Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-05-26 · Civilinė byla Nr. 2A-394/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-05-26
Bylos Nr.
2A-394/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas
B. M.
Atsakovas
D. D., J. D., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto 1 notaro biuro
Advokatai
Viktoras Muravskis, Laimonas Šileris
Kategorijos
  • 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-394/2009Procesinio sprendimo kategorija 21.4.2.7.; 24.2.; 24.4.; 30.4.1.(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gegužės 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant vertėjai Vladislavai Tumas,ieškovui B. M. ,ieškovo atstovui advokatui Viktorui Muravskiui,atsakovės D. D. atstovui advokatui Laimonui Šileriui,atsakovei J. D. ,atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei J. U. ,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo B. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1190-798/2008 pagal ieškovo B. M. ieškinį atsakovams D. D. , J. D. , Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 1 notaro biuro notarei Vaivai Staskonytei-Malcienei, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl susitarimų, Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo bei dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas B. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams D. D. , J. D. , Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 1 notaro biuro notarei V. Staskonytei-Malcienei, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, prašydamas pripažinti negaliojančiais 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimo, registro Nr. 61, dalį dėl atsisakymo nuo 0,7115 ha žemės sklypo dalies D. D. naudai, 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 62, dėl atsisakymo nuo 1,42 ha žemės sklypo dalies D. D. naudai, Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 41-2923 dalį dėl nuosavybės teisės į 2,13 ha žemės sklypą, esantį Daniliškių kaime, Trakų Vokės seniūnijoje, Vilniaus rajone (šiuo metu Ražienų g. 15, Vilniuje), atkūrimo D. D. bei pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į 2,13 ha žemės sklypą, esantį Ražienų g. 15, Vilniuje; pripažinti negaliojančia 2007 m. vasario 23 d. dovanojimo sutarties dalį dėl D. D. 2,13 ha žemės sklypo, esančio Ražienų g. 15, Vilniuje, dovanojimo J. D. bei taikyti restituciją natūra, grąžinant ieškovui 2,13 ha žemės sklypą, esantį Ražienų g. 15, Vilniuje. Ieškovo nuomone, Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 41-2923 dalis dėl nuosavybės teisės į 2,13 ha žemės Daniliškių kaime, Trakų Vokės seniūnijoje, Vilniaus rajone (šiuo metu Ražienų g. 15, Vilniuje) atkūrimo D. D. yra neteisėtas ir naikintinas. Ieškovas nurodė, kad apie Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 41-2923 sužinojo tik 2007 m. kovo mėnesį kai pradėjo domėtis dėl nuosavybės atkūrimo ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje sužinojo apie savo teisių pažeidimą, priimant neteisėtus aktus. Ieškovas nurodė, kad sužinojo, jog pagrindas tokiam sprendimui priimti buvo 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimas, registro Nr. 61, dalyje dėl B. M. atsisakymo nuo 0,7115 ha žemės sklypo dalies D. D. naudai, 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimas, registro Nr. 62, dėl B. M. atsisakymo nuo 1,42 ha žemės sklypo dalies D. D. naudai. Ieškovas pažymėjo, kad niekada neatsisakė šių žemės dalių ir to daryti neketino. Ieškovo teigimu, jokių kalbų apie atsisakymą nebuvo, o D. D. tik pasakė, kad reikės pasirašyti dėl to, kad būtų greičiau atkurtos nuosavybės teisės. Ieškovas pažymėjo, kad 1996 m. lapkričio 22 d. susitarime, registro Nr. 61, nurodyta, kad dalyvavo Trakų Vokės seniūnas V. R. , taip pat dalyvavo J. G. , T. G. ir B. G. , bet šių asmenų nebuvo, buvo tik ieškovas, D. D. ir agrarinės tarnybos pirmininkė V. Š. , kuri ir davė pasirašyti dokumentus nieko nepaaiškindama. Ieškovas nurodė, kad 1996 m. lapkričio 22 d. susitarime, registro Nr. 62, nurodyta, kad dalyvavo B. M. , D. D. , Trakų Vokės seniūnas V. R. , nors jo nebuvo. Ieškovas nurodė, kad jis lietuvių kalbos nesupranta, o susitarimų tekstas į suprantamą rusų kalbą nebuvo išverstas, dėl to jis buvo apgautas savo sesers. Ieškovo teigimu, sandoriai buvo sudaryti prieš ieškovo valią, jį apgaunant, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo 112,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimo, registro Nr. 61, dalies dėl B. M. atsisakymo nuo 0,7115 ha žemės sklypo dalies D. D. naudai ir dėl 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimo, registro Nr. 62, dėl B. M. atsisakymo nuo 1,42 ha žemės sklypo dalies D. D. naudai. Teismas pažymėjo, kad, ieškovo teigimu, jis niekada neatsisakė šių žemės dalių ir to daryti neketino, o sandoriai buvo sudaryti prieš jo valią, jį apgaunant, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais.

Teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas B. M. dar 1993 m. spalio 14 d. Vilniaus rajono Trakų Vokės seniūnijoje pasirašė susitarimą tarp pretendentų į buvusio savininko J. M. (M.) žemės valdą, kad savo dalį žemės nemokamai perleidžia, o Vilniaus rajono Trakų Vokės apylinkės viršaičio pavaduotoja L. S. patvirtino, kad pretendentai D. D. , A. G. ir B. M. pasirašė jos akivaizdoje. Teismo teigimu, 1996 m. spalio 18 d. B. M. Vilniaus rajono Trakų Vokės seniūnijoje pasirašė susitarimą tarp pretendentų į buvusio savininko M. M. (M.) žemės valdą, kad savo dalį žemės 2,13 ha perleidžia seseriai D. D. . Teismas pažymėjo, kad remiantis šiuo susitarimu buvo išduota Trakų Vokės agrarinės reformos tarnybos 1996 m. spalio 28 d. pažyma Nr. 110, kuri patvirtina, kad ieškovas B. M. , kaip pretendentas į buvusią žemę, savo dalies atsisako sesers D. D. naudai.

Teismas nurodė, kad B. M. Vilniaus rajono Trakų Vokės seniūnijoje pasirašė dar du susitarimus – 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 61, dėl atsisakymo nuo 0,7115 ha žemės sklypo dalies D. D. naudai bei 1996-m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 62, dėl atsisakymo nuo 1,42 ha žemės sklypo dalies D. D. naudai, kuriuos ir ginčija. Teismas pažymėjo, kad ieškovas minėtais 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimais atsisakė iš viso nuo 2,1315 ha žemės. Teismo nuomone, tokiu būdu jis dar kartą patvirtino savo valią, išreikštą 1996 m. spalio 18 d. kada kaip pretendentas atsisakė į buvusio savininko M. M. (M.) turėtą žemę sesers D. D. naudai. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ankstesnių susitarimų – 1993 m. spalio 14 d., 1996 m. spalio 18 d., kurie buvo sudaryti ir patvirtinti tokia pačia tvarka, kaip ir ieškovo ginčijami susitarimai, neginčija. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad ieškovas, pasirašydamas 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimus, registro Nr. 61 ir Nr. 62, turėjo suprasti, kad šiais susitarimais atsisako nuo savo dalies sesers naudai atkuriant nuosavybės teises. Teismas pažymėjo, kad visi ieškovo sudaryti susitarimai atitinka nustatytą formą, pasirašyti ieškovo, o pastarasis savo parašų tikrumo ant visų susitarimų neginčija. Teismo nuomone, ieškovo argumentas, kad pasirašant 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 61, nedalyvavo visi jame nurodyti pretendentai, vertinamas kritiškai, kadangi šalia pretendentų pavardžių yra jų parašai, kurie patvirtinti seniūno parašu ir antspaudu. Teismas nurodė, kad ieškovo argumentas, jog pasirašant 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr.62, nedalyvavo Trakų Vokės seniūnas V. R. , vertinamas kaip neįrodytas, nes dokumente aiškiai matosi pretendentų parašai, kurie patvirtinti seniūno parašu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad visi seniūnijoje atliekami veiksmai buvo registruojami notarinių veiksmų registravimo žurnale, kuriame nurodoma asmens, kuriam atliekamas notarinis veiksmas, gyvenamoji vieta, dokumentas liudijantis asmens tapatybę, notarinio veiksmo turinys, valstybinio mokesčio dydis bei dokumento gavėjo parašas. Teismo teigimu, į bylą pateiktas rašytinis įrodymas išrašas iš notarinių veiksmų registravimo žurnalo iš Vilniaus apskrities archyvo paneigia ieškovo bei liudytojų J. G. , B. G. žodinius parodymus, kad J. G. , T. G. , B. G. nedalyvavo pasirašant 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 61.

Teismas nurodė, kad sutinka su atsakovų ir trečiojo asmens nuomone, kad ieškovas B. M. praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti savo reikalavimams. Teismas nurodė, kad ieškinio pagrindo atsiradimo metu galiojęs 1964 m. CK nustatė trejų metų bendrą ieškinio senaties terminą (CK 84 str. l d.). Teismas pažymėjo, kad konstatavus, jog ieškinio senatis tokiems reikalavimams taikytina, būtina nustatyti ieškinio senaties skaičiavimo pradžią.

Teismas nurodė, kad ieškovas ieškinio pagrindu nurodo 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 61, dalyje dėl atsisakymo nuo 0,7115 ha žemės sklypo dalies D. D. naudai, 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 62, dėl atsisakymo nuo 1,42 ha žemės sklypo dalies D. D. naudai, Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 41-2923 dalyje dėl nuosavybės teisės į 2,13 ha žemės Daniliškių kaime, Trakų Vokės seniūnijoje, Vilniaus rajone (šiuo metu Ražienų g. 15, Vilniuje) atkūrimo D. D. . Teismo teiginiu, laikytina, kad ieškinio senaties pradžia prasidėjo kitą dieną po Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 41-2923 priėmimo, t. y. 1996 m. gruodžio 11 d., ir tai yra vėliausia ieškinio senaties pradžia. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ieškinio reikalavimus pareiškė praėjus 11 metų nuo ginčijamų dokumentų sudarymo ir patvirtinimo. 1964 m. CK 86 straipsnis numatė, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šis straipsnis ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja ne tik su subjektyvia aplinkybe (asmens sužinojimu apie savo teisės pažeidimą), bet ir su objektyvia aplinkybe (asmens turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą). Teismas pažymėjo, kad ieškovas nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą, priimant neteisėtus aktus, sužinojo tik 2007 m. kovo mėnesį, kai pradėjo domėtis dėl nuosavybės atkūrimo ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje sužinojo apie Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 41-2923. Teismo nuomone, tokie ieškovo argumentai vertinti kritiškai ir neatitinka objektyvių aplinkybių. Ieškovas iš viso keturis kartus, o būtent 1993 m. spalio 14 d., 1996 m. spalio 18 d. ir 1996 m. lapkričio 22 d. du kartus atsisakinėjo savo dalies žemės sesers D. D. naudai. Teismas pažymėjo, kad ieškovas kaip atidus asmuo turėjo domėtis kodėl jam dar nėra neatkurtos nuosavybės teisės į žemes, kadangi kaip pats ieškovas teigia ieškinyje dokumentus pasirašė dėl greitesnio nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Teismo nuomone, taip pat pažymėtina ir tai, kad namas esantis ginčo sklype (Ražienų g. 15, Vilniuje), bendrosios dalinės nuosavybės teise (po 1/2 pastato) priklauso ir ieškovui B. M. , ir atsakovei D. D. . Taigi ieškovas turėjo visas objektyvias galimybes pasidomėti kodėl jam turint namą ginčo sklype ilgą laiką nėra atkuriamos nuosavybės teisės. Teismo teigimu, akivaizdu, kad nustatytu laiku per tris metus, ieškovui pasidomėjus kodėl nuosavybės teisės nėra atkurtos, būtų sužinota, kad yra pasirašyti 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimai ir tuo pagrindu priimtas Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. 41-2923. Remiantis tuo teismas sprendė, kad ieškovas nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek atitinkamomis aplinkybėmis buvo būtina ir praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti teismui savo reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas B. M. pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ iš viso negalėjo pretenduoti į žemės ūkio paskirties žemės atkūrimą. Pagal įstatymo 4 straipsnį nuosavybės teisės į žemę galėjo būti atkurtos asmenims, jeigu jie dirba žemę arba grįžta ūkininkauti. Nuosavybės teisė į žemės ūkio paskirties žemę atstatoma pagal nustatyta tvarka sudarytus atitinkamos teritorijos žemėtvarkos projektus. Pagal minėtą įstatymą dirbančiais žemę laikomi nuolatiniai valstybinių ūkių darbuotojai ir kolūkiečiai. Jiems prilyginami kiti nuolat kaimo vietovėje gyvenantys ir dirbantys asmenys. Teismas konstatavo, kad ieškovas tiek ieškinyje, tiek 1995 m. birželio 6 d. prašyme parduoti 0,15 ha žemės sklypą Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnybai nurodė savo adresą Tujų g. 23-18, Vilnius. Teismo teigimu, ieškovas nuosavybės teisių atkūrimo momentu kaimo vietoje negyveno ir neūkininkavo, todėl jam dėl objektyvių priežasčių iš viso negalima buvo asmeniškai atkurti nuosavybės teises į žemę. Teismo nuomone, ieškovas negalėjo būti apgautas savo sesers D. D. 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimais, registro Nr. 61 ir registro Nr. 62, dėl atsisakymo nuo žemės sklypo dalių sesers naudai, kadangi pagal ginčo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, ieškovas apskritai neturėjo materialinės nuosavybės atstatymo reikalavimo teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teismas konstatavo, kad ieškovas sudarinėdamas sandorius nebuvo atsakovės apgautas, nes apgaulė sudarant sandorius pasireiškia asmeniui atliekant aktyvius veiksmus teigiant tai ko nėra arba nuslepiant svarbias sandorio aplinkybes.

Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė D. D. įrodė, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškovas jos naudai atsisakė savo dalies grąžinamos žemės, ji savo investiciniais čekiais išpirko ieškovui žemės sklypą, esantį Kiemeliškių g. 29, Trakų Vokėje, skirtą individualiai statybai, kurį ieškovas vėliau pardavė.

Teismas, nustatęs, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė jį apgavo, ir kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti ieškinį, atmetė ieškinį kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo ieškovas B. M. prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apie 1993 m. spalio 25 d. ir 1996 m. spalio 18 d. susitarimus ieškovas sužinojo tik per teismo posėdį, šių susitarimų tekstas jam nebuvo žinomas ir išverstas į suprantamą kalbą. Susitarimai yra neteisėti ir sudaryti prieš jo valią. 1993 m. spalio 25 d. susitarime nurodyta, kad ieškovas nemokamai perduoda D. D. naudai savo 1,17 ha dalį buvusio savininko J. M. (M.) žemės valdos, nors po J. M. (M.) mirties 1934 metais jo žemę paveldėjo jo žmona Kataržina ir vaikai – Ana ir Michailas. Susitarimas neteisėtas ir dėl to, kad jame nurodyta, jog susitarta buvo 1993 m. spalio 14 d., o L. S. susitarusių asmenų, pasirašiusių jos akivaizdoje, parašus patvirtino tik 1993 m. spalio 25 d. 1996 m. spalio 18 d. susitarimas yra neteisėtas ir dėl to, kad ieškovo ir atsakovės tėvui M. M. (M.) nepriklausė susitarime nurodyta 4,26 ha ploto žemės valda, o priklausė 2,84 ha ploto žemės valda. Tai, kad ieškovas nesupranta lietuvių kalbos ir negalėjo suprasti minėtų susitarimų turinio patvirtina liudytojų parodymai bei byloje rusų kalba surašytas prašymas. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino ieškovo argumentą, kad pasirašant 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 61, nedalyvavo visi jame nurodyti pretendentai. Liudytojai J. G. , B. G. kategoriškai parodė, kad jie ir T. G. nedalyvavo kartu su ieškovu pasirašant 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 61. Faktas, kad susitarime ir Notarinių veiksmų registravimo žurnale yra Golnių parašai, nereiškia, kad jie visi buvo kartu ir pasirašė seniūno akivaizdoje. Atsakovė D. D. atsiliepime į ieškinį taip pat nenurodė, kad pasirašant 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 61, dalyvavo ir Golniai. Tai, kad ieškovas nenorėjo ir neatsisakė teisių į žemę, patvirtina ir tas faktas, kad D. D. ieškovui siūlė 470 000 Lt už žemę. Šį faktą teisme patvirtino ir D. D. . Teismas į šį reikšmingą faktą visai nekreipė dėmesio, nors akivaizdu, kad D. D. nebūtų siūliusi ieškovui tokių didelių pinigų, jeigu ieškovas savo noru atsisakytų savo teisių į žemę atsakovės naudai.Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek atitinkamomis aplinkybėmis buvo būtina ir praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti teismui savo reikalavimus. Ieškovas ir atsakovė susitarė, kad visus dokumentus dėl žemės grąžinimo tvarkys atsakovė, nes ji turėjo tam pakankamai žinių ir laiko, o ieškovas buvo tolimųjų reisų vairuotojas, nežinojo lietuvių kalbos ir neturėjo tam laiko. Ieškovas su atsakove buvo susitaręs, kad jiems priklauso po ½ dalį žemės. Dokumentus tvarkė atsakovė, apie priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo ji ieškovui nieko nepranešė, o ieškovas nesitikėjo, kad sesuo jį gali apgauti. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas žinojo arba turėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie savo teisių pažeidimą priimant neteisėtus aktus ieškovas sužinojo tik 2007 m. kovo 15 d., kai Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje gavo dokumentus ir sužinojo apie Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 41-2923 ir apie neteisėtus susitarimus. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ieškovas negalėjo pretenduoti į žemės ūkio paskirties žemės atkūrimą. Pagal įstatymo 4 straipsnį atstatant nuosavybės teisę žemės ūkio paskirties žemė galėjo būti grąžinama asmenims, kuriantiems ūkininko ūkį; žemės ūkio bendrovių ar bendrijų nariams; asmenims, numatantiems susigrąžintą žemę naudoti asmeninio ūkio poreikiams bei kitai žemės ūkio veiklai; asmenims, kurie susigrąžintą žemę išnuomos kitiems žemės ūkiu besiverčiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Tam, kad ieškovui būtų grąžinta žemė, jis galėjo įvykdyti bent vieną iš šių sąlygų. Ieškovui niekada nebuvo pranešta, kad negali pretenduoti į žemės ūkio paskirties žemę ir kad neatitinka tam tikrų sąlygų atkurti nuosavybę. Tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo jokio susitarimo, jog ieškovas atsisako savo dalies grąžinamos žemės, o atsakovė už tai savo investiciniais čekiais išperka jam žemės sklypą. Tokio susitarimo negalėjo būti, kadangi D. D. mokėjimas 90 Lt investiciniais čekiais už 15 arų žemės sklypą ir ieškovo atsisakymas nuo 2,13 ha žemės jos naudai buvo neekvivalentiškas ir prieštaraujantis ieškovo interesams.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė D. D. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nepaisant to, jog apeliantas teigia, jog ginčijami susitarimai yra neteisėti, jis neginčija to fakto, kad jis pats juos pasirašė. Vadinasi, apie šiuos susitarimus jis sužinojo ne teismo posėdyje, o jų pasirašymo metu. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas šių susitarimų neginčijo. Priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo 1993 m. spalio 25 d. ir 1996 m. spalio 18 d. susitarimai nebuvo panaudoti, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas truko keletą metų, jo metu keitėsi kai kurios sąlygos (pavyzdžiui, keitėsi žemės plotas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės). Tačiau minėti susitarimai parodo, kad per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą B. M. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo nesikeitė, nes jis keletą kartų, skirtingu laiku patvirtino, kad atsisako atsakovės naudai nuo savo teisės į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Apelianto tvirtinimai, kad 1993 m. spalio 25 d. ir 1996 m. spalio 18 d. susitarimų turinys, kaip ir ginčijamų 1996 m. lapkričio 22 d. dviejų susitarimų turinys, jam nebuvo išverstas į jam suprantamą kalbą buvo paneigtas bylos nagrinėjimo metu, nes byloje apklausti liudytojai parodė, jog susitarimo tekstas buvo išverstas į lietuvių kalbą, o tvirtinant dokumentus buvo bendraujama rusiškai. Apelianto argumentai dėl neteisingai nurodyto buvusių savininkų valdyto ploto, neteisingai nurodytų savininkų, yra teisiškai nereikšmingi, nes nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu kito turimi duomenys apie buvusius savininkus ir jų valdytą žemę, nes buvo gaunami dokumentai iš archyvų. Susitarimai patvirtina, kad jau 1993 metais ieškovas buvo apsisprendęs, kad atsisako žemės dalies atsakovės naudai. Liudytojų J. G. , T. G. , B. G. bei ieškovo parodymus, kad liudytojai nedalyvavo pasirašant 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 61, paneigia išrašas iš Notarinių veiksmų registravimo žurnalo iš Vilniaus apskrities archyvo. Be to, atsakovė atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu pretendentai dažnai lankydavosi seniūnijoje, todėl įvykių, kurie įvyko prieš 12 metų, liudytojai gali neprisiminti. Atsakovė sutinka su teismo išvada, kad ieškovas nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek atitinkamomis aplinkybėmis buvo būtina ir praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti teismui savo reikalavimus. Atsakovė nurodė, kad ieškovas 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimų net 11 metų neginčijo dėl to, kad jų pasirašymo metu susitarimų turinys jam buvo priimtinas ir visiškai atitiko jo valią. Ieškovo apsisprendimui įtakos turėjo tai, kad tuo metu žemės ūkio paskirties žemės vertė buvo nedidelė, už tai, kad ieškovas atsisakė savo dalies į grąžinamą žemę atsakovė savo investiciniais čekiais išpirko jam žemės sklypą individualiai statybai, kurį jis vėliau pardavė. Už šią žemę iš atsakovės investicinės sąskaitos buvo nurašyti 2 880 Lt, o ne 90 Lt kaip nurodyta apeliaciniame skunde. Apelianto aiškinimai apie skirtingą 15 arų žemės sklypo individualiai statybai ir 2,13 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo vertę nėra pagrįsti, nes žemės sklypo vertę nulemia ne tik žemės sklypo dydis, bet ir jo paskirtis. Tokio pat dydžio žemės sklypų individualiai statybai vertė visada yra žymiai didesnė už žemės ūkio paskirties žemės vertę. Ieškovas nusprendė ginčyti sudarytus susitarimus dėl to, kad pastaraisiais metais išaugo žemės ūkio paskirties žemės kaina.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 1996 m. liepos 15 d. sprendimu buvo nustatytas juridinis faktas, kad ieškovo B. M. ir atsakovės D. D. senelis J. M. (M.) Daniliškių kaime Vilniaus-Trakų apskrities Lentvario valsčiuje nuosavybės teise valdė 8,525 ha žemės, kurią po jo mirties 1934 m. lygiomis dalimis paveldėjo jo žmona Katarina, vaikai Ana ir Michailas (ieškovo ir atsakovės tėvas).

Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 41-2923 buvo nuspręsta atstatyti D. D. nuosavybės teisę į 4,26 ha žemės Daniliškių kaime, Trakų Vokės seniūnijoje, Vilniaus rajone ir 6,56 ha žemės Fermos kaime, Rimšės seniūnijoje, Ignalinos rajone, grąžinti natūra 4,26 ha žemės sklypą ir vietoje turėtos 6,56 ha žemės grąžinti ekvivalentine natūra žemės ūkio veiklai bendrą 1,92 ha žemės sklypą Daniliškių kaime, Trakų Vokės seniūnijoje, Vilniaus rajone.

Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 41-2923 dėl D. D. nuosavybės teisės į žemę (mišką) atstatymo priėmimo momentu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtinta Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarka, kuri numatė, kad jei pretendentai į tą patį žemės ar miško sklypą pageidauja mažesnės arba didesnės, negu jiems priklauso pagal įstatymą turto dalies, nuosavybės teisė į žemę ir mišką atstatoma vadovaujantis pretendentų tarpusavio susitarimu pagal Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 259 dalinio pakeitimo“ 5 priede pateiktą formą.

Vilniaus apskrities valdytojo administracijai buvo pateiktas pretendentų atstatyti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. (M.) turėtą žemę 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimas, registro Nr. 61, ir pretendentų atstatyti nuosavybės teises į buvusios savininkės K. M. (M.) turėtą žemę 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimas, registro Nr. 62, kuriais B. M. atsisakė jam priklausančios dalies sesers D. D. naudai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas B. M. dar 1993 m. spalio 14 d. Vilniaus rajono Trakų Vokės seniūnijoje pasirašė susitarimą tarp pretendentų į buvusio savininko J. M. (M.) žemės valdą, kad savo dalį žemės nemokamai perleidžia, o Vilniaus rajono Trakų Vokės apylinkės viršaičio pavaduotoja L. S. patvirtino, kad pretendentai D. D. , A. G. ir B. M. pasirašė jos akivaizdoje.

1996 m. spalio 18 d. B. M. Vilniaus rajono Trakų Vokės seniūnijoje pasirašė susitarimą tarp pretendentų į buvusio savininko M. M. (M.) žemės valdą, kad savo dalį žemės 2,13 ha perleidžia seseriai D. D. . Remiantis šiuo susitarimu buvo išduota Trakų Vokės agrarinės reformos tarnybos 1996 m. spalio 28 d. pažyma Nr. 110, kuri patvirtina, kad ieškovas B. M. , kaip pretendentas į buvusią žemę, savo dalies atsisako sesers naudai.

Byloje nustatyta, kad visi ieškovo B. M. susitarimai atitinka minėtą nurodytą formą ir ieškovas savo parašų ant visų susitarimų neginčija. Ieškovas ankstesnių susitarimų, būtent 1993 m. spalio 14 d., 1996 m. spalio 18 d. susitarimų, kurie buvo sudaryti ir patvirtinti tokia pačia tvarka, kaip ir ieškovo ginčijami 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimai, registro Nr. 61 ir Nr. 62, neginčija.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.

Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmos instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas, motyvuojant tuo, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ieškovas savo valia pasirašė 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 61, kuriame nurodoma, kad jis atsisako savo dalies buvusios savininkės K. M. (M.) žemės savo sesers D. D. naudai, ir 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 62, kuriame nurodoma, kad jis atsisako savo dalies buvusio savininko M. M. (M.) žemės savo sesers D. D. naudai.

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai ir teisingai nustatė, kad B. M. dar 1993 m. spalio 14 d. Vilniaus rajono Trakų Vokės seniūnijoje pasirašė susitarimą tarp pretendentų į buvusio savininko J. M. (M.) žemės valdą, jog savo dalį žemės nemokamai perleidžia, o Vilniaus rajono Trakų Vokės apylinkės viršaičio pavaduotoja L. S. patvirtino, jog pretendentai D. D. , A. G. ir B. M. pasirašė jos akivaizdoje, kad 1996 m. spalio 18 d. B. M. Vilniaus rajono Trakų Vokės seniūnijoje pasirašė susitarimą tarp pretendentų į buvusio savininko M. M. žemės valdą, jog savo dalį žemės 2,13 ha perleidžia seseriai D. D. , ir kad remiantis šiuo susitarimu buvo išduota Trakų Vokės agrarinės reformos tarnybos 1996 m. spalio 28 d. pažyma Nr. 110, kuri patvirtina, jog ieškovas B. M. , kaip pretendentas į buvusią žemę, savo dalies atsisako savo sesers D. D. naudai.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad B. M. Vilniaus rajono Trakų Vokės seniūnijoje pasirašė dar du susitarimus dėl savo žemės dalies atsisakymo sesers D. D. naudai – 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 61, bei 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 62, ir kad tokiu būdu jis dar kartą patvirtino savo valią, išreikštą ankstesniuose susitarimuose. Teisingos pirmosios instancijos teismo išvados, kad ankstesnių 1993 m. spalio 14 d., 1996 m. spalio 18 d. susitarimų, kurie buvo sudaryti ir patvirtinti tokia pačia tvarka, kaip ir ieškovo ginčijami 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimai, registro Nr. 61 ir 62, ieškovas neginčija ir kad visi ieškovo sudaryti susitarimai atitinka nustatytą formą bei pasirašyti ieškovo ir jis savo parašų tikrumo ant visų susitarimų neginčija.

Teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pasirašant 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 61, nedalyvavo visi jame nurodyti pretendentai, kadangi šalia pretendentų pavardžių yra jų parašai, kurie patvirtinti seniūno parašu ir antspaudu. Apeliacinio skundo argumentą, kad pasirašant 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 62 nedalyvavo Trakų Vokės seniūnas V. R. , paneigia pateikti į bylą įrodymai, nes pateiktame į bylą dokumente aiškiai matosi pretendentų parašai, kurie patvirtinti seniūno parašu. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina aplinkybę, kad visi seniūnijoje atliekami veiksmai buvo registruojami Notarinių veiksmų registravimo žurnale, kuriame nurodoma asmens, kuriam atliekamas notarinis veiksmas, gyvenamoji vieta, dokumentas, liudijantis asmens tapatybę, notarinio veiksmo turinys, valstybinio mokesčio dydis bei dokumento gavėjo parašas. Į bylą pateiktas išrašas iš Notarinių veiksmų registravimo žurnalo, gautas iš Vilniaus apskrities archyvo, paneigia ieškovo bei liudytojų J. G. , B. G. žodinius parodymus, kad J. G. , T. G. ir B. G. nedalyvavo pasirašant 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimą, registro Nr. 61.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad 1993 m. spalio 25 d. ir 1996 m. spalio 18 d. susitarimų turinys, kaip ir ginčijamų 1996 m. lapkričio 22 d. dviejų susitarimų turinys, ieškovui nebuvo išverstas į jam suprantamą kalbą. Tokie ieškovo teiginiai paneigti bylos nagrinėjimo metu. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pasirašant susitarimus dalyvaudavo ne tik asmuo, kuris tvirtindavo susitarimo šalių parašus, bet ir tie darbuotojai, kurie rengdavo dokumentus nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. Apklausta liudytoja buvusi Trakų Vokės agrarinės reformos tarnybos darbuotoja V. Š. parodė, kad viskas, kas parašyta dokumente, iki pasirašant buvo išverčiama asmenims pažodžiui bei pretendentai su tekstu buvo supažindinti prieš jį pasirašant. Trakų Vokės seniūnas V. R. paliudijo, kad tais atvejais, kai asmenys nesuprasdavo lietuvių kalbos, buvo kalbama asmenims suprantama rusų kalba. Buvusi Trakų Vokės viršaičio (seniūno) pavaduotoja L. S. taip pat paliudijo, kad sudarant bei tvirtinant dokumentus su asmenimis buvo bendraujama jų kalba arba jiems suprantama rusų kalba.

Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Asmenys turi ne tik teises, bet ir pareigas. Ieškovas, kaip pretendentas atkurti nuosavybės teises, turėjo ir privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai sudarant bei pasirašant susitarimus, nes tokių pareigų nevykdymo pasekmės tenka pačiam ieškovui. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad ieškovo teisės nurodant minėtus susitarimus nebuvo pažeistos ir ieškovas neįrodė jo teisių pažeidimo.

Teismo kolegijos nuomone, yra nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl 1993 m. spalio 25 d. ir 1996 m. spalio 18 d. susitarimų trūkumų (neteisingai nurodytas buvusių savininkų valdytas plotas, neteisingai nurodyti buvę savininkai). Nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu kito duomenys bei žinios apie buvusius žemės savininkus ir jų iki nacionalizacijos valdytus žemės sklypus, iš archyvų buvo gaunami papildomi dokumentai, teisme buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl turėto žemės sklypo dydžio. Atsižvelgiant į tuo metu turimus duomenis ir priklausė 1993 m. spalio 25 d. ir 1996 m. spalio 18 d. susitarimų turinys. Minėti susitarimai yra reikšmingi tuo, kad iš šių susitarimų galima daryti išvadą, kad B. M. jau nuo 1993 metų buvo apsisprendęs dėl to, kad jis atsisako savo sesers D. D. naudai nuo jam tenkančios dalies, atkuriant nuosavybės teisę į žemę.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kuriais ieškovas nesutinka su teismo išvada, kad pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ieškovas iš viso negalėjo pretenduoti į žemės ūkio paskirties žemės atkūrimą. Nagrinėjamuoju atveju Vilniaus apygardos teismas sprendime tinkamai nurodė, jog pagal minėto įstatymo 4 straipsnį, nuosavybės teisės į žemę galėjo būti atkurtos asmenims, jeigu jie dirba žemę arba grįžta ūkininkauti. Pagal minėtą įstatymą dirbančiais žemę laikomi nuolat kaimo vietovėje gyvenantys ir dirbantys asmenys. Pažymėtina, kad ieškovas tiek ieškinyje, tiek 1995 m. birželio 2 d. prašyme parduoti 0,15 ha žemės sklypą Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnybai nurodė savo adresą Tujų g. 23-18, Vilnius. Taigi ieškovas nuosavybės teisių atkūrimo momentu kaimo vietovėje negyveno ir neūkininkavo, todėl jam dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima atkurti nuosavybės teisių į žemę.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad aplinkybė, jog atsakovė siūlė ieškovui pinigų sumą, patvirtina ieškiniu ginčijamų susitarimų ydingumą. Ieškovas neįrodė ir pateikti į bylą įrodymai nepatvirtina, kad atsakovė siūlė pinigų sumą ieškovui dėl to, kad ieškovas nesuprato susitarimų esmės ar kad buvo atsakovės apgautas. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad atsakovė jai priklausančiomis piniginėmis lėšomis padėjo ieškovui nupirkti žemės sklypą ir kad ieškovas turėjo pagrįstų motyvų atsisakyti grąžinamos žemės dalies atsakovei. Todėl atsakovės pasiūlymas pinigų sumos ieškovui yra tik gerų santykių palaikymo, bendradarbiavimo ar taikaus ginčų sprendimo būdo pasireiškimas.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo ieškinio senaties taikymo. CK, įtvirtindamas galimybę ginti asmenims savo pažeistas teises teisme, numato ir tam tikrą laiko tarpą, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio pagrindo atsiradimo metu galiojęs 1964 m. CK numatė 3 metų bendrą ieškinio senaties terminą. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties pradžia laikytina 1996 m. gruodžio 11 d., t. y. kita diena po Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 41-2923 priėmimo ir tai yra vėliausia ieškinio senaties pradžia, kuri baigėsi praėjus 3 metų ieškinio senaties terminui. Pažymėtina, kad ieškovas reikalavimus pareiškė praėjus 11 metų nuo ginčijamų dokumentų sudarymo ir patvirtinimo. Tiek 1964 m. CK 86 straipsnis, tiek CK 1.127 straipsnio 1 dalis numatė, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios teisės normos ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja ne tik su subjektyvia aplinkybe (asmens sužinojimu apie savo teisės pažeidimą), bet ir su objektyvia aplinkybe (asmens turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą). Ieškovas nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą, priimant neteisėtus teisės aktus sužinojo 2007 m. kovo mėnesį, kai pradėjo domėtis dėl nuosavybės atkūrimo ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje sužinojo apie Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 41-2923. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog tokie ieškovo argumentai vertintini kritiškai ir neatitinka objektyvių aplinkybių. Ieškovas iš viso keturis kartus, o būtent 1993 m. spalio 14 d., 1996 m. spalio 18 d., 1996 m. lapkričio 22 d. du kartus, atsisakinėjo savo dalies sesers D. D. naudai. Pažymėtina, kad ieškovas, kaip atidus asmuo, turėjo domėtis, kodėl jam dar nėra atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kadangi pats ieškovas teigė ieškinyje, dokumentus pasirašė dėl greitesnio nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Akivaizdu, kad nustatytu laiku per 3 metus ieškovui pasidomėjus, kodėl nuosavybės teisės nėra atkurtos, būtų pasakyta, kad yra pasirašyti 1996 m. lapkričio 22 d. susitarimai ir tuo pagrindu priimtas Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. 41-2923. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovas nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek atitinkamomis aplinkybėmis buvo būtina, ir praleido 3 metų ieškinio senaties terminą.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš ieškovo valstybei 23,65 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo B. M. valstybei 23,65 Lt (dvidešimt tris litus šešiasdešimt penkis centus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Teisėjai Kazys KailiūnasNijolė PiškinaitėDonatas Šernas