- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-24
- Bylos Nr.
- A-62-510-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“
- Trečiasis asmuo
- Policijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. K. ir atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ (Viešosios policijos apsaugos tarnybos teisių perėmėja) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, ir Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja S. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-4), kurį tikslino (b. l. 58), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ (toliau – ir Institucija) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, (toliau - ir Lietuvos valstybė), jos darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. – 2 669,10 Lt. Paaiškino, kad dirba Viešosios policijos apsaugos tarnybos Vilniaus skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialiste. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį, 26 straipsnio 1 bei 3 dalis ir pažymėjo, kad toks reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjos manymu, nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) neturi savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso), todėl pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Vyriausybės veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei ir tinkamas atsakovas šioje byloje gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Pažymėjo, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl Institucijos, kaip darbdavio, netinkamo jo darbo užmokesčio apskaičiavimo, todėl Institucija taip pat gali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsiliepimuose (b. l. 26-28, 66-69) paaiškino, kad jis, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Teigė, kad Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį, veikė taip, kaip privalėjo pagal įstatymus ir nurodė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Institucijos turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Pažymėjo, kad dėl taikyto priedų ir priemokų ribojimo S. K. nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. už viršvalandžius neišmokėta 867,21 Lt, laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. dėl taikyto priedų ir priemokų ribojimo už viršvalandžius neišmokėta 1 780,58 Lt, o už darbą naktimis ir švenčių dienomis – 21,31 Lt. Bendra suma, kuri dėl 70 procentų ribojimo už viršvalandžius laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai S. K. nebuvo išmokėta, sudaro 1 801,89 Lt. Teigė, kad vadovaujasi Darbo kodekso 298 straipsniu, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. S. K. neišmokėtam darbo užmokesčio priedui už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. (suma 867,21 Lt) prašė taikyti senaties terminą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 22-23) nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl darbo apmokėjimo tvarkos, atsakovės privalo vadovautis Statutu, todėl pareiškėja S. K. savo skundo teisiniu pagrindu nepagrįstai nurodė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjos naudai iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 1801,89 Lt, likusioje dalyje skundą atmetė. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Teismas įvertino, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikė, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjos atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs. Teismas priėjo prie išvados, kad tokia situacija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas pažymėjo, kad periodas, už kurį buvo prašoma atlyginti darbo užmokesčio nepriemoką, neviršija 3 metų (Darbo kodekso 298 str.). Teismas, vadovaudamasis byloje Viešosios policijos apsaugos tarnybos ir rinktinės „Vytis“ pateiktomis pažymomis apie pareiškėjai S. K. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 9, 29, 47, 61), nustatė, kad minėtu laikotarpiu S. K. nebuvo išmokėta 1801,89 Lt sumą sudaranti darbo užmokesčio dalis. Teismas S. K. skundą tenkintino iš dalies, priteisė jai iš rinktinės „Vytis“ 1801,89 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. Nustatė, kad nagrinėjamoje byloje darbdavys yra Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas solidariai priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir skundas šioje dalyje atmestinas.
III.
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88-90), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad Institucija, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi VTĮ 23 straipsniu, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Paaiškina, kad įstatymas laikomas teisėtu ir turi būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Mano, kad pareiškėjos negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai. Teigia, kad tokios kategorijos byloms turėtų būti taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Nurodo, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu. Mano, kad šioje byloje vienintelis tinkamas atsakovas turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Institucijos turėtų išspręsti klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus, kad Institucija, būdama tiesioginiu pareiškėjos darbdaviu, turėtų finansinę galimybę sumokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką. Nurodo, kad, jeigu teismas manys, jog Vilniaus apygardos administracinio tesimo sprendimas yra teisėtas ir kad pareiškėjai priklauso darbo užmokesčio nepriemoka, prašo, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalimi, atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams, nes biudžete turi būti numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, dėl ko priimtas sprendimas naikintinas.
Pareiškėja S. K. taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95-97), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Lietuvos valstybės jos darbo užmokesčio nepriemoką 2 669,10 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Pažymi, kad teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, remdamasis Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ teismo posėdžio metu pateikta nauja 2010 m. kovo 15 d. pažyma Nr. 142-PAZI-1048. Atkreipia dėmesį, kad minėtoje pažymoje užfiksuoti duomenys neatitinka tikrovės. Nurodo, kad tuometinėje pareiškėjos darbovietėje (Viešosios policijos apsaugos tarnyboje) 2004 – 2006 m. buvo neteisingai vykdoma viršvalandžių apskaita. Teigia, kad po derybų su Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesine sąjunga Viešosios policijos apsaugos tarnyba (kurios teisių perėmėja yra Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“) pripažino savo klaidą ir priėmė sprendimą be teisminių ginčų teisingai perskaičiuoti viršvalandžius ir išmokėti pareigūnams neišmokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą. Nurodo, kad iš teismui pateiktos pirminės 2009 m. vasario 21 d. pažymos Nr. 120-PAZI-797 matyti, kad jai uždirbtą viršvalandinį darbą 2004-2006 m. buvo išmokėta 2007 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais 4 114,61 Lt, tačiau minėtam įsiskolinimui buvo pritaikytos VTĮ 23 straipsnyje numatytas 70 procentų ribojimas, dėl ko jai buvo neišmokėtas visas darbo užmokestis už viršvalandinį darbą (867,21 Lt). Pažymi, kad apie jai neišmokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą ji galėjo sužinoti ne anksčiau kaip 2007 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, todėl šiuo atveju už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. jai turėjo būti priteista ir 867,21 Lt suma, iš viso – 2 669,10 Lt nepriemoka. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl 2009 m. vasario 21 d. pažymos Nr. 120-PAZI-797 duomenų. Mano, kad šioje byloje yra galima civilinės atsakomybės taikymas. Nurodo, kad dėl valstybės nustatyto teisinio reguliavimo ji negavo savo darbo užmokesčio. Teigia, kad turėtų būti taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Mano, kad Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ ir Lietuvos valstybė turėtų atsakyti solidariai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo (b. l. 100-101) pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pakartoja savo atsiliepimų pirmosios instancijos teismui argumentus bei pažymi, kad pareiškėja teismui nepateikė informacijos apie jo darbo pobūdį, pareigas, darbo bei poilsio režimą, todėl negalima teisiškai įvertinti susidariusios situacijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio.
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 104-105) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Pareiškėjos ir atsakovo apeliaciniai skundai netenkintini.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai S. K. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydama, kad Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, veikė, taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovas taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, todėl tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jai priteisė ne visą darbo užmokesčio nepriemoką. Taip pat pareiškėja mano, kad Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ ir Lietuvos valstybė turėtų atsakyti solidariai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjos skundo reikalavimai iš esmės atitinka aplinkybes, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Minėtąja 2010 m. birželio 7 d. nutartimi taip pat pažymima, jog tinkamu atsakovu laikytina vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas ir kuri nagrinėto ginčo laikotarpiu visa apimtimi įgyvendino asmens darbdavio funkcijas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog tinkamu atsakovu šioje byloje laikytina Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, o ne Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis minėta nuostata apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus.
Pirmosios instancijos teismas savo sprendime įvertino, kad pareiškėjai S. K. priteistina už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri, skaičiuojant pagal byloje pateiktas pažymas (b. l. 9, 29, 47, 61), sudaro 1801,89 Lt. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarimo, teismas, apskaičiuodamas pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Viešosios policijos apsaugos tarnybos 2009 m. vasario 21 d. pažyma Nr. 120-PAZ1-797 (b. l. 9) ir 2009 m. kovo 17 d. pažyma Nr. 120-PAZ1-589 (b. l. 29) bei Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 2010 m. vasario 17 d. pažyma Nr. 142-PAZ1-969 (b. l. 61), iš kurių matyti, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. yra 1801,89 Lt. Nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėja prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjai priteistiną neišmokėto darbo užmokesčio sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde ginčijama jai priteistina darbo užmokesčio nepriemokos suma (867,21 Lt) susidarė už neišmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m sausio 31 d. (b. l. 62), ir šiam laikotarpiui pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą. Pareiškėjos argumentas, kad už uždirbtą viršvalandinį darbą 2004-2006 m. jai buvo išmokėta 2007 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais 4 114,61 Lt, nepagrįstas jokiais įrodymais: pareiškėjos nurodytoje 2009 m. vasario 21 d. pažymoje Nr. 120-PAZI-797 bei kitose pažymose tokių duomenų nėra.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009). Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, prašydamas atidėti teismo sprendimo vykdymą metams dėl sunkios jo finansinės padėties, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju iš tiesų yra būtinas, teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti šio atsakovo prašymo nėra pagrindo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad klausimas dėl asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu, o ne su šioje byloje nagrinėjamu ginču.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo ir pareiškėjos apeliacinius skundus nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos S. K. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.