- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-09-26
- Bylos Nr.
- R-63-5-08
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- E. L.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
- Kategorijos
- 18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
E. L. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos 20008 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 124. Skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2008-09-12 pateikė prašymą Nr. 1.2-35 atsakovui, duoti sutikimą E. L. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laivę. Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija skundžiamu sprendimu prašymą patenkino iš dalies, vadovaudamasi Seimo rinkimų įstatymu 49 str. ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 str. nusprendė duoti sutikimą kandidatą į Seimo narius 2008-10-12 rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą daugiamandatinėje rinkimų apygardoje E. L. patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyti jo laisvę, išskyrus suėmimą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 str. 1 p. nustato išimtį iš bendros nuostatos, garantuojančios kandidato į Seimo narius neliečiamybę. Šios teisės normos taikymas turi atitikti sprendimui taikomus kriterijus ( nešališkumo, faktinių aplinkybių objektyvaus vertinimo, išvadų pagrįstumo ir kt.). Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas tinkamai neįvertinus aplinkybių, nurodytų Generalinės prokuratūros 2008-09-12 prašyme dėl pareiškėjo laisvės suvaržymų. VRK paliko be įvertinimo itin reikšmingas baudžiamosios bylos, dėl kurios ikiteisminio tyrimo ir inicijuotas kreipimasis, aplinkybes. Be to, sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka. VRK sprendimas, pareiškėjo nuomone, vertintinas kaip kandidato į Seimo narius teisių apribojimas remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri grindžiama tik teismo neįvertintu duomenų pakankamumo pagrindu, o ne teisėtumo ir teisingumo, priklausančio išimtinei teismo kompetencijai, kriterijais.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, ginčydamas VRK sprendimo pagrįstumą, nepateikia jokios nuorodos į įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimą bei jokių argumentų dėl jo neteisėtumo. Pažymi, kad Įstatymo 49 str. esančio kandidato į Seimo narius neliečiamybės teisinio instituto paskirtis yra suderinti ir rasti protingą pusiausvyrą tarp 2 tarpšakinių teisinių institutų-baudžiamosios teisės ir rinkimų teisės-principų ir keliamų uždavinių. Nagrinėjamu atveju Generalinė prokuratūra vykdo teisingumo ir teisinės atsakomybės užtikrinimo funkciją, o VRK-rinkimų organizavimo ir jų vykdymo, laikantis demokratinių rinkimų principų, tarp jų-lygiateisiškumo, funkciją. VRK nesvarsto ir nesprendžia klausimų dėl galimo kandidato teisių suvaržymo procesinės prievartos priemonėmis kitokiu, nei rinkimų teisės užtikrinimo aspektu.
VRK ginčijamu sprendimu Generalinės prokuratūros prašymą patenkino iš dalies-davė sutikimą patraukti jį baudžiamojon atsakomybės ar kitaip suvaržyti jo laisvę, tačiau neleido jo suimti. Toks sprendimas buvo priimtas, atsižvelgiant į svarstymo metu gautus duomenis apie pareikštų kandidatui įtarimų pobūdį ir mastą, jam paskirtą kardomąją priemonę, ikiteisminio tyrimo eigą, tinkamą kandidato elgesį procesinių veiksmų atlikimo metu, prokuroro paaiškinimus dėl proceso eigos. Pareiškėjo skundė net neužsimenama, kad toks dalinis teisinio imuniteto apribojimas galėtų kandidatui nors menkiausiu būdu kliudyti realizuoti jo rinkimų teisę.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad VRK yra kolegialus organas, susidedantis iš 15 narių , kurie yra saistomi tik ištikimybės valstybei, pareigos laikytis įstatymų ir savo sąžinės, o sprendimą priima balsuodami. VRK sprendimo priėmimo motyvai išsirutulioja kaip atskirų komisijos narių motyvų, kurie fiksuojami posėdžio protokole, visuma, o toks protokolas laikytinas sudėtine sprendimo dalimi. Dėl paminėtų argumentų sprendimo motyvų nenurodymas pačiame sprendime nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, kaip ir apskundimo tvarkos nenurodymas, nes VRK posėdyje dalyvaujant pareiškėjo advokatui, pareiškėjo teisė apskųsti sprendimą nebuvo suvaržyta ir galiausiai realizuota , kreipiantis į teismą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad remiantis LR Seimo rinkimų įstatymo nuostatomis, kandidato į LR Seimo narius neliečiamybės institutas įtvirtintas siekiant apsaugoti kandidatą nuo neteisėto poveikio, kuris trukdytų kandidatui dalyvauti rinkimų agitacijos kampanijos metu. Pagal LR Seimo rinkimų bei kitų įstatymų nuostatas VRK nėra teisminė institucija, įgaliota vertinti atliekamo ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinktus duomenis. VRK savo kompetencijos ribose, spręsdama klausimą dėl neliečiamybės panaikinimo, šį klausimą nagrinėja tik vienu aspektu, ar nesiekiama kandidato į Seimo narius persekioti baudžiamojo proceso priemonėmis tik dėl jo kandidatavimo į Seimą, tai yra, ar jis nėra persekiojamas politiniais motyvais. Kiti skunde išdėstyti klausimai sprendžiami vadovaujantis baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis ir šių klausimų išsprendimą priskiria išimtinai bendrosios kompetencijos teismams. VRK, veikdama savo kompetencijos ribose, negalėjo vertinti ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenų, spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo ar spręsti asmens kaltės klausimo.
Ikiteisminis tyrimas, kuriame E. L. pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, pradėtas 2008 m. pradžioje, tai yra iki prasidedant rinkiminei kampanijai. Tyrimo pradėjimo pagrįstumas, duomenų, kuriais grindžiamas įtarimas, pakankamumas ne kartą buvo nagrinėjamas ikiteisminio tyrimo teisėjų. Teismas nenustatė, kad ikiteisminis tyrimas būtų vilkinamas ar nepakanka duomenų, kurie leistų įtarti E. L. padarius nusikalstamas veikas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjo teiginys, jog skundžiamas sprendimas nemotyvuotas yra nepagrįstas, nes iš sprendimo turinio matyti, kad VRK priimdama sprendimą dėl leidimo davimo atsižvelgė į suinteresuotų asmenų (prokuroro ir advokato) argumentus bei motyvus, Generalinės prokuratūros raštu pateiktus duomenis. VRK nebuvo pateikta duomenų, kurie leistų manyti, jog neteisėtais baudžiamojo proceso veiksmais siekiama užkirsti E. L. galimybę dalyvauti rinkimų agitacijos kampanijos metu, todėl VRK sprendimas duoti sutikimą patraukti E. L. baudžiamojon atsakomybės ir kitaip suvaržyti jo laisvę yra pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas pateiktu skundu prašo panaikinti Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008- m. rugsėjo 15 d. sprendimą, kuriuo komisija davė sutikimą kandidatą į Seimo narius E. L. patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyti jo laisvę.
Byloje nustatyta, atliekant ikiteisminį tyrimą 2008-04-24 E. L. įteikta pranešimas apie įtarimą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo.
Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra 2008 m. rugsėjo 12 d. prašymu Nr. 1.2-35 kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją prašydama leisti kandidatą į Seimo narius E. L. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę. Prašyme išdėstytos aplinkybės, leidžiančios įtarti pareiškėją padarius nurodytas nusikalstamas veikas, nurodant, kad yra pakankamai duomenų įtariamojo E. L. baudžiamajam persekiojimui vykdyti.
Vyriausioji rinkimų komisija ginčijamu sprendimu prašymą patenkino iš dalies-leido patraukti E. L. baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyti jo laisvę, išskyrus suėmimą.
Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ir pranešimas apie įtarimą E. L. įteiktas 2008 m. pradžioje, tai yra tuo metu, kai pareiškėjas dar nebuvo kandidatu į Seimo narius.
Vertindama bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vyriausioji rinkimų komisija turėjo pakankamą informaciją apie įtarimus dėl pareiškėjo nusikalstamos veikos ir šiuos duomenis įvertino tinkamai.
Kandidato neliečiamybė yra viena iš pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo garantijų, kurių ribojimui taikytini konstituciniai teisinės valstybės principai, tarp jų –proporcingumo. Šiuo atveju nėra teisinių argumentų kuriais galima būtų paneigti visuomenės siekio išsamiai atskleisi nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ( baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnis), svarbą ir pateisinti šio siekio įgyvendinimo suspendavimo šios bylos kontekste pagrįstumą saugant kitas konstitucines vertybes-rinkimų teisę. Todėl tam tikri galimi, ne būtinai kilsiantys, nepatogumai rinkimų agitacijos kampanijos metu dėl baudžiamojo proceso kodekso pagrindu atliekamų procesinių veiksmų, konstitucinio proporcingumo principo šiuo atveju nepažeidžia.
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 straipsnio 1 dalis nustato, kad kandidatas į Seimo narius rinkimų agitacijos kampanijos metu, taip pat iki pirmojo naujai išrinkto Seimo posėdžio ( po pakartotinių arba naujų rinkimų-iki Seimo nario priesaikos)be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip varžoma jo laisvė. Nurodyta materialinės teisės norma yra skirta nustatyti išimtį iš bendrosios taisyklės, pagal kurią asmenims, turintiems kandidato į Seimo narius statusą, šioje normoje nustatytu laiku negali būti varžoma laisvė bet kokiais būdais, tarp jų ir patraukiant baudžiamojon atsakomybėn bei suimant. Todėl pagrindinis šios teisės normos elementas yra nurodytos išimties taikymo taisyklių nustatymas.
Vienintelė institucija, kuri yra kompetentinga taikyti nurodytą išimtį yra Vyriausioji rinkimų komisija. Tai reiškia, kad sprendimas dėl tokios išimties taikymo turi atitikti įstatymo (Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo) jam keliamus reikalavimus tai yra, turi būti priimtas ir įformintas laikantis Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 ir 12 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis savo reikalavimą dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo grindžia tais argumentais, jog sprendimas yra nemotyvuotas, neįvertintos reikšmingos baudžiamosios bylos aplinkybės, neatitinka reikalavimų, keliamų administracinio sprendimo turiniui. Skundžiamas sprendimas, pareiškėjo nuomone, vertintinas kaip kandidato į Seimo narius teisių apribojimas remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga.
Įvertinusi bylos medžiagą, kolegija pažymi, kad atsakovo sprendimų priėmimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 ir 12 straipsniuose. Šio įstatymo 11 straipsnis nustato sprendimų priėmimo procedūrą, kurioje yra pabrėžiamas kolegialus sprendimų priėmimo principas. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos leidžiamus aktus-sprendimus- pasirašo komisijos pirmininkas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai priimami atviru balsavimu posėdyje dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma, o jo 5 dalyje nurodyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus pakeisti arba panaikinti gali tik pati Vyriausioji rinkimų komisija arba teismas.
Iš byloje esančio 2008-09-15 posėdžio protokolo, kuris atitinka Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 straipsnio 12 dalies reikalavimus, matyti, kad komisijos nariams pateiktos balsuoti dvi formuluotės: 1) leisti E. L. patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyti jo laisvę ir 2) leisti E. L. patraukti baudžiamojon atsakomybės, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę. Šiame protokole užfiksuota, kad komisijos narių balsų dauguma buvo priimtas sprendimas pagal pirmą formuluotę, tai yra, leista E. L. patraukti baudžiamojon atsakomybės ar kitaip suvaržyti jo laisvę, taip iš dalies tenkinant Generalinės prokuratūros prašymą. Kolegija, atsižvelgdama į aukščiau pateiktą Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 straipsnio 1 dalies aiškinimą, konstatuoja, kad pateikto balsavimui ir nubalsuoto sprendimo turinys atitinka Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 straipsnio 1 dalį.
Kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 ir 12 straipsniai yra specialios teisės normos, reglamentuojančios atsakovo sprendimų priėmimo procedūrą, šių sprendimų turinį bei formą. Šiose teisės normose nėra jokių nuorodų apie būtinumą surašyti sprendimų motyvus arba reikalavimai sprendimo turiniui. Pažymėtina, kad tai yra suponuojama tokių sprendimų priėmimo specifikos ( kolegialumas, atviras balsavimas bei viešas svarstymas). Apskundimo tvarkos nenurodymas sprendime, nevertintinas kaip esminis procedūrinis pažeidimas, apribojęs pareiškėjui galimybę pasinaudoti apskundimo teise. Pareiškėjas priimant sprendimą naudojosi profesionalia advokato pagalba bei jį apskundė nepraleidę apskundimo terminų. Todėl šis pareiškėjo argumentas nepripažintinas pakankamu, panaikinti iš esmės teisingą komisijos sprendimą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ( toliau- ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta principinė procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto teisėtumo vertinimui taisyklė: skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros , ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Ši įstatyminė nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio teisėtumui yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14 -416/2005 ( Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 131-138).
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad minėti pareiškėjo argumentai dėl skundžiamo sprendimo turinio neteisėtumo bei nepagrįstumo ( sprendimo turinio prasme) bei procedūrinių pažeidimų, negali būti pripažinti pagrįstais.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kad priimtas sprendimas, kokiu nors būdu galėtų pareiškėjui kliudyti realizuoti jo rinkimų teisę.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 121 straipsniu teisėjų kolegija
nusprendžia:
E. L. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.