- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-19
- Bylos Nr.
- I-2700-644/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- M. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. D. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 5 d. iki 2015 m. sausio 20 d. buvo laikomas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad buvo laikomas ankštose kamerose Nr. 2, Nr. 4, Nr. 6, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, kad didelį kameros plotą užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas nuo kameros patalpos buvo atskirtas 1,5 m. aukščio sienele, todėl į kamerą įeinantys ir joje esantys asmenys pareiškėją galėjo stebėti, dėl ko pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge. Minėtos kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 8-12) atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2015 m. sausio 20 d. M. D. buvo paskirtas į kamerą Nr. 6, kurios plotas 14,9 kv. m., kartu su juo ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų. Darė išvadą, kad atskirais laikotarpiais minimali gyvenamojo ploto norma kameroje Nr. 6 pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus beveik pustrečių metų po, to, kai paskutinį kartą buvo laikytas areštinėje, todėl jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma skunde. Pažymėjo, kad sanitariniai mazgai policijos areštinėse neturėjo būti ir nebuvo įrengiami atskirose patalpose. Toks teisinis reglamentavimas buvo nustatytas dėl pačių policijos raštinėje laikomų asmenų saugumo. Sanitariniai mazgai kamerose pagal teisės aktų reikalavimus yra atitverti pertvaromis ir jais besinaudojantys asmenys nėra tiesiogiai matomi nei kitiems toje pačioje kameroje laikomiems asmenims, nei pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto trūkumo, būtų atsiradę kokios nors neigiamos pasekmės, kurias būtų galima vadinti neturtine žala. Todėl nesant visų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti, dėl ko pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus aps. VPK) areštinėje netinkamomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo Alytaus aps. VPK areštinės kamerose neužtikrinant jam minimalios 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto normos.
Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, patvirtintos 2007-05-29 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Taisyklės), kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi Taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (2016-01-18 nutartis byloje Nr. A2538-624/2015, 2015 -12-31 nutartis byloje Nr. A2250-662/2015).
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Martynas D. A. aps. VPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2015 m. sausio 20 d. (iš viso 15 parų). Pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo paskirtas į kamerą Nr. 6, kurios plotas 14,9 kv. m. (b. l. 17).
Minėtais duomenimis nustatyta, kad 2015 m. sausio 6-9 d. ir 2015 m. sausio 14 d., kameroje Nr. 6 buvo laikomi 3 asmenys, taigi vienam asmeniui teko 4,96 kv. m. (14,9/3) ploto. 2015 m. sausio 10-13 d., kameroje buvo laikomi 2 asmenys, todėl pareiškėjui teko 7,45 kv. m. (14,9/2) ploto. 2015 m. sausio 15-20 d., kameroje buvo laikomi 4 asmenys, todėl pareiškėjui teko 3,72 kv. m. (14,9/4) ploto.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 2 ir Nr. 4, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti įrodymų nepateikė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 2 ir Nr. 4. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo pakyrimus į kameras, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų, kad jis buvo laikomas kamerose Nr. 2 ir Nr. 4 šiuo atveju nepakanka, todėl jo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Alytaus aps. VPK areštinės kameroje Nr. 6 iš viso 11 parų nebuvo užtikrinta Taisyklių 80 punkte nustatyta minimali 5 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjui trūko nuo 0,04 (5 paras) iki 1,28 kv. m. (6 paras) ploto. Todėl konstatuotina, kad atsakovas minėtu laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Taip pat akcentuotina, kad apskaičiuojant vienam asmeniui areštinės kameroje tekusį gyvenamąjį plotą, į bendrą kameros plotą buvo įskaitytas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Kadangi tikslių duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą plotą į bylą nėra pateikta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui jo buvimo Alytaus aps. VPK areštinėje laikotarpiu kameros plotą dar labiau mažino sanitarinio, kuris galėjo užimti ne mažiau kaip 0,6 kv. m. ploto, bei baldų, užimamas plotas. Iš to seka išvada, kad pareiškėjui būnant Alytaus aps. VPK, nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo. Nurodė, kad sanitariniame mazge kiti nuteistieji bei pareigūnai pareiškėją galėjo stebėti, kas žemino jo orumą, sukėlė nepatogumų.
Taisyklių 7.13 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtame teisės akte nenustatyta. Remiantis ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktu, policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara.
Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atskirti pertvaromis, todėl sanitariniais mazgais besinaudojantys asmenys nėra tiesiogiai matomi. Bylos duomenys patvirtina, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas pertvara, tačiau durų nebuvo įrengta. Minėtas aplinkybes patvirtina kamerų schemos ir Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 10 d. patikrinimo aktas Nr. PA-164 (b. l. 13-14, 18-20).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog vien pačios sienelės (net ir tinkamo aukščio) įrengimas savaime nelemia, jog bus įvykdyti teisės aktuose išdėstyti reikalavimai. Sienelės įrengimas turi garantuoti tokiu teisiniu reguliavimu siekiamo tikslo - užtikrinti pakankamą asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje.
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas (perskyrimas sienele) nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, vertintina, jog ši aplinkybė ribojo jo privatumą ir sukėlė jam nemalonius išgyvenimus.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas daro išvadą, kad Alytaus aps. VPK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 11 parų neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos (5 paras trūko daugiau nei 0,04 kv. m. ir 6 paras trūko daugiau nei 1,28 kv. m. neišskaičiavus sanitarinio mazgo ploto), taip pat visą ginčo laikotarpį buvo nustatyti pažeidimai dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, todėl konstatuotina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos (gyvenimo ir buities) buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista ženkliai) bei kitų nustatytų pažeidimų pobūdį, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, pareiškėjo skundą tenkina iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. D. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur (vieną šimtą Eur 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.