Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui E. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais dėl netinkamų kalinimo sąlygų areštinėje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad areštinės kamerose jam trūko gyvenamojo ploto. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, patvirtintos 2007-05-29 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (2016-01-18 nutartis byloje Nr. A2538-624/2015, 2015 -12-31 nutartis byloje Nr. A2250-662/2015).

Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas areštinėje nuo 2014-01-27 12.00 val. iki 2014-01-29 8.15 val. ir nuo 2014-06-16 11.40 val. iki 2014-06-18 11.40 val. ilgalaikio sulaikymo kameroje Nr. 6, kurios plotas – 15,04 kv. m., nuo 2014-05-06 16.46 val. iki 2014-05-07 13.00 val. ilgalaikio sulaikymo kameroje Nr. 5, kurios plotas – 14,06 kv. m., nuo 2014-06-09 12.45 val. iki 2014-06-10 12.52 val. ilgalaikio sulaikymo kameroje Nr. 4, kurios plotas – 10,01 kv. m. (b. l. 16, 21, 54, 30-53). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šiose kamerose visais minėtais laikotarpiais buvo laikomas vienas (b. l. 54), matyti, jog jam tekęs plotas buvo didesnis, nei 5 kv. m., todėl atsakovo neteisėti veiksmai šioje dalyje nekonstatuotini.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose įrengtos vaizdo kameros, todėl pareiškėjui naudojantis tualetu, jis buvo stebimas kitų asmenų, be to, nebuvo įrengtas sėdimas klozetas, kameroje tvyrojo nemalonus kvapas.

Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo tvarka reglamentuota Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010-06-30 įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintoje Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijoje (toliau - Instrukcija), kurios 2 punkte nurodyta, jog sulaikymo patalpa - tai specialiai įrengta patalpa, skirta nustatyta tvarka laikinai asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti. Sulaikymo patalpos, atsižvelgiant į jų įrengimą, skirstomos į laikino ir ilgalaikio sulaikymo patalpas. Kaip minėta, apreiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas ilgalaikio sulaikymo patalpose.

Pagal Instrukcijos 41 punktą, į ilgalaikio sulaikymo patalpas, be kita ko, gali būti uždarytas asmuo, pažeidęs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174, 1887 straipsnių reikalavimus, – kol per įstatymo nustatytą laiką bus išnagrinėtos administracinių teisės pažeidimų bylos, bet ne ilgiau kaip 48 valandoms; asmuo, laikinai pristatytas procesiniams veiksmams atlikti iš policijos areštinės, kitų laisvės atėmimo vietų, kol neatliekami procesiniai veiksmai arba atlikus procesinius veiksmus, iki tol, kol asmuo bus išvežtas, bet ne ilgiau kaip 48 valandas; asmuo, sulaikytas įtariant padarius nusikalstamą veiką, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio nuostatomis, bet ne ilgiau kaip 48 valandas. Ši teisės norma imperatyviai nustato maksimalų asmens laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpoje terminą – 48 valandos, todėl svarbu nustatyti, ar, ginčo atveju, šis terminas nebuvo atsakovo atstovo pažeistas.

Pažymėtina, kad nei Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja ventiliacijos, sanitarinio mazgo, baldų įrengimo reikalavimų ilgalaikio sulaikymo patalpose, tačiau, akcentuotina, tai kad asmenys šiose patalpose neturi būti laikomi ilgiau nei 48 valandas. Viršijus Instrukcijoje, numatytą uždarymo ilgalaikio sulaikymo patalpoje terminą (48 valandas), asmeniui turi būti užtikrintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820, nuostatos. Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 30-54), pareiškėjas ginčo laikotarpiu, kaskart atvykęs į areštinę, nebuvo laikomas ilgalaikio sulaikymo patalpose ilgiau, nei 48 valandas, todėl minėta higienos norma šių patalpų įrengimui netaikytina. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai, jog kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, neužtikrintas vėdinimas, laikytini teisiškai nepagrįstais. Vis dėlto, teismas papildomai pažymi, jog atsakovo atstovas pateikia duomenis, iš kurių matyti, jog ilgalaikio sulaikymo kamerose įrengtas mechaninis vėdinimas bei atsidarantys langai, sanitariniame mazge įrengti tualetai ir praustuvai (b. l. 54), todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pareiškėjo argumentus šioje dalyje laikyti pagrįstais.

Pareiškėjas skunde neteigė, kad sanitarinį mazgą skiriančios pertvaros buvo neįrengtos. Atsakovo atstovo pateiktame Tarnybiniame pranešime (b. l. 54) nurodyta, kad sanitariniai mazgai visose kamerose yra atskirti pertvaromis ir įrengti taip, kad pareigūnai jų negalėtų matyti per stebėjimo langelį ar per vaizdo kameras, tą patvirtina ir į byla pateiktas areštinės patalpų planas (b. l. 21). Spręsdamas dėl aukščiau nurodytų pareiškėjo teiginių, teismas taip pat vadovaujasi LVAT praktikoje pateiktu aiškinimu, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą, siekiant užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Teismas taip pat pažymi, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, todėl naudotis tualetu galėjo niekieno nestebimas. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus dėl privatumo užtikrinimo naudojantis tualetu ar dėl įrengtų vaizdo kamerų, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Skunde taip pat teigiama, jog nebuvo suteikta galimybė nusimaudyti duše, o išduotas minkštasis inventorius netinkamos būklės. Instrukcijoje nėra reglamentuota, jog asmenims, laikomiems ilgalaikio sulaikymo patalpose, turi būti suteikta galimybė nusimaudyti duše, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas. Tuo tarpu Instrukcijos 40 punkte numatyta, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems asmenims, kai numatoma juos laikyti 24 ar daugiau valandų, turi būti išduodamas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės), taip pat paklodės, užvalkalai, rankšluosčiai. Pareiškėjas neneigia, kad minkštasis inventorius jam buvo išduotas. Atsakovo atstovas pateikia į bylą Skalbimo paslaugų teikimo sutartį su UAB „Aktaja“ (b. l. 23-24), iš kurios matyti, kad areštinei nuolat yra teikiamos skalbimo paslaugos. Tarnybiniame pranešime (b. l. 54) pažymėta, jog patalynė keičiama prieš pristatant kiekvieną asmenį į areštinę, arba jam paprašius. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamos patalynės būklės būtų reiškęs pretenzijas areštinės pareigūnams. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, prie skundo nepateikiama. Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus šioje dalyje.

Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog kamerose trūko vėdinimo, minkštojo inventoriaus būklė prasta, sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog atsakovas, nagrinėjamu atveju, neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), taip pat nenustačius žalos atsiradimo fakto (byloje nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.