Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Reklamos langas“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Reklamos langas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „PharmaVisuals“ dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Artlight),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovės apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, nesivadovavo Civilinio proceso kodekso taisyklėmis, tai yra nepatikrino teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje pripažįstamos nuostatos, kad, atnaujinus procesą, teismas turi pasisakyti dėl visų pareiškėjo (pareiškėjų) nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų ir juos analizuoti, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2006). Pirmosios instancijos teismas privalėjo iš naujo visų bylos įrodymų ir faktinių aplinkybių kontekste įvertinti ieškinio pagrįstumą, bet to nepadarė;pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovės vertinimu, teismas nepagrįstai konstatavo, jog trečiojo asmens pateikti duomenys įrodo, kad jam nuosavybės teise priklauso ginčo turtas. Pirma, trečiojo asmens pateikti duomenys – PVM sąskaitos faktūros – negali būti laikomi įrodymais, nes neatitinka tokių dokumentų formai ir turiniui keliamų reikalavimų. Trečiojo asmens pateiktose sąskaitose faktūrose yra ne visi privalomieji rekvizitai, jos nepasirašytos ir nepatvirtintos. Antra, pateiktos sąskaitos faktūros savaime nėra pakankamos konstatuoti, jog, jas apmokėjus, buvo įgyta būtent ta įranga, kuri patenka į prašomo atidalyti turto sąrašą. Trečia, trečiojo asmens pateikti mokėjimo dokumentai nėra tinkamai išversti į lietuvių kalbą. Pirmosios instancijos teismui priėmus, tyrus ir rėmusis tokiais dokumentais, buvo pažeistas Civilinio proceso kodekso 11 straipsnis. Be to, egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Ketvirta, atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos išperkamosios nuomos sutartys nepatvirtina, jog šiose sutartyse nurodytos prekės buvo perduotos atsakovei ir jos buvo naudotos bendroje šalių veikloje. Penkta, trečiojo asmens pateikti dokumentai nėra tinkamai patvirtinti (Civilinio proceso kodekso 114 straipsnio 1 dalis);pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į išperkamosios nuomos (lizingo) teisinių santykių specifiką. Pasak ieškovės, trečiasis asmuo, nutraukdamas išperkamosios nuomos sutartis, nereikalavo, kad atsakovė grąžintų jam sutarčių dalykus. Trečiasis asmuo net nepateikė įspėjimų apie galimus sutarčių nutraukimus dėl esminių jų pažeidimų, kas yra būtina sutarčių nutraukimo sąlyga (Civilinio kodekso 6.574 straipsnis). Bylos duomenys patvirtina, jog šalių sudarytos bendradarbiavimo sutarties pagrindu gautos pajamos buvo naudojamos, dengiant įrangos pirkimo ir įrengimo išlaidas. Ieškovės vertinimu, tokie duomenys prieštarauja trečiojo asmens pateiktiems duomenims apie išperkamosios nuomos sutarčių nutraukimo pagrindus ir kelia pagrįstas abejones, ar bendradarbiavimo sutarties pagrindu naudota įranga yra išperkamosios nuomos sutarčių dalykas. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Civilinio kodekso 6.572 straipsnio 1 dalį. Pasak ieškovės, išperkamosios nuomos sutartys negali būti panaudotos prieš ją.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nesutinka su ieškovės apeliaciniu skundu, prašo atmesti skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Trečiojo asmens vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bylos įrodymus ir tinkamai kvalifikavo faktines aplinkybes. Pasak trečiojo asmens, ieškovė netinkamai aiškina šalių sudarytą bendradarbiavimo sutartį, todėl nurodo klaidingas aplinkybes. Šios sutarties pagrindu tarp bylos šalių susiformavo nuomos, o ne jungtinės veiklos teisiniai santykiai, todėl šalys negalėjo įgyti ir neįgijo bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ginčo turtą. Priešingai negu teigia ieškovė, trečiojo asmens pateikti dokumentai atitinka visus įrodymams keliamus reikalavimus: pirma, patvirtina turto įsigijimo ir perdavimo atsakovei aplinkybes; antra, duomenys apie trečiojo asmens nuosavybės teisę yra susiję su įrodinėjimo dalyku; trečia, rašytiniai įrodymai yra leistina įrodinėjimo priemonė; ketvirta, duomenys yra gauti įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės apeliaciniu skundu.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Be kitų atvejų, absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas egzistuoja tada, kai, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba (Civilinio proceso kodekso 11 straipsnio 1 dalis). Asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis (Civilinio proceso kodekso 11 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme ir turimi omenyje tie atvejai, kai asmeniui, nemokančiam valstybinės kalbos, neužtikrinama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas tyrė ir rėmėsi dokumentais, kurie nėra tinkamai išversti į lietuvių kalbą. Net ir pasitvirtinus nurodytam apeliantės teiginiui, nebūtų pagrindo tokį teismo procesinį veiksmą kvalifikuoti proceso kalbos taisyklių pažeidimu. Priešingai negu teigia apeliantė, neegzistuoja jos nurodomas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, neegzistuoja ir kiti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos esmės

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu už akių patenkino apeliantės ieškinį ir atidalijo jos nurodomą turtą – įrangą, esančią sveikatos priežiūros įstaigose, iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu atnaujino bylos procesą. Teismas skundžiamu sprendimu laikė 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą už akių netekusiu teisinės galios ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog trečiasis asmuo nuosavybės teise valdo ginčo turtą, ir konstatavo, kad sprendimu už akių buvo nuspręsta būtent dėl trečiojo asmens nuosavybės. Apeliantė nesutinka su šiomis teismo išvadomis. Ji apeliuoja į pirmosios instancijos teismo atliktą trečiojo asmens pateiktų įrodymų vertinimą, akcentuoja, jos vertinimu, egzistuojančius šių įrodymų formos ir turinio trūkumus. Be to, teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai susiaurino bylos nagrinėjimo ribas.

Nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas susiaurino pakartotino bylos nagrinėjimo ribas (Civilinio proceso kodekso 370 straipsnio 4 dalis). Teismas, atnaujinęs bylos procesą ir taip suteikęs trečiajam asmeniui galimybę procesinėmis priemonėmis ginti savo materialiąsias teises, neapsiribojo trečiojo asmens nurodomų aplinkybių, kuriomis jis grindė savuosius atsikirtimus, vertinimu. Pakartotinai nagrinėjant bylą, dalyvavo ir buvo išklausyti visi (žinomi) proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą šios bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas visų (žinomų) bylos faktinių aplinkybių kontekste vertino, pagrįstas ar ne apeliantės ieškinys.

Pakartotinai nagrinėjant bylą, apeliantė įrodinėjo, kad ginčo turtas yra šalių bendrosios dalinės nuosavybės, atsiradusios šalims vykdant jungtinę veiklą, objektas. Atsakovė atsikirtinėjo, kad ginčo įranga nepriklauso šalims. Trečiasis asmuo, savo ruožtu, atsikirtinėjo, kad jis yra ginčo turto savininkas.

Apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji, atsakovė ar jos kartu bendros nuosavybės teise įgijo ir valdė ginčo turtą. Asmuo, siekiantis atsidalijimo, pirmiausia turi įrodyti, kad jis yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas (Civilinio kodekso 4.72 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnis). Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė, neįrodžiusi turinti bendrosios nuosavybės teisę, turi materialinę subjektinę teisę reikalauti atidalyti ginčo turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Atsakovė ir trečiasis asmuo pateikė įrodymus (t. 1, b. l. 145-166, t. 2, b. l. 151-217, t. 3, b. l. 38-59), patvirtinančius, kad jie 2011 m. vasario 18 d. sudarė 11 (vienuolika) įrangos nuomos sutarčių, pagal kurias trečiasis asmuo išnuomojo atsakovei atitinkamą įrangą. Atsakovė ir trečiasis asmuo šiomis sutartimis, be kita ko, sulygo, kad, joms pasibaigus, atsakovė taps įrangos savininke. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantė nori atsidalyti 2011 m. vasario 18 d. sutartimis atsakovei išnuomotą įrangą. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad 2011 m. vasario 18 d. įrangos nuomos sutartys nepatvirtina, jog šiose sutartyse nurodyta įranga buvo perduota atsakovei ir naudota, šalims vykdant apeliantės nurodomą jungtinę veiklą. Aptariamose sutartyse yra nurodytos įrangos buvimo vietos (atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos), kurios sutampa su įrangos, kurią prašo atidalyti ieškovė, buvimo vietomis. Tokie duomenys, nesant juos paneigiančių duomenų, yra pakankami konstatuoti, jog atsakovei buvo perduota būtent 2011 m. vasario 18 d. sutartyse nurodyta įranga. Jeigu atsakovė būtų tinkamai įvykdžiusi 2011 m. vasario 18 d. sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, ji būtų įgijusi nuosavybės teisę į ginčo įrangą. Visgi atsakovė tinkamai nevykdė sutarčių, todėl ji ir trečiasis asmuo 2012 m. lapkričio 12 d. susitarimu (t. 1, b. l. 167) nutraukė visas sutartis. Vadinasi, atsakovė neįgijo nuosavybės teisės į ginčo įrangą.

Apeliantė, remdamasi Civilinio kodekso 6.572 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad įrangos nuomos sutartys negali būti panaudotos prieš ją. Apeliantė, siekdama pasinaudoti šios teisės normos numatoma apsauga, pirmiausia turi įrodyti, kad ji lizingo objektų atžvilgiu turi teises, konkuruojančias su trečiojo asmens turimomis teisėmis. Apeliantė šios bylos procese įrodinėja, kad šalys 2010 m. liepos 28 d. bendradarbiavimo sutarties (t. 1, b. l. 15-18) ir 2012 m. rugpjūčio 13 d. laikino bendradarbiavimo susitarimo (t. 1, b. l. 36-38) pagrindu vykdė jungtinę veiklą. Civilinio kodekso 6.969 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas, naudojant kooperuotus išteklius, bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009; 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013). Atsakovė apeliantės nurodomomis sutartimis įsipareigojo nuomoti jai įrangą. Apeliantė, savo ruožtu, įsipareigojo mokėti atsakovei nuomos mokestį (komisinius). Nėra ginčo, kad atsakovė perdavė apeliantei įrangą ir ši mokėjo atsakovei nuomos mokestį. Tokiomis aplinkybėmis apeliantės nurodomos sutartys kvalifikuotinos įrangos nuomos (subnuomos) sutartimis. Šios sutartys negali būti kvalifikuotos jungtinės veiklos sutartimis, nes neegzistuoja būtinasis tokių sutarčių požymis – bendri šalių tikslai ir interesai. Kita vertus, nustatyta, jog atsakovė nuomos pagrindais, o ne nuosavybės teisėmis valdė ir naudojo ginčo įrangą. Pasibaigus sutartims, kurių pagrindu atsakovė valdė ginčo turtą, pasibaigė atsakovės teisės naudoti ir valdyti šį turtą. Todėl, net ir pasitvirtinus, kad šalys vykdė jungtinę veiklą, kaip ši veikla apibrėžta Civilinio kodekso 6.969 straipsnio 1 dalyje, nebūtų pagrindo pripažinti, jog apeliantės turėtos ir pasibaigusios teisės į įrangą konkuruoja su trečiojo asmens turima nuosavybės teise į įrangą ir ją neigia. Apeliantė, neįrodžiusi pirminės Civilinio kodekso 6.572 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, numatančios trečiojo asmens, nesančio lizingo sutarties šalimi, teisių į lizingo objektą turėjimą, neturi teisės remtis šios normos numatoma apsauga. Kita vertus, trečiasis asmuo nereikalauja panaudoti jokių savo teisių prieš apeliantę Civilinio kodekso 6.572 straipsnio 1 dalies prasme, bet nesutinka su apeliantės materialiniu teisiniu reikalavimu, įrodinėdamas priešingas, negu apeliantė teigia, aplinkybes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, 2011 m. vasario 18 d. įrangos nuomos sutartys, apeliantei nepateikus jokių jos nuosavybės teisę į ginčo įrangą patvirtinančių įrodymų, savaime būtų ir yra pakankamos konstatuoti, jog trečiasis asmuo yra ginčo įrangos savininkas. Be šių įrodymų, trečiasis asmuo pateikė ir kitus įrodymus, kurie papildomai pagrindžia jo atsikirtimą, kad jis nuosavybės teise valdo ginčo įrangą. Apeliantės nurodomi pavieniai trečiojo asmens pateiktų įrodymų formos ir turinio trūkumai nesudaro pagrindo nesivadovauti šiais įrodymais. Juo labiau, kad šie įrodymai nėra vieninteliai įrodymai, kuriais trečiasis asmuo įrodinėjo ir pagrindė savąjį atsikirtimą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien tik ieškovo pateiktais įrodymais, turėjo pagrindą ieškinį atmesti, kadangi ieškovo pateikti įrodymai niekaip nepatvirtina nei ieškovo, nei atsakovo, o todėl – ir nei šalių bendrai įgytų nuosavybės teisių į ginčo turtą.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas patikslina skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydamas, kad 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimas už akių yra naikintinas, o ne laikytinas netekusiu teisinės galios.

Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės, vertinant, teisingai ar ne pirmosios instancijos teismas išsprendė šią bylą. Todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų apeliantės argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jos apeliaciniame skunde.

Apeliantė pralaimėjo ginčą apeliacinės instancijos teisme. Todėl ji neįgijo teisės gauti bylinėjimosi išlaidų kompensacijos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovė ir trečiasis asmuo, savo ruožtu, įgijo teises gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šiame bylos etape, kompensacijas. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bet nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji šiame bylos etape patyrė bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo prašo priteisti 945 Eur išlaidų už advokato pagalbą kompensaciją. Jis apeliacinės instancijos teisme pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad patyrė nurodomas išlaidas. Teisėjų kolegija, apeliantei pralaimėjus ginčą, priteisia trečiajam asmeniui iš apeliantės 945 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą nepakeistą.

Patikslinti šio teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimas už akių yra naikintinas, o ne laikytinas netekusiu teisinės galios.

Priteisti įmonei Artlight iš uždarosios akcinės bendrovės „Reklamos langas“ 945 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.