sulygtas 1 500 Lt darbo užmokestis, kurio 40 procentų mokama 5 -10 d. ir 60 procentų 20-25 d. Žodiniu susitarimu ir esant darbo specifikai buvo susitarta, kad ieškovas darbus atliks savarankiškai ir jam nėra nei galimybės, nei būtinybės būti UAB „Erdana“ biuro patalpose. Darbdavys įsipareigojo atlyginti darbuotojo papildomas išlaidas, suteikti darbuotojui 500 Lt per mėnesį kuro limitą ir išduoti kuro kortelę, išmokėti nustatyto dydžio premiją, priklausančią nuo darbdavio apyvartos padidėjimo iki atitinkamo dydžio dėl darbuotojo veiksmų ir/ar pastangų. Atlyginti per 5 kalendorines dienas turėtas darbuotojo papildomas išlaidas, susijusias su dokumentų tvarkymu, kopijavimu, įforminimu, informacijos susirinkimu ir pan. Per visą darbo laikotarpį atsakovas ieškovui nereiškė jokių priekaištų dėl darbo, tačiau ir nemokėjo atlyginimo. 2009-05-21 ieškovui buvo išduota kuro kortelė Nr. 7083 5720 023 0017, kuria galėjo naudotis įsipilant kurą neviršijant 500 litrų mėnesio limito, tačiau kortelė buvo užblokuota, todėl darbo reikalams ieškovas naudojo savo lėšas kurui. 2009-07-02 įmonės biure atidavė avanso apyskaitą už birželio mėn. sunaudotą kurą ir kvitus, pagal kuriuos kuro buvo įsigyta už 275,08 Lt. 2009-07-14 bendrovės vadovė ieškovui siūlė sumokėti atlyginimą neapskaitytais pinigai (t.y. juodais). 2009-07-15 ieškovas įteikė darbdaviui pareiškimą, prašydamas atleisti ieškovą iš darbo nuo 2009-07-17 pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nes darbdavys nuo 2009-05-15 nei karto nemokėjo darbo užmokesčio. 2009-07-17 darbdavys su ieškovu neatsiskaitė. Ieškovas 2009-07-23 kreipėsi į SoDrą, norėdamas patikslinti savo įmokas už antrą metų ketvirtį, tačiau paaiškėjo, jog už visą UAB „Erdana“ dirbtą laikotarpį ieškovui nebuvo priskaičiuotas atlyginimas ir sumokėti mokesčiai. Nuo 2009-07-02 ieškovui pradėjus intensyviai reikalauti darbo užmokesčio, 2009-07-17 atsakovas SoDrai pateikė atbuline data surašytą tabelį ir pažymą Nr. 224 apie tai, kad ieškovas turėjo pravaikštų nuo 2009-07-09 iki 2009-07-16. Dėl to ieškovas 2009-07-24 kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrių, kurio pareigūnė 2009-07-28 atliko patikrinimą atsakovo įmonėje. 2008-07-28 bendrovės vadovė prašė ieškovo atsiimti pareiškimą iš VDI, žadėdama sumokėti 1 mėnesio darbo užmokestį grynaisiais. Ieškovui nesutikus vadovė pagrasino, kad ieškovas bus atleistas iš darbo už pravaikštas. 2009-07-29 atsakovas į ieškovo sąskaitą pervedė 442,77 Lt darbo užmokesčio ir kitų išmokų, o 2009-08-13 atsakovas dar išmokėjo 149 Lt darbo užmokesčio. Viso ieškovui buvo išmokėta 591,86 Lt. 2009-08-13 ieškovas iš atsakovo gavo registruotą laišką, kuriame buvo 2009-07-29 įsakymo Nr. A-09 apie jo atleidimą iš darbo nuo 2009-07-29 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį – pačiam prašant kopija, patvirtinta atsakovo direktorės 2009-08-06 d. Tačiau įsakyme nurodytas atleidimo pagrindas - darbuotojui prašant, neatitinka tikrovės.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog ieškovas 2009-05-15 pasirašė darbo sutartį ir paliko darbo vietą įmonės biure, esančiame Didžiojoje g. 25-28A, Vilniuje. Dėl to atsakovas nespėjo supažindinti darbuotojo pareigine instrukcija, kitomis darbo vietoje galiojančiomis darbo taisyklėmis. Pareiginėje rinkodaros vadovo darbo instrukcijoje darbo vieta yra įvardinta kaip darbo sąlyga. Biure buvo dvi laisvos darbo vietos, pastatytas stalas su kanceliariniais reikmenimis, kompiuteriu. Ieškovas darbe nuo 2009-05-15 taip ir nepasirodė, todėl buvo surašytas aktas, kuriame biuro darbuotojai patvirtino, jog ieškovo darbo vieta buvo nurodytame biure, tačiau ieškovas darbo vietos atsisakė. Susisiekus su ieškovu, šis nurodė, jog jam reikia nuolatos susitikinėti su klientais ir tai jam yra priimtinausias darbo metodas. Ieškovas per laikotarpį nuo 2009-05-15 iki 2009-07-29 darbe buvo 2009-05-15, 2009-06-05, 2009-06-12, 2009-06-19, 2009-06-29, 2009-06-30, 2009-07-17, 2009-07-29. Viso gegužės mėn. 1 darbo diena, 4 darbo valandos, birželio mėn. – 6 darbo dienos, 24 valandos, liepos mėn. – 2 darbo dienos, 8 darbo valandos, t.y., 36 darbo valandos. Šie duomenys 2009-08-06 buvo pateikti VDI žiniaraščiuose. Anksčiau pateiktuose žiniaraščiuose buvo pažymėtas neteisingas darbo laikas, nes dėl aplaidumo naujai priimta administratorė ieškovui žymėjo aštuonias darbo valandas vietoj keturių. Dėl to administratorei atsakovas paskirtas papeikimas. Atsakovas dėl objektyvių priežasčių negalėjo laiku atsiskaityti su darbuotojais, nes buvo areštuotos atsakovo sąskaitos. Ieškovui nuolatos neatvykstant į darbą, 2009-07-09 buvo surašytas aktas kuriame patvirtinta, kad ieškovas darbe nepasirodė, pasiūlytos darbo vietos atsisakė, darbo sutartyje numatytu darbo laiku darbo nedirba, jokių ataskaitų apie ne biure atliktus darbo rezultatus nepateikė. Ieškovas 2009-07-15 įteikė atsakovui prašymą, kuriuo prašė atleisti jį iš darbo, motyvuojant, jog darbdavys yra pažeidęs darbo sutartį nesumokėdamas jam nei karto darbo užmokesčio už visą darbo laikotarpį DK 127 str. 2 d. pagrindu nuo 2009-07-17. 2009-07-28 pranešimu atsakovo direktorė informavo ieškovą, jog atleisti jį pagal DK 127 str. 2 d. nėra pagrindo, todėl 2009-07-29 atsakovo direktorės įsakymu Nr. A-09 darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta pagal DK 127 str. 1 d. Įsakymas ieškovui buvo išsiųstas 2009-07-30 nurodytu elektroniniu paštu bei paštu. Ieškovui buvo išmokėta 591,86 Lt pagal faktiškai dirbtas valandas (2009-07-29 -442,77 Lt ir 2009-08-13 – 149,09 Lt. Dėl atsakovo vyr. buhalterės kaltės ieškovo atleidimo dieną jam nebuvo paskaičiuoti 149,09 Lt. DK 142 str. nustato, kad darbo laikas, tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Į darbo laiką įeina faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose. Vadovaujantis DK 143 str. 2 d. 1 p. į darbo laiką neįeina pravaikšta. Atleidus ieškovą iš darbo, jam buvo išmokėtas darbo užmokestis už faktiškai dirbtą laiką – 591,86 Lt. Kadangi už pravaikštas darbuotojui nemokamas darbo užmokestis ieškovas neturi teisės reikalauti priteisti iš atsakovo neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2009-05-15 iki 2009-07-17 imtinai. Ieškovas pažeidė darbo sutartį nuolat neatvykdamas į darbą ir apie tai nepranešęs darbdaviui, dėl to 2009-07-29 įsakymu buvo atleistas iš darbo pačiam prašant. Dėl to ieškovo reikalavimai priteisti jam dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo darbo sutarties nutraukimo iki sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 5 procentus procesinių palūkanų yra nepagrįsti. Atsakovas mano, kad ieškovas praleido 1 mėnesio ieškinio senaties terminą numatytą DK 297 str. 1 d. Terminas skaičiuojamas nuo dokumento apie atleidimą iš darbo gavimo dienos. Reikalavimas priteisti išlaidas pagal avanso apyskaitą už kurą yra nepagrįstas, nes ieškovas atsakovui nėra pateikęs jokių ataskaitų, kokiu tikslu, kur ir kada ieškovas vyko darbdavio interesais ir naudojo degalus 2009-05-15 darbo sutarties Nr. 231, 2 str. 4 p. numatyta tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto trečias apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino atsakovo UAB „Erdana“ 2009-07-29 įsakymą Nr. A-09 dėl A. N. atleidimo iš darbo nuo 2009-07-29 pagal DK 127 str. 1 d. neteisėtu ir negaliojančiu. Pakeitė 2009-05-15 darbo sutarties Nr. 231 sudarytos tarp ieškovo A. N. ir atsakovo UAB „Erdana“ nutraukimo pagrindą - nustatė, jog darbo sutartis nutraukta 2009-07-17 pagal DK 127 str. 2 d. Priteisė iš atsakovo ieškovui 2 792,86 Lt darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 3 000 Lt išeitinę išmoką, 275,08 išlaidas už kurą, 8 132,70 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos (2009-12-29), o vėliau po 71,09 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kitus reikalavimus atmetė. Nurodė, jog priteistos sumos yra jau atskaičius privalomus mokesčius. Priteisė iš atsakovo ieškovui 270 Lt bylinėjimosi išlaidų, bei valstybei 557 Lt žyminio mokesčio ir 11,30 Lt pašto išlaidų. Priteisė iš ieškovo 4 Lt pašto išlaidų valstybei. Konstatavo, kad darbuotojui per visą jo darbo atsakovo įmonėje laiką nuo 2009-05-15 iki 2009-07-15 dienos nebuvo mokamas darbo užmokestis, todėl darytina išvada, jog atsakovas nevykdė įsipareigojimų pagal darbo sutartį ir ieškovas įgijo teisę nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. pagrindu. Kadangi buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d. nuo 2009-07-17, todėl atsakovo 2009-07-29 įsakymas Nr. A-09 dėl A. N. atleidimo nuo 2009-07-29 pagal DK 127 str. 1 d. pripažintinas neteisėtu ir negaliojančiu. Nutraukus darbo sutartį atsakovas privalėjo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną - 2009-07-19 (DK 141 str. 1 d.). Taigi ieškovui priklauso ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Iš darbo sutarties matyti, kad šalys susitarė, jog darbuotojo darbo vieta yra Didžioji g. 25-28-A, Vilniuje, o tai reiškia, kad ieškovas savo darbo funkcijas turėjo atlikti šioje darbo vietoje. Ieškovas pripažino, jog nesinaudojo atsakovo biuro patalpomis, todėl ieškovas neįrodė, kad darbdavys jam nesuteikė darbo vietos įmonės biure. Ieškovo darbo pobūdis reikalavo daug susitikinėti su įvairiais asmenimis, derinti įvairius darbo reikalus ne biure, todėl pagal savo darbo pobūdį dirbdamas atsakovas negalėjo visas 4 val. per dieną būti tik biure, tačiau tokiu atveju jis turėjo informuoti darbdavį, kur ir kokiais reikalais yra išvykęs ir kokius atsakovo reikalus tvarko. Ieškovas veikė darbdavio vardu, todėl darbdavys turėjo teisę žinoti, kur ir kokius reikalus darbdavio interesais tvarko ieškovas, o ieškovas apie tai privalėjo informuoti darbdavį. Ieškovas neginčijo fakto, jog nesinaudojo atsakovo biuru, dirbo savo namuose, todėl teismo nuomone, ieškovas taip pat netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal darbo sutartį. Tačiau darbdavys toleravo tokią situaciją ir niekaip į ją nereagavo – byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų pareikalavęs ieškovą laikytis darbo sutartyje numatytų darbuotojo pareigų, darbo funkcijas vykdyti sutartyje numatytoje darbo vietoje, negalint atvykti į darbą pranešti apie tai darbdaviui tą pačią dieną telefonu, el. paštu ar per kitą asmenį (darbo sutarties 3.1, ir 7.3. punktai), informuoti, kur ir kokiais įmonės interesais yra išvykęs ir pan. Dėl to tarp šalių susiklostė tokie faktiniai santykiai, kurie rodo, kad abi sutarties šalys nesilaikė minėto darbo sutarties sąlygos dėl funkcijų atlikimo darbo vietoje, esančioje Didžiojoje g. 25-28A,Vilniuje. Atsižvelgiant į tai atsakovas negali remtis šiomis sutarties nuostatomis ir susiklosčiusiomis aplinkybėmis, įrodinėdamas, kad ieškovas neatliko darbo. Iš į bylą pateiktų ieškovo dokumentų matyti, kad ieškovas atliko darbą atsakovui, atsakovą darbas tenkino. Iš į bylą pateiktos pažymos apie ieškovo valstybinio socialinio draudimo laikotarpius matyti, kad darbo pradžia įmonėje yra nurodyta nuo 2009-05-15, o nedraudiminis laikotarpis nuo 2009-07-09 iki 2009-07-16 (b. l. 16). Teismo nuomone atsakovo argumentai, jog jis žiniaraščius perrašė dėl to, jog naujai priimta administratorė per aplaidumą ieškovui žymėjo 8 darbo valandas vietoj keturių, yra nepagrįsti ir prieštaraujantys bylos medžiagai, nes iš VDI rašto matyti, kad ieškovui buvo žymėta 4 valandų darbo savaitė, o ne 8 (pvz. gegužės mėn. ieškovas išdirbo 11 darbo dienų, 44 darbo valandas, o ne 88 darbo valandas ir t. t.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas konstatavo, jog ieškovas laikotarpiu nuo 2009-05-15 iki 2009-07-08 imtinai dirbo, ir jam jokių pravaikštų nėra užfiksuota. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nereiškė pretenzijų ieškovui dėl darbo ne biure, nereikalavo keisti susiklosčiusio darbo santykių modelio, t.y., nenurodė jam darbo funkcijas atlikti darbo vietoje ir apie išvykimą įmonės reikalais informuoti darbdavį, teismas konstatavo, jog atsakovas nepagrįstai ieškovui nuo 2009-07-09 iki 2009-07-16 žiniaraščiuose žymėjo pravaikštas. Atsakovas teismui nepateikė duomenų apie ieškovo vidutinį darbo užmokestį, taip pat kokio dydžio neišnaudotų kasmetinių atostogų kompensacija priklausė atsakovui. Atsižvelgiant į tai iš atsakovo ieškovui priteisė darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2009-07-15 iki 2009-07-17 skaičiuojant pagal darbo sutartyje ir ieškovo ieškinyje nurodytas sumas. Kadangi darbo sutartis turėjo būti nutraukta pagal DK 127 str. 2 d., todėl pagal DK 140 str. 2 d. nuostatas ieškovui priklauso dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Darbo sutarties priede nenumatyta, jog darbuotojas už kuro sunaudojimą turi atsiskaityti tokiu atsakovo nurodytu būdu, pats atsakovas pripažino, kad pagal darbo pobūdį ieškovui reikėjo daug važinėti, tai patvirtina ir darbo sutarties priede numatyta sąlyga dėl darbuotojui suteikto benzino limito. Atsakovas taip pat neginčijo fakto, jog avanso apyskaitoje nurodyti UAB Lukoil Baltija kvitai yra pateikti jam. Be to, yra apmokėjęs už gegužės mėnesį darbuotojui sunaudotą benziną. Atsižvelgiant į sutarties nuostatas, į tai, kad darbuotojas dirbo atsakovui, jo darbo pobūdis yra susijęs su važinėjimu po objektus, pas potencialius klientus konstatavo, kad ieškinio reikalavimas yra pagrįstas ir iš atsakovo ieškovui priteistina 275,08 Lt už kurą pagal avanso apyskaitą. Pagal DK 141 str. 3 d., kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Vidutinis atsakovo dienos darbo užmokestis yra 1500/21,1=71,09 Lt, todėl iš atsakovo priteisė 8 132,70 vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo/ paskelbimo dienos (2009-12-29) imtinai, o vėliau po 71,09 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Ieškovo reikalavimą dėl 5 procentų procesinių palūkanų priteisimo atmetė, nes darbo kodekso normos nenumato procesinių palūkanų priteisimo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas neįvertino atsakovo nurodytų aplinkybių, nesiekė išsiaiškinti byloje esančių netikslumų, objektyviai neįvertino įrodymų, vadovavosi išimtinai nenuosekliais ieškovo argumentais. Teismo išvada, kad atsakovas, kaip darbdavys toleravo ir nereagavo į darbo pareigų pažeidimą, nepagrįsta. Darbdavys turi teisę, o ne pareigą oficialiai reaguoti į darbuotojo darbo drausmės pažeidimus. Atsakovo geranoriškumas ir pasitikėjimas darbuotoju nepatvirtina fakto, kad ieškovas realiai atliko savo darbo funkcijas ne darbo vietoje. Ieškovas privalo įrodyti, kad darbuotojas tam tikrus darbus atliko namuose ar kituose miestuose, taip pat įrodyti išdirbtų valandų kiekį. Ieškovas nežinojo kiek darbo vietų yra biure, o tai patvirtina, kad ieškovas nebūdavo darbo vietoje ir piktybiškai neatliko darbo funkcijų. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad darbdavys be pagrindo įformino ieškovui pravaikštas. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas išdirbo visą darbo laiką, nes įrodymų byloje apie tai nepateikta. Pažymi, kad darbdavys privalo atlyginti darbuotojui tik už jo faktiškai atliktą darbą. Darbuotojas turėjo teikti darbdaviui informaciją apie atliekamus darbus, sugaištą laiką, darbo rezultatus, jog darbdavys galėtų kontroliuoti kiek darbuotojas dirba ir pagal faktiškai išdirbtą laiką galėtų jam priskaičiuoti darbo užmokestį. Ieškovas atsakovui neatsiskaitydavo už atliktą darbą, todėl nepagrįstai reikalauja atsiskaityti su juo kaip už visą darbo laiką. Be to ieškovas darbo metu dirbo ir kitoms bendrovėms. Taigi ieškovas darbdaviui buvo nelojalus ir nesąžiningas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovą tenkino ieškovo darbas. Santykiai buvo grįsti pasitikėjimu, tačiau atsakovas nesulaukęs darbo rezultatų ir ataskaitų apie konkrečių darbų atlikimą, informacijos apie sugaištą laiką, pagrįstai ieškovui priskaičiavo atlyginimą už faktiškai dirbtą laiką, t.y., už tas dienas, kuomet jis buvo biure. Teismas neužtikrino iškilusių klausimų tinkamo išsprendimo, nenurodė, kokias aplinkybes būtina nustatyti, nepasiūlė teikti papildomų įrodymų, neįvykdė LR CPK 159 str. 179 str. nustatytos pareigos. Ieškovas nepateikė įrodymų kokiais tikslais buvo išnaudotas kuras, todėl išlaidos už kurą priteistos nepagrįstai. Ieškovas tuo pačiu metu dirbo ir UAB „Projektų centras“ Kkaune, bei AB „Iglus“ Panevėžyje , taigi akivaizdu, kad ieškovas nuolat važinėjo į Kauną ir Panevėžį kito darbdavio interesais. Atsakovas pripažįsta jog laiku nebuvo atsiskaityta su ieškovu, tačiau ieškovui priklauso atlygis tik už faktiškai išdirbtą laiką. Kadangi ieškovas per tris mėnesius išdirbo 36 valandas, ieškovo vidutinis darbo užmokestis sudaro 197,29 Lt, todėl jam priklauso 394,58 Lt išeitinė išmoka. Kadangi ieškovas per visą laikotarpį faktiškai išdirbo tik 9 darbo dienas, jam atitinkamai priklauso 7/10 dalis dienos kasmetinių atostogų, už kurias jis turi teisę gauti kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 49,76 Lt. Kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, už uždelstą atsiskaityti laiką taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, šiuo atveju 394,58 Lt išeitinė išmoka, ir 49,76 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas, viso 444,34 Lt. Atsakovui nesumokėjus tik dalies priklausančių išmokų, teismas nepagrįstai priteisė 8 132,70 Lt kompensaciją.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog apeliacinio skundo argumentai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir surinktų įrodymų, todėl nesudaro pagrindo naikinti pirmos instancijos teismo nutarties.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu 2009-05-15 pasirašė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti rinkodaros vadovu nustatant 3 mėnesių bandomąjį laikotarpį, dirbant 20 valandų per savaitę, sulygtas 1 500 Lt darbo užmokestis, kurio 40 procentų mokama 5 -10 d. ir 60 procentų 20-25 d. Darbdavys įsipareigojo atlyginti darbuotojo papildomas išlaidas, suteikti darbuotojui 500 Lt per mėnesį kuro limitą ir išduoti kuro kortelę, išmokėti nustatyto dydžio premiją, priklausančią nuo darbdavio apyvartos padidėjimo iki atitinkamo dydžio dėl darbuotojo veiksmų ir/ar pastangų. Atlyginti per 5 kalendorines dienas turėtas darbuotojo papildomas išlaidas, susijusias su dokumentų tvarkymu, kopijavimu, įforminimu, informacijos susirinkimu ir pan. 2009-07-15 ieškovas įteikė darbdaviui pareiškimą, prašydamas atleisti ieškovą iš darbo nuo 2009-07-17 pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nes darbdavys nuo 2009-05-15 nei karto nemokėjo darbo užmokesčio. 2009-07-29 atsakovas į ieškovo sąskaitą pervedė 442,77 Lt darbo užmokesčio ir kitų išmokų, 2009-08-13 pervedė 149 Lt darbo užmokesčio. Viso ieškovui buvo išmokėta 591,86 Lt. Registruotu laišku atsakovui įteiktas 2009-07-29 įsakymas Nr. A-09, kuriuo ieškovas atleistas iš darbo nuo 2009-07-29 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį – pačiam prašant.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių iškilęs ginčas dėl atleidimo iš darbo pagrindo, ir darbo užmokesčio išmokėjimo. Atsakovas tiek atsiliepimą į ieškinį, tiek apeliacinį skundą grindžia nurodydamas, kad ieškovas neatvykdavo į darbą, atsakovas nebuvo patenkintinas ieškovo darbo rezultatais, todėl darbdavys privalo ieškovui atlyginti tik už jo faktiškai atliktą darbą.

Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (LR DK 93 str.).

Byloje nustatyta, kad darbuotojas ir darbdavys sulygo 1 500 Lt darbo užmokestį per mėnesį už 4 darbo valandas per dieną, 5 dienas per savaitę. Pagal darbo sutartį darbuotojas įsipareigojo pristatyti ir reklamuoti partneriams gaminius, konstrukcijas, statybos, remonto, montavimo darbus, vykdyti darbus surandant partnerius, statybų objektų rangovus ir subrangovus, dalyvauti preliminariose derybose su potencialiais darbdaviui rekomenduotais užsakovais, verslo partneriais. Darbdavys įsipareigojo darbuotojui suteikti 500 Lt per mėnesį kuro limitą ir tuo tikslu įsipareigojo išduoti kortelę Nr. 7083 5720 023 0017.

Iš ieškovo pareigybių aprašymo, bei darbdavio įsipareigojimo suteikti ieškovui kuro kortelę matyti, jog ieškovo darbo pobūdis įpareigojo ieškovą daug važinėti, o tai reiškia, jog pagal darbo sutartį ieškovas neturėjo, net ir negalėjo biure praleisti viso darbo laiko, todėl apeliantas nepagrįstai traktuoja darbuotojo neatvykimą į darbdavio biurą kaip pravaikštą.

Apeliantas nurodo, jog darbuotojas turėjo teikti darbdaviui informaciją apie atliekamus darbus, sugaištą laiką, darbo rezultatus, jog darbdavys galėtų kontroliuoti kiek darbuotojas dirba ir pagal faktiškai išdirbtą laiką galėtų jam priskaičiuoti darbo užmokestį. Ieškovas atsakovui neatsiskaitydavo už atliktą darbą, todėl nepagrįstai reikalauja atsiskaityti su juo kaip už visą darbo laiką.

Sutarties priedo Nr. 1, 4 p. numatyta, kad darbuotojas privalėjo, esant darbdavio nurodymui, ne vėliau kaip per 1 darbo dieną pateikti ataskaitą apie vykdomus darbus. Taigi darbuotojas tik esant darbdavio reikalavimui privalėjo atsiskaityti už atliktus darbus. Byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų apie tokius darbdavio reikalavimus, jog darbdavys įpareigojo atsiskaityti darbuotoją apie pasiektus rezultatus, apie atliktus darbus ne darbdavio biure. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, jog ieškovas netinkamai atliko savo darbą, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog darbuotojas netinkamai vykdė darbo sutarties sąlygas.

LR DK 186 str. nurodyta, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Nagrinėjamu atveju darbo sutartyje numatytas mėnesinis atlyginimas ir premijos. Atsakovas pripažino, jog nuo darbo pradžios 2007-05-15 iki 2009-07-29, ieškovui nebuvo sumokėjęs darbo užmokesčio. Aplinkybės dėl kurių darbdavys šiuo atveju nemokėjo darbo užmokesčio, dėl bendrovės sąskaitų arešto, ar laikė, jog darbuotojui nėra pagrindo mokėti atlyginimo, nes jis nepateisino darbdavio lūkesčiu nėra svarbu, nes pats faktas apie nemokėtą atlyginimą yra darbo sutarties pažeidimas iš darbdavio pusės. Taigi, šiuo atveju darbuotojas turėjo teisę prašyti darbdavio nutraukti darbo sutartį vadovaujantis DK 127 str. 2 d., ir pirmos instancijos teismas pagrįstai tenkino šį ieškovo reikalavimą. Pripažinus, jog ieškovas atleistas pagal DK 127 str. 2 d., pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė visas su darbo santykiais susijusias išmokas.

Pažymėtina, jog darbo sutartis numatė 3 mėnesių bandomąjį laikotarpį, per kurį darbdavys turėjo įvertinti darbuotoją, ir nepateisinus darbdavio lūkesčių atleisti jį iš užimamų pareigų. Šiuo atveju darbdavys vienašališkai nutarė ieškovui nemokėti atlyginimo, tokiu būdu pažeidė LR DK 186 str., bei darbo sutarties nuostatas.

Pagal šalių sutartį, darbdavys įsipareigojo ieškovui apmokėti per mėnesį 500 Lt sąnaudas kurui. Ieškovas iš atsakovo prašė priteisti 275,08 Lt išlaidas kurui, kurios susidarė per 2 darbo mėnesius. Prašoma priteisti suma neviršija nustatyto limito, o pagal darbo pobūdį ieškovas turėjo turėti tokių išlaidų, ieškovas šias išlaidas grindžia rašytiniais įrodymais, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui 275,08 Lt už kuro sąnaudas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir juos įvertinusi (LR CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. p., kolegija,

n utarė:

Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo 6,40 pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkas Henrichas JaglinskisTeisėjai Neringa ŠvedienėAlgirdas Auruškevičius