Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. S. (toliau – L. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 90 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis paskirta bausmė sumažinti vienu trečdaliu ir L. S. paskirta 60 parų arešto bausmė, ją atliekant Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir N. B., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo L. S. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nors nuteistasis N. B. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau jis apeliacinio skundo nepadavė, todėl vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, aukštesnės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo vertinti N. B. paskirtą bausmę nesant jo atžvilgiu apeliacinio skundo.

6. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl L. S. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais.

7. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį. Vagystė laikoma atvira tais atvejais, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantys neteisėto turto pagrobimo faktą. Pats kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau to nepaiso. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad L. S., kartu su nuteistuoju N. B., veikdami bendrais veiksmais ir turėdami tikslą pasisavinti svetimą turtą, iš nukentėjusiojo kelnių galinės kišenės pasisavino jo piniginę, atvirai, tai yra, esančiam M. B., pardavėjai ir kitam asmeniui matant, pagrobė M. B. piniginę.

8. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad L. S. viso proceso metu savo kaltę pripažino, tačiau apeliaciniame skunde pažymi, kad jis neturi teisinio išsilavinimo ir dalyvavo procese be gynėjo, todėl nesuprato savo prisipažinimo teisinio vertinimo, todėl apeliaciniame skunde nurodo, jog kaltę pripažino tik dėl to, jog po įvykdytos vagystės jis išsinešė alaus bokalus ir vėliau, sutikęs N. B., pasidalino nukentėjusiojo piniginėje buvusius pinigus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis L. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo pasirašytinai supažindintas su teise pasirinkti gynėją, tačiau jo atsisakė (1 t. 144 b.l.).

9. Pažymėtina, jog skundžiamame nuosprendyje konstatuota, jog L. S. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, padarė veikdamas kartu su nuteistuoju N. B.. Bendrininkavimo padarant nusikaltimą esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas atsako ne tik už savo asmeniškai padarytus veiksmus, bet ir už visus baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, kuriuos sukėlė veikdamas pagal susitarimą. Atkreiptinas dėmesys, jog susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, aptariamu atveju darytina pagrįsta išvada, kad L. S. ir nuteistojo N. B. veiksmai buvo nukreipti jų bendro nusikalstamo sumanymo įgyvendinimui – turtinės naudos gavimui. Tai, kad L. S. pats neištraukė iš nukentėjusiojo kelnių galinės kišenės piniginės, jo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepaneigia, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog L. S. pritarė N. B. daromai nusikalstamai veikai ir savo veiksmais dalyvavo ją darant, kito nuteistojo neteisėtų veiksmų nestabdė ir netgi priešingai - nukreipė nukentėjusiojo M. B. dėmesį, siekdamas tokiu būdu sudaryti tinkamas sąlygas sėkmingam piniginės paėmimui ir nuteistojo N. B. pasišalinimui iš naktinio baro. Atsižvelgiant į tai, kad visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad L. S., taip kaip ir N. B., pagrįstai pripažintas kaltu dėl vagystės įvykdymo (BK 178 straipsnio 2 dalis).

10. Ir nors nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad tarp jo ir kito nuteistojo neegzistavimo išankstinis susitarimas įvykdyti aptariamą nusikalstamą veiką, tačiau teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas, nors įstatymas ir nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi konstatuoti teismas. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir tai toliau), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009 ir kt.). Iš šioje baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo (1 t. 58 b.l.) matyti, kad L. S. apkabina nukentėjusįjį M. B., tuo tarpu iš jo kelnių galinės kišenės N. B. ištraukia piniginę ir išbėga iš naktinio baro. Nukentėjusysis pastebėjęs, jog N. B. iš jo kelnių bando ištraukti piniginę, muistosi L. S. glėbyje, kuris jį kelias akimirkas dar palaiko. L. S. paleidus nukentėjusįjį, pastarasis iš naktinio baro išbėga, o L. S. likęs naktiniame bare ranka pasivalo alumi aplaistytą striukę, pasiima du bokalus alaus ir išeina iš naktinio baro. Šis įvykis įvyko labai greitai, L. S. apkabinus nukentėjusįjį, N. B. iškart griebė už nukentėjusiojo piniginės. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju L. S. kartu su N. B. buvo sutarę veikti nusikalstamai, kadangi N. B. veikė iškart vos tik L. S. nukreipus nukentėjusiojo dėmesį. Esant šioms aplinkybėms, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrįsto pagrindo išvadai, jog nuteistieji neveikė bendrai siekiant vieno bendro tikslo. Be to, nuteistasis L. S. ne pirmą kartą įvykdo turtinio pobūdžio nusikaltimus kartu su N. B. – Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. nuosprendžiu L. S. yra pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (penkios nusikalstamos veikos), 180 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 178 straipsnio 2 dalį veikdamas kartu su N. B., tačiau pastarasis minėtu nuosprendžiu nuteistas nebuvo, kadangi nebuvo sulaukęs amžiaus, kuomet galėtų būti teisiamas. Taip pat L. S. buvo pripažintas kaltu ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį veikdamas kartu su N. B., kuris nebuvo pripažintas kaltu, kadangi nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio būtų teisiamas. Šie duomenys leido teismui spręsti, kad dabartinis nusikaltimas nebuvo padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius gyvenimiškoms aplinkybėms, o yra nulemtas susiformavusių neigiamų nuteistųjų vertybinių nuostatų, ankstesnio elgesio. Pastebėtina, kad tiek N. B., tiek L. S. pirmuosius nusikaltimus pradėjo daryti dar būdami labai jauno amžiaus ir savo elgesio laikui bėgant nesistengė keisti teigiama linkme, išvadų nedarė, nėra linkę taisytis ir laikytis teisės normų reikalavimų. Tad galima daryti išvadą, kad dabartinis nusikaltimas yra nuoseklus kaltininkų gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys.

11. Šiuo atveju neginčijamai yra nustatyta, kad L. S. ir N. B. (duomenys neskelbtini) val., naktiniame bare veikdami kartu pavogė nukentėjusiajam M. B. priklausančią piniginę ir padarė jam 125 Eur dydžio turtinę žalą. Nuteistojo L. S. kaltę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį pagrindžia jo paties parodymai, nuteistojo N. B. parodymai, nukentėjusiojo M. B., liudytojos L. B. parodymais, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolai, vaizdo įrašas ir kita rašytinė bylos medžiaga.

12. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo L. S. apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika dėl atviros vagystės kvalifikuota teisingai. Bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė apeliantui tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka apelianto asmenybę, yra adekvati (proporcinga) jos padarytai nusikalstamai veikai. Todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.