- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2013-07-26
- Bylos Nr.
- 2A-552/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- V. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- O. P., V. P.
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės, Viginto Višinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3229-881/2011 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tretieji asmenys: O. P., V. P., antstolė N. J..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas V. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė jam iš atsakovės Lietuvos Respublikos priteisti 862 451,26 Lt turtinės ir 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Nurodė, kad ieškovas patyrė žalą dėl valstybinių institucijų veiksmų – neteisėtų teismų procesinių sprendimų, priimtų civilinėje byloje pagal O. P. ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, ir antstolio veiksmų, atliktų iki 2003 m. sausio 1 d. 2003 m. gegužės 21 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Širvintų rajono apylinkės teismo 2002 m. birželio 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 22 d. nutartį, nes bylą išnagrinėję teismai neatsižvelgė į 2001 m. CK nustatytas bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo taisykles. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad neišnagrinėjus bylos pagal kreditoriaus V. Š. ieškinį V. P. nėra galimas bylos dėl sutuoktinių turto padalijimo išnagrinėjimas, ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. 2008 m. rugpjūčio 18 d. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas sutuoktinių P. turto padalijimo byloje paskelbė sprendimą, kuriuo O. P. ieškinį atmetė visiškai ir atgręžė sprendimo vykdymą, tačiau vykdymo atgręžimo pagrindu išieškojimą vykdantis antstolis iš 679 109,63 Lt išieškotinos iš O. P. sumos išieškojo tik nedidelę dalį – 26 435,77 Lt, o dėl likusios sumos – 652 673,86 Lt, 2010 m. rugsėjo 14 d. išdavė išieškojimo negalimumo aktą bei grąžino vykdomąjį raštą, konstatavęs, kad skolininkė neturi turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą. Taigi ieškovas dėl neteisėtų teismų sprendimų, priimtų civilinėje byloje pagal O. P. ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, patyrė turtinę žalą. Be to, O. P. 2002 m. gruodžio 19 d. pateikė antstoliams vykdymui vykdomuosius raštus pagal Širvintų rajono apylinkės teismo priimtus sprendimus, o Ukmergės rajono apylinkės teismo antstolė N. J. 2002 m. gruodžio 19 d. mokėjimo pavedimu pervedė į išieškotojos O. P. asmeninę sąskaitą banke 679 109,63 Lt ir taip atliko neteisėtus veiksmus, nes pervedė 32 000 Lt lėšų daugiau (32 000 Lt sumos pervedimas iš depozitinės sąskaitos buvo įvykdytas teismui nepanaikinus šiai sumai arešto). Dėl šių antstolės veiksmų ieškovas patyrė turtinę žalą (32 000 Lt taip pat negavo palūkanų, kurias ieškovas galėjo gauti nuo šios sumos). Atsakovė taip pat privalo atlyginti ieškovui neturtinę žalą, kurią jis vertina 250 000 Lt suma.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 5 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad iki antstolių sistemos institucinės reformos teismo antstolis veikė kaip valstybės tarnautojas, todėl žalai, atsiradusiai iki minėtos reformos įgyvendinimo, taikoma viešoji civilinė atsakomybė. Taigi tam, kad būtų pagrindas tenkinti nagrinėjamoje byloje pareikštus ieškinio reikalavimus ir taikyti valstybės civilinę atsakomybę, teismas sprendė, jog yra būtina nustatyti teismo antstolės, veikusios iki 2003 m. sausio 1 d., civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.271 str.). Kadangi žalą ieškovas kildina iš teismų bei antstolės, veikusios kaip valstybės tarnautojos iki 2003 m. sausio 1 d. Lietuvoje pradėtos vykdyti antstolių sistemos institucinės reformos, teismas darė išvadą, jog atsakove nurodyta Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, yra tinkamas atsakovas šioje byloje.
Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovo atžvilgiu buvo priimti teismų sprendimai, kuriuos įvykdžius, aukštesniųjų instancijų teismai priėmė priešingus sprendimus, valstybės kaltė preziumuojama, todėl teismas atskirai nepasisakė dėl antstolės ir teismo kaltės.
Teismas nustatė, kad 2002 m. gruodžio 19 d. išieškotoja byloje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo O. P. pateikė antstoliams vykdyti vykdomuosius raštus, kuriuos išdavė Širvintų rajono apylinkės teismas, o Ukmergės rajono apylinkės teismo antstolė N. J. tą pačią dieną mokėjimo nurodymu pervedė išieškotojai O. P. 679 109,63 Lt sumą, kad ieškovas įrodinėja, jog antstolės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji neteisėtai, tai yra teismui nepanaikinus arešto, iš depozitinės sąskaitos pervedė išieškotojai O. P. 32 000 Lt daugiau nei priklausė, nes Širvintų rajono apylinkės teismo 2002 m. birželio 11 d. sprendimu buvo panaikintas areštas tik 647 109,63 Lt sumai, kad atsakovė yra atsakinga ir už kitus ieškovo nuostolius, patirtus dėl šios sumos praradimo, tai yra tas palūkanas, kurias ieškovas galėjo gauti nuo 32 000 Lt sumos. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, jog antstolė, pervesdama išieškotojai O. P. ne tik 647 109,63 Lt, priteistus Širvintų rajono apylinkės teismo 2002 m. birželio 11 d. sprendimu, kuriai teismas nuėmė areštą, bet ir 32 000 Lt (17 000 Lt sumą žyminio mokesčio, priteistą sprendimu, ir 15 000 Lt sumą advokato pagalbai apmokėti, priteistą 2002 m. birželio 27 d. papildomu sprendimu), kuriems nebuvo nuimtas areštas, atliko neteisėtus veiksmus, tai yra nebuvo pakankamai atidi, dėl ko ieškovas V. Š. patyrė žalą, nes minėta apimtimi sumažėjo ieškinio reikalavimų pagal paskolos sutartį užtikrinimui skirtų lėšų suma. Kadangi antstolė, nepatikrinusi, kokioje apimtyje galėjo būti vykdomi išieškotojos naudai priimti teismo sprendimai, pervedė išieškotojai O. P. didesnę pinigų sumą, teismas sprendė, jog tokiais savo veiksmais antstolė padarė žalą ieškovui, dėl ko šis prarado galimybę išsiieškoti skolą iš O. P.. Teismas taip pat darė išvadą, jog egzistuoja neteisėtus antstolės veiksmus bei ieškovui padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys, nes vėliau, vykdant išieškojimą byloje pagal ieškovui priimtą palankų sprendimą dėl skolos išieškojimo iš skolininko V. P., antstolės, vykdžiusios teismo sprendimus pagal O. P. išduotus vykdomuosius raštus, jai pervesta 32 000 Lt suma sumažėjo galimybė minėta apimtimi ieškovui išsiieškoti skolą iš V. P.. Taigi teismas sprendė, jog egzistuoja visos viešosios civilinės atsakomybės atsiradimui dėl neteisėtų antstolės veiksmų būtinos sąlygos, tačiau atsakovas, atsikirsdamas į ieškinio reikalavimus, prašė taikyti ieškinio senatį. Kadangi ieškovas ieškinio reikalavimus dėl antstolės neteisėtų veiksmų sieja su 2002 m. gruodžio 19 d. antstolės atliktais veiksmais, po kurių paaiškėjo, jog antstolė, viršydama teismo nurodymus, pervedė išieškotojai O. P. 32 000 Lt didesnę sumą, teismas darė išvadą, kad ieškovui apie šiuos antstolės neteisėtus veiksmus turėjo būti žinoma jau 2002 metų pabaigoje, todėl atmetė ieškovo ieškinio dalį dėl žalos, padarytos neteisėtais antstolės veiksmais, atlyginimo iš valstybės, nes ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ir neprašė teismo šį terminą atnaujinti. Teismas nenustatė ir jokių svarbių priežasčių, kurių pagrindu pažeista teisė turėtų būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 1, 2 d.).
Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2003 m. gegužės 21 d. nutartimi panaikindamas Širvintų rajono apylinkės teismo 2002 m. birželio 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 22 d. nutartį, konstatavo, jog žemesniųjų instancijų teismai padarė teisės aiškinimo klaidą, dėl ko vėliau buvo priimti O. P. nepalankūs sprendimai, nustatę solidariąją O. P. atsakomybę kartu su sutuoktiniu V. P. atsakyti pagal prievolę ieškovui V. Š.. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, jog ieškovas įrodė žalos atsiradimo faktą, nes antstolis iš O. P. išieškojęs 26 435,77 Lt, grąžino V. Š. vykdomąjį raštą, konstatavęs, jog skolininkė O. P. neturi nei turto, nei pajamų, į kurias būtų galima nukreipti išieškojimą. Be to, 2010 m. lapkričio 30 d. antstolis taip pat surašė išieškojimo negalimumo aktą dėl išieškojimo iš skolininko V. P. negalimumo ir grąžino vykdomąjį raštą, nurodęs, kad iš skolininko V. P. liko neišieškota 928 994,62 Lt suma, t. y. 487906,13Lt skolos ir 441 088,62 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. lapkričio 5 d.. Tačiau teismas, nustatęs žalos faktą, nenustatė priežastinio ryšio tarp atliktų veiksmų (neveikimo) ir ieškovui kilusios žalos, nes žala ieškovui atsirado ne tiesiogiai dėl teismo priimtų sprendimų, kuriuos vėliau panaikino Lietuvos Aukščiausiais Teismas, bet dėl trečiojo asmens O. P. nesąžiningų veiksmų, nes pastaroji ėmėsi aktyvių veiksmų savo turto masei sumažinti. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad O. P. jau nuo 1998 metų, kai kreipėsi į teismą dėl jai neva asmeninės nuosavybės teise priklausančių lėšų arešto panaikinimo, kryptingai siekė išvengti atsakomybės pagal jos sutuoktinio prievolę V. Š.. Būtent O. P., vengdama solidariosios atsakomybės pagal sutuoktinio V. P. prievolę, ėmėsi aktyvių veiksmų sumažinti šeimos turto masę, dėl ko vėliau tapo negalimas ieškovui V. Š. priimto palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Teismas ieškovui išaiškino, kad paaiškėjus, kad skolininkė O. P., siekdama išvengti solidarios atsakomybės pagal santuokos metu atsiradusias prievoles, ėmėsi veiksmų sumažinti šeimos turto masę, ieškovas gali reikšti ieškinius, siekdamas nuginčyti O. P. atliktus sandorius, kurių ji neprivalėjo atlikti, ir dėl kurių nepagrįstai buvo sumažinta šeimos turto masė.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas V. Š. apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkintas. Ieškovo skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl atmesto reikalavimo priteisti žalą už antstolės veiksmais padarytą žalą. Teismas neteisingai nustatė senaties termino eigos pradžią. Pagrindas reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės atsirado tada, kai paaiškėjo, jog iš O. P. (taip pat ir iš jos sutuoktinio V. P.) nėra galimybės išsiieškoti teismo priteistos sumos dėl tos dalies, kurioje O. P. gavo pinigus pagal neteisėtus teismo sprendimus. Teismas dėl antstolės pervestos sumos senaties termino eigą susiejo su nepagrįsta išvada, kad ieškovas apie neteisėtus antstolės veiksmus turėjo žinoti nuo 2002 m. gruodžio 19 d., kai antstolė atliko pinigų pervedimo operaciją į O. P. sąskaitą. Be to, trečiasis asmuo antstolė apskritai neprašė taikyti ieškinio senatį, tokį prašymą pareiškė atsakovas.
2. Dėl atmesto reikalavimo priteisti žalą ir atsakovės dėl teismo neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Teismas nepagrįstai nustatė, jog neegzistuoja nei faktinis, nei teisinis priežastinis ryšys tarp teismo veiksmų ir ieškovui atsiradusios žalos, netinkamai taikė CK 6.247 straipsnio normą ir nukrypo nuo teismų praktikos priežastinio ryšio taikymo klausimu, neteisingai nustatė aplinkybes, su kuriomis ieškovas sieja priežastinį ryšį, netinkamai taikė bei aiškino priežastinio ryšio esmę ir teisines pasekmes. Civilinė atsakomybė gali kilti ne tik tais atvejais, kai yra tiesioginis neteisėtų veiksmų ir prašomos priteisti žalos ryšys, bet ir nustačius netiesioginį priežastinį ryšį. Valstybė, jos teismai nėra išimtis aiškinant netiesioginio priežastinio ryšio esmę ir pasekmes civilinės atsakomybės atsiradimui. Teismas apskritai nenagrinėjo netiesioginio ryšio klausimo. Byloje faktinis priežastinis ryšys yra akivaizdus ? kreditorius V. Š. nebūtų praradęs 679 000 Lt sumos, jeigu Širvintų rajono apylinkės teismas ir šio teismo priimto sprendimo teisėtumą apeliacine tvarka tikrinantis Vilniaus apygardos teismas nebūtų priėmę aiškiai neteisėtų procesinių sprendimų. 2003 m. gegužės 21 d. nutartimi kasacinės instancijos teismas konstatavo aiškią materialinės teisės taikymo klaidą. Pažymėtina, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą, sprendimo priėmimas ir paskelbimas pagal 1964 m. CPK 335 straipsnį buvo atidėtas; kreditorius V. Š. kreipdamasis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su kasaciniu skundu be motyvų iškart po apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties rezoliucinės dalies paskelbimo ir prašydamas sustabdyti įsiteisėjusio sprendimo vykdymą siekė užkirsti kelią galimoms žalingoms pasekmėms, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė pradėti kasacinį procesą ir nesustabdė sprendimo vykdymo; tuomet kreditorius kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl proceso atnaujinimo ir taip pat prašė sustabdyti sprendimo vykdymą, tačiau teismas šio klausimo nesprendė, o itin greitai išnagrinėjęs bei atmetęs prašymą atnaujinti procesą, išdavė vykdomuosius raštus O. P.. Širvintų rajono apylinkės teismas, neatnaujindamas proceso, neveikė taip, kaip turėjo veikti, siekdamas, kad būtų priimtas teisingas sprendimas. Teismas, turėdamas procesines galimybes sustabdyti sprendimo vykdymą (1964 m. CPK 371 str.), suprasdamas, kad kyla klausimas dėl beveik 680 000 Lt, sprendimo vykdymo nesustabdė ir atsisakė atnaujinti procesą bei išdavė vykdomuosius raštus. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad teismai veikė netinkamai, neįvertino tos galimos rizikos ir nesiėmė galimų priemonių, kurių galėjo imtis, siekiant išvengti neigiamų padarinių. Tokiu būdu buvo pažeista ieškovo teisė į teisingą teismą ir teisingą sprendimo priėmimą, šie pažeidimai padarė ieškovui žalą. Vien formalus vertinimas, ar ieškovas nukentėjo dėl to, ką teismas privalėjo padaryti, bet nepadarė, ar jis nukentėjo dėl to, kad teismas galėjo tai padaryti, bet nepadarė, šiuo atveju nėra svarbus. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju teismų sprendimais buvo sudarytos sąlygos žalai atsirasti, o teismai nesiėmė jokių veiksmų, nors turėjo visas galimybes (teisės normas ir asmens prašymus), kad sudarytos sąlygos būtų bent laikinai eliminuotos.
3. Dėl kitų teismo padarytų pažeidimų. Teismas pažeidė civilinio proceso tikslą ? kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus. Ieškovas pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo valstybei, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo atmesti ieškovo ieškinį dėl to, kad, teismo nuomone, ieškovas turi pasinaudoti kitomis savo pažeistos teisės gynimo priemonėmis. Teismas netinkamai atliko savo vaidmenį spręsdamas, kad pagal ieškinį turi atsakyti kitas asmuo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas ieškinio reikalavimus dėl antstolės neteisėtų veiksmų siejo su 2002 m. gruodžio 19 d. antstolės atliktais veiksmais, po kurių paaiškėjo, jog antstolė, viršydama teismo nurodymus, pervedė išieškotojai 32 000 Lt didesnę sumą, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovui apie šiuos antstolės neteisėtus veiksmus turėjo būti žinoma jau 2002 metų pabaigoje, todėl ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Teismas taip pat teisingai nustatė, kad įrodinėdamas priežastinį ryšį tarp teismo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, ieškovas nurodė, kad Širvintų rajono apylinkės teismas prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė, o ieškovas jo neskundė, taigi nutartis įsiteisėjo 2002 m. gruodžio 24 d. Todėl nepriklausomai nuo to, ar vykdomasis raštas būtų buvęs išduotas 2002 m. gruodžio 18 d., ar jau įsiteisėjus nutarčiai, tai yra 2002 m. gruodžio 24 d., antstolė vis tiek būtų pervedusi pinigus į O. P. asmeninę sąskaitą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs O. P. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2002 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. P. ieškinį atsakovams V. P., V. Š. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, 2002 m. lapkričio 22 d. paliko Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimą nepakeistą, todėl pagal CPK 331 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėjo nuo jo priėmimo momento, taigi Širvintų rajono apylinkės teismas, nepriklausomai nuo to, kad vėliau kasacinės instancijos teismas minėtus žemesniųjų instancijų teismų sprendimus panaikino, turėjo teisėtą pagrindą išduoti vykdomuosius raštus dėl įsiteisėjusių teismų sprendimų. Be to, O. P. jau nuo 1998 metų, kai kreipėsi į teismą dėl jai neva asmeninės nuosavybės teise priklausančių lėšų arešto panaikinimo, kryptingai siekė išvengti atsakomybės pagal jos sutuoktinio prievolę V. Š.. Būtent O. P., vengdama solidarios atsakomybės pagal sutuoktinio V. P. prievolę, ėmėsi aktyvių veiksmų sumažinti šeimos turto masę, dėl ko, vėliau tapo negalimas ieškovui V. Š. priimto palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Tai, kad bet kokiomis įmanomomis priemonėmis O. P. siekė išvengti solidarios atsakomybės pagal santuokos metu šeimos interesams įgytą prievolę, rodo ir byloje esantis AB LŽUB Ukmergės skyriuje esančios O. P. sąskaitos išrašas su istorija už laikotarpį nuo 2002 m. gruodžio 19 d. (momento, kai antstolė pervedė O. P. sumas pagal vykdomuosius raštus) iki 2003 m. vasario 18 d.). Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog neegzistuoja nei faktinis, nei teisinis priežastinis ryšys tarp teismo veiksmų ir atsakovui atsiradusios žalos, nes O. P. pasinaudojo tuo metu priimtais jai palankiais teismo sprendimais ir ėmėsi aktyvių veiksmų savo turto masei sumažinti, taigi valstybė negali būti atsakinga už nesąžiningos skolininkės veiksmus. Juolab, kad abu tretieji asmenys O. P. ir V. P. yra darbingo amžiaus, kas galimai ateityje leis iš jų išsiieškoti bent dalį skolos. Vien aplinkybė, kad teismo procesinis sprendimas buvo panaikintas instancine tvarka, neleidžia daryti išvados, kad teismas atliko kaltus veiksmus. Be to, ieškovo nurodomas netiesioginis priežastinis ryšys yra nutolęs nuo teismo veiksmų ir kilusių padarinių, todėl teismo veiksmai nelėmė žalos atsiradimo. Byloje nebuvo nustatyta, kad Širvintų rajono apylinkės teismas padarė akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, todėl nėra pagrindo tenkinti skundo ir dėl to, kad nėra kitos deliktinės atsakomybės sąlygos ? kaltės.
Trečiasis asmuo O. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti, iškelti baudžiamąją bylą pagal BK 181 straipsnį ir 182 straipsnio 2 dalį ieškovui už neteisėtą siekimą praturtėti valstybės sąskaita bei neteisėtą praturtėjimą jų šeimos sąskaita. Nurodo, kad Širvintų rajono apylinkės teismas teisėtai išdavė vykdomuosius dokumentus, kurių pagrindu antstolė teisėtai pervedė jai priklausančias lėšas. Būtina atnaujinti teismo procesą, kad būtų įvykdytas galutinis teisingumas, atnaujinti baudžiamąją bylą ir ją ištirti, o tik po to priimti teismo sprendimus. Proceso atnaujinimas būtų pagrindinis motyvas teisingumui įvykdyti, nes atnaujinus procesą, neliktų neteisėtų ir nepagrįstų teismo sprendimų su ieškovo ieškiniu susijusiose byloje.
Trečiasis asmuo V. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisingas. Nesutiktina su ieškovu, kad teismų sprendimų peržiūrėjimas apeliacine ir/ar kasacine tvarka lemia deliktinę atsakomybę. Be to, ieškovo argumentai dėl O. P. neva neteisėtų veiksmų neparemti jokiais faktais ir vertintini kaip nesusiję su nagrinėjamos bylos reikalavimais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Šioje byloje yra keliamas klausimas dėl antstolio ir teismo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis atmesti jo reikalavimą tiek dėl antstolės, tiek dėl teismo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Šiuo atveju teisėjų kolegija pastebi, kad antstolio civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, todėl tam, kad priteisti antstolio neteisėtais veiksmais padarytą žalą (nagrinėjamu atveju žala reikalaujama iš valstybės, nes iki 2003 m. sausio 1 d. reformos antstoliai veikė kaip valstybės tarnautojai), pakanka įrodyti tris civilinės atsakomybės sąlygas, tai yra neteisėtus veiksmus, padarytą žalą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju nustatinėti valstybės tarnautojo (antstolio) kaltę nėra būtina.
Tuo atveju, kai prašoma atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, yra taikoma CK 6.272 straipsnio 2 dalis ir valstybė visiškai atlygina šią žalą tik tuo atveju, jeigu ji atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi sprendžiant dėl teismo ar teisėjo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, kaltė yra būtina civilinės atsakomybės taikymo sąlyga.
Atsižvelgiant į tai, kad žalą dėl antstolio ir teismo neteisėtų veiksmų prašomą atlyginti remiantis skirtingu faktiniu pagrindu bei pareikštam reikalavimui išnagrinėti yra taikomas skirtingas teisinis pagrindas, teisėjų kolegija atskirai analizuoja apeliacinio skundo argumentus tiek dėl teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas atlyginti antstolio neteisėtais veiksmais padarytą žalą, tiek dėl teismo sprendimo dalies, kuria atmestas reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teismo veiksmų.
Dėl antstolio veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, nustatė tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau reikalavimą priteisti 32 000 Lt, tai yra sumą, kuria sumažėjo ieškovo galimybė išieškoti ją iš skolininko V. P., kai jo sutuoktinei pagal vykdomuosius raštus, nesant teismo leidimo, buvo išmokėta ši pinigų suma, atmetė dėl to, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovas apie padarytą žalą sužinojo 2002 metų pabaigoje, todėl kreipdamasis į teismą praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir neprašė jo atnaujinti.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovo teisė į ieškinį atsirado tuo metu, kai 2002 metais buvo pervesti pinigai į O. P. sąskaitą. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka. Pažymėtina, kad šioje byloje pareikštu ieškiniu yra reikalaujama atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą dėl to, kad teismo antstoliui atlikus neteisėtus veiksmus, ieškovas prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą iš ieškiniui užtikrinti areštuotų lėšų dalies (32 000 Lt), kurią teismo antstolis, neturėdamas tam pagrindo, pervedė į O. P. sąskaitą. Išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes, matyti, kad 2002 metų pabaigoje ieškovo V. Š. ieškinys atsakovui V. P. dar nebuvo išnagrinėtas. Vilniaus apygardos teismas byloje dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo sprendimą priėmė tik 2003 m. lapkričio 3 d. Šiuo sprendimu ieškovo V. Š. reikalavimas V. P. buvo atmestas. Šis sprendimas 2005 m. spalio 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu buvo panaikintas, ieškovo ieškinys buvo iš dalies patenkintas, iš atsakovo priteista ieškovui 1 260 000 Lt skolos, 500 000 Lt delspinigių ir 7 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priešieškinis atmestas (prijungtos civilinės bylos t. 8, b. l. 70-73). Papildomu sprendimu buvo priteistos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos (prijungtos civilinės bylos t. 8, b. l. 87). Lietuvos Aukščiausiajam Teismui buvo paduotas kasacinis skundas, kuris šio teismo 2006 m. kovo 9 d. nutartimi buvo priimtas ir sustabdytas Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 10 d. sprendimo ir 2005 m. gruodžio 1 d. papildomo teismo sprendimo vykdymas. Kasacinis skundas buvo išnagrinėtas 2006 m. birželio 28 d., apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas (prijungtos civilinės bylos t. 8, b. l. 163). Antstoliui buvo pateiktas vykdyti Vilniaus apygardos teismo vykdomasis raštas dėl 1 260 000 Lt skolos, 500 000 Lt delspinigių, 7 000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą išieškojimo (t. 1, b. l. 49-51) bei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išduotas vykdomasis raštas dėl teismo sprendimo vykdymo atgręžimo ir 679 109,63 Lt sumos priteisimo į antstolio depozitinę sąskaitą (t. 1, b. l. 97). Vykdydamas išieškojimą pagal 2005 m. gruodžio 2 d. Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-49-1504/2003 antstolis V. Š. naudai išieškojo 1 269 093,90 Lt, liko neišieškota 487 906,13 Lt skolos ir 441 088,62 Lt palūkanų, o pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. vasario 12 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-632-656 išieškota 26 435,77 Lt, o liko neišieškota 652 673,86 Lt skola, todėl antstolis 2010 m. rugsėjo 14 d. ir 2010 m. lapkričio 30 d. surašė išieškojimo negalimumo aktus (t. 1, b. l. 99-100).
Įvertinusi minėtas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovo teisė į ieškinį dėl teismo antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo atsirado 2002 metų pabaigoje. Išieškojimo negalimumo aktai buvo surašyti 2010 m. rugsėjo 14 d. ir 2010 m. lapkričio 30 d., ieškinys dėl teismo antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo pareikštas 2010 m. gruodžio 14 d., todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties termino taikymo, būtina nustatyti, ar ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą iki išieškojimo negalimumo aktų surašymo, nustatyti tikslią ieškinio senaties termino pradžią, o tik tada spręsti dėl ieškinio senaties taikymo ir ieškinio atmetimo šiuo pagrindu.
Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad bylos nagrinėjimo metu buvo iškilęs klausimas dėl antstoliui pateiktų vykdyti vykdomųjų raštų turinio. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino, vykdomųjų bylų nereikalavo, o apsiribojo ta aplinkybe, kad antstoliui kartu su vykdomaisiais raštais buvo išsiųstas ir teismo sprendimas, iš kurio buvo galima matyti, koks teismo sprendimas yra vykdomas. Šiuo atveju teisėjų kolegija mano, kad tuo atveju, jeigu vykdomosios bylos, kuriose buvo vykdomi 2002 m. gruodžio 19 d. vykdomieji raštai, yra išlikusios, yra tikslinga šias bylas išsireikalauti bei įvertinti vykdomųjų raštų turinį bei jų pagrindu atliktus vykdymo veiksmus.
Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos civilinės bylos dalyje, kuria reikalaujama iš valstybės priteisti žalos atlyginimą ieškovui už teismo antstolio neteisėtais veiksmais padarytą žalą, pagal esančius įrodymus nėra galimybės reikalavimą išnagrinėti iš esmės, todėl ši teismo sprendimo dalis panaikinama ir reikalavimas perduodamas nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį reikalavimą, turėtų išreikalauti vykdomąsias bylas, jeigu bylos, jų dalys ar kita su 2002 m. gruodžio 19 d. vykdomųjų raštų vykdymu susijusi informacija yra išlikusi, patikrinti antstolio veiksmų teisėtumą/neteisėtumą, nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui pareikšti teisme.
Dėl teismo (-ų) veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo
Kaip jau buvo minėta, CK 6.272 straipsnio 2 dalis numato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Nagrinėjamu atveju esminis dalykas yra teisėjų kaltės klausimas.
Kaip minėta, pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Iš CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos darytina išvada, kad joje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą, o ne už žalą, padarytą kitais teisėjo ar teismo pareigūnų veiksmais. Skirtingai nuo CK 6.272 straipsnio 1 dalies normos, pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tada, kai vykdomas teisingumas pagal Civilinio proceso normas. Toks aiškinimas paremtas šios CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos nuostata – „nagrinėjant civilinę bylą“. Nagrinėjamos bylos kontekste ši įstatymo nuostata apima ne tik bylos nagrinėjimą, bet ir atitinkamo teismo sprendimo priėmimą. CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos nuostata, kad atlyginama žala, padaryta dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės, nagrinėjamos bylos kontekste bus sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti padarytą žalą teisėjui (-jams) vykdant teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, atitinkamame proceso kodekse. Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas gali būti peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas. Doktrinoje taip pat pripažįstama, kad sprendimo panaikinimas yra būtina valstybės atsakomybės sąlyga, bet nepakankama, nes tam, kad kiltų valstybės atsakomybė, reikia apsvarstyti panaikintą sprendimą priėmusio teisėjo elgesį, remiantis „įprastai atidaus ir apdairaus teisėjo elgesio analogiškomis aplinkybėmis tuo pačiu metu standartu“ (Van Gerven W., Lever J., Larouche P. Tort Law. Oxford and Portland, Oregon: Hart Publishing, 2000. P. 388, cit. pgl. S. S.-Drukteinienė „Valstybės deliktinės atsakomybės raidos tendencijos“, daktaro disertacija, 2008, Vilnius).), t. y. nustatyti teisėjo kaltę.
Tiek Lietuvos, tiek užsienio valstybių doktrinoje bei teismų praktikoje teismo kaltė žalos atlyginimo bylose siejama ne su bet kokia teisės aiškinimo ir taikymo klaida, šiai kaltei nustatyti yra vartojami vertinamieji kriterijai. Teisėjo kaltė „nustatoma, jeigu įrodomos šios aplinkybės: 1) pradiniu sprendimu pažeista taisyklė buvo pakankamai aiški ir žinoma priimant tą sprendimą, ir 2) teismas, priimdamas neteisingą sprendimą, padarė akivaizdžiai nepateisinamą klaidą, atsižvelgiant į informaciją, kuri jam buvo prieinama“ (Van Gerven W., Lever J., Larouche P. Tort Law. Oxford and Portland, Oregon: Hart Publishing, 2000. P. 388, cit. pgl. S. S.-Drukteinienė „Valstybės deliktinės atsakomybės raidos tendencijos“, daktaro disertacija, 2008, Vilnius).
Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).
Nagrinėjamu atveju apeliantas reikalauja atlyginti 822 451,26 Lt turtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teismų sprendimų. Prašomą priteisti žalos sumą sudaro 652 673,86 Lt V. Š. prarastos lėšos ir 169 777,40 Lt penkių procentų procesinės palūkanos nuo O. P. išmokėtos 679 109,63 Lt sumos. Ieškovas savo reikalavimą kildina iš neteisėtų teismų veiksmų, kuomet Širvintų rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs ieškovės O. P. ieškinį, padalino pinigines lėšas, areštuotas V. Š. (ieškovo) ieškiniui dėl paskolos grąžinimo užtikrinimui, O. P. priteisė 647 109,63 Lt ir panaikino areštą šiai pinigų sumai (prijungtos civilinės bylos t. 4, b. l. 203-206). Šį teismo sprendimą Vilniaus apygardos teismas 2002 m. lapkričio 22 d. nutartimi paliko nepakeistą. Dėl šio sprendimo buvo paduotas kasacinis skundas, tačiau sprendimo vykdymas nebuvo sustabdytas, V. Š. paduotas prašymas atnaujinti procesą 2002 m. gruodžio 17 d. buvo atmestas (prijungtos civilinės bylos t. 6, b. l. 34), o 2002 m. gruodžio 19 d. O. P. buvo išduoti vykdomieji raštai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 21 d. nutartimi Širvintų rajono apylinkės teismo 2002 m. birželio 11 d. sprendimas bei Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 22 d. nutartis buvo panaikinti, byla perduota nagrinėti iš naujo bei taikytas areštas (prijungtos civilinės bylos t. 6, b. l. 60-66). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu O. P. ieškinį atmetė, atgręžė sprendimo vykdymą ir priteisė iš ieškovės į antstolio depozitinę sąskaitą 679 109,63 Lt Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 10 d. sprendimo ir 2005 m. gruodžio 1 d. papildomo sprendimo, kuriais buvo patenkinti ieškovo V. Š. reikalavimai atsakovui V. P. dėl 1 260 000 Lt skolos, 500 000 Lt delspinigių, 5 procentų procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, įvykdymui užtikrinti. Šis apeliacine ir kasacine tvarka apskųstas teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas (prijungtos civilinės bylos t. 13, 233-242, t. 14, b. l. 81-89).
Šiuo atveju teisėjų kolegija, vertindama teismų veiksmus dviejų teisminių procesų metu, pastebi, kad ta aplinkybė, jog Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo nutartis V. P. ir O. P. turto padalinimo byloje buvo panaikinti, o bylą išnagrinėjus pakartotinai buvo priimtas priešingas sprendimas, savaime nereiškia teismų kaltės. Nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kuomet teisme nagrinėjant vieną bylą dėl skolos ir delspinigių priteisimo iš atsakovo, kitame teisme yra iškeliama ir išnagrinėjama kita byla, kurioje padalinamos ieškinio užtikrinimui ankstesnėje byloje į teismo antstolių kontoros depozitinę sąskaitą įneštos piniginės lėšos. Teismo sprendimas dėl lėšų padalinimo yra įvykdytas, priteista suma išieškota iš pirmojo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui skirtų lėšų, todėl patenkinus ieškovo reikalavimą dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo, ieškovui nepakanka likusių areštuotų lėšų įsiteisėjusiam teismo sprendimui įvykdyti.
Kaip minėta, tas faktas, kad teismų sprendimai dėl O. P. ir V. P. lėšų padalinimo buvo panaikinti, nereiškia teismo kaltės, o teismų padaryta teisės taikymo klaida buvo ištaisyta instancine tvarka peržiūrėjus šiuos sprendimus. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą padarė Širvintų rajono apylinkės teismas 2002 m. birželio 11 d. sprendimu visai O. P. priteistai sumai panaikinęs areštą, nepaisant to, kad teismui buvo žinoma, kad atsakovas V. P. turi ir kitų kreditorių, tarp jų ir V. Š., kurio reikalavimams užtikrinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 1996 m. birželio 25 d. nutartimi buvo pritaikytas turto areštas, o 1998 m. sausio 15 d. to paties teismo nutartimi buvo priimta į depozitą įmokėta 1 957 970 Lt suma ieškiniui užtikrinti ir panaikintas turto areštas (prijungtos civilinės bylos t. 1, b. l. 31, 43). Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų V. P. kreditoriais turto padalinimo metu buvo V. K. ir A. A. (t. 1, b. l. 12). Duomenų, ar V. P. tuo metu turėjo ir kitų kreditorių byloje nėra.
Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad esminis pažeidimas buvo padarytas tada, kai Širvintų rajono apylinkės teismas, išsprendęs ginčą dėl sutuoktinių turto padalinimo ir priteisęs O. P. dalį jos prašomos sumos, iš karto išsprendė šio sprendimo vykdymo klausimą. Šiuo atveju pats teismo sprendimas, nors jis vėliau ir buvo panaikintas, nepadarė ieškovui žalos, o žala atsirado dėl to, kad Širvintų rajono apylinkės teismas, nenurodydamas jokių motyvų ir sprendimo priėmimo metu negalėdamas žinoti, kaip bus pasikeitusios aplinkybės teismo sprendimo vykdymo metu, kada sprendimas įsiteisės, kokia bus atsakovo finansinė padėtis, kokios bus jo galimybės atsiskaityti su kreditoriais, išieškojimo metu būsiančios reikalavimų patenkinimo eilės iš karto nusprendė dėl šio teismo sprendimo įvykdymo tvarkos ir O. P. pirmumo teisės, nepaisant to, kad buvo žinoma, jog V. Š. buvo pareiškęs ieškinį teisme dėl skolos ir delspinigių priteisimo, bei buvo duomenų apie kreditorius V. K. ir A. A. (t. 1, b. l. 12).
Teisėjų kolegija, priėjusi prie išvados, kad žala ieškovui galėjo atsirasti ne dėl turto padalinimo byloje priimtų sprendimų, kurie vėliau buvo panaikinti, o dėl teismo padarytos klaidos sprendžiant su sprendimo įvykdymu susijusius klausimus, sprendžia, kad nustatant žalos, kuri galėjo būti padaryta dėl minėtos teismo klaidos, dydį, būtina įvertinti aplinkybes, buvusias teismo sprendimo vykdymo metu, tai yra 2002 m. gruodžio 19 d. ir įvertinti, kaip tuo metu turėjo būti išspręstas Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimo vykdymo klausimas. Pažymėtina, kad vykdant įsiteisėjusį (vėliau panaikintą) Širvintų rajono apylinkės teismo 2002 m. birželio 11 d. sprendimą, galiojo areštas minėtoms lėšoms ir jos buvo skirtos V. Š. reikalavimams pagal pareikštą ieškinį V. P. užtikrinti. Tuo atveju, jeigu Širvintų rajono apylinkės teismas 2002 m. birželio 11 d. sprendimu nebūtų nepagrįstai išsprendęs šio teismo sprendimo įvykdymo klausimo ir nepanaikinęs lėšų arešto 647 109,63 Lt sumai, šį klausimą turėtų spręsti apribojimus nustatęs teismas ir jis turėtų vertinti, kokį turtą ir kiek kreditorių tuo metu turėjo skolininkas V. P.. Pagal tuo metu galiojusio CPK 404 straipsnį išieškojimas iš fizinių asmenų galėjo būti nukreipiamas į skolininko lėšas, vertybinius popierius, esančius bankuose ir kitose kredito įstaigose, kitokį turtą, jo dalį bendrojoje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Tik sudarius skolininko turėto turto ir skolų kreditoriams balansą, buvo galima spręsti, kiek lėšų pagal tuo metų įsiteisėjusį ir galiojantį Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimą, galėjo būti išieškota iš V. P. O. P.. Byloje yra duomenų, kad V. P. tuo metu turėjo ir kitų kreditorių, tą aplinkybę nurodė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. gegužės 21 d. nutartimi panaikinęs Širvintų rajono apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimus, tačiau nei iš nagrinėjamos bylos, nei prie jos prijungtos civilinės bylos negalima nustatyti visų V. P. kreditorių ir jų siekiamų išieškoti skolų, buvusių 2002 m. gruodžio 19 d. Esant kreditorių daugetui, teismo sprendimo vykdymas turėjo būti atliktas pagal specialias taisykles, t. y. laikantis reikalavimų išieškoti pagal vykdomuosius dokumentus patenkinimo eilės tvarkos. Pagal tuo metu galiojusio CPK 462 straipsnį jeigu išieškotos iš skolininko sumos neužtenka visiems reikalavimams pagal vykdomuosius dokumentus patenkinti, ši suma paskirstoma tarp išieškotojų tuo metu galiojusio CPK 463-470 straipsniuose nustatyta eilės tvarka. Kiekvienos paskesnės eilės reikalavimai patenkinami po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės reikalavimai. Jeigu išieškotos sumos neužtenka visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, tie reikalavimai patenkinami proporcingai priklausančiai kiekvienam išieškotojui sumai.
Pagal tuo metu galiojusio CPK 155 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba savo iniciatyva, galėjo imtis priemonių ieškiniui užtikrinti. Ieškinys galėjo būti užtikrinamas bet kurioje bylos padėtyje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pagal galiojusio CPK 158 straipsnio 2 dalį, jeigu užtikrintas ieškinys dėl pinigų sumos išieškojimo, atsakovas turėjo teisę vietoj nustatytojo užtikrinimo įmokėti į teismo antstolių kontoros depozitinę sąskaitą ieškomąją sumą. Pagal galiojusio CPK 161 straipsnio 1 ir 2 dalis ieškinio užtikrinimas galėjo būti panaikinamas teismo, kurio žinioje yra byla, nutartimi, teismo iniciatyva ar byloje dalyvaujančių asmenų prašymu. Ieškinio užtikrinimo panaikinimo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, jeigu ieškinys atmestas, tai jo užtikrinimo priemonės, kurių yra imtasi, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Tačiau teismas gali kartu su sprendimu arba po jo priėmimo priimti nutartį panaikinti ieškinio užtikrinimą. Šios nuostatos imperatyvios ir jokių išlygų nenustato, todėl nei teismai, nagrinėdami kitas bylas, nei antstoliai, atlikdami vykdymo veiksmus, negali jų pažeisti, t. y. atlikti tokius veiksmus, kuriais būtų paneigtas šių normų galiojimas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ne tik į šias imperatyvias CPK normas, bet ir į ieškinio užtikrinimo (laikinųjų apsaugos priemonių) instituto paskirtį civiliniame procese. CPK tuo metu nebuvo pateiktas ieškinio užtikrinimo priemonių apibrėžimas, tačiau iš galiojusio CPK 155 straipsnio 1 dalies matyti, kad jų taikymas buvo siejamas su situacija, kai jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas galėjo pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi ieškinio užtikrinimo (laikinosios apsaugos) priemonės – tai įstatyme numatytos būsimo teismo sprendimo realaus įvykdymo procesinės garantijos. Šiuo institutu siekiama užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti teismo sprendimo privalomumą bei realų pažeistų kreditoriaus teisių atkūrimą. Šios priemonės garantuoja, kad šalių finansinė padėtis ar pats ginčo objektas per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliks tokie, kokie buvo prieš pradedant nagrinėti bylą. Ieškovo V. Š. prašymu jo ieškinio užtikrinimui buvo taikytas nekilnojamojo turto areštas, kuris vėliau atsakovo V. P. prašymu buvo pakeistas ieškomos sumos įmokėjimu į teismo antstolių depozitinę sąskaitą (prijungtos civilinės bylos t. 1, b. l. 43). Ieškovas V. Š. turėjo pagrindą tikėtis, kad esant įmokėtai pinigų sumai depozitinėje sąskaitoje, būsimo galimai jam palankaus teismo sprendimo įvykdymas yra užtikrintas. Širvintų rajono apylinkės teismas 2002 m. birželio 11 d. sprendimu išspręsdamas klausimą dėl arešto piniginėms lėšoms, esančioms Ukmergės rajono apylinkės teismo antstolių kontoros depozitinėje sąskaitoje panaikinimo, pažeidė tuo metu galiojusio CPK 161 straipsnio nuostatas dėl teismo ieškinio užtikrinimo priemonių galiojimo ir panaikinimo tvarkos, nepaisant to, kad teismo antstolių kontoros prie Ukmergės rajono apylinkės teismo depozitinėje sąskaitoje buvusios 1 090 218,90 Lt lėšos buvo areštuotos ir 2001 m. kovo 27 d. Širvintų rajono apylinkės teismo nutartimi (prijungtos civilinės bylos t. 3, b. l. 65), užtikrinant O. P. galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Tokiais Širvintų rajono apylinkės teismo veiksmais buvo įtakota V. Š. suteikta procesinė garantija dėl jam galimai palankaus teismo sprendimo realaus įvykdymo.
Nagrinėjamoje byloje aktualus klausimas ar esant pritaikytoms užtikrinimo priemonėms, kreditorius, kurio reikalavimų užtikrinimui šios priemonės buvo taikytos, turėjo būti pripažįstamas išieškotoju tuo metu galiojusio CPK 462 ir kt. straipsnių prasme. Teismo vertinimu, ieškovo V. Š. reikalavimų užtikrinimui pritaikius užtikrinimo priemones (piniginėms lėšoms esant teismo antstolių kontoros depozitinėje sąskaitoje), jis neįgijo pirmumo teisės lyginant su kitais kreditoriais esant jam palankiam teismo sprendimui nukreipti išieškojimą į depozitinėje sąskaitoje buvusias skolininko pinigines lėšas. Todėl susiklosčiusius situacijai, kai kitų kreditorių reikalavimai negalėjo būti patenkinti nukreipiant išieškojimą į kitą skolininko turtą, tokie kreditoriai savo reikalavimus galėjo patenkinti nukreipiant išieškojimą ir į skolininko pinigines lėšas, esančias teismo antstolių depozitinėje sąskaitoje ir skirtas ieškovo reikalavimų užtikrinimui kitoje byloje. Tačiau tokiu atveju turėjo būti laikomasi tuo metu galiojusio CPK 161 straipsnyje numatytos ieškinio užtikrinimo priemonių galiojimo ir panaikinimo tvarkos bei reikalavimų išieškoti pagal vykdomuosius dokumentus patenkinimo eilės tvarkos, nustatytos tuo metu galiojusio CPK 462-470 straipsniuose. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš byloje turimos medžiagos nėra galimybės nustatyti, kokio dydžio žala galėjo būti padaryta ieškovui, Širvintų rajono apylinkės teismui nusprendus panaikinti lėšų areštą ir išieškoti priteistas sumas iš areštuotų ir teismo antstolių kontoros depozitinėje sąskaitoje buvusių lėšų, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Tam, kad būtų galima nustatyti padarytos žalos dydį, bylą pakartotinai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, būtina nustatyti kokį turtą Širvintų rajono apylinkės teismo 2002 m. birželio 11 d. sprendimo vykdymo metu turėjo skolininkas V. P. bei kokie kreditoriai ir su kokio dydžio reikalavimu pretendavo į savo reikalavimų patenkinimą. Nustačius skolininko turto ir skolų balansą būtina proporcingai nustatyti, kokio dydžio O. P. reikalavimas (proporcingai kitų galimų kreditorių reikalavimų sumai) tuo metu (nesant panaikintam Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimui) galėjo būti patenkintas. Nustatęs, kad O. P. buvo išieškota daugiau, negu įvertinus turto ir skolų balansą jai proporcingai priklausė, teismas turėtų spręsti žalos atlyginimo klausimą. Be to, teismas turėtų įvertinti, ar vykdant teismo sprendimą nebuvo galimybės priteistą 647 109,63 Lt sumą išieškoti iš kito turto. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti V. P. kreditorius, turėtų surinkti duomenis apie vykdytus išieškojimus, pareikštus reikalavimus bei turėtų nustatyti, kokį turtą atsakovas tuo metu valdė. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. P. ir O. P. 1999 m. gruodžio 14 d. sutuoktinių turto padalinimo sutartimi pasidalino įmonių akcijas (prijungtos bylos t. 3, b. l. 125). Iš bylos duomenų nėra galimybės nustatyti, ar šį turtą V. P. dar turėjo teismo sprendimo dėl sutuoktinių turto padalinimo vykdymo metu, kokia buvo jo vertė. Taip pat nėra žinoma, ar jis turėjo dar kito turto, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas. Be to, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad išieškojimas V. Š. naudai buvo vykdomas pagal du vykdomuosius raštus, tai yra pagal 2005 m. gruodžio 2 d. Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą bei pagal 2009 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą. Tuo atveju, jeigu pakartotinai bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas nustatytų visas civilinės atsakomybės sąlygas, spręsdamas dėl priteistinos žalos dydžio turėtų įvertinti, kokio dydžio suma buvo išieškota V. Š. pagal minėtus vykdomuosius raštus, ar po 2010 metais surašytų išieškojimo negalimumo aktų minėti vykdomieji dokumentai nebuvo pateikti vykdyti bei įsitikinti, kad V. Š. nebus išieškota daugiau negu jam yra priteista.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad yra neatskleista šios civilinės bylos esmė, o iš byloje turimų duomenų nėra galimybės bylą išnagrinėti iš esmės, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 5 d. sprendimą panaikina ir bylą perduoda nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.