Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei, dalyvaujant asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė G. K. gynėjui advokatui Eugenijui Barščiui,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs G. K. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarties, kuria VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas tenkintas iš dalies ir G. K. stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis pratęstas,-

Aprašomoji dalis

nustatė:

5. Skundu Panevėžio apygardos teismui G. K. skundžia Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį, iš skundo turinio suprantama, kad prašo ją panaikinti, nes priimdama tokią nutartį teisėja dėstomomis filosofinėmis frazėmis pasityčiojo iš jo ir jo artimųjų.

Teismo posėdyje asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė gynėjas prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

6. Skundas atmetamas.

7. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas skundžiama 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi pagrįstai G. K. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis taikymą, todėl tenkinti jo skundą nėra pagrindo.

8. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo į švelnesnę priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

9. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs G. K. psichinę sveikatą bei su ja susijusį jos socialinį pavojingumą, pagrįstai ir motyvuotai atsisakė pakeisti šiuo metu jai taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis į ambulatorinį gydymą.

9.1 Nors gydytojų komisija 2016 m. rugpjūčio 25 d. pateiktoje išvadoje rekomendavo G. K. keisti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis į priverstinį gydymą ambulatorinio gydymo sąlygomis, nes paciento psichinė būsena stebimu laikotarpiu paskyrus prailginto veikimo neuroleptikus pagerėjusi, apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, ypatingai atsižvelgęs į smurto rizikos įvertinimo HCR-20 išvadą bei prieš tai pateiktą gydytojų komisijos išvadą, pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog ligonio psichinė būsena pasikeitė tiek, kad jam būtų galima taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, be to, net jeigu ir buvo stebimas paciento psichinės būklės pagerėjimas, šis laikotarpis yra per trumpas, jog būtų galima konstatuoti, kad ligonio psichinė būsena pagerėjo, o jo socialinis pavojingumas visuomenei sumažėjo tiek, kad jį toliau galima stebėti ambulatorinėmis sąlygomis. Kaip matyti iš ankstesnės Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. nutarties, kuria buvo nagrinėjamas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis pratęsimo G. K., ir šis teikimas tenkintas, buvo pateikta gydytojų komisijos išvada, kurioje nurodyta, kad stebimu laikotarpiu G. K. psichikos būsena buvo nestabili, išlieka santykio kliedėjimo idėjos gydytojų, teisėsaugos organų atžvilgiu, kurių pagrindu rašo nepagrįstus skundus į prokuratūrą, nesutinka atlikti privalomų medicininių procedūrų, pokalbio metu G. K. yra įtemptas, kalba monologu, išsako santykio kliedesius gydytojų, prokuratūros atžvilgiu, jo mąstymas nenuoseklus, neproduktyvus, paralogiškas, rezonuojantis, emocijos šaltos, nuotaika gera, jis yra nekritiškas įstatymo uždraustų veikų bei gydymo atžvilgiu, vaistų skyrimą laiko Hipokrato priesaikos pažeidimu, save laiko sveiku.

9.2 Pažymėtina, kad į šią bylą pateiktoje 2016 m. rugpjūčio 25 d. gydytojų komisijos išvadoje, nors ir konstatuojamas paciento psichinės būklės stebimu laikotarpiu pagerėjimas, tačiau nurodoma, kad jo buvusi aktyvi psihopatalogija nublanko paskyrus naują gydymą, ligonis vykdė gydytojų nurodymus, palaikė ryšius su artimaisiais, turėjo ateities planų, pokalbių metu ramus, bendrauja noriai, tačiau mąstymas paralogiškas, kritika įstatymo uždraustos veikos, susirgimo, gydymo atžvilgiu formali.

9.3 Taigi visi pirmiau paminėti duomenys apie dabartinę G. K. psichikos būklę kol kas neleidžia daryti išvados nei apie jo socialinio pavojingumo sumažėjimą, nei apie psichinės būklės pagerėjimą tiek, kad būtų galima konstatuoti, jog jo nebereikia stebėti ir gydyti stacionare, kad jo gydymas ir švelnesnėmis sąlygomis būtų efektyvus bei nekeltų pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams. Be to, nuo ankstesnės gydytojų komisijos išvados iki šioje byloje pateiktos gydytojų komisijos išvados praėjo tik pusė metų, todėl, net jeigu ir buvo stebimas paciento psichinės būklės pagerėjimas, šis laikotarpis yra per trumpas, kad būtų galima konstatuoti, jog G. K. sveikatos būklė yra stabiliai pagerėjusi, o socialinis pavojingumas visuomenei esmingai sumažėjęs, dėl ko jam būtų galima toliau taikyti švelnesnes gydymo priemones. Todėl darytina išvada, kad aptartų aplinkybių visuma šiuo metu pagrindžia būtinumą G. K. toliau taikyti esamą priverčiamąją medicinos priemonę, nes priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti.

10. Taigi, aptartų aplinkybių visuma pagrindžia G. K. būtinumą toliau taikyti esamą priverčiamosios medicinos priemonę, motyvų, kodėl skundžiama nutartis turi būti naikinama, aukštesnės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis laikoma teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

G. K. skundą atmesti ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.