Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl minėtų atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjui kilo neturtinė žala, pasireiškusi nepatogumais, kančiomis, neigiamais emociniais išgyvenimais, orumo pažeminimu, fiziniais negalavimais. Prašė skundą patenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN nuo 2019-06-14 iki 2020-09-24.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Dėl gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad buvo kalinamas Marijampolės PN patalpose, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Nors pareiškėjas skunde nurodė gyvenęs kamerų tipo patalpose, bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2019-06-14 iki 2020-09-24 pareiškėjas buvo apgyvendintas 7 būrio 2 bendrabučio tipo patalpoje.

Ginčo laikotarpiu iki 2020-01-21 galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte buvo reglamentuojama, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Analogiška nuostata reglamentuojama ir nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punkte.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 7 būrio 2 patalpos plotas – 35,10 kv. m. Atsakovės atstovas nurodė, kad šioje patalpoje įrengta 11 miegamųjų vietų, pareiškėjas skunde taip pat tvirtino gyvenęs su dar dešimčia asmenų, taigi, šioje dalyje ginčo nėra. Padalijus gyvenamosios patalpos plotą iš joje gyvenusių asmenų skaičiaus, konstatuotina, kad minimalaus ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta, kadangi jam teko 3,1 kv. m ploto.

Dėl sanitarinių mazgų.

Pareiškėjas nurodė, kad klozetų ir pisuarų įrengta per mažai.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 7.6 punkte numatyta, kad vienas klozetas arba pisuaras įrengiamas penkiolikai asmenų.

Iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad 7 būrio nuteistieji naudojosi dvejomis sanitarinių mazgų patalpomis, kuriose buvo įrengta 4 pisuarai ir 6 unitazai. Atsakovės atstovas paaiškino, kad šiais įrenginiais naudojosi ne daugiau kaip 171 nuteistasis, taigi, vienas įrenginys teko 17 asmenų. Konstatuotina, kad pareiškėjo teiginys dėl per mažo tualetų kiekio yra pagrįstas.

Dėl buitinių kenkėjų.

Skunde nurodoma, kad pataisos namuose veisėsi buitiniai parazitai – blakės.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu buvo sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo.

Nepaisant to, iš į bylą pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų matyti, kad kas kartą atlikus gyvenamųjų patalpų patikrinimą, buvo nustatomas kenkėjų buvimo faktas, periodiškai stebimas blakių veisimasis ir atliekamas nariuotakojų naikinimas. Taigi, teismo vertinimu, atliekami naikinimo darbai nebuvo pakankami ir pareiškėjo teiginys, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai, yra pagrįstas. Konstatuotina, kad Marijampolės PN nebuvo laikomasi Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyto reikalavimo, jog laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl šios aplinkybės. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė į gydytoją su nusiskundimais dėl buitinių kenkėjų veisimosi ir jų sukeltų pasekmių (blakių įkandimų) (Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus Marijampolės pataisos namuose 2021-12-08 pažyma Nr. MPN-227).

Dėl rūkymo.

Pareiškėjas skundėsi, jog buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, kadangi pataisos namuose neįrengtos atskiros patalpos rūkymui, o kiti nuteistieji rūkydavo koridoriuose.

Tabako gaminių vartojimo ribojimas numatytas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama: visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialines priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nuteistiesiems rūkyti draudžiama, o specialios rūkymo vietos yra įrengtos lauke, tą patvirtina byloje pateikta fotonuotrauka.

Teismas atsižvelgia į tai, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kur, kada, kokie nuteistieji rūkė neleistinose vietose, nepaaiškino, ar dėl to kreipėsi į pataisos namų administraciją. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis Marijampolės PN pareigūnams dėl to, jog kiti asmenys galimai rūko gyvenamosiose patalpose. Be to, nėra duomenų, kad dėl galimo buvimo su rūkančiais asmenimis pareiškėjui būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės. Teismo vertinimu, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalizuotus pareiškėjo teiginius.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje pabrėžiama, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašant imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo ir pan. (žr., pvz., LVAT 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017; 2017-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017 ir kt.).

Kaip minėta, byloje nenustatyta, jog pareiškėjas pataisos namų administracijai dėl kitų asmenų rūkymo būtų skundęsis ir prašęs jį atskirti nuo galimai rūkančių asmenų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus šioje dalyje laiko hipotetiniais ir neįrodytais.

Dėl maitinimo.

Pareiškėjas teigė, kad maitinimas pataisos namų organizuojamas netinkamai.

Pagal Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117, 14-16 punktus, maistas virtuvėje turi būti gaminamas 3 ar 4 kartus per parą pagal technologinių procesų bei maisto higienos normų reikalavimus ir valgiaraščius. Valgiaraščiuose nurodyti patiekalai gaminami pagal patiekalų receptūras, panaudojant maisto produktus ir žaliavas pagal valgiaraščių prieduose nurodytus kiekius, atsižvelgiant į suimtųjų ir nuteistųjų (dirbančių ir nedirbančių) skaičių. Gaminant maistą, būtina griežtai laikytis gamybos technologinio proceso nuoseklumo. Vengiant kryžminio užteršimo, gaminamo maisto tiesioginis sąlytis per naudotus daiktus ar darbuotojų rankas su ankstesnių technologijos etapų produktais draudžiamas. Inventorius, keliantis kryžminio užteršimo grėsmę, turi būti aiškiai paženklintas ir naudojamas pagal paskirtį. Kalinimo įstaiga bent vieną kartą per pusmetį atlieka maisto laboratorinius tyrimus.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamento patikrinimo aktą, kuris patvirtina, kad pataisos namų valgykloje ruošiamo maisto technologiniai procesai, gaminimo saugos ir higienos reikalavimai yra užtikrinami. Byloje pateikti Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro ginčo laikotarpiu atliktų tyrimų protokolai taip pat patvirtina, kad pataisos namuose tiekiamo maisto kokybė ir energetinė vertė atitinka teisės aktų reikalavimus.

Teismas neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis, kadangi pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais įrodymas, taip pat skundo šioje dalyje nedetalizavo, išsamiai nepaaiškino, kada tiksliai ir koks maistas buvo tiekiamas netinkamai. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teismas šiuos pareiškėjo argumentus laiko abstrakčiais ir nepagrįstais.

Dėl kopėtėlių.

Pareiškėjas teigė, kad patyrė nepatogumų dėl prie lovos neįrengtų kopėtėlių, kadangi turi kojos ligą – pakinklio srities cistą.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 1.1. punkte nustatyta, jog bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje turi būti metalinė lova kiekvienam asmeniui. Jokiais teisės aktais nedetalizuoti kiti lovų parametrai. Teisės aktai nedraudžia nuteistiesiems patalpose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėles prie lovų. LVAT praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas nuteistųjų teisių pažeidimu (2016-12-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016 ir kt.). Byloje nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją su skundais dėl tariamai jo atžvilgiu daromų teisės aktų pažeidimų (netinkamų kalinimo sąlygų), todėl atsakovės atstovas negalėjo apie tai žinoti ir jam nekilo pareiga tokią situaciją spręsti.

Iš byloje esančioje Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus Marijampolės pataisos namuose 2021-12-08 pažymoje Nr. MPN-227 pateiktų pareiškėją gydžiusio gydytojo paaiškinimų matyti, kad pareiškėjo nurodoma pakinklio cista judesių nevaržo, drėgmė ir šaltis įtakos jai neturi, be to, 2019-01-28 pareiškėjas gydytojui nurodė, kad cista yra išnykusi ir atsisakė tolesnių konsultacijų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus šioje dalyje vertina kaip nepagrįstus.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo aplinkybes dėl priešgaisrinės saugos neužtikrinimo, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su realiomis neigiamomis pasekmėmis. Šioje dalyje pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog patalpose nebuvo dūmų detektorių, tačiau nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, jog pataisos namuose buvo kilęs gaisras, dėl ko jam atsirado kokios nors neigiamos pasekmės. Teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad pareiškėjo gyvenamosios patalpos sienos ir lubos lygios, patalpa tvarkinga, skylių sienose nėra.

Dėl pareiškėjo nusiskundimo, jog nebuvo vietos džiovinti drabužius, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija iki 2020-12-22), patvirtintų Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 5.9. punktą, kiekvienam būriui pataisos namuose įrengiama drabužių ir avalynės džiovykla (atskira patalpa). Atsakovės atstovas neneigė, kad tokios patalpos nėra, bet nurodė, kad pareiškėjui į gyvenamąją patalpą buvo išduota drabužių džiovykla. Teismo vertinimu, tai nepaneigia pareiškėjo nurodomo nusiskundimo, kad drabužius teko džiovinti gyvenamojoje patalpoje, nepaisant to, jog tam buvo skirtas atskiras įrenginys. Teismas skundą dėl šios aplinkybės laiko pagrįstu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos dėl buitinių kenkėjų veisimosi, sanitarinių įrenginių per mažo kiekio ir patalpos skalbiniams džiovinti neįrengimo.

Teismas sutinka, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT bylose (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį ir pobūdį, teismas atsižvelgia į aplinkybę, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar psichologą. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kaip teigiama, didelio masto neturtinę žalą. Iš byloje pateiktų duomenų apie pareiškėjo sveikatą galima spręsti, kad minėti kalinimo sąlygų pažeidimai nesukėlė jam neigiamų pasekmių sveikatai, priešingų įrodymų byloje nėra. Teismas atsižvelgia, jog sanitarinių įrenginių kiekis buvo neužtikrintas nežymiai, o tokia aplinkybė, kaip atskiros patalpos skalbiniams džiauti neįrengimas vertintina iš esmės kaip mažareikšmė. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokias didelio masto neigiamas pasekmes jam sukėlė tai, kad drabužius teko džiauti gyvenamojoje patalpoje. Tačiau teismas sutinka, kad dėl nustatyto buitinių kenkėjų veisimosi pareiškėjas galėjo patirti didesnių nepatogumų.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad pažeidimai nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Marijampolės PN pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. D. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose buvo pažeista laikotarpiu nuo 2019-06-14 iki 2020-09-24, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.