Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo V. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutarties, kuria nebuvo patenkintas atsakovo prašymas išduoti Europos vykdomąjį raštą civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovams V. V., A. P. (A. P.) ir V. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovams V. V., A. P. ir V. P., kurioje ieškovė prašė panaikinti atsakovų sudarytus sandorius ir taikyti restituciją, 2021 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinio netenkino ir priteisė atsakovui V. V. iš ieškovės 4 100 Eur bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. vasario 24 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisė atsakovui V. V. iš ieškovės 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Atsakovas V. V. pateikė teismui prašymą išduoti jam Europos vykdomąjį raštą dėl iš ieškovės priteistų bylinėjimosi išlaidų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo išduoti Europos vykdomąjį raštą.

4. Teismas pažymėjo, kad 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (toliau – Reglamentas), 2 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, jog šiame reglamente sąvoka valstybė narė reiškia valstybes nares, išskyrus Daniją, o jo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad valstybė narė, kurioje vykdytinas teismo sprendimas, yra valstybė narė, kurioje turi būti vykdomas Europos vykdomuoju raštu pripažintas teismo sprendimas, susitarimas ar autentiškas dokumentas. Kadangi atsakovas siekia gauti Europos vykdomąjį raštą dėl sprendimo vykdymo iš Jungtinėje Karalystėje registruoto juridinio asmens, jo prašymas negali būti tenkinamas, nes Jungtinėje Karalystėje negalioja Reglamentas ir negali būti naudojamas Europos vykdomasis raštas.

5. Teismas pažymėjo, kad 2019 m. Hagos konvencija dėl užsienio teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvai įsigalios 2023 m. rugsėjo 1 d., o Jungtinė Karalystė nėra šios konvencijos pasirašiusi. Jungtinė Karalystė nėra prisijungusi ir prie Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir sprendimų vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose. Todėl visi teismų sprendimai dėl ginčų, nepatenkančių į Hagos konvencijos taikymo sritį, pripažįstami ir vykdomi remiantis išimtinai Europos Sąjungos valstybių narių ir Jungtinės Karalystės įstatymais.

III. Atskirojo skundo argumentai

6. Atsakovas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti prašymą išduoti Europos vykdomąjį raštą. Atsakovas nurodė, kad pagal Susitarimą dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 67 straipsnio 2 dalies d punktą, Reglamentas yra taikomas teismo sprendimams, priimtiems bylose, iškeltose iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Byla, kurioje atsakovas prašo išduoti Europos vykdomąjį raštą, buvo iškelta 2019 m. birželio 28 d.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino atsakovo prašymo išduoti jam Europos vykdomąjį raštą, yra teisėta ir pagrįsta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

8. CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tuo atveju, jeigu įsiteisėjęs teismo sprendimas nėra vykdomas gera valia, bylos šalis, kurios atžvilgiu priimtas palankus sprendimas, gali inicijuoti priverstinį jo vykdymą. Vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas (CPK 586 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CPK 587 straipsnio 1 punktu, vykdomaisiais dokumentais yra pripažįstami vykdomieji raštai, išduoti teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių, taip pat arbitražo sprendimų ir nutarčių pagrindu.

9. Nacionalinio teismo priimti sprendimai kitose valstybėse yra pripažįstami ir vykdomi vadovaujantis atitinkamais Europos Sąjungos teisės aktais, tarptautiniais susitarimais, valstybių tarpusavio sutartimis, sprendimą vykdyti turinčių valstybių vidaus teisės aktų nuostatomis. Vienas iš tarptautinių teisės aktų, nustatančių supaprastintą nacionalinių Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų vykdymo tvarką už jį priėmusios valstybės ribų – tai Reglamentas, kurio 1 straipsnyje nurodyta, jog juo yra siekiama sukurti Europos vykdomąjį raštą neginčytiniems reikalavimams, kad, nustačius minimalius reikalavimus, teismo sprendimai, susitarimai ir autentiški dokumentai galėtų laisvai judėti visose valstybėse narėse, iki pripažinimo ir sprendimo vykdymo neatliekant tarpinių procedūrų valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas sprendimas. Reglamento 3 straipsnyje yra detalizuota, kad Europos vykdomuoju raštu gali būti pripažįstami teismo sprendimai, susitarimai ir autentiški dokumentai dėl neginčytinų reikalavimų. Šioje nuostatoje taip pat apibūdinta, kokie reikalavimai Reglamento prasme yra laikomi neginčytinais.

10. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Reglamento nuostatas, yra nurodę, kad jis yra taikomas civilinėse ir komercinėse bylose priimtiems teismo sprendimams, susitarimams ir autentiškiems dokumentams dėl neginčytinų reikalavimų, kurie apibrėžiami kaip reikalavimas dėl konkrečios pinigų sumos mokėjimo, kurio terminas sukako arba kuriam teismo sprendime, susitarime ar autentiškame dokumente yra nustatyta atitinkama data. Teismas taip pat pažymėjo, kad Reglamente yra nustatytos ir specialios normos dėl teismo proceso išlaidų – pagal jo 7 straipsnį, kai teismo sprendimas apima ir vykdomąjį sprendimą dėl išlaidų, susijusių su teismo procesu, jis pripažįstamas Europos vykdomuoju raštu, kiek tai susiję ir su šiomis išlaidomis, tik, jei teismo proceso metu skolininkas, remdamasis kilmės valstybės narės teisės aktais, konkrečiai neprieštaravo jo įpareigojimui prisiimti patiriamas išlaidas. Aiškindamas šią nuostatą, teismas nurodė, kad iš jos formuluotės matyti, jog sprendimas dėl teismo proceso išlaidų nepripažįstamas savarankišku sprendimu pagal Reglamentą, nes pastarasis tokioms išlaidoms taikytinas tik kai jos papildomai numatytos pagrindiniame sprendime. Reglamento 7 straipsnio formuluotėje vartojamas žodis „ir“ rodo, kad „vykdomasis sprendimas dėl su teismo procesu susijusių išlaidų“ pripažįstamas Europos vykdomuoju raštu tik jeigu pagrindinis sprendimas priimtas dėl neginčytinų reikalavimų, kaip tai matyti iš minėto reglamento tikslo. Apibendrindamas nurodytus argumentus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, kad vykdytinas sprendimas dėl išlaidų, susijusių su teismo procesu, sumos, esantis teismo sprendime, kuris neapima neginčytino reikalavimo, negali būti pripažintas Europos vykdomuoju raštu (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą byloje Nr. C-66/17).

11. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė teismo išduoti jam Europos vykdomąjį raštą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartimi priteistų bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš ieškovės – Jungtinėje Karalystėje įregistruotos bendrovės. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad minėti procesiniai sprendimai buvo priimti atmetus ieškovės pareikštus reikalavimus dėl sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo; vykdytini procesiniai sprendimai dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovui priteisimo neapima neginčytino reikalavimo, kaip jis suprantamas Reglamente. Tai reiškia, kad atsakovo savarankiškas reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų išieškojimo pagal ankstesniame šios nutarties punkte pateiktus išaiškinimus nepatenka į Reglamento taikymo sritį, todėl procesiniai sprendimai, kuriais buvo priteistos šios išlaidos, negali būti pripažinti išduodant Europos vykdomąjį raštą.

12. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo prašymą išduoti jam Europos vykdomąjį raštą, nenustatė aplinkybės, kad atsakovo prašomi pripažinti reikalavimai nepatenka į Reglamento taikymo sritį. Teismas netenkino atsakovo prašymo remdamasis aplinkybėmis, kad Reglamentas yra taikomas Europos Sąjungos valstybėse narėse, o atsakovas siekia vykdyti išieškojimą iš bendrovės, įregistruotos Jungtinėje Karalystėje, kuri išstojo iš Europos Sąjungos ir kuriai Reglamentas nėra taikomas. Vis dėlto, nors teismas grindė savo priimtą procesinį sprendimą netinkamais argumentais, teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13. Atsakovui išaiškintina, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų, priimtų civilinėse ir komercinėse bylose, pripažinimo ir vykdymo tvarka yra nustatyta 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Pagal Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 37 straipsnio 2 dalies a punktą, šis reglamentas Jungtinėje Karalystėje yra taikomas teismo sprendimų, kurie priimti iki pereinamojo laikotarpio pabaigos iškeltose bylose, pripažinimui ir vykdymui. Susitarimo 126 straipsnyje nustatyta, kad joje nurodytas pereinamasis laikotarpis pasibaigė 2020 m. gruodžio 31 d. Kaip pagrįstai nurodė atsakovas atskirajame skunde, civilinė byla, kurioje buvo priimti jo siekiami įvykdyti procesiniai sprendimai, buvo iškelta anksčiau. Todėl, siekdamas įvykdyti šiuos procesinius sprendimus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, atsakovas galėtų tokią savo teisę realizuoti vadovaudamasis šiuo reglamentu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.