- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-04
- Bylos Nr.
- I-3695-406/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01302-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. M. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 30000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas savo skunde (b.l. 5-7), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b.l. 13-19) nurodė, kad nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2016 m. birželio 30 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namų bendrabučio tipo bei kamerų tipo patalpose. Miegamosios patalpos buvo perpildytos nuteistaisiais bei užstatytos baldais, t.y. patalpos plotas neatitiko galiojančių standartų, todėl buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, ko pasėkoje jis patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, depresiją. Taip pat pažymėjo, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę, gyvenamojoje aplinkoje buvo uždraustų medžiagų tokių kaip asbestas, tualetai neatitiko jokių standartų. Teigė, jog nebuvo valymo priemonių, o paprašius tekdavo ilgai jų laukti. Pareiškėjo nuomone lovos buvo labai senos, todėl jau netinkamos naudojimui. Šiais atsakovo veiksmais buvo pažeista pareiškėjo Konstitucinė teisė į orumą bei Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Prašė netaikyti ieškinio senaties termino, skundą tenkinti ir priteisti 30000 Eur neturtinės žalos.
Atsakovas atsiliepime (b.l. 13-19) prašė taikyti ieškinio senaties terminą, taip pat su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas, atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, atskirais laiko tarpais gyveno pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, taip pat pareiškėjas bausmę atliko baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 18, Nr. 3 bei kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 20. Nurodė, kad pataisos namai vadovaujasi teisniu reglamentavimu ir užtikrina, kad patalpose būtų tinkama temperatūra, drėgmė, ventiliacija. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktu, nuteistiesiems sudaryta galimybė pagal nustatytą grafiką praustis visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę ir prausimosi laikas neribojamas. Nurodė, kad pataisos namuose miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti draudžiama ir juose nerūkoma. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės bei patalpų apšvietimo matavimus atlieka Visuomenės sveikatos centro specialistai. Akcentavo, kad bendrabučio tipo miegamosiose patalpose (ne kameroje) nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje – lokalinio sektoriaus kieme, žaisti įstaigos futbolo, krepšinio, tinklinio aikštynuose, sportuoti sporto salėje. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Alytaus pataisos namų (toliau tekste – Pataisos įstaiga) veiksmų, atlyginimo. Asmens bylos Nr. 11794 duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas D. M. Pataisos įstaigoje buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 20 d. (b.l. 20).
Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b.l. 13-14). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Pataisos įstaigoje, pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą bei kitus reikalavimus, nurodydamas apytiksliai laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2016 m. birželio 30 d. Kaip jau minėta, byloje esantys dokumentai, t.y. asmens bylos dosjė patvirtina, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namuose buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 20 d. (b.l. 20). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo šioje Pataisos įstaigoje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, t.y. nuo 2010 m. liepos 20 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. liepos 1 d. (b.l. 8).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui bei kitus reikalavimus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad jo laikymo Pataisos įstaigoje sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2013 m. birželio 30 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo buvimas Pataisos įstaigoje laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Pataisos įstaigoje. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose bei baudos izoliatoriaus kameroje, kur jam teko mažesnis nei teisės aktuose garantuotas minimalus 3,1 m² ir atitinkamai 3,6 m² plotas.
Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, priklausantis nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 m² vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 m² vienam žmogui.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ ( toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010). Joje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Į bylą pateikti duomenys (b.l. 14, 21-24) patvirtina, kad nuo 2013 m. birželio 30 d. iki 2013 m. liepos 4 d., nuo 2014 m. spalio 12 d. iki 2015 m. kovo 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 10 būrį, 2 miegamąjį, 15 lovą, kur vidutinis pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,15 m². Nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2016 m. birželio 16 d. pareiškėjas bausmę atliko 11 būryje, 2 miegamajame, kur jam vidutiniškai teko 3,14 m². Nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. birželio 10 d., nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2014 m. liepos 16 d., nuo 2014 m. liepos 23 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 11 būrį, 4 miegamąjį, t.y. vidutiniškai jam teko 3,19 m² gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto 3,1 m² gyvenamosiose patalpose.
Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d., nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 10 d., pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 18, kurios bendras plotas 12,21 m² ir joje įrengtos 3 miegamosios vietos. Taigi vienam nuteistajam teko 4,07 m². gyvenamojo ploto. Nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. kovo 20 d. pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 3, kuri yra 29,36 m² ir joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl ne ir esant užimtoms lovos, pareiškėjui teko 3,67 m².
Nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2016 m. birželio 30 d. pareiškėjas bausmę atlikinėjo kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 20, kuri yra 15,58 m² gyvenamojo ploto ir joje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,89 m².
Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktas, numatantis, jog kamerų tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3,6 m² gyvenamojo ploto, nebuvo pažeistas.
Nors pareiškėjas atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, plotą, kurį užima kiti įrenginiai, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, vadovaujantis minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2 punktais, garantuojančiais minimalų 3,1 m² ir atitinkamai 3,6 m² kameros plotą, nuostatomis ir teismui pateiktų duomenų pagrindu darytina išvada, jog ši Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu nebuvo pažeista. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad D. M. jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Pataisos įstaigoje bendrosios sąlygos, t. y. kad didžiąją ginčui aktualiu laikotarpiu dalį, pareiškėjas atliko bausmę gyvendamas bendrabučio tipo patalpose. Pažymėtina tai, jog pareiškėjas šioje įstaigoje atlikdamas bausmę (išskyrus laikotarpius kai buvo uždarytas į baudos izoliatorių bei kamerų tipo patalpas) turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji, gyvendami bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2014 m. liepos 1 d. Pataisos įstaigos direktorius įsakymu Nr. 1-181 patvirtino pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašą, kurio 2 punktas numato laisvalaikio leidimo organizavimo formas: fizinę kultūrą, sportą; dvasinių, religinių poreikių tenkinimą; nuteistųjų klubo, bibliotekos darbą; kūrybinių studijų, būrelių, pomėgių klubų veiklą (b.l. 28-31). Byloje nustatyta, jog pareiškėjas galėjo nuteistųjų bibliotekos ar koplyčios lankymo grafiku lankytis minėtose vietose (b.l. 25, 26). Taigi, įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Duomenų apie pareiškėjo fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos bylos nagrinėjimo atveju byloje nėra, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui minėtu laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taipogi nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Pataisos įstaigoje tualetai neatitinka reikalavimų. Byloje esantys duomenys, t.y. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. PA-339 patvirtina, kad baudos izoliatoriaus kamerose įrengta tualeto patalpa su plautuve, tiekiamas šaltas vanduo, taip pat nustatyta, kad visose kamerų tipo kamerose atliktas kapitalinis remontas ir kiekvienoje kameroje įrengtas tualetas su plautuve kur tiekiamas šaltas vanduo. Minėtu aktu konstatuota, kad pažeidimų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste - Higienos norma HN 76:2010) nenustatyta (b.l. 33-35). Byloje nėra duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, dėl to, kad reikia laukti eilėje, ar dėl to, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pataisos įstaigos gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos ventiliacijos. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų drėgmės galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl patalpose buvusios drėgmės neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Kaip minėta, Higienos normoje HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas skundžia, kad Pataisos įstaigos pastatuose yra naudojama uždrausta medžiaga asbestas. Atsakovas nurodo, kad Pataisos įstaigos asbestiniu stogu dengtų pastatų nėra, todėl teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.
Atmestini pareiškėjo argumentai, kad dušu buvo galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, kadangi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, t.y. teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę.
Pareiškėjas akcentuoja, jog Pataisos įstaigoje rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kaip minėta, Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovas patvirtino, kad nuteistiesiems draudžiama rūkyti miegamuosiuose ir juose nerūkoma. Nuteitieji, esantys uždaroje zonoje rūko tik pasivaikščiojimo kiemelyje, rūkymo priemonės yra surenkamos ir laikomos uždarosios zonos koridoriuje esančiose rakinamose dėžutėse (b.l. 16). Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.
Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodo inventoriaus trūkumą, taip pat, kad inventorius, t.y. lovos senos. Pažymėtina, jog pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimą išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo ko konkrečiai jam trūko (stalo, kėdės, spintelės ar pan.). Taipogi nors nurodė, kad lovos senos, tačiau, kad jos netinkamos naudoti įrodymų nepateikė. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui. Atsakovo atstovas patvirtino, kad vadovaujantis Teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 Pataisos įstaigos administracija aprūpina nuteistuosius taip kaip numatyta baldais ir kietuoju inventoriumi (b.l. 15).
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas per mėnesį nuteistiesiems turi būti išduodama tualetinio muilo 100 g., skalbiamojo muilo 200 g., tualetinio muilo 1 rulonas. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad tokios priemonės pareiškėjui jo kalinimo Pataisos įstaigoje metu nebuvo išduotos teisės aktų nustatyta tvarka ir atsakovas pažeidė minėtų aktų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus (higienos poreikiai nebuvo patenkinti) (ABTĮ 56 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstyta, bei į tai, kad atsakovas patvirtino, jog minėtos priemonės yra išduodamos nuteistiesiems (b.l. 17), pareiškėjo argumentai dėl higienos priemonių neišdavimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo atmestini kaip nepagrįsti, kadangi iš į bylą pateikto Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. PA-339 matyti, kad buvo tikrinti visi Pataisos įstaigos teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, tačiau minėtu aktu jokių pažeidimų dėl jų netinkamo įrengimo ar kitų neatitikimų teisės aktams, nustatyta nebuvo (b.l. 34-35).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Pataisos įstaigoje, yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Atsakovo pateikti teismui duomenys apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad medicinine pagalba pareiškėjas naudojosi, tačiau ne kalinimo sąlygos Pataisos įstaigoje lėmė pareiškėjo nusiskundimus. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.