- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-21
- Bylos Nr.
- eI2-1928-860/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00100-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- Lietuvos, Lietuvos Advokatūra
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolitos Rasiukevičienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos advokatūros skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas Lietuvos advokatūra kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo:
1) panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) 2019 m. gruodžio 10 d. raštą „Dėl prašymo pateikti informaciją, registracijos Nr. 5-01-13661“;
2) įpareigoti atsakovę Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą pateikti pareiškėjai Lietuvos advokatūrai šiuos dokumentus ir informaciją, teiktus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai: STT 2019 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. 4-01-10087 bei 2019 m. lapkričio 21 d. ir 2019 m. lapkričio 22 d. pranešimus dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo, neatskleidžiant pranešėjų duomenų, taip pat, jei yra daugiau informacijos ar dokumentų, kurių pagrindu buvo teiktas minėtas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos raštas dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos, šią informaciją ir dokumentus taip pat pateikti pareiškėjai Lietuvos advokatūrai;
3) priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė, kad Lietuvos advokatūra 2019 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 1015 kreipėsi į atsakovę, prašydama pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ 2019 m. gruodžio 2 d. paskelbtoje informacijoje minimą Specialiųjų tyrimų tarnybos 2019 m. lapkričio 27 d. pažymą, taip pat duomenis bei informaciją, kurios pagrindu ši pažyma buvo parengta. Atsakovė 2019 m. gruodžio 10 d. raštu „Dėl prašymo pateikti informaciją, registracijos Nr. 5-01- 13661“ informavo, kad ji gautus 2019 m. lapkričio 21 d. ir 2019 m. lapkričio 22 d. pranešimus dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo, neatskleisdama pareiškėjo asmens duomenų, 2019 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 4-01-10087 pagal kompetenciją perdavė Teisingumo ministerijai, taip pat, kad daugiau Advokatūrai teiktinos informacijos neturi. Pareiškėja skundą grindžia tuo, kad ji turi teisę gauti pareiškėjos prašytą informaciją, nes ji reikalinga pareiškėjos funkcijų vykdymui, o atsakovės atsisakymas ją suteikti pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 10 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucija) 25 straipsnio, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 60 straipsnio 3 dalį bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAI) 8 straipsnio nuostatas. Teigia, kad jos teisė gauti prašytą informaciją, kaip savarankiška teisė, yra garantuojama tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu; tačiau atsakovė šią pareiškėjos teisę pažeidė. Pabrėžė, kad ji neprašė pranešėjų asmens duomenų, o prašė tik pačios pažymos bei informacijos, kurios pagrindu buvo parengta pažyma / raštas Teisingumo ministerijai. Dėl to, jei dalis informacijos negali būti teikiama dėl kokių nors priežasčių, pvz., neteiktini asmens duomenys, tai nereiškia, kad kita informacija taip pat negali būti teikiama. Teigia, kad atsakovės atsakyme nėra faktinių aplinkybių ir argumentų, kuriais vadovaujantis galėtų būti neteikiama pareiškėjos prašyta informacija. Dėl to raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Taip pat paaiškino, kad Teisingumo ministerija savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė informaciją, jog 2019 m. lapkričio 27 d. buvo gauta STT informacija dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos, kurioje, anot Teisingumo ministerijos, yra teigiama „apie galimą Lietuvos advokatūros įtaką egzaminų rezultatams ir siekį, kad egzamino neišlaikytų kuo daugiau asmenų“. Taip pat svarbi atsakovės rašte nurodyta informacija, kad atsakovė gautus 2019 m. lapkričio 21 d. ir 2019 m. lapkričio 22 d. pranešimus 2019 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 4-01-10087 perdavė Teisingumo ministerijai. Taigi, jei informacija sudarytų valstybės ar tarnybos paslaptį, tai ji negalėtų būtų atskleista Teisingumo ministerijai, išskyrus atvejį, kai joje einantiems pareigas tarnautojams būtų suteiktas leidimas dirbti su atitinkama informacija ir dokumentais, kurie yra įslaptinti teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Dar akcentavo, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjos prašyta informacija buvo pateikta Teisingumo ministerijai, nesuteikia atsakovei teisės neteikti minėtų dokumentų ir informacijos dėl to, kad šią informaciją galima gauti Teisingumo ministerijoje. Kaip matyti iš Teisingumo ministerijos paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ 2019 m. gruodžio 2 d. paskelbtos informacijos, pareiškėjos prašyta informacija yra susijusi su vienu iš reikalavimų, keliamų asmenims, pretenduojantiems tapti advokatais - būti išlaikiusiu advokatų kvalifikacinį egzaminą ar advokatų veiklos organizavimo egzaminą. Kadangi reikalavimų kandidatams į advokatus nustatymas siejamas su konstitucinės teisės į gynybą ir asmens teisės turėti advokatą užtikrinimu, todėl bet kokia diskusija minėtų reikalavimų vykdymo klausimu laikytina viešojo intereso informacija.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėja teismo prašo panaikinti ne atsakovės 2019 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. 4-01-10557, bet 2019 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. 5-01-13661, todėl kyla klausimas dėl šios bylos nagrinėjimo dalyko, nes nėra aišku kurį raštą pareiškėja prašo panaikinti. Teigia, kad STT, kaip pagrindinė teisėsaugos institucija, kovojanti prieš korupciją vertina kiekvieno pranešėjo pranešimą ir savo praktikoje laikosi ir laikysis nuostatos, kad asmenys, jiems žinomus faktus apie viešųjų ar privačiųjų asmenų neteisėtą elgesį teikiantys STT, vertinami kaip asmenys, teikiantys duomenis apie galimai padarytas nusikalstamas veikas ar kitus korupcinio pobūdžio pažeidimus institucijai ar pareigūnui, galinčiam pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Pranešėjas 2019-11-21 ir 2019-11-22 pranešimais informavo STT apie jo manymu galimą korupciją ir jos priežastis, taip betarpiškai pasitikėdamas STT. Atkreipė dėmesį, kad pranešėjas abiejuose savo pranešimuose pažymėjo prašymą saugoti jo asmens duomenis ir neišreiškė sutikimo, jog jo tapatybė tiesiogiai ar netiesiogiai būtų atskleista. Pareiškėjos prašymas persiųsti jam pranešėjo pranešimus neatskleidžiant pranešėjo tapatybės sudarytų sąlygas netiesiogiai iš pranešimų turinio nustatyti ar identifikuoti pranešėjo tapatybę. Teigia, kad pareiškėja skunde nepagrįstai nurodo, jog Teisingumo ministerijos tinkle „Facebook“ 2019 m. gruodžio 2 d. paskelbtoje informacijoje yra minima ne apie persiųstus rašte nurodytus pranešimus, bet apie 2019 m. lapkričio 27 d. gautą pačios Specialiųjų tyrimų tarnybos informaciją dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos, iš ko galima suprasti, jog atsakovė pateikė savo vertinimą dėl advokatų organizavimo ir vykdymo tvarkos. Šiame kontekste STT negali pasisakyti ir neatsako dėl kitos institucijos veikimo, tai yra Teisingumo ministerijos pranešimų turinio ar teiginių jos administruojamame socialiniame tinkle, juo labiau, kad minimas įrašas iš socialinio tinklo „Facebook“ Teisingumo ministerijos paskyros yra panaikintas. STT 2019 m. lapkričio 27 d. lydraščiu, kuris įformintas raštu Nr. 4-01-10087, persiuntė Teisingumo ministerijai pagal kompetenciją pranešėjo informaciją dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo, o atsakovės prašymas pateikti pažymą yra klaidingas ir nepagrįstas jokia objektyvia informacija, kadangi lydraštis ir pažyma savo esme yra skirtingi dalykai. Atsakovė nesutinka, kad pareiškėja turi teisę gauti prašytą informaciją Lietuvos advokatūros įstatymo 60 straipsnio 3 dalies nuostatomis. STT nagrinėdama pranešimą be kita ko vadovavosi ir Asmenų, kurie kreipiasi į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą, pareiškimų nagrinėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu STT direktoriaus 2018 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 2-86 (toliau – Aprašas), kuris yra privalomas nagrinėjant gautus pranešimus STT. Aprašo 34 punktas nustato, kad draudžiama pareiškimą ir jame nurodytą informaciją skelbti viešai, perduoti juos įstaigos vadovui, pareigūnui ar padaliniui, prokurorui, teisėjui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai skundžiami. Be to, Aprašo 40 punkte nustatyta, kad neteikiama tretiesiems asmenims informacija, galinti sudaryti prielaidų tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti pareiškėjo tapatybę. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad pranešimuose pateikta informacija tiesiogiai reikalinga pareiškėjo funkcijų vykdymui. Teigia, kad Lietuvos advokatūros įstatymo 60 straipsnio 3 dalį yra būtina vertinti ir joje esančią blanketinę nuorodą į 60 straipsnio 2 dalį, kurioje yra nustatytos Advokatų tarybos funkcijos. Priešingai nei teigia pareiškėja, Lietuvos advokatūros įstatymo 60 straipsnio 2 dalyje tarp išvardintų Advokatų tarybos funkcijų nėra funkcijos nustatyti advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino programas, egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką. Dėl teisės gauti informaciją, kaip savarankiškos teisės, pažeidimo nurodė, kad teisės aktai, tame tarpe Konvencijos 10 straipsnis, neįpareigoja valstybės pateikti asmeniui kiekvieną jo reikalaujamą informaciją. Nors asmuo turi teisę gauti iš valstybės turimą apie jį informaciją, tai jokiu būdu nėra absoliuti asmens teisė. Pareiškėjos prašoma pateikti informacija nėra viešai prieinama informacija; ji patenka į Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą išimtį. Tad STT, nepersiųsdama pranešėjo pranešimų, priešingai nei teigia pareiškėja, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų. Atsakovė teigia, kad pareiškėjai dėl STT atliktų veiksmų jokių konkrečių neigiamų neteisėtų padarinių nekilo. Be to, nurodė, kad STT pateikia pareiškėjos prašomą dokumentą – STT lydraštį, kuriuo buvo perduodama informacija Teisingumo ministerijai. Teismui pateikiamas lydraštis, įformintas 2019-11-27 raštu Nr. 4-01-10087, dar kartą parodo, kad STT jokios pažymos, kaip teigia pareiškėja, Teisingumo ministerijai neperdavė.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateiktame atsiliepime aiškios pozicijos nagrinėjamu klausimu neišreiškė.
Nurodė, kad STT 2019 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. 4-01-10087 yra skirtas Teisingumo ministerijos funkcijoms atlikti, jis yra dviejų institucijų susirašinėjimo dokumentas (tarnybinė informacija), tad nesukelia pasekmių trečiajam suinteresuotam asmeniui. Teigia, kad STT šiuo metu yra pateikusi pareiškėjai informaciją, kuri buvo minima prašomose išreikalauti pažymose. Tad mano, kad patenkinus pareiškėjos reikalavimus neliko ginčo dalyko ir skundas paliktinas nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 105 straipsnio 6 punktas).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
4. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2019 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. 4-01-10557 „Dėl prašymo pateikti informaciją, registracijos Nr. 5-01-13661“ teisėtumo ir pagrįstumo bei teisės gauti prašomą informaciją.
5. Byloje nustatyta, kad pareiškėja Lietuvos advokatūra 2019-12-03 raštu Nr. 1015 „Dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos pažymos“ kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą.
Pareiškėja minėtame rašte nurodė, kad 2019 m. gruodžio 2 d. Teisingumo ministerija savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė informaciją, kad 2019 m. lapkričio 27 d. pažymoje Specialiųjų tyrimų tarnyba pateikė pažymą dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos, kurioje, anot Teisingumo ministerijos, yra teigiama „apie galimą Lietuvos advokatūros įtaką egzaminų rezultatams ir siekį, kad egzamino neišlaikytų kuo daugiau asmenų“. Vadovaujantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu, pareiškėja prašė jai pateikti Teisingumo ministerijos minimą Specialiųjų tyrimų tarnybos pažymą, taip pat duomenis bei informaciją, kurios pagrindu buvo parengta ši pažyma.
6. Atsakovė – STT, 2019 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 4-01-10557 „Dėl prašymo pateikti informaciją, registracijos Nr. 5-01-13661“ pateikė pareiškėjai atsakymą.
Atsakovė minėtame atsakyme nurodė, kad: „Atsakydami į Jūsų 2019-12-03 prašymą pateikti 2019 m. lapkričio 27 d. pažymą dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos, o taip pat duomenis ir informaciją, kurios pagrindu buvo parengta ši pažyma, informuojame, kad: 1. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punktu, STT gautus 2019-11-21 ir 2019-11-22 pranešimus dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo, neatskleisdama pareiškėjo asmens duomenų, 2019-11-27 raštu Nr. 4-01-10087 pagal kompetenciją perdavė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. 2. Remdamiesi pranešėjų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis informuojame, kad daugiau Jums teiktinos informacijos neturime.“.
7. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu atsakymu, kreipėsi į teismą su skundu, kuriame, minėta, prašo panaikinti atsakovės 2019 m. gruodžio 10 d. raštą „Dėl prašymo pateikti informaciją, registracijos Nr. 5-01-13661“ bei įpareigoti atsakovę pateikti pareiškėjai dokumentus ir informaciją, teiktus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai: STT 2019 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. 4-01-10087 bei 2019 m. lapkričio 21 d. ir 2019 m. lapkričio 22 d. pranešimus dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo, neatskleidžiant pranešėjų duomenų, taip pat, jei yra daugiau informacijos ar dokumentų, kurių pagrindu buvo teiktas minėtas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos raštas dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos, šią informaciją ir dokumentus.
8. Atsakovė savo atsiliepime teigia, kad pareiškėja teismo prašo panaikinti ne atsakovės 2019 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. 4-01-10557, bet 2019 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. 5-01-13661, todėl kyla klausimas dėl šios bylos nagrinėjimo dalyko, nes nėra aišku kurį raštą pareiškėja prašo panaikinti.
Tačiau teisėjų kolegija su tokiais atsakovės argumentais visiškai nesutinkla. Tai, kad pareiškėja savo skundo rezoliucinėje dalyje formaliai nenurodė skundžiamo atsakovės rašto numerio, nereiškia, jog nėra aišku, kokį raštą prašo panaikinti. Tiek iš skundo turinio, tiek iš skundo reikalavimo vienareikšmiškai seka, kad pareiškėja ginčija būtent atsakovės 2019 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. 4-01-10557 „Dėl prašymo pateikti informaciją, registracijos Nr. 5-01-13661“, o ne kurį nors kitą atsakovės raštą ar sprendimą.
9. Pareiškėja savo skundą be kita ko grindžia ir Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių pažeidimu.
10. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės <...> turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr. pvz., 2012-04-02 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-1230/2012; 2015-03-31 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji norma, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr. pvz., 2013-02-28 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-146-206/2013). Tai reiškia, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti imperatyvai yra privalomi ir Specialiųjų tyrimų tarnybai priimant individualius administracinius aktus, nagrinėjamu atveju priimant skundžiamą sprendimą - 2019 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. 4-01-10557.
Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat dar yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011-06-27 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-839/14; 2014-03-25 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14; ir kt.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., pvz., 2014-11-17 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014).
11. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad atsakovės skundžiamo sprendimo (rašto) motyvai yra neaiškūs ir nepakankami; priimtas sprendimas neatitinka minėtų imperatyvių VAĮ nuostatų.
12. Visų pirma, minėta, kad pareiškėja prašė atsakovės pateikti: „Teisingumo ministerijos minimą Specialiųjų tyrimų tarnybos pažymą, o taip pat duomenis bei informaciją, kurios pagrindu buvo parengta ši pažyma“. Kaip galima suprasti iš atsakovės teismui teiktų procesinių ir kitų dokumentų argumentų, STT prašyta pateikti pažyma iš viso neegzistuoja, nes Teisingumo ministerijai buvo perduota ne pažyma, o lydraštis, įformintas 2019-11-27 raštu Nr. 4-01-10087, tam, kad pastaroji pagal kompetenciją vertintų ir nagrinėtų pranešėjo pateiktą informaciją. Tačiau atsakovė skundžiamame rašte nepateikė jokių motyvų apie galimą netikslų pareiškėjos prašymą, apie prašomos pateikti pažymos neegzistavimą ir pan. Pažymėtina ir tai, kad Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog institucija, nustačiusi, kad pareiškėjo prašyme nurodyti duomenys yra neišsamūs ar netikslūs, per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos kreipiasi į pareiškėją, kad šis patikslintų prašymą, ir nurodo, kokių duomenų prašyme nepakanka ir kur juos gauti, o kai prašyme pateikti duomenys netikslūs, išaiškina pateiktų duomenų netikslumus ir kaip juos pašalinti. Tačiau atsakovė šia įstatymo nuostata nesinaudojo. Tad laikytina, kad pareiškėjos pateiktas prašymas dėl informacijos (duomenų) pateikimo buvo tinkamas; atsakovei buvo žinoma ir suprantama prašomos pateikti informacijos turinys ir apimtis, t. y. kad pareiškėja prašė pateikti visą informaciją ir duomenis, kurie buvo perduoti Teisingumo ministerijai bei kitus su tuo susijusius duomenis.
Antra, atsakovė skundžiamo atsakymo pirmu punktu pareiškėjai nurodė, kokia informacija perduota pagal kompetenciją Teisingumo ministerijai, t. y. nurodyta, kad: „STT gautus 2019-11-21 ir 2019-11-22 pranešimus dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo <...> 2019-11-27 raštu Nr. 4-01-10087 pagal kompetenciją perdavė Teisingumo ministerijai“. Tačiau skundžiamame akte visiškai nėra argumentų, kodėl atsakovė šios informacijos ir duomenų (tame tarpe 2019-11-21 ir 2019-11-22 pranešimus dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo) negali pateikti pareiškėjai; taip pat nenurodytas joks teisės aktas, kuris neleistų šios informacijos pateikti pareiškėjai. Rašte minimas Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punktas reglamentuoja STT teisę nagrinėti asmenų pareiškimus dėl galimų teisės pažeidų ir galimybę juos perduoti nagrinėti kitoms institucijoms pagal kompetenciją, tačiau jis niekaip nėra susijęs su pareiškėjos prašoma pateikti informacija; šia teisės nuostata negali būti pagrindžiamas pareiškėjai atsisakymas pateikti prašomą informaciją. Apskritai iš skundžiamo administracinio akto nėra aišku, ar atsakovė atsisako pareiškėjai pateikti informaciją ir duomenis, ar šiuos duomenis jau perdavė Teisingumo ministerijai ir jų nebeturi, tad dėl šios priežasties negali pateikti.
Trečia, atsakovė skundžiamo atsakymo antru punktu pareiškėjai dar nurodė, kad: „Remdamiesi pranešėjų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis informuojame, kad daugiau Jums teiktinos informacijos neturime“. Toks atsakovės teiginys yra visiškai formalus, neaiškus ir prieštaringas. Pirmiausia gali susidaryti įspūdis, kad tam tikra prašyta informacija jau pateikta (tačiau taip nėra), o daugiau nebeturi jokios prašomos informacijos. Kita vertus, darant nuorodą į pranešėjų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, galima suprasti, kad atsakovė galimai dar turi tam tikrą informaciją, tačiau ji yra neteiktina. Tačiau tokiu atveju turi būti aiškiai nurodoma, kokia tai informacija ir konkrečiai kokie teisės aktai, jų straipsniai, dalys, punktai ir pan. reglamentuoja tokios informacijos neteikimą tretiesiems asmenims. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju byloje yra duomenys, kad 2019 m. lapkričio 21-22 d. pranešimų autoriai (ar autorius) yra anonimai, tad iš viso kyla pagrįstų abejonių dėl Lietuvos Respublikos pranešėjų įstatymo nuostatų taikymo. Tad atsakovės formali ir bendra nuoroda į pranešėjų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, niekaip nedera su VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintais imperatyvais.
13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovės priimtas ginčijamas sprendimas - 2019 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. 4-01-10557, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skundžiamo sprendimo nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui, t. y. pareiškėjai, suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį (kokios apimties ir turinio prašomos informacijos turi atsakovė, ar ji tikrai neteiktina ir pan.), identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.
14. Šiame kontekste, dėl viešojo administravimo subjekto priimamo sprendimo privalomo motyvavimo, pasakytina ir tai, kad LVAT yra konstatavęs, jog viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai; administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr., pvz., 2014-03-25 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-34/2014).
Taigi, atsakovės skundžiamo sprendimo trūkumus ištaisyti pačiam teismui nėra galimybės ir pagrindo.
15. Teisėjų kolegija dar nurodo, kad atsakovė skundžiamo sprendimo motyvus pakankamai plačiai išdėstė savo atsiliepime į skundą. Tad kyla klausimas, kaip tokia situacija turėtų būti vertinama.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, kaip turėtų būti vertinamos situacijos, kai ginčijamo akto priėmimo motyvai išdėstomi tik ginčą dėl individualaus administracinio akto nagrinėjimo teisme metu. Šiuo aspektu LVAT nuolat akcentuoja, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte; skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013-06-13 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015-01-08 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015-03-31 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingu atveju būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., 2011-11-02 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; ir kt.).
Taigi, atsakovės atsiliepime pateikti nauji, nors ir pakankamai detalūs, priimto sprendimo argumentai nevertintini ir jie nedaro įtakos skundžiamam sprendimui.
16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kostatuotina, kad atsakovės skundžiamas sprendimas - 2019 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. 4-01-10557, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų; tad jis naikintinas ir atsakovė įpareigotina pašalinti padarytą pažeidimą, t.y. priimti individualų teisės aktą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnis).
Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti atsakovę pateikti atitinkamus dokumentus ir informaciją, tačiau šis reikalavimas šiuo metu negali būti tenkinamas, nes nustačius, kad atsakovės priimtas sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, nevertintina, ar atsakovė turi pareigą pateikti pareiškėjai prašomą informaciją ir duomenis.
Taigi, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies.
17. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, jog jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., 2014-01-08 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-2008/2013; 2014-02-04 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-2014).
18. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies, tad ji turi teisę į dalį savo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėja pateikė įrodymus, kad ji patyrė šias išlaidas: 23 Eur sumokėjo žyminio mokesčio; 340 Eur – advokatei už teisinę pagalbą (šios atstovavimo išlaidos yra pagrįstos, racionalios ir atitinka teisės aktų reikalavimus). Taigi, pareiškėja iš viso patyrė 363 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad skundas tenkintas iš dalies, yra pagrindas pareiškėjai iš atsakovės priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos Lietuvos advokatūros skundą dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus tenkinti iš dalies.
Panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos sprendimą – 2019 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. 4-01-10557 „Dėl prašymo pateikti informaciją, registracijos Nr. 5-01-13661“, ir įpareigoti atsakovę pašalinti padarytą pažeidimą (priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas).
Priteisti pareiškėjai Lietuvos advokatūrai iš atsakovės Specialiųjų tyrimų tarnybos 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.