Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-11-15 · Administracinė byla Nr. A-492-2599-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2012-11-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-11-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-15
Bylos Nr.
A-492-2599-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01629-2010-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Trečiasis asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, R. J., V. J., V. P., I. G., J. B., Z. L., T. B., V. L., E. C., M. V., R. V., M. B., J. T., M. A. T., J. N., J. R., E. V., E. R., M. Ž., S. B., G. D., H. D., D. G., T. K., A. F., J. K., O. T., M. J., G. L., S. R., F. R., Z. B., I. U., P. B., I. T., J. S., E. A., A. B., V. R., L. D., A. Ž., A. K., Č. S., D. M., J. V., L. P., A. V., S. L., Z. G., J. Ž., E. Ž., J. G., D. T., L. C., D. J., J. M., R. M.
Advokatai
Paulius Bružas
Kategorijos
  • 11.6.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A492-2599/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01629-2010-4Procesinio sprendimo kategorija 11.6.1.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Pauliui Bružui,atsakovo atstovei Aldonai Majienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo A. J. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniau apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, R. J., V. J., V. P. (V. P.), I. G., J. B., Z. L., T. B., V. L., E. C., M. V., R. V. (R. V.), M. B., J. T. (J. T.), M. A. T. (M. A. T.), J. N., J. R. (J. R.), E. V., E. R., M. Ž., E. R. (E. R.), S. B. (S. B.), V. L. (V. L.), J. B. (J. B.), G. D., S. B., H. D., D. G., T. K., D. G., A. F. (A. F.), J. K., I. G., O. T., M. J., G. L., S. R., F. R. (F. R.), Z. B., I. U., P. B. (P. B.), M. B., I. T., J. S., E. A., A. B., V. R. (V. R.), L. D., A. Ž., A. K., J. R. (J. R.), Č. S., J. S. (J. S.), D. M., R. J., J. S., J. N., J. V., L. P., A. V., S. L., Z. G. (Z. G.), J. Ž. (J. Ž.), E. Ž., J. G., D. T., L. C., D. J., J. M. (J. M.) ir R. M. (V. Č. teisių perėmėja)),

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas, A. J.) kreipėsi į teismą skundu (I t., b. l. 1–4), kurį patikslino (I t., b. l. 24–27) ir prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypus iki nacionalizacijos buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo ribose, pagal dabartinį administracinį suskirstymą Vilniaus miesto savivaldybės Viršuliškių seniūnijos ribose pridedamoje schemoje pažymėtose teritorijose Nr. 2, 3, 6, 9, 10 (teritorija Nr. 2 – Ozo g. ir Viršuliškių greitkelio sankirtoje; teritorija Nr. 3 – Justiniškių ir Lūžių gatvių sankirtoje; teritorija Nr. 6 – Viršuliškių g. (duomenys neskelbtini) ir Laisvės pr. sankirtoje; teritorija Nr. 9 – prie Viršuliškių g. (duomenys neskelbtini), teritorija Nr. 10 – prie Viršuliškių (duomenys neskelbtini)), nustatyti jų ribas ir plotą bei visą dokumentaciją perduoti nuosavybės teisių atkūrimui.

Skunde pažymėjo, kad 2009 m. liepos 13 d. jo atstovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija, atsakovas) prašydamas pateikti informaciją, ar pridedamame 2008 m. sausio 22 d. Teritorijų planavimo suvestiniame skaitmeniniame žemėlapyje (toliau – ir Schema) pažymėtos teritorijos, esančios buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje, yra priskirtos valstybės išperkami žemei, ar ne. Atsakovas 2009 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. A51-20671-(2.14.2.12-MP8) informavo, kad pateiktoje Schemoje nurodytos teritorijos Nr. 1, 3, 4, 5, 6, 7, 9, 10, 13, 14, 15, 16 ir dalis teritorijos Nr. 2 buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje priskirtos valstybės išperkamai žemei.

Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad pridedamoje Schemoje pažymėtose teritorijose Nr. 2, 3, 6, 9, 10 turi būti formuojami žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui. Pareiškėjo teigimu, žemės sklypai nuosavybės atkūrimui teritorijose Nr. 9, 10 ir dalyje teritorijos Nr. 2, remiantis tuo, kad šios teritorijos patenka į magistralinių inžinierinių (aukštos įtampos elektros linijų) tinklų teritoriją, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 598 „Dėl savivaldybės viešųjų teritorijų schemos, tikslinančios bendrojo plano sprendinius, tvirtinimo“, neformuojami nepagrįstai. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas, Įstatymas) 12 straipsnio 3 punktą, žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: „aukštos įtampos elektros linijoms tiesti“. Teritorijose Nr. 9, 10 ir dalyje teritorijos Nr. 2 aukštos įtampos elektros linijos jau yra nutiestos, jų atramos užima nedidelį žemės plotą, likusi dalis negrąžinamos žemės yra laisva neužstatyta valstybinė žemė, todėl nėra jokių teisinių kliūčių atkurti nuosavybės teises į žemę natūra pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį. Į nurodytas ginčo žemės sklypų teritorijas gali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra, nustatant juose specialiąsias žemės naudojimo sąlygas – apribojimus, susijusius su juose esančių aukštos įtampos elektros linijų eksploatavimu. Juo labiau, kad numatoma naikinti orines aukštosios įtampos linijas ir jas planuojama tiesti po žeme.

Pareiškėjo teigimu, nepagrįstai neformuojami žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui teritorijose Nr. 3 ir 6, motyvuojant tuo, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, užstatytuose gyvenamuosiuose rajonuose, kurie suformuoti pagal tų teritorijų planavimo dokumentus, nuosavybės teisės neatkuriamos ir žemė natūra negrąžinama, išskyrus atvejus, kai liko nerealizuota šio rajono teritorijų planavimo dokumente numatyta užstatymo galimybė. Tai, pareiškėjo manymu, prieštarauja Atkūrimo įstatymui, kuriame detaliai reglamentuojami atvejai, kai nuosavybės teisių negalima atkurti natūra ir žemė yra valstybės išperkama (5 str., 12 str.). Tai, kad grąžintinoje žemėje nenustatyta statybų galimybė, negali būti pagrindas pripažinti žemę valstybės išperkama ir negrąžinti jos savininkams. Administracijos teigimu, Teritorijos Nr. 3 ir 6 yra Justiniškių ir Viršuliškių gyvenamųjų rajonų bendro naudojimo teritorijos, kuriose yra įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, apšviesti pėsčiųjų takai, suformuoti želdynai, sezono metu įrengiamas atrakcionų parkas. Skunde pažymėjo, kad paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimamas tam tikras konkretus nuosavybės objektas. Ginčo teritorijų priskyrimas valstybės išperkamai žemei, nes jose įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, apšviesti pėsčiųjų takai, suformuoti želdynai, sezono metu įrengiamas atrakcionų parkas, neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kadangi tai yra antrinis arba išvestinis poreikis, susijęs su papildomais tam tikros visuomenės grupės gerovės elementais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą konstatavo (2005 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1682/2005, 2004 m. rugsėjo 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-722/2004, 2004 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-276-2004), kad tam tikros visuomenės grupės gerovės elementai negali būti saugomi pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, nes šiuo atveju privatus interesas neproporcingai nukentėtų dėl visuomenės dalies interesų neatitinkančių taisyklių, kad pagal Konstituciją paimti nuosavybę galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas. Todėl nurodytos teritorijos nepriskirtinos valstybės išperkamai žemei, o ši žemė laikytina grąžintina (Atkūrimo įstatymo 4 str. 2 d.). Be to, atsakovė nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad ginčo teritorijoje yra registruotas nekilnojamasis turtas - vaikų žaidimo aikštelės, o nurodyti želdynai yra priskirti miesto parkams. Atrakcionų parko įrengimas laikytinas tam tikros verslo grupės ar tam tikros visuomenės dalies interesų tenkinimu, nereiškiančiu, kad be jo visuomenės ar jos dalies poreikis objektyviai negalėtų būti patenkinamas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas patikslino skundą, pateikdamas prašymą, kuriame atsisakė skundo reikalavimo įpareigoti Administraciją suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui teritorijoje, pridedamoje schemoje pažymėtoje Nr. 2 (Ozo g. – Viršuliškių greitkelio sankirtoje), kadangi minėtoje teritorijoje žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui jau suformuoti. Kitus skundo reikalavimus palaikė ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (I t., b. l. 98–102) nurodė, kad skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Atsiliepime nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-01-29 įsakymu Nr. 30-233 „Dėl sklypų Nr. 1-4 prie Pilaitės prospekto ir Justiniškių gatvės duomenų nustatymo ir planų tvirtinimo“ buvo nustatyti suformuotų laisvos (neužstatytos) natūra grąžinamos žemės sklypų Nr. 1-4 prie Pilaitės prospekto ir Justiniškių g. duomenys. Vilniaus apskrities viršininko administracijai minėtas įsakymas bei 4 kadastrinių matavimų bylos pateiktos Administracijos Miesto plėtros departamento 2010 m. vasario 5 d. raštu Nr. A51-2523-(2.14.2.12-MP8) „Dėl žemės sklypų prie Pilaitės prospekto ir Justiniškių gatvės dokumentų perdavimo“. Sklypas Nr. 1 (25000 kv. m) yra suformuotas teritorijoje, kuri pareiškėjo pateiktoje Schemoje pažymėta Nr. 2. Pareiškėjo reikalavimas suformuoti žemės sklypą šioje teritorijoje yra nepagrįstas, nes sklypas suformuotas, o duomenys pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai.

Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktoje Schemoje nurodytos teritorijos Nr. 3, 6, 9, 10 priskirtinos valstybės išperkamai žemei, todėl reikalavimai šiose teritorijose formuoti sklypus nuosavybės teisių atkūrimui yra nepagrįsti. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, žemė išperkama valstybės, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų - įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje. Kaip konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-263/2003, Įstatyme nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas tam tikros teritorijos detaliojo plano nuorodose. Jeigu yra požymių, kad prašomas grąžinti žemės sklypas reikalingas visuomenei (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar neparengtas, žemės grąžinimas natūra negalimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardytas įstatymo 12 straipsnio 3 punkte, žemės sklypas negrąžinamas natūra, o valstybės išperkamas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas numato, kad užstatytuose gyvenamuosiuose rajonuose, kurie suformuoti pagal tų teritorijų planavimo dokumentus, nuosavybės teisės neatkuriamos ir žemė natūra negrąžinama, išskyrus atvejus, kai liko nerealizuota šio rajono teritorijų planavimo dokumente numatyta užstatymo galimybė. Pareiškėjo pateiktoje schemoje teritorija, pažymėta Nr. 3, patenka į Justiniškių gyvenamojo rajono teritoriją. Pagal Justiniškių mikrorajono išplanavimo projektą, kuris patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1397V „Dėl detalaus planavimo projektų, įtrauktų į duomenų registrą tvirtinimo“, pareiškėjo nurodytoje teritorijoje Nr. 3 nenumatyta užstatymo galimybė. Tai yra bendro naudojimo teritorija prie daugiabučių namų, kurioje įrengta vaikų žaidimų aikštelė, apšviesti pėsčiųjų takai, suformuoti želdynai. Pagal tuo pačiu Tarybos sprendimu patvirtintą Viršuliškių ir Šeškinės gyvenamųjų rajonų išplanavimo projektą, pareiškėjo pateiktoje schemoje pažymėta teritorija Nr. 6 patenka į Viršuliškių gyvenamojo rajono bendro naudojimo teritoriją -sezono metu joje įrengiamas atrakcionų parkas. Vyriausybei nustačius tvarką, pareiškėjo schemoje nurodytose teritorijose Nr. 3 ir Nr. 6 Vilniaus miesto savivaldybės administracija turės galimybę parengti žemės sklypų planus aikštėms, skverams ir kitiems želdynams eksploatuoti. Teritorijos, pareiškėjo schemoje pažymėtos Nr. 9 ir Nr. 10, patenka į magistralinių inžinerinių (aukštos įtampos elektros linijų) tinklų teritoriją, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 598 „Dėl savivaldybės viešųjų teritorijų nustatymo schemos, tikslinančios bendrojo plano sprendinius, tvirtinimo“. Kol šiose teritorijose orinės elektros tiekimo linijos nėra panaikintos ir vietoje jų nėra nutiesti požeminiai kabeliai bei nenustatytos naujos magistralinių inžinerinių tinklų apsaugos zonos, žemės sklypai nuosavybės atkūrimui nebus formuojami.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 119-121) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo ribose (pagal dabartinį administracinį suskirstymą Vilniaus miesto savivaldybės Viršuliškių seniūnijos ribose) pridedamoje schemoje pažymėtoje teritorijoje Nr. 3 (Justiniškių ir Lūžių gatvių sankirtoje), nustatyti sklypo ribas ir plotą, perduoti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui; bylos dalį dėl reikalavimo suformuoti žemės sklypą buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo ribose pridedamoje schemoje pažymėtoje teritorijoje Nr. 2, nustatyti sklypo ribas ir plotą bei visus dokumentus perduoti nuosavybės teisių atkūrimui nutraukė, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo byloje nėra dėl to, kad pareiškėjas yra paveldėjęs teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę buvusiame Viršuliškių rėžiniame kaime, o ginčo žemės sklypai priskiriami buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijai, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 106 punkto (nuo 2011 m. balandžio 24 d. 106¹ punktas) nuostatomis, turi reikalavimo teisę siekti nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę.

Byloje nustatyta, kad Pareiškėjo skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtas 2011 m. balandžio 7 d. sprendimu (I t., b. l. 165-174). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo panaikinimo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypus iki nacionalizacijos buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo ribose, pagal dabartinį administracinį suskirstymą Vilniaus miesto savivaldybės, Viršuliškių seniūnijos ribose pridedamoje schemoje pažymėtose teritorijose Nr. 2, 3, 6, 9, 10 nustatyti jų ribas ir plotą bei visą dokumentaciją perduoti nuosavybės teisių atkūrimui grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-927/2008) vertino, ar pagrįstai neformuojami žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui. Remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad sklypai Nr. 9 ir Nr. 10 patenka į Verslo plėtros ir pramonės teritoriją (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas iki 2015 m. (toliau – ir Bendrasis planas)), be to šie sklypai patenka į magistralinių inžinerinių (aukštos įtampos elektros tinklų) tinklų teritoriją. Vertino, kad vien ta aplinkybė, kad žemės sklype jau yra nutiestos aukštos įtampos elektros linijos, sudaro pagrindą pripažinti, kad egzistuoja ne tik įstatyminis pagrindas žemę išpirkti, bet taip pat ir sąlygos, lemiančios minėtų teritorijų priskyrimą valstybės išperkamai žemai, be to aukštos įtampos elektros linijos tinklai neabejotinai skirti tenkinti visuomenės dalies interesams, o objektyvių galimybių iškelti įrengtus elektros linijų tinklus nėra, nes taip bus pažeistos ne tik šių tinklų savininkų, visuomenės dalies teisės ir teisėti interesai, bet pats iškėlimas būtų neproporcingas pareiškėjo siekiamam tikslui, todėl teritorijos Nr. 9 ir Nr. 10 negali būti pripažintos laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra žeme, o žemės sklypų formavimas nuosavybės teisių atkūrimui šiose teritorijose nėra galimas.

Konstatavo, jog teritorija Nr. 3, pagal Bendrojo plano brėžinio ištraukas, patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąją teritoriją, o teritorija Nr. 6 – rajono centrų ir kitas mišrias didelio užstatymo tankio teritorijas. Teritorija Nr. 3 patenka į Justiniškių gyvenamojo rajono teritoriją, kuri pagal Justiniškių mikrorajono išplanavimo projektą (patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1397V „Dėl detalaus planavimo projektų, įtrauktų į duomenų registrą tvirtinimo“) yra bendro naudojimo teritorija prie daugiabučių namų, kurioje įrengta vaikų žaidimų aikštelė, apšviesti pėsčiųjų takai, suformuoti želdynai. Teritorija Nr. 6 patenka į Viršuliškių gyvenamojo rajono teritoriją, kuri pagal Viršuliškių ir Šeškinės gyvenamųjų rajonų išplanavimo projektą (patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1397V „Dėl detalaus planavimo projektų, įtrauktų į duomenų registrą tvirtinimo“) yra bendro naudojimo teritorijoje ir kurioje sezono metu būdavo įrengiamas atrakcionų parkas. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2003 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėse bylose Nr. A11-263/03, 2010 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-305/2010, 2004 m. kovo 29 nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-276/2004), vertino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 21 d. įsakymas Nr. A30-421, kuriuo nuspręsta leisti rengti žemės sklypo tarp Viršuliškių gatvės ir Laisvės prospekto planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kuriuo bus projektuojamas rekreacinės paskirties želdynas, pagal Bendrąjį planą patenkantis į didelio užstatymo tankio Viršuliškių gyvenamojo rajono teritoriją, patvirtina, kad į šią teritoriją yra aiškus ir objektyviai išreikštas visuomenės poreikis – žaliųjų zonų mieste išsaugojimas, teritorijos naudojimas rekreacijai, todėl kol nebus parengtas detalusis planas, kuriuo bus nustatytas žemės sklypo plotas, būtinas rekreacinės paskirties želdynui įrengti, ir kuriuo bus patvirtintas visuomenės poreikio šiam žemės sklypui buvimas ar nebuvimas, žemės sklypų formavimas nuosavybės teisių atkūrimui nėra galimas.

Pažymėjo, kad detalusis planas ar kitas jam prilyginamas teritorijų planavimo dokumentas teritorijai Nr. 3 nėra pradėtas rengti, atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad minėtoje teritorijoje įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, pėsčiųjų takai ar želdynai, kitų objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, kad yra aiškiai išreikštas visuomenės poreikis teritorijoje Nr. 3 projektuoti rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtus objektus, byloje nėra, toks poreikis neįžvelgiamas iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinto Bendrojo plano, todėl, teisėjų kolegijos vertino, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra (Atkūrimo taisyklių 106¹ p. tvarka) ir atsakovą įpareigojo įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo ribose (pagal dabartinį administracinį suskirstymą Vilniaus miesto savivaldybės Viršuliškių seniūnijos ribose) pridedamoje schemoje pažymėtoje teritorijoje Nr. 3, nustatyti sklypo ribas ir plotą, perduoti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui.

Žemesnės instancijos teismas

Bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo dėl žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui formavimo teritorijoje Nr. 2 nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 3 punkto pagrindu, kadangi teismo posėdyje pareiškėjo atstovas atsisakė šio skundo reikalavimo, nes jis yra įvykdytas.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 99–104), kurį patikslino (b. l. 112–117), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimą dalyje ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimų įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypus buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo ribose pridedamojoje schemoje pažymėtoje teritorijoje Nr. 6, Nr. 9 ir Nr. 10, nustatyti jų ribas ir plotą bei visus dokumentus perduoti nuosavybės teisių atkūrimui, patenkinti pilnai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais.

Teigia, kad teismo sprendimas nurodytoje dalyje priimtas neteisingai įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikius materialinės teisės normas.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino teritorijas Nr. 9 ir Nr. 10, kaip valstybės išperkamą žemę. Teigia, kad skunde nekėlė reikalavimų, jog teritorijose Nr. 9 ir Nr. 10 esantys nutiesti elektros linijų tinklai būtų iškelti ir ginčo dėl to nėra, priešingai akcentavo, kad teritorijose Nr. 9 ir Nr. 10 esančios aukštos įtampos elektros linijos ir jų atramos užima tik nedidelį šių teritorijų žemės plotą, o likusi dalis negrąžinamos žemės yra laisva neužstatyta valstybinė žemė, todėl nėra jokių teisinių kliūčių atkurti nuosavybės teises į žemę natūra Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio prasme. Mano, kad teismas šių aplinkybių netyrė ir nenustatė, kokia šių teritorijų žemės sklypo dalis (plotas) yra būtina elektros linijoms aptarnauti pagal galiojančius teisės aktus, o kuri žemės sklypo dalis yra laisva. Mano, kad į šias teritorijas nuosavybės teisės gali būti atkurtos natūra nustatant jose specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Pareiškėjo vertinimu, nuosavybės teisių atkūrimas nepažeistų visuomenės interesų. Analizuodamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto lingvistinę formuluotę, teigia, kad įstatymo leidėjas omenyje turėjo teritorijas, kuriose ateityje numatoma tiesti aukštos įtampos elektros linijas, o nagrinėjamoje byloje jos jau yra nutiestos.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su dėl teritorijos Nr. 6 išreikštu visuomenės poreikiu, neatitinka paties teismo įvardintos administracinių teismų suformuotos praktikos, kurioje pažymima kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis - konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai gražinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose, atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Tačiau šioje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepateikė nei vieno dokumento patvirtinančio, kad teritorija Nr. 6 yra priskirta valstybės išperkamai žemei, t. y. registruotas (inventorizuotas) nekilnojamasis turtas - žmogaus pasėti ar pasodinti medžiai, krūmai, krūmokšniai, puskrūmiai ir žoliniai augalai, į kuriuos įstatymų nustatyta tvarka yra įgijusi nuosavybės teisę arba į žemę, kurioje yra želdynų, želdinių, arba tik želdiniai (Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 18 str. 1,2 d.). Taip pat byloje nėra duomenų, kad ši teritorija yra priskirta miesto parko skverui ar miesto sodui arba buvo suteikta naudotis atlygintinai arba panaudos tikslais tretiesiems asmenims. Pabrėžia, kad byloje taip pat nėra jokių dokumentų patvirtinančių, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba yra nusprendusi, jog konkreti ginčo teritorija yra priskirta želdynams suformuoti (Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 19 str. 2 d.). Mano, kad konkretaus ginčo žemės sklypo svarba visuomenei nėra nurodyta ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendime 1-1519. Šiuo sprendimu patvirtintame bendrame plane visuomenės poreikis dėl ginčo teritorijos, ne tik kad nėra konkrečiai ir aiškiai išreikštas, bet jis neturi net tokio poreikio požymių.

Nurodo argumentus, išdėstytus skunde ir patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui.

Taip pat pabrėžia, kad Administracijos direktorius neturėjo teisės pakeisti ar nustatyti teritorijos Nr. 6 tikslinę paskirtį ir ją priskirti valstybės išperkamajai žemei, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik Administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. A30-421, priėjo prie nepagrįstų išvadų.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (III t. b. l. 121–125), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 16 d. priimtą administracinėje byloje Nr. 1-1717-746/2012, dalyje, kurioje buvo patenkintas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria nuspręsta įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo ribose pridedamoje schemoje pažymėtoje teritorijoje Nr. 3, nustatyti sklypo ribas ir plotą, perduoti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui, yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidus materialinės ir procesinės teisės normas.

Pabrėžia, kad žemės sklypas teritorijoje Nr. 3, priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir negali būti formuojamas nuosavybės teisių atkūrimui.

Nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1- 1519 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas numato, kad užstatytuose gyvenamuosiuose rajonuose, kurie suformuoti pagal tų teritorijų planavimo dokumentus, nuosavybės teisės neatkuriamos ir žemė natūra negrąžinama, išskyrus atvejus, kai liko nerealizuota šio teritorijų planavimo dokumente numatyta užstatymo galimybė. Ginčo sklypas Nr. 3 patenka į Justiniškių gyvenamojo rajono teritoriją. Justiniškių mikrorajono išplanavimo projekte, kuris patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V „Dėl detalaus planavimo projektų, įtrauktų į duomenų registrą tvirtinimo“ pareiškėjo nurodytoje teritorijoje Nr. 3 nenumatyta užstatymo galimybė. Tai yra bendro naudojimo teritorija prie daugiabučių namų, kurioje įrengta vaikų žaidimų aikštelė, apšviesti pėsčiųjų takai, suformuoti želdynai. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį miestų teritorijose Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams: formuojamų valstybinės žemės sklypų esamoms susisiekimo komunikacijoms, aikštėms, miškams, parkams, skverams ir kitiems želdynams eksploatuoti, kultūros paveldo objektų užimamų žemės sklypų planai. Akcentuoja, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas priėmė 2011 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. A30-1283 „Dėl leidimo pradėti rengti atskirojo želdyno ties Lūžių ir Justiniškių gatvėmis planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 30-181 „Dėl atskirojo želdynų Lūžių ir Justiniškių gatvėmis plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui tvirtinimo“ nuspręsta patvirtinti atskirojo želdyno ties Lūžių ir Justiniškių gatvėmis planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui ir jo sprendinius. Iš žemės sklypo plano matyti, kad suplanuota teritorija sutampa su teritorija Nr. 3. Pažymi, kad minėtu Administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintas atskirojo želdyno ties Lūžių ir Justiniškių gatvėmis planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kuriuo suprojektuotas rekreacinės paskirties želdynas, pagal Bendrąjį planą patenkantis į intensyvaus užstatymo gyvenamąją teritoriją, patvirtina, kad į šią teritoriją yra aiškus ir objektyviai išreikštas visuomenės poreikis – žaliųjų zonų išsaugojimas mieste, teritorijos naudojimas rekreacijai, todėl žemės sklypo formavimas nuosavybės teisių atkūrimui natūra nėra galimas.

Atsiliepimas

Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 145–149) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, teigdamas, kad įstatymo leidėjas turėjo omenyje tik teritorijas, kuriose numatoma ateityje tiesti aukštos įtampos elektros linijas. Sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsižvelgus į tai, kad teritorijose Nr. 9 ir Nr. 10 yra nutiesti aukštos įtampos elektros linijos, kurioms egzistuoja visuomenės poreikis ir kurio objektyviai negalima patenkinti kitu būdu, mano, kad apelianto pateikiamas šios teisės normos aiškinimas yra nepagrįstas ir ši teritorija negali būti pripažinta laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra žeme.

Mano, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad byloje nėra įrodymų, jog ginčo teritorija Nr. 6 yra priskiriama valstybės išperkamai žemei. Iš esmės pakartodamas pirmosios instancijos teismo argumentus sutinka su išvada, kad esant išreikštam visuomenės poreikiui (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 21 d. į Nr. 30-421), kol nebus parengtas detalusis planas, kuriuo bus nustatytas žemės sklypo plotas rekreacinės paskirties želdynui įrengti, ir kuriuo bus patvirtintas visuomenės poreikio šiai sklypui buvimas ar nebuvimas, žemės sklypų formavimas nuosavybės teisių atkūrimui nėra galimas.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (III t., b. l. 151–156), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir šioje dalyje palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pažymi, kad atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ginčo teritorijoje Nr. 3 yra įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, apšviesti pėsčiųjų taikai ar suformuoti želdynai. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nenurodo, kokie konkretūs rašytiniai įrodymai patvirtina šiuos jo teiginius. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų patvirtinančių, kad nurodytoje teritorijoje įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, pėsčiųjų takai ar želdynai.

Teigia, kad atsakovas ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą papildomai pateikė naujus įrodymus, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2011 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. A30-1283 „Dėl leidimo pradėti rengti atskirojo želdyno ties Lūžių ir Justiniškių gatvėmis planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 26 d. įsakymą Nr. 30-181 „Dėl atskirojo želdyno ties Lūžių ir Justiniškių gatvėmis plano, prilyginamo detaliojo planavimo dokumentui tvirtinimo“ su priedais, kurių atsakovas nebuvo nurodęs ir pateikęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kitų objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvada, kad yra aiškiai išreikštas visuomenės poreikis teritorijoje Nr. 3 projektuoti rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtus objektus byloje teismas taip pat nenustatė. Atsakovas pateikdamas apeliacinį skundą ir pridėdamas naujus rašytinius įrodymus nenurodo svarbių bei pagrįstų priežasčių, kodėl negalėjo jų nurodyti ir pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat nėra byloje jokių duomenų, kad nurodytus įrodymus iškilo būtinybė pateikti vėliau, o taip pat nėra duomenų, kad teismas būtų juos atsisakęs tirti. Todėl vėliau kartu su apeliaciniu skundu atsakovo pateikti nauji argumentai ir įrodymai šioje proceso stadijoje nevertintini (ABTĮ 138 str. 3 d.). Be to, iš pateiktų naujų įrodymų matyti, kad man pareiškus skundą dėl ginčo teritorijos Nr. 3, atsakovas nurodytus sprendimus priėmė vėliau, t. y. jau kilus ginčui ir jo nagrinėjimo metu teisme. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu paaiškėja, kad, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui.

Remdamasis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2005 m. lapkričio 18 d. nutartis, administracinėje byloje A10-1682/2005; 2004 m. rugsėjo 19 d. sprendimas, administracinėje byloje Nr. A7-722/2004 ir 2004 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloj A7-276-2004) teigia, kad šiuo atveju ginčo teritorijos Nr. 3 priskyrimas valstybės išperkamai žemei tuo pagrindu, kad Administracijos direktoriaus pavaduotojo sprendimu nuspręsta suformuoti želdynus, o vėliau Administracijos direktorius nusprendė patvirtinti atskirojo želdyno ties Lūžių ir Justiniškių gatvėmis planą, neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos teisės normos tikslų, nes tai yra antrinis arba išvestinis poreikis, susijęs su papildomais tam tikros visuomenės grupės gerovės elementais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjo A. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro žemės sklypų, į kuriuos nuosavybės teises pretenduojama atkurti natūra, poreikio visuomenės reikmėms vertinimas.

Ginčas tarp šalių yra kilęs dėl pareiškėjų bei trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje išlikusius laisvus neužstatytus žemės sklypus, skunde įvardytus Nr. 3, kuris yra ties Lūžių ir Justiniškių gatvėmis, 3 626 kv. m ploto, Nr. 6, kuris yra tarp Viršuliškių gatvės ir Laisvės prospekto, apie 6 150 kv. m ploto, kurių paskirtį atsakovas numato pagal parengtus žemės planus aikštėms, skverams ir kitiems želdynams eksploatuoti; taip pat sklypus Nr. 9, Nr. 10 – teritorijos prie Viršuliškių 97a, patenkančios į magistralinių inžinerinių (aukštos įtampos elektros linijų) tinklų teritoriją.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, nustatančios, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis apibrėžia atvejus, kuriems esant žemė išperkama valstybės, o asmenims, pretenduojantiems į ją atkurti nuosavybės teises, už ją atlyginama Atkūrimo įstatymo nustatytais būdais ir tvarka. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad valstybė išperka žemę, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Atskleidžiant minėtų Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų turinį būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 10 d. nutarime yra nurodęs, kad „įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymu nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. <...> visuomenės poreikiai – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra“. Taigi šiame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime yra įtvirtinti konstituciniai imperatyvai, į kuriuo privaloma atsižvelgti vertinant, ar žemė laikytina valstybės išperkama ir dėl to natūra negali būti grąžinta pretendentams: 1) žemė turi būti būtina visuomenės poreikiams; 2) šie visuomenės poreikiai turi būti konkretūs ir aiškiai išreikšti; 3) minėti visuomenės poreikiai objektyviai negalėtų būti patenkinti, jei žemė būtų grąžinta natūra.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, jog ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas, analogiškai žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-202/2010), kad pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas, taip pat užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas). Todėl darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija neįtvirtina besąlyginio nuosavybės teisių tęstinumo imperatyvo. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad kol asmenims nuosavybės teisės įstatymų nustatyta tvarka nėra atkurtos, jie dar nelaikomi turto savininkais, taigi tokie asmenys realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtą turtą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d., 1995 m. birželio 20 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimus). Be to, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas (1998 m. birželio 18 d. nutarimas), o tokią diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką objektyviai sąlygoja tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto nacionalizavimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad analogiškos pozicijos dėl nuosavybės teisių tęstinumo ir nuosavybės atkūrimo proceso apimties bei ribų laikosi ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės, kaip tokios, atkurti nuosavybę (žr., pvz., 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Jasiūnienė prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98) arba teisės įgyti nuosavybę. Be to Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis valstybėms narėms neįtvirtina jokių apribojimų nustatant nuosavybės atkūrimo apimtį ir sąlygas, pagal kurias jos sutinka atkurti nuosavybės teises buvusiems savininkams (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Kopecky prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98).

Aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą sąlygą, kad žemė išperkama, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų ir t. t., administracinių teismų praktikoje iš esmės laikomasi analogiškos nuostatos (žr., pvz., 2007 m. kovo 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A7-60-07; 2007 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-70-07; 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-305-08; 2008 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-927/2008).

Administracinių teismų praktikoje taip pat pažymima, kad <...> žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra; <...> jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-263-2003). Detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), <...> teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija <...> turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra <...> (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-276-2004).

Tačiau detalusis planas yra tik viena iš sąlygų žemę išpirkti, vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai yra patvirtinamas konkretaus žemės sklypo objektyviai išreikštas visuomenės poreikis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-63-2003 (Administracinių teismų praktika 4, 350 psl.) apibūdinta detaliojo plano reikšmė nuosavybės teisių atkūrimo procese nurodant, kad šiais planais nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris yra susijęs su teritorijoje vykdomos veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu. Visas detalusis planas (ar jo atskiros dalys) visada susiję su konkrečiu, vietos atžvilgiu aiškiai nustatomu (identifikuojamu) sklypu (teritorija). Sąlygų, kurioms esant išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, buvimas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto prasme kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienam individualiam ginčo atvejui reikšmingų aplinkybių visumą, kadangi žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-572-2010).

Atsižvelgdama į įstatymo taikymo aukščiau pateikiamus išaiškinimus, teisėjų kolegija šioje konkrečioje byloje spręsdama apie ginčo žemės sklypų objektyvią būtinybę visuomenės reikmėms tenkinti, neapsiriboja formaliu įrodymų vertinimu, bet prioritetą teikia aplinkybėms, patvirtinančioms tam tikrus visuomenės ar jos dalies poreikius, atsakovo sprendimams, susijusiems su ginčo žemės sklypų panaudojimu visuomenės poreikiams, kurie buvo priimti iki pareiškėjų kreipimosi dėl žemės sklypų suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui. Taip pat vadovaujasi įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, numatančia atsakovui pareigą pagrįsti įrodymais ir argumentais aiškų visuomenės poreikį konkretiems žemės sklypams.

Aptardama galimybes atkurti nuosavybės teises į konkrečius žemės sklypus Nr. 9 ir Nr. 10, teisėjų kolegija atsižvelgia į duomenis byloje, kurie patvirtina, kad šios teritorijos patenka į magistralinių inžinerinių (aukštos įtampos elektros linijų) tinklų teritoriją, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 598 (I. t., b. l. 116). Ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007-02-14 sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų ir jo sprendinių (toliau – Bendrasis planas) brėžinio ištraukos matyti, kad šios teritorijos patenka į Verslo gamybos ir pramonės teritoriją (I t., b. l. 112). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuosavybės teisės minėtuose sklypuose negali būti atkuriamos. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 3 p., valstybė išperka žemę, kuri iki 1995-06-01 buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta žemės sklypų, numatomų naudoti aukštos įtampos elektros linijoms tiesti. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo pagrindu žemė valstybės negali būti išperkama, kadangi Įstatymas nustato, kad žemės sklypas valstybės išperkamas tik tuo atveju, kai numatomas naudoti elektros linijoms tiesti, o šiuo atveju elektros linijos jau yra nutiestos, yra atmestini, jie neatitinka įstatymo loginio turinio. Vien ta aplinkybė, kad žemės sklype jau yra nutiestos aukštos įtampos elektros linijos, sudaro pagrindą pripažinti, kad egzistuoja ne tik įstatyminis pagrindas žemę išpirkti, bet taip pat ir sąlygos, lemiančios minėtų teritorijų priskyrimą valstybės išperkamai. Aukštos įtampos elektros linijos tinklai neabejotinai skirti tenkinti visuomenės dalies interesams, t. y. aprūpinti tam tikrą visuomenės dalį elektros energija. Visuomenės dalies interesai gauti elektros energiją yra konkretūs ir aiškūs. Objektyvių galimybių iškelti įrengtus elektros linijų tinklus nėra, nes taip bus pažeistos ne tik šių tinklų savininkų, visuomenės dalies teisės ir teisėti interesai, bet pats iškėlimas būtų neproporcingas pareiškėjo siekiamam tikslui, todėl darytina išvada, kad visuomenės poreikis objektyviai negali būti patenkintas kitu būdu. Aplinkybė, kad ateityje aukštos įtampos linija gali būti nutiesta po žeme, nesudaro pagrindo spręsti apie galimybę formuoti žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui, nes šiuo metu visuomenės poreikis šiems žemės sklypams yra akivaizdus. Pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti aptarta apimtimi nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo skundą dalyje dėl žemės sklypo pridedamoje schemoje pažymėtoje teritorijoje Nr. 6 (tarp Viršuliškių gatvės ir Laisvės prospekto, apie 6 150 kv. m), kuri pagal Bendrojo plano sprendinius patenka į rajono centrų ir kitas mišrias didelio užstatymo tankio teritorijas, suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui, padarė išvadą, kad šio sklypo poreikį visuomenės interesams tenkinti pagrindžia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-02-21 įsakymas Nr. A30-421, kuriuo nuspręsta leisti pradėti rengti apie 6 150 kv. m žemės sklypo tarp Viršuliškių gatvės ir Laisvės prospekto planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kurio tikslas – suprojektuoti valstybinės žemės sklypą atskirajam želdynui (I t., b. l. 156). Iš pateikto žemės sklypo plano (I t., b. l. 157), kuriame planuojama suprojektuoti žemės sklypą atskirajam želdynui, matyti, kad jis sutampa su teritorija Nr. 6, kurioje prašoma suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui. Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nes visuomenės poreikis buvo nustatytas išimtinai formalaus kriterijaus pagrindu – remiantis administraciniu aktu, kuriuo nuspręsta rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir apskritai nevertinus objektyvių aplinkybių, kurios turėtų pagrįsti tiek patį visuomenės poreikį, tiek sudarytų administracinio sprendimo faktinį pagrindą. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apelianto argumentais, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų apie šio sklypo želdynus, realų naudojimą kokių nors visuomenės poreikių tenkinimui. Pareiškėjas dėl žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui šioje teritorijoje kreipėsi žymiai anksčiau (2009-07-13, I t., b. l. 11), negu buvo priimtas minėtas administracijos direktoriaus įsakymas. Atsakovo teiginys, kad vasaros metu ši teritorija naudojama atrakcionams įrengti, teisėjų kolegijos vertinimu nėra pakankama aplinkybė, patvirtinanti šios teritorijos poreikį visuomenės reikmėms. Atsakovas nepateikė įrodymų nei argumentų, kad tokių interesų (atrakcionų parko) tenkinimas šioje teritorijoje yra visuomenei objektyviai būtinas, kad nurodytų poreikių tenkinimui būtų neproporcingai sudėtinga parinkti kitokį būdą. Pažymėtina, kad atsakovas objektyvių aplinkybių, kurios patvirtintų tokių poreikių tenkinimo būtinybę būtent šioje teritorijoje apskritai neįrodinėjo, o priimdamas administracinį sprendimą leisti pradėti rengti žemės sklypo planą, kai jau buvo kilęs ginčas teisme tarp šalių, ignoravo Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kurie nustato, kad skundą nagrinėjant teisme, administracinė procedūra neturi būti vykdoma, taigi piktnaudžiavo teise. Be to, atsakovas nuspręsdamas projektuoti žemės sklypą atskirajam želdynui įrengti, neatsižvelgė į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007-02-14 sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 metų ir jo sprendinius, kurie ginčo teritorijoje nenumatė želdyno. Atsakovas neįrodinėjo, kad šioje miesto dalyje būtų normatyvinis želdynų trūkumas. Tokias galimas prielaidas paneigia apeliacinės instancijos teismui pareiškėjo pateikta eksperto išvada. Kai byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių konkretų visuomenės poreikį ginčo teritorijai, atsisakymas suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui laikytinas nepagrįstu, neproporcingu skirtingų interesų pusiausvyros principo prasme. Remdamasi aukščiau aptartais argumentais, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo atitinkamą dalį keičia, nes išvados buvo padarytos netinkamai įvertinus reikšmingas faktines aplinkybes (ABTĮ 142 str. 1 d., 57 str. 6 d.), ir pareiškėjo skundą šioje dalyje tenkina, įpareigodama atsakovą įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo ribose (pagal dabartinį administracinį suskirstymą Vilniaus miesto savivaldybės Viršuliškių seniūnijos ribose) pridedamoje schemoje pažymėtoje teritorijoje Nr. 6 (tarp Viršuliškių gatvės ir Laisvės prospekto, apie 6 150 kv. m), nustatyti sklypo ribas ir plotą, perduoti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ji buvo įpareigota įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo ribose (pagal dabartinį administracinį suskirstymą Vilniaus miesto savivaldybės Viršuliškių seniūnijos ribose) pridedamoje schemoje pažymėtoje teritorijoje Nr. 3 (Justiniškių ir Lūžių gatvių sankirtoje), nustatyti sklypo ribas ir plotą, perduoti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teritorija Nr. 3 pagal Bendrojo plano brėžinio ištraukas patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąją teritoriją, konstatavo, kad atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad minėtoje teritorijoje įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, pėsčiųjų takai ar želdynai. Kitų objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, kad yra aiškiai išreikštas visuomenės poreikis teritorijoje Nr. 3 (Justiniškių ir Lūžių gatvių sankirtoje) projektuoti rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtus objektus, byloje nėra. Toko poreikio nenustatė ir iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinto Bendrojo plano sprendinių, todėl padarė išvadą, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės, apibrėžiamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106¹ punkte. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su padarytomis išvadomis, ir šių išvadų vertinimo nekeičia atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai – 2011 m. gegužės 20 d. įsakymas Nr. A30-1283 „Dėl leidimo pradėti rengti atskirojo želdyno ties Lūžių ir Justiniškių gatvėmis planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 26 d. įsakymas Nr. 30-181 „Dėl atskirojo želdynų Lūžių ir Justiniškių gatvėmis plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui tvirtinimo“, kuriuo nuspręsta patvirtinti atskirojo želdyno ties Lūžių ir Justiniškių gatvėmis planą (sutampa su teritorija Nr. 3), prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui ir jo sprendiniams. Šios teritorijos objektyvaus poreikio visuomenės interesams vertinimas grindžiamas iš esmės tais pačiais principiniais argumentais, kurie buvo išdėstyti aukščiau, pateikiant visuomenės poreikio vertinimą teritorijai Nr. 6, todėl teisėjų kolegija iš naujo jų nekartoja, nuosekliai laikydamasi pozicijos, kad tik formaliais kriterijais negalima pagrįsti objektyvaus visuomenės poreikio konkrečiai teritorijai, ir kai atsakovas konkrečių patvirtinančių duomenų į bylą nėra pateikęs, turi būti formuojamas žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui. Atsakovo teiginys, kad žemės sklypas Nr. 3 patenka į Justiniškių gyvenamojo rajono teritoriją, kurioje dar Justiniškių mikrorajono išplanavimo projekte, patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V „Dėl detalaus planavimo projektų, įtrauktų į duomenų registrą tvirtinimo“, nebuvo numatyta užstatymo galimybė, nėra kliūtimi šioje teritorijoje formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, nes, kaip jau buvo minėta aukščiau, nėra įrodymų apie šio teritorijos objektyvų poreikį naudoti ją bendriems interesams tenkinti. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo metu galiojančio Teritorijų planavimo įstatymo (aktuali akto redakcija) 32 straipsnio 3 dalis numato, jog teritorijos planavimo proceso metu (iki teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo) neteisėtai priimtą administracinį sprendimą ir neteisėtai priimtą administracinį sprendimą dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo administracine tvarka gali panaikinti šį sprendimą priėmęs subjektas. Tai reiškia, kad teisėjų kolegijai nėra ir formalių kliūčių įpareigoti atsakovą formuoti ginčo teritorijose Nr. 3 ir Nr. 6 žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui, nes administraciniai sprendimai, kuriais buvo ginčo teritorijose nuspręsta rengti žemės sklypų planus, prilyginamus detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, bei juos tvirtinti, nėra realizuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-322/12).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti, panaikinti jo dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo A. J. skundą dalyje dėl žemės sklypo pridedamoje schemoje pažymėtoje teritorijoje Nr. 6 (tarp Viršuliškių gatvės ir Laisvės prospekto, apie 6150 kv. m), ir šioje dalyje pareiškėjo skundą patenkinti.

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo ribose (pagal dabartinį administracinį suskirstymą Vilniaus miesto savivaldybės Viršuliškių seniūnijos ribose) pridedamoje schemoje pažymėtoje teritorijoje Nr. 6 (tarp Viršuliškių gatvės ir Laisvės prospekto, apie 6150 kv. m), nustatyti sklypo ribas ir plotą, perduoti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisDainius RaižysVirginija Volskienė