Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo S. L. atstovo advokato Mindaugo Paukštės skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nutarties, kuria atmestas advokato Mindaugo Paukštės skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. M. 2013 m. birželio 20 d. nutarimo atsisakyti panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate pagal S. L. pareiškimą 2012-09-04 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00573-12 dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.. Pareiškime nurodyta, kad I. K. (T) su S. L. sudarė 2003-10-29 ir 2007-09-28 sutartis dėl pavedimo sudaryti gyvenamojo būsto nuomos sutartį ir nuomos dokumentų sutvarkymo. Už tai jai buvo sumokėtas 70000 Lt užstatas. Pinigų grąžinimą I. K. (T) garantavo nuosavybes teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu. I. K. (T) neįvykdė sutartinių įsipareigojimų ir buvo nepasiekiama. S. L. sužinojo, kad jai nuosavybės teise priklausantį turtą, kuriuo buvo garantuotos tarp jų sudarytos sutartys, I. K. (T) įkeitė. Kadangi pastaroji su pareiškėju sudarytas sutartis garantavo jau įkeistu turtu, ir neketino vykdyti sutartinių įsipareigojimų, pareiškėjas tvirtina, jog taip ji apgaule įgijo S. L. priklausantį didelės vertės turtą – jo pastarajai perduotus pinigus.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro Marijaus Normanto 2013 m. gegužės 3 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesant I. K. (T) veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 ir 2 d., požymių.

Pareiškėjo S. L. atstovas advokatas M. Paukštė, nesutikdamas su priimtu nutarimu, kreipėsi į aukštesnįjį prokurorą, kuris 2013 birželio 20 d. nutarimu atsisakė panaikinti 2013-05-03 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir konstatavo, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Nesutikdamas su aukštesniojo prokuroro nutarimu, S. L. atstovas advokatas M. Paukštė su skundu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas panaikinti aukštesniojo prokuroro 2013-06-20 nutarimą ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartimi atmetė pareiškėjo S. L. atstovo advokato M. Paukštės skundą kaip nepagrįstą.

Savo sprendimą motyvavo tuo, kad tarp pareiškėjo S. L. ir I. K. (T) yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali būti sprendžiami CPK tvarka, o tai, kad viena iš sutarties šalių nevykdo ar netinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus, nesudaro sukčiavimo nusikaltimo sudėties.

Skunde pareiškėjo S. L. atstovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-22 nutartį ir ikiteisminį tyrimą atnaujinti, įpareigojant prokurorą jį tęsti. Pareiškėjo atstovas nurodo, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas visapusiškai ir objektyviai, prokurorų ir teismo padarytos išvados yra neteisingos, neatitinkančios bylos faktinių duomenų, o įvykių teisinis vertinimas turėjo būti priešingas. Tiek prokurorai, tiek teismas rėmėsi vien melagingais I. K. (T) paaiškinimais, neišsiaiškino visų esminių aplinkybių. Teismo nutartyje klaidingai nurodoma, kad S. L. sudarydamas su I. K. sandorius, žinojo apie turto areštą ar hipoteką, nes jam apie tai nebuvo pateikti nekilnojamo turto registro duomenys. Be to jo atstovaujamasis kitoje pagal faktines bylos aplinkybes analogiškoje byloje, yra pripažintas nukentėjusiuoju, todėl pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šią aplinkybę ir skundžiamoje nutartyje nurodė, kad tai nėra susiję su nagrinėjamu atveju šioje byloje.

Pareiškėjo S. L. atstovas advokatas M. Paukštė prašė skundą tenkinti.

Prokuroras E. M. prašė skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta.

Lietuvos Respublikos BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte imperatyviai nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kaip matyti iš teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos, pareiškėjas S. L. prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl to, kad I. K. (T) panaudodama apgaulę užvaldė jam priklausantį turtą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.

Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto bei darantis patį turto užvaldymą neteisėtu, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti turtą (įgyti nuosavybės teisę). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo būdas, turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimui dėl kaltininko turimos, tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų. Tokiu būdu jis priverčiamas perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei.

Apgaulės požymį atitinkantys veiksmai turi būti esminiai nukentėjusiojo apsisprendimui, kad šis pats perduotų kaltininkui savo ar kito asmens turtą.

Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, S. L. su I. K. (T) sudarė dvi sutartis: 2013-10-29 pavedimą dėl nuomos sutarties sudarymo ir 2007-09-28 susitarimą dėl nuomos dokumentų sutvarkymo. Pastaroji abu susitarimus garantavo jai nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu – Vilniaus r.(duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Sutarčių sudarymo metu šiam turtui jau buvo taikomi apribojimai: nuo 1998-03-20 – areštas pagal teismo antstolių kontoros turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 1994-12-19, 2000-12-12 įkeitimai pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir hipotekos nutartį Nr. (duomenys neskelbtini). 2003-10-29 sutarties tekste nurodoma, kad nekilnojamojo turto dokumentų originalai atiduodami S. L.. Pastarasis, kreipdamasis į teisėsaugos instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, pateikė nekilnojamojo turto kadastro ir registro pažymėjimų originalus. Iš jų matyti, kad dokumentų išdavimo dienai, t. y. 2001-01-02 ir 2001-01-18, juose jau buvo atžymos apie teisių į nekilnojamąjį turtą apribojimus. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad S. L. žinojo, jog I. K. (T) abu susitarimus garantuoja įkeistu turtu.

Šie faktiniai duomenys patvirtina, kad I. K. (T) nuo pareiškėjo šios aplinkybės nenuslėpė. Taigi ta aplinkybė, kad sutarties sudarymo metu, turtui, kuriuo buvo garantuojamas sutarčių vykdymas, buvo taikyti apribojimai, neturėjo esminės reikšmės S. L. apsisprendimui dėl minėtų sutarčių sudarymo ir, vykdant jas, pinigų perdavimo I. K. (T). Todėl, nepasitvirtinus apgaulės požymiui, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad pastarosios veiksmuose nėra sukčiavimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 str., sudėties, o sudarytų sutarčių pagrindu tarp jų susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, gali būti sprendžiami civilio proceso tvarka.

S. L. turėjo teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl 2003-10-29 sutarties nevykdymo, tačiau to nepadarė. Be to, žinodamas apie turto įkeitimą, vėliau – 2007-09-08, sudarė dar vieną sutartį su I. K. (T). Taigi pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad S. L. buvo sąmoningai suklaidintas, siekiant apgaule įgyti jo turtą, yra visiškai paneigta.

Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo nurodomų klausimų sprendimas pagal teisinių santykių pobūdį ir jų prigimtį yra civilinio, o ne baudžiamojo proceso dalykas, nes tarp šalių yra kilęs ginčas dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.

Nepagrįstas S. L. atstovo skundo argumentas, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl ikiteisminio tyrimo tikslingumo, turėjo įvertinti tai, jog S. L. dėl kitų įvykių yra pripažintas nukentėjusiuoju. Ta aplinkybė, kad S. L. dėl kitų įvykių yra pripažintas nukentėjusiuoju, neturi įrodomosios reikšmės teismui sprendžiant klausimą dėl kitų, nes kiekvienu atveju vertinami konkretūs faktiniai duomenys.

Esant šioms aplinkybėms, skundą nagrinėjantis teismas daro išvada, jog apylinkės teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo S. L. atstovo advokato M. Paukštės skundą, o Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorų 2013-05-03 ir 2013-06-20 nutarimus paliko galioti. Naikinti teisėtą ir pagristą apylinkes teismo nutartį dėl pareiškėjo atstovo skunde išdėstytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Be to, pažymėtina, kad abiejų sutarčių teisėtumas kelia abejones. S. L., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad buvo nekilnojamo turto bedrovės akcininkas ir direktorius. Taigi pagal savo darbo pobūdį jis žinojo, kaip yra sprendžiami nekilnojamo turto nuomos klausimai ir kaip tvarkomi su tuo susiję dokumentai. Ši aplinkybė rodo, kad S. L. sudarydamas tokio pobūdžio sutartis, turėjo galimybes būti apdairus ir atidus. Todėl preziumuojama, kad pastarasis žinojo ir suprato, kas ir kokiu pagrindu gali sudaryti konkretaus nekilnojamojo turto sutartis. T. y., kad jas gali sudaryti turto savininkas ar jo teisėtas valdytojas arba jų įgalioti asmenys. Nei pareiškėjas, nei I. K. (T) tokių įgaliojimų neturėjo. I. K. (T) sutarčių sudarymo metu niekur nedirbo. Bylos duomenys tvirtina, kad pastarieji buvo senokai pažįstami. S. L. pažinojo I. K. (T) tėvą, žinojo, kad pastaroji neturi darbo. Sutartyse nurodyti duomenys nepatvirtina, jog I. K. (T) ir S. L. buvo įgalioti atstovauti sutartyje nurodytų asmenų. Iš liudytojos O. K. parodymų matyti, kad pastaroji net nežinojo, kad neva jos interesais veikia tretieji asmenys. Todėl nuomos sutarties tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens O. K. sudarymo ir nuomos sutarties dokumentų tvarkymo pavedimas niekur nedirbančiam asmeniui, už tai sumokant dideles pinigų sumas, kelia pagrįstas abejones dėl abiejų sutarčių šalių veiksmų neteisėtumo ir tikrųjų šių sutarčių sudarymo tikslų.

Taigi visi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir sudaro pagrindą abejoti, ar sudaryti sandoriai iš tiesų buvo realūs, atspindėjo tikruosius pareiškėjo ir I. K. (T) ketinimus, ar jie buvo teisėti, kokie buvo šių sandorių tikslai ir ar jie gali sukelti kokias nors teisines pasekmes.

Pateiktoje medžiagoje nesant faktinių duomenų, kad šių sandorių pagalba neteisėtai buvo užvaldytas trečiųjų asmenų turtas, minėti klausimai, esant suinteresuotų asmenų, gal būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pareiškėjo S. L. atstovo advokato Mindaugo Paukštės skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.