Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-18 · Administracinė byla Nr. I-7448-423/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-18
Bylos Nr.
I-7448-423/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01865-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr.I-7448-423/2018Teisminio Proceso Nr. 3-62-3-01865-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 18 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. P. skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 3) nurodė, kad 2016-02-19 jam buvo paskirta nuobauda – 2 mėnesiai kamerų tipo patalpoje, kurią jis atliko nuo 2016-03-15 kameroje Nr. 14, kurioje buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Kameroje buvo tik 3 stiptelės ir 2 dviejų aukštų ir viena vieno aukšto metalinės lovos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, kadangi kamera buvo netvarkinga, neveikė ventiliacija, laikydavosi didelė drėgmė, ant langų grotos iš vidinės pusės, dėl ko neatsidarė langai, kaupėsi pelėsis, elektros instaliacija netvarkinga, prastas apšvietimas. Maudytis po karštu vandeniu buvo leidžiama tik vieną kartą per savaitę, kameroje nebuvo šilto vandens, rūbus į skalbyklą paimdavo plauti retai. Buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, pasivaikščiojimo kiemelis mažas, galėjo pasivaikščioti tik 2 kartus po 30 min. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, diskomfortą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus. Tokiais veiksmais atsakovas padarė pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis vertina 1500 Eur suma ir prašo ją priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 42) nurodė, kad kamera sena ir neremontuota, baldai išlaužyti, kameros plotas neteisingai išmatuotas, penkiems asmenims vietos kameroje mažai, lovų gultai metaliniai, nors turėtų būti mediniai. Kameroje laikomi penki asmenys, nors turėjo būti laikoma ne daugiau du asmenys.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN), atsiliepime (b. l. 8-12) nurodė, kad 2016-02-19 pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – 2 mėnesiai kamerų tipo patalpoje Nr. 14. Paskirta nuobauda pradėta vykdyti nuo 2016-03-15 iki 2016-05-09, kadangi nuo 2016-05-10 iki 2016-05-16 buvo išvykęs etapu. Minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Marijampolės PN vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015, ir užtikrina tinkamą oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę bei bendrą dirbtinę apšvietą, kadangi patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu pažeidimų nenustatyta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Nacionalinio visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė 1 kartą per savaitę išsimaudyti po karštu dušu, teisės aktai nenumato kamerose įrengti karšto vandens kranus. Kamerose nuteistiesiems rūkyti draudžiama ir juose nerūkoma. Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų kamerų tipo ptalpose. Pareiškėjui buvo suteikta teisė į vienos valandos pasivaikščiojimą, remiantis teisės aktais. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atsikirtimą (b. l. 49-51) nurodė, kad pareiškėjo teiginiai deklaratyvus ir nepagrįsti. Tabako kontrolės įstatymas draudžia bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose rūkyti, Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, kad kiti nuteistieji rūko. Patalpos Marijampolės PN atitinka higienos normas, jos periodiškai tikrinamos šią prievolę turinčių valstybės institucijų. Pats pareiškėjas jokių nusiskundimų neteikė ne tik kompetetingoms institucijoms, tačiau ir už kamerų tipo patalpas atsakingam specialistui, todėl daroma išvada, kad pareiškėją tenkino gyvenimo sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovo veiksmais laikotarpiu nuo 2016-03-15 iki 2016-05-09 paskirtos nuobaudos atlikimu kamerų tipo patalpoje, jį kalinant Marijampolės PN kameroje Nr. 14 kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Neturtinę žalą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, jog Marijampolės PN jam neužtikrino minimalaus vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje Nr. 14.

Tačiau atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė didelius nepatogumus, pažemino orumą bei sutrikdė sveikatą neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktai nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose - ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo 2016-02-19 baustas, uždarant į kamerų tipo patalpą, tačiau nuobauda pradėta vykdyti tik nuo 2016-03-15 perkeliant į kamerą Nr. 14, kurios plotas 20,45 kv. m., joje įrengtos 5 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,09 kv. m. Pareiškėjas kamerų tipo patalpoje buvo iki 2016-05-09, nes laikotarpiu nuo 2016-05-10 iki 2016-05-16 buvo išvykęs etapu (b. l. 13).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameroje buvo dvi dviejų aukštų ir viena vieno aukšto lova, laikomi penki asmenys, prie skundo pateikė Marijampolės PN 2018-02-20 pažymą Nr. 20/07-1107, kurioje nurodytas kameros Nr. 14 plotas ir įrengtų miegamųjų vietų skaičius (b. l. 4), todėl ginčo dėl miegamųjų vietų skaičiaus kameroje nėra. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodė, kad kameros plotas išmatuotas neteisingai, tačiau šių savo samprotavimų nepagrindė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš netinkamo vėdinimo, žemos oro temperatūros, prasto apšvietimo, prastos kamerų tipo patalpų būklės, drėgmės, pelėsio.

Ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 18 oC ir ne aukštesnė kaip 28 oC, santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.) Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).

Atsakovo atstovas pateikė teismui Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-03-31 patikrinimo aktą Nr. PT-117, kuriuo buvo tikrinama santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 14, išvadoje Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta (b. l. 16-17). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-11-18 patikrinimo aktu Nr. PA-441(23.14.1.4.12), buvo tikrinta dirbtinė apšvieta, oro temperatūra, bei santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 14, fizikiniai parametrai atitinka HN 134:5015 Higienos normos reikalavimus, pažeidimų nenustatyta (b. l. 18-19).

Pareiškėjas savo agrumentams pagrįsti pateikė fotonuotraukas (b. l. 43-45), kuriose matyti kameroje įrengtas apšvietimas, lovų gultai, spinta, spintelės bei atveriamas langas su grotomis iš lauko pusės.

Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas (kaip nurodė pareiškėjas skunde, kameroje drėgna, prastas apšvietimas, elektros instaliacija netvarkinga, baldai išlaužyti, sienos atsilupę), kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet dėl prastos kemeros būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių kameros būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvada, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtines žalos egzistavimo fakto.

Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 8-12) bei atsiliepime į pareiškėjo atsikirtimą (b. l. 49-51) nurodė, kad Marijampolės PN užtikrina Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus dėl tinkamos oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, apšvietos, kadangi yra periodiškai tikrinami šią prievolę turinčių valstybės institucijų, teisės aktų nustatyta tvarka. Pastebėjęs pažeidimus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau nesikreipė (b. l. 50) Kad nustatyti pažeidimai šalininami patvirtina ir atsakovo atstovo pateiktas į bylą 2016-02-26 avarinių gerimo šalinimo ir atliktų darbų aktas Nr. 14/07-1161, kuris patvirtina, kad kameroje Nr. 14 buvo sutvarkyta elektros instaliacija, suremontuotos ir perdažytos grotos, perdažytos sienos ir lubos, sutvarkytas sanitarinis mazgas bei sutvarkyti baldai (b. l. 23).

Pareiškėjo argumentus dėl kameroje įrengtų grotų iš vidaus ir negalėjimo atidaryti langą bei ventiliacijos nebuvimo paneigia atsakovo atstovo bei pačio pareiškėjo į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 32, b. l. 33, b. l. 36, b. l. 45). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė papildomai išvėdinti patalpas per atidarytą langą. Be to, pateiktais duomenimis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-03-31 patikrinimo metu santykinės oro drėgmės parametrai atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (b. l. 16-17). Pažymėtina, kad tinkamai vėdinant ir prižiūrint patalpas jose pelėsis neatsiranda.

Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpoje, kurioje gyveno. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Marijampolės PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų klimatinių ir sanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo teiginiai dėl galimybės maudyti po šiltu dušu tik vieną kartą per savaitę, atmestini, kadangi pats pareiškėjas patvirtino, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti karštu dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia, todėl galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, teisės aktai nereglamentuoja šilto vandens įrengimo kamerose, todėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl to nenustatyta.

Marijampolės PN skalbyklos paslaugomis bausmę atliekantiems už nuobaudas baudos izoliatoriuje ar kamerų tipo patalpose nuteistieji naudojasi vieną kartą per savaitę (sekmadieniais), pagal Marijampolės PN direktoriaus 2016-01-20 įsakymu Nr. 4/07-15 patvirtintą grafiką (b. l. 29). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti skalbyklos paslaugomis, todėl šioje skundo dalyje pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Į byla pateiktas 2014-12-03 faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205, kuris patvirtina, kad buvo atliktas patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad bausmės izoliatoriaus patalpose nerūkoma, lauke įrengtos rūkymo vietos (po stogeliu pastatyti stalai, suoliukai ir iškabintos nuorodos – „Rūkymo vieta“.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose, kuriose nerūkoma. LVAT savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje (ar pasivaikščiojimo kiemelyje) rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (LVAT 2013-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Marijampolės PN neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 56 str.).

Teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamtuoja, medinių gultų kamerose, todėl pareiškėjo argumentai, kad kamerose lovų gultai metaliniai, atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybe dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio bei galimybės pasivaikščioti tik 2 kartus po 30 min.

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta Bausmių vykdymo kodekso (toliau– BVK), nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 str. 3 d.). Pagal BVK 145, 86 straipsnius nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien leidžiama vieną valandą pasivaikščioti. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore, todėl jo teisės dėl pasivaikščiojimo pažeidžiamos nebuvo.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai. Todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo argumentai, kad kameroje Nr. 14 buvo laikomi penki asmenys, o galėjo tūti laikomi tik du, atmestini. Pagal BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktą nuteistieji, atliekantys nuobaudą - perkėlimą į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, - po du ir į darbą nevedami (BVK 145 str. 1 d. ). Ginčo, kad pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – 2 mėnesiai kamerų tipo patalpose, nėra. Preziumuojama, kad nuobauda paskira BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktu (t. y. pataisos namuose ir kalėjimuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas nuo penkiolikos parų iki šešių mėnesių), todėl BVK 145 straipsnio 1 dalis netaikytina.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę, užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Urbonienė