Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-787-785/2015;

Teisėja Audronė Šiupšinskaitė Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00327-2014-4;

2015 m. lapkričio 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Algirdo Remeikos, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Onai Kandrotienei, nuteistojo N. Z. gynėjui advokatui Jonui Kvaraciejui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. Z. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo N. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi prie šios bausmės pridėta dalis Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. Z. pirmos instancijos teismo nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas platinti, tai yra 2014 m. rugsėjo 11 d. Marijampolės pataisos namuose, esančiuose adresu Sporto g. 7, Marijampolės m., savo miegamoje vietoje – 4 būrio 7-oje gyvenamoje patalpoje – paslėpęs pagalvėje neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, laikė krepšelį su trisdešimt šešiais paketėliais su narkotine medžiaga – 0,7690 g heroino miltelių, kuriuose yra 0,2084 g gryno heroino, kuriuos 2014 m. rugsėjo 11 d. apie 21.45 val., patikrinimo metu rado ir paėmė Marijampolės pataisos namų pareigūnai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad nusikaltimas, už kurį yra nuteistas N. Z., yra įrodytas pirmos instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais, nusikalstama veika kvalifikuota teisingai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmos instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, o pirmos instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltės nekyla. Teismas palygino tarpusavyje liudytojų parodymus, kaltinamojo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teismui raštu pateiktus parodymus, specialisto išvadas, nuteistojo kratos protokolą, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolą, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo N. Z. kaltei įrodyti. Vien tai, kad nuteistasis pateikia kitokią įvykių versiją ir nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Tai, kad liudytojai M. M. ir R. M. parodė, kad N. Z. nėra narkomanas ir nėra susijęs su narkotikais, jo kaltės nepaneigia. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas N. Z. kaltu, rėmėsi liudytojų V. B., P. R., M. G. ir G. Ž. parodymais, nuteistojo asmens kratos protokolu, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolu, specialisto išvadomis Nr. S300/14(01) ir S358/14(01), Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-2349(14), daiktų pateikimo ir apžiūros protokolu, parodymų patikrinimo vietoje protokolu ir kitais bylos duomenimis.

Versiją, jog rastos narkotinės medžiagos priklauso ne N. Z., o kitiems nuteistiesiems, kadangi darbo zonoje, kurioje gyveno nuteistasis, gyvena apie 300 nuteistųjų, kurie gali laisvai judėti po gyvenamąsias patalpas, nepaneigia specialisto išvados. Iš specialisto išvadų Nr. S300/14(01) ir S358/14(01) seka, kad tyrimo metu nustatyta, jog ant tyrimui pateiktų polietileninių krepšelių vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su N. Z. DNR profiliu su 99,9999999999999 % tikimybe. Kadangi pagalvė priklausė N. Z. ir buvo užsiūta, todėl akivaizdu, kad narkotinės medžiagos priklausė nuteistajam, jis turėjo kontakto su jomis, kurio metu liko DND pėdsakų. Tai, kad DNR pėdsakų nebuvo rasta viduje ant lankstinukų nepaneigia jo kaltės neteisėtai laikius narkotines medžiagas, turint tikslą jas platinti.

Aplinkybės, parodančios tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas buvimą, gali būti medžiagų kiekiai, rūšių įvairovė, dozių paruošimas, priemonių, reikalingų dozėms pasverti ar supakuoti, turėjimas, faktai apie tai, ar pats kaltininkas vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, tai, ar anksčiau kaltininkas yra platinęs šias medžiagas, ar buvo susitarimas su vartotoju, ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2013, 2K-7-173/2014, 2K-361/2014). Šiuo atveju pažymėtina, kad rastos narkotinės medžiagos buvo supakuotos atskiromis porcijomis. Polietileniniame paketėlyje buvo 36 folijos lankstinukai, kuriuose buvo narkotinė medžiaga – heroinas. Byloje nėra duomenų, jog pats nuteistasis vartotų narkotines medžiagas, o rastos narkotinės medžiagos (0,7690 g heroino miltelių, kuriuose yra 0,2084 g gryno heroino) buvo supakuotos porcijomis, todėl pagrįstai nustatyta, kad N. Z. šias narkotines medžiagas laikė turėdamas tikslą platinti.

Nors nuteistasis teigia, kad pareigūnai padavė paketėlį jam į rankas, klausdami ar tai jo, kad būtų identifikuotas asmuo, paskutinis palietęs paketėlį, tačiau tokią versiją paneigia pareigūnų V. B. ir P. R. parodymai. V. B. parodė, kad iš pagalvės išėmė ir N. Z. parodė rastą paketėlį, klausė, ar mato, kas jame yra, tačiau N. Z. atsakė, kad paketėlis ne jo. Pačiam N. Z. paketėlį tik parodė, jam į rankas nedavė. P. R. patvirtino V. B. parodymus ir parodė, kad N. Z. rasto paketo nelietė. Netikėti tokiais pareigūnų parodymais teismui nėra pagrindo, kadangi minėti pareigūnai tik vykdė savo darbines funkcijas ir nebuvo nustatyta, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Versiją, jog pareigūnas M. G. yra nusiteikęs prieš N. Z. dėl dar jam būnant laisvėje ir gyvenant netoli M. G. buvusių santykių, motyvuotai atmetė pirmos instancijos teismas. Liudytojas M. G. paaiškino, jog tuo metu nuteistojo jis net nepažinojo, su juo susitiko tik dirbdamas Marijampolės pataisos namuose. Taigi konstatuojama, jog pagrindo, netikėti pareigūnų parodymais nėra.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog krata buvo atlikta be liudininkų, kas yra laikoma šiurkščiu pažeidimu. Šią aplinkybę akcentavo ir nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigdamas, kad buvo nesilaikyta kratos atlikimo reikalavimų, numatytų BPK 149 straipsnyje. Taip pat nebuvo laikomasi rekomendacijų, kad kratos būtų filmuojamos. Tačiau pažymima, kad pagal BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys; įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas atitinka įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju krepšelis su trisdešimt šešiais paketėliais su narkotine medžiaga buvo paimtas ne BPK 149 straipsnyje numatyta tvarka, todėl šiame straipsnyje įtvirtinti kratos atlikimo reikalavimai negali būti taikomi ir spręsti, kad šis patikrinimas buvo atliktas pažeidžiant BPK 149 straipsnio reikalavimus, kad patikrinimas buvo atliktas neteisėtai, nėra pagrindo. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad krata buvo atliekama vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (TAR, 2014-09-12, Nr. 2014-12286) (toliau – Įsakymas). Įsakymo 148 punkte nurodyta, jog siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros. Kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai (Įsakymo 149 punktas). Suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos ir apžiūros gali būti planinės ir neplaninės (Įsakymo 150 punktas). Vadovaujantis Įsakymo 165.2 punktu, atliekant gyvenamųjų patalpų kratą, apžiūrimos miegamosios vietos, lovos, patalynė, spintelės ir asmeniniai daiktai. Pažymima, kad Įsakyme nėra nurodyta, jog atliekant nuteistųjų patalpų kratą privalo patalpoje būti liudininkai. Priešingai, Įsakymo 165.1 ir 166.1 punktuose numatyta, jog suimtieji ir nuteistieji sutelkiami atskirose patalpose arba vietose. Ta pati taisyklė įtvirtinta ir 167.1, 173.1 punktuose.

Vertinant kratos atlikimą taip pat atkreipiamas dėmesys, jog liudytojas V. B. parodė, kad vakarinio patikrinimo metu buvo atliekama planinė nuteistųjų gyvenamųjų patalpų krata. Tikrindamas nuteistojo N. Z. gyvenamąją vietą, ant lovos buvusioje pagalvėje apčiuopė kažkokį daiktą ir pasikvietė kitą prižiūrėtoją P. R.. Praardęs pagalvės užvalkalą pamatė, kad tai polietileninis maišelis, kuriame buvo folijos paketėliai. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai P. R. bei M. G.. Liudytojas P. R. parodė, kad kartu su prižiūrėtoju V. B. ir dar vienu pareigūnu darė kratą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. V. B., tikrindamas nuteistojo lovą, buvusią priešingoje pusėje negu tikrino jis, pasakė kad kažką rado ir pasikvietė jį. Priėjus praskleidė pagalvę ir parodė ten buvusį ryšulį, susuktą plastiko maišelyje. Kilo įtarimas, kad ten gali būti narkotinės medžiagos. Liudytojas M. G. parodė, kad kartu su V. B. ir P. R. atliko planinę kratą nuteistųjų gyvenamoje zonoje. Kratos metu jį pasikvietė V. B. prie N. Z. lovos, praardė pagalvę ir išėmė lipnia juosta apvyniotą paketą. Šios aplinkybės įformintos 2014 m. rugsėjo 11 d. kratos protokole Nr. 58/05-12590, kuriame nurodyta, kad nuteistojo N. Z. pagalvėje rastas ir paimtas maišelis, kuriame buvo 36 paketėliai iš folijos. Nuteistasis N. Z. pretenzijų nepareiškė ir protokole pasirašė. Tai, jog nuteistasis pasirašė protokole, paneigia jo teiginį, kad apie pretenzijas nuteistojo niekas neklausė. Pasirašydamas protokole nuteistasis turėjo galimybe raštu pažymėti savo pretenzijas, tačiau to nepadarė. Taigi Kauno apygardos teismas konstatuoja, jog kata buvo atlikta teisėtai ir jos metu gauti duomenys gali būti laikomi įrodymais.

Nuteistasis taip pat teigia, jog teismas nuosprendį grindė ne tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, bet vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais pareigūnų parodymais. Tačiau pažymima, kad pareigūnų duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu atitinka jų parodymams, kuriuos jie davė apklausti teisiamojo posėdžio metu. Marijampolės pataisos namų pareigūnai buvo išsamiai apklausti teisiamojo posėdžio metu. Nuteistojo gynėjas J. Kvaraciejus buvo aktyvus ir liudytojams uždavė klausimus. Taigi konstatuoti, jog buvo suvaržytos N. Z. procesinės teisės užduoti klausimus teisiamajame posėdyje (BPK 275 straipsnio 1 dalis) ar teigti, kad nuosprendis buvo grindžiamas įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija nesutinka, jog pirmos instancijos teismas į N. Z. žiūrėjo diskriminuojančiai, kas lėmė jo pozicijos pažeminimą ir tuo pačiu sustiprino suinteresuotų asmenų parodymus. Atkreipiamas dėmesys, jog bylą nagrinėjantis teisėjas, vykdydamas teisingumą, yra nepriklausomas, nešališkas ir klauso tik įstatymų (Teismų įstatymo 3 straipsnio 2, 3 dalys), ir sprendimą priima pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. BPK 57 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, jei yra abejonių dėl teismo šališkumo, turi teisę pareikšti nušalinimą BPK III skyriaus ketvirtame skirsnyje nustatyta tvarka. Tačiau iš bylos duomenų matyti, jog N. Z. šia teise nepasinaudojo. 2015 m. kovo 25 d. teisiamojo posėdžio metu teisėja išaiškino nušalinimo teisę, tačiau nei N. Z., nei jo gynėjas advokatas J. Kvaraciejus nušalinimų nepareiškė. Minėto teisiamojo posėdžio metu N. Z. patvirtino, kad savo procesines teises suprato, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvu, jog teismas dėl N. Z. elgėsi diskriminuojančiai.

Apeliaciniame skunde plačiai analizuojami byloje esantys įrodymai, jie atitinkamai vertinami, keliamos įvairios versijos, tačiau nagrinėjamu aspektu aukštesnysis teismas akcentuoja tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl N. Z. kaltės sutinka, jo kaltė yra įrodyta byloje esančių įrodomų visuma, kuriuos pirmos instancijos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų įrodomų vertinimo principų ir taisyklių.

Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas pagrįstai N. Z. pripažino kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, skyrė 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę prie kurios pridėjo dalį 2013 m. gruodžio 19 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – 5 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo N. Z. apeliacinį skundą atmesti.