- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-20
- Bylos Nr.
- 1A-383-134-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Arnoldas Šukaitis
- Nuteistasis
- V. B., Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros
Teisėja Rita Bilevičienė Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.2
2010 m. rugsėjo 20 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. ir Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. nuteistas pagal BK 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 64 str. 3 d., prie šios bausmės pridėjus dalį Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, V. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 8 mėnesiams.
Priteista iš Vlado B. S. S. 6460 Lt turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo mėn. 13 d. vakare, nenustatytą tikslią valandą, , gyvenamojo namo kieme iš nerakinto ir elektroninėmis priemonėmis neapsaugoto automobilio AUDI 80, valstybinis numeris, pagrobė S. S. priklausantį turtą: mobilaus ryšio telefoną „Samsung“ 100 Lt vertės; vyrišką odinę piniginę 20 Lt vertės; pinigus - 1800 eurų; S. S. išduotą asmens tapatybės kortelę 80 Lt vertės; „Swedbanko“ ir „Snoro“ banko kreditines korteles bendros 20 Lt vertės, iš viso pagrobė turto bendros 6460 Lt vertės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo pakeisti apylinkės teismo nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Skunde nurodo, kad teismas neteisingai nustatė bylos aplinkybes, nes jis nukentėjusiojo turtą pagrobė ne iš automobilio, bet jį surado pamestą. Teismas išvadą apie nukentėjusiojo automobilyje buvusią rankinę su telefonu ir pinigine padarė, remdamasis tik nukentėjusiojo S. S. ir liudytojos Z. L. parodymais. Tačiau iš liudytojų B. Z., J. L., paties nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jie piniginės ieškojo įvairiose vietose, o tai paneigia nukentėjusiojo ir Z. L. parodymus apie automobilyje paliktą piniginę, nes, žinant piniginės palikimo vietą, jos nereikėtų ieškoti kitose vietose.
Nuteistasis teigia, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, nes įvertino tik jo ankstesnius teistumus, tačiau neatsižvelgė į jo šeiminę padėtį – jis rūpinasi savo ligotu mažamečiu ir nepilnamečiais sugyventinės vaikais. Jis prisipažino padaręs pasikaltimą, todėl teismas privalėjo atsižvelgti į šią aplinkybę, vertindamas jo asmenybę. Nuteistojo teigimu, teismas, nenustatęs jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių ir skyręs žymiai didesnę bausmę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, pažeidė BK 61 str. 2 d. nuostatas. Be to, teismas nepagrįstai nemotyvavo, kodėl prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo beveik visą ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį.
Prokuroras apeliaciniu skindu prašo pakeisti apylinkės teismo nuosprendį : V. B. veiką iš BK 178 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 178 str. 2 d., skirti 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64 str. 3 d., subendrinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-05-02 nuosprendžiu paskirta bausme, paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 4 metams.
Prokuroras skunde nurodo, kad teismas neteisingai interpretavo BK 178 str. 2 d. nurodytą kvalifikuojantį požymį - įsibrovimą į saugyklą ir per siaurai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-06-23 nutarime Nr. 52 ,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ esantį išaiškinimą, kad vagystė iš automobilio kvalifikuojama kaip padaryta įsibraunant į saugyklą tik tuomet, kai į automobilio vidų buvo patekta įveikus mechanines ar elektronines automobilio apsaugos priemones. Prokuroras teigia, kad automobilis nėra specialiai įrengtas materialinių vertybių saugojimui, tačiau jis paprastai pritaikomas laikinam ar nuolatiniam vertybių saugojimui. Automobilyje esantis turtas nebūtinai nuolatos turi būti saugomas įjungta signalizacija ar užrakintas, nes turto buvimas automobilyje užtikrina jo saugumą. Prokuroras daro išvadą, kad vagystė iš automobilio, nepriklausomai nuo to, ar jis buvo užrakintas ir įjungta signalizacija, turi būti kvalifikuojama kaip turto pagrobimas įsibraunant į saugyklą. Nukentėjusiojo S. S. turtas buvo techniškai tvarkingame, su įrengta signalizacija, uždarytais langais ir durimis automobilyje. Šios aplinkybės rodo, kad automobilyje palikti daiktai buvo saugomi, todėl nuteistojo veika turėjo būti kvalifikuota kaip vagystė įsibrovus į saugyklą.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokuroro skundą atmesti, prokuroras prašė prokuroro skundą tenkinti, nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo
Bylos įrodymais nustatyta, kad V. B. nukentėjusiajam priklausantį turtą pagrobė iš automobilio, kuris tuo metu nebuvo užrakintas ir su neįjungta signalizacija. Prokuroras skunde teigia, kad ir toks automobilis atitinka saugyklos sąvoką, todėl nuteistojo veikoje yra vagystę kvalifikuojantis požymis – įsibrovimas į saugyklą. Šis prokuroro argumentas nepagrįstas. Teismas, kvalifikuodamas nuteistojo veiką, teisingai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 52 ,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 15 p. esančiu išaiškinimu, jog vagystė iš automobilio kvalifikuojama kaip padaryta įsibraunant į saugyklą tik tuo atveju, jei į automobilio vidų buvo patekta įveikus mechanines ar elektronines automobilio apsaugos priemones. Jau nurodyta, kad nukentėjusiojo automobilis vagystės metu nebuvo apsaugotas nei mechaninėmis, nei elektroninėmis apsaugos priemonėmis. Prokuroro skunde plečiamai aiškinama automobilio, kaip saugyklos, sąvoka prieštarauja teismų praktikai, todėl laikyti šį aiškinimą pagrįstu ir remiantis juo pripažinti nuteistojo veikoje buvus vagystę kvalifikuojantį požymį – įsibrovimą į saugyklą bei nuteistojo veiką perkvalifikuoti į BK 178 str. 2 d. nėra pagrindo.
Dėl nuteistojo apeliacinio skundo
Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tarp jų - ir nuteistojo ginčijamą – tai, kad jis nukentėjusiojo turtą pagrobė būtent iš automobilio. Ši aplinkybė įrodyta liudytojos Z. L., padėjusios nukentėjusiojo daiktus į automobilį ir šią aplinkybę patvirtinančiais nukentėjusiojo parodymais. Tai, kad nukentėjusysis bandė ieškoti daiktų kitose vietose, tikėdamasis rasti bent dokumentus ir tai, kad liudytojai B. Z. ir J. L. parduotuvėje klausinėjo pardavėjos apie galimai pamestą piniginę reiškia tik elementarų apdairumą žmonių, ieškančių prarastų daiktų ir visiškai nepaneigia minėtų parodymų dėl vietos, kurioje buvo daiktai. Pažymėtina, kad teismui nuteistojo veiką perkvalifikavus į paprastąją vagystę, pagrobtų daiktų buvimo vieta - automobilis ar kiemas - šiuo atveju neturi reikšmės veikos kvalifikavimui.
Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, teisingai taikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. V. B. nusikaltimą padarė, turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau įvykdytą tyčinį nusikaltimą, todėl teismas jam, kaip recidyvistui, teisingai parinko laisvės atėmimo bausmės rūšį. V. B. padarė tyčinį nesunkų, baigtą nusikaltimą nuosavybei. Šį nusikaltimą jis įvykdė, praėjus vos keliems mėnesiams nuo išėjimo iš pataisos įstaigos, vagystei pasirinko įžūlų būdą – nukentėjusiojo daiktus pagrobė, svečiuodamasis pas bendrus gimines, pasinaudodamas tuo, kad artimi žmonės pasitikėjo vieni kitais ir nebuvo pakankamai apdairūs, saugodami savo daiktus. Po nusikaltimo padarymo nuteistasis bendravo su nukentėjusiuoju, tačiau negrąžino jam pagrobtų dokumentų, neatlygino nei dalies padarytos žalos. Nors nuteistasis teigia prisipažinęs padaręs nusikaltimą, tačiau teismas visiškai pagrįstai tokį prisipažinimą vertino kaip dalinį, nes nuteistasis po nusikaltimo neigė padaręs vagystę ir prisipažino, tik verčiamas byloje surinktų įrodymų. Nors nuteistasis skunde teigia, kad teismas vienpusiškai neigiamai įvertino jo asmenybę, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad bausmės skyrimui reikšmingi nuteistąjį apibūdinantys duomenys jį charakterizuoja tik neigiamai: V. B. anksčiau tris kartus teistas už analogiškus paskutiniam - turtinius nusikaltimus, naują nusikaltimą padarė lygtinio paleidimo metu, o tai rodo nuteistojo nenorą gyventi, laikantis įstatymų. Nuteistojo tvirtinimas, kad jis rūpinasi savo vaikais, yra deklaratyvus, nes jis, atlikinėdamas ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes, negali teikti savo vaikams nei reikiamos turtinės, nei moralinės paramos. Išdėstytos aplinkybės rodo padidintą tiek nuteistojo padaryto nusikaltimo, tiek jo asmenybės pavojingumą, todėl jam paskirta griežtesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis bausmė nėra aiškiai per griežta. Nuteistojo skundo nuoroda į BK 61 str. nuostatas neturi teisinės reikšmės, nes jos taikomos, byloje esant atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, kurių šioje byloje nėra. BK 64 str. 3 d. nuostatos nenurodo, kokia neatliktos bausmės dalis turi būti pridedama prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl teismas, pridėdamas didesnę dalį nuteistojo neatliktos bausmės dalies, įstatymo nepažeidė. Teismas teisingai taikė tiek bausmės skyrimą, tiek bausmių subendrinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl švelninti nuteistajam paskirtą bausmę jo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi 328 str. 1 d. 1 p.
nutarė:
N. V. B. ir Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmesti.